Krovinių pervežimas į Angliją: baldams greitai ir saugiai

Jei šiuo metu galvojate apie baldų gabenimą iš Lietuvos į Angliją, turbūt jau naršote po skelbimus ir nebesuprantate, kodėl vieni vežėjai prašo dvigubai mažiau nei kiti. Aš šitame versle jau daugiau nei dvidešimt keturi metai, ir galiu pasakyti – krovinių pervežimas į Angliją nėmis raketos mokslas, bet yra dalykų, kuriuos žino tik tie, kas nuolat važinėja tuo maršrutu. Šiame tekste bandysiu atsakyti į klausimus, kuriuos man užduoda beveik kiekvienas antras klientas, nuo kainos iki to, kas nutinka, jei keltas vėluoja. Jokių vadovėlių – tik tai, ką mačiau per daug metų.

Kainos, terminai ir kas juos judina

Kiek gi kainuoja krovinių pervežimas į Angliją, jei vežu tik seną sofą, spintą ir kelis stalus?

Na, jei tikėtumėte skelbimuose parašytais €150, aš jau patikėčiau, kad Kalėdos ateina liepą. Realiai, pervežant baldus iš Lietuvos į Angliją su normaliu vežėju, kuriuo galite pasitikėti, suma dažniausiai svyruoja nuo trijų iki aštuonių šimtų eurų. Viskas priklauso nuo to, ar jūsų daiktai užims pusę furgono, ar tik kampą. Dalinis krovinys visada pigesnis nei individualus reisas. Be to, jei reikia paimti iš kokio nors penkto aukšto be lifto Ukmergėje – ten bus papildoma kaina. Kurui kainoms šokinėjant, ir man kartais sunku iš karto pasakyti tikslų skaičių telefonu.

Ar tikrai galima tikėtis, kad baldai bus pristatyti per dvi–tris dienas nuo paėmimo?

Teoriškai taip. Praktiškai – aš dažniausiai skaičiuoju keturias iki septynių darbo dienų, o neretai neužtenka ir tiek. Kelias per Lenkiją, Vokietiją, Olandiją arba Prancūziją, tada keltas per Lamanšą – ten visada yra kam nors sugesti, užtrukti pasienyje ar paprasčiausiai prarasti keltų rezervaciją. Buvo pervežimų, kai viskas į Londoną atkeliavo per tris dienas, bet buvo ir tokių, kai furgoną Prancūzijos muitinėje paliko porai dienų dėl kažkokio netinkamo popieriaus. Neverkit prieš laikrodį – geriau planuokitės savaitę.

Ar skiriasi kaina, kai krovinys renkamas ne Vilniuje, o, tarkim, Klaipėdoje?

Taip, skirtumas tikrai yra. Jeigu automobilis važiuoja iš Klaipėdos, reikia dar persikelti keltą į Vokietiją, o ten degalai kartais brangesni nei Lenkijoje. Kai kuri vežėjų mieliau važiuoja per Kauną ir Varšuvą, nes taip greičiau prieina vyresnįjį greitkelį. Iš Klaipėdos iki sienos prarandama pusdienis, o laikas – tai pinigai. Paprastai tai pakelia kainą kokiu šimtu ar šimtu penkiasdešimt eurų. Bet jei turite antikvarinę komodą kur n prie Žemaičių plento – jau visai kitas pokalbis. Reikės skaičiuoti atskirai, ir atvirai, ten net ir kelių šimtų eurų gali neužtekti.

Pakuotė ir paruošimas – čia visi klysta

Ar man reikia pats išrinkti spintą į lentas, ar vežėjas tai padarys?

Idealiu atveju – taip, išrinkite patys arba sumokėkite už išrinkimą. Aš žinau, kad instrukcijos dažniausiai dingsta po trejų metų, bet bandyti išardyti IKEA spintą Anglijoje, kai rankose tik vienas raktas – ne, geriau tai padaryti Lietuvoje su kaimyno pagalba. Jeigu vežate viską surinktą, užima dvigubai daugiau vietos, o vietos furgone – auksas. Kartais žmonės veža senovines spintas sveikas, nes bijo sugadinti. Tada apvyniojame burbuline plėvele (ai, tarp mūsų – tą storesnę, ne pačią pigiausią iš parduotuvės) ir lieka tiktai viltis, parašyti ant dėžės „atsargiai, stiklas“. Būna įvairiai.

Kuo geriausia apginti baldus, kad jie nesusibraižytų kelyje į Birmingemą?

Kampų apsaugos iš kartono, kartono lakštai, burbulinė plėvelė, o svarbiausia – perkelimo antklodės. Ne, ne jūsų miegamojo antklodės – specialios storos. Esminė klaida, kurią daro žmonės, – sutaupo dešimt eurų pakavimui, o paskui piktinasi, kad stalas atvyko subraižytas. Buvo atvejis – klientas apvyniojo stalą paprastu maistinės plėvelės ritiniu, kuris prilipo prie lakos. Nuėmus, nuėjo ir lakas. Medžio drožlių baldai ypač jautrūs drėgmei, o kelyje per Lamanšą kartais drėgmė atsiranda iš niekur. Nepinigykite ant apsaugos, tai sutaupys daug kurioziškų situacijų.

Ar tarp baldų galiu pridėti dviratį, kokių nors indų ar drabužių?

Galima, ypač jei tai dalinis krovinys, bet aš asmeniškai to nerekomenduočiau. Štai kodėl: statinė trintis apie stalo kampą dažniausiai sulūžta, o drabužiai, prikimšti tarp kietų paviršių, prisigeria dyzelio kvapo. Jei jau dedate, dėkite į dėžes, kurios neatidarinėja. Daug blogų įmonių, tiesą pasakius, apskritai nesidomi, kas tarp baldų – svarbu, kad sąskaita apmokėta. Normalus vežėjas paklaus, ar yra ką trapijo, ir atitinkamai sudėlioja. Bet jeigu dedate vyno taurių dėžę po sofa – patys atsakote už pasekmes, aš čia jau niekuo nebepadėsiu.

Staiga lyja, o mano sofa stovi kieme – pirmadienis. Kaip apsaugoti nuo lietaus?

Plastikiniai maišai. Ne. Jie plyšta ir renka vandenį kaip kibirai. Geriausia – specialios baldų uždangos arba bent jau storos brezentinės plėvės su lipnia juosta. Vieną kartą vilkiko tentas buvo susidėvėjęs – skylė mažesnė už penkių centų monetą, bet lijo visą naktį. Sofos apmušalas buvo perpjautas nežinia kuo ir dar prigėręs drėgmės. Anglijos oras žalias savaime, o liūtis pakeliui gali užklupt staiga. Paklauskite vežėjo, ar jo transportas hermetiškas, ir pažiūrėkite akis į akį. Nemeluos antrą kartą.

Kas vyksta kelyje ir kodėl kartais viskas stringa

Kas, jei dokumentai pasienyje ne tvarkoj – ar daiktai gali niekada nepasiekti Anglijos?

Oi, čia po Brexito viskas pasikeitė. Anksčiau varydavome be didesnių problemų, o dabar – sakysiu atvirai, šitoje vietoje aš nebežinau visų niuansų šimtu procentų, nes taisyklės keičiasi dažniau nei oras Londone. Paprastai, jei tai naudoti asmeniniai daiktai ir yra sąrašas, muitinė praleidžia. Bet jei trūksta CMR arba prekinės sąskaitos formos, gali stovėti dieną kitą. Kartą buvome sulaikyti dėl to, kad dėžėje nebuvo parašyta, jog ten yra veidrodis. Muitininkai atidarė, rado stiklą – prasidėjo patikra. Valanda pralėkė, kliento nervai – irgi.

Ar dažnai pasitaiko, kad baldai sulūžta važiuojant keltu per kanalą?

Ne dažnai, bet nutinka. Priklauso nuo jūros bangavimo, bet daugiau – nuo to, ar vairuotojas gerai pritvirtino krovinį. Jis turėtų pritvirtinti, bet kartais pamiršta vieną diržą, arba medinis blokas paslenka. Buvo atvejis, kai spinta atsistojo kelto apačioje tarpais, nes blokai sustumti. Nėra tobula situacija. Aišku, rimti vežėjai lygina krovinį prie tilto, bet jeigu važiuojate su paskutinės minutės pasiūlymu iš kažkokio internetinio forumo – garantijų nėra. Paklausykite savo nuojautos, ji retai klysta renkantis žmones.

Ar mano baldai keliauja tiesiai, ar kažkur persikrauna į kitą mašiną?

Čia toks klausimas, ant kurio aš visada užsivedu. Jeigu mokate už tiesioginį pervežimą – tada taip, vienas vilkikas, tie patys vairuotojai. Bet jei renkate dalinį krovinį, dažniausiai būna perėmimo terminalas Belgijoje arba Nyderlanduose. Ten jūsų daiktai persikraunami į didesnį vilkiką arba į tą, kuris važiuoja į jūsų regioną. Tai prideda rizikos, tačiau smarkiai sumažina kainą. Kai kuriom dienom ten taip užimta, kad daiktai stovi kieme tarp mašinų. Asmeniškai – jei terminalas prižiūrimas, aš nebijau. Bet dar niekada nemačiau, kad perkrovimas įvyktų be menko įbrėžimo kur nors kampuose.

Ką daryti, jei vežėjas pavėluoja ir aš jau stoviu Londone be sofos?

Oriniai čiužiniai. Šmaikštu, bet taip – turėsite miegoti ant grindų arba pirkti kažką laikino. Skambinkite. Dažniausiai vėlavimas įvyksta dėl ankstesnio kliento, sugadinto keltų tvarkaraščio arba左上角 kamščio. Aš suprantu, kad jūs planavote, bet tarptautiniai perkraustymai į Angliją nėra traukinys, kuris ateina į minutę. Buvo situacijų, kai klientas laukė ant parketo penkias dienas, nes vilkikas sugedo kolegijoje netoli Doverio. Čia niekada nepasakysi šimtu procentų. Turėkite atsarginį planą ir neskaldykite vežėjui per galvos – jis dažniausiai irgi nervuojasi.

Kaip neapsirikti renkantis vežėją

Kodėl vieni pervežimų į Angliją vežėjai kainuoja dvigubai pigiau nei rinkos vidurkis?

Aš vadovaujuosi taisykle: jei per daug pigu, kažkur yra kabliukas. Arba jie be draudimo, arba be licencijos, arba sudeda krovinį su chemikalais ir neatsako. Buvo atvejis – klientas sumokėjo trisdešimt procentų mažiau, pasirodo, vairuotojas atvažiavo su nubyrėjusiu furgonu, be rampų, ir odinę sofą tempė per asfaltą iki mašinos. Nuostoliai – keli šimtai eurų. Blogos įmonės skaičiuoja, kad jūs nesiginčysite dėl subraižymo. Neskubėkite rinktis pagal vieną skaičių ekrane. Pasiteiraukite, kiek metų jie važinėja šiuo maršrutu, ir paprašykite nuotraukų iš realaus transporto.

Kaip suprasti, ar vežėjas ištikrųjų vyksta reguliariai, o ne renka krovinius mėnesį?

Paklauskite tiesiai šviesiai: „Kada artimiausias išvažiavimas?“ Jeigu gaunate atsakymą „na, gal kitą antradienį, o gal kitą penktadienį, prisiskambinsiu“ – tai reiškia, kad jie renka krovinius tol, kol prisipildys. Kas nors blogai? Ne, jei nesiskubate. Bet jei jums reikia per savaitę, ieškokite tų, kas turi reguliarius reisus. Normalus vežėjas turi bent jau preliminariai savaitės ar dviejų grafiką. Buvo situacijų, kai klientai laukė tris savaites ant „galbūt rytoj“, nes krovinys tiesiog nesurinko. Tai nemalonus jausmas, kai visi daiktai supakuoti, o jūs sėdite ant lagaminų virtuvėje.

Ar galiu viską pasitikėti žodžiu, ar būtina raštiška sutartis?

Nors aš dvidešimt ketverius metus mačiau, kad kai kurie žodiniai susitarimai irgi pasiteisina, geriau turėkite elektroninį laišką bent jau su kainos, datos ir sąlygų aprašymu. Raštiška sutartis – auksas, jei reikės įrodyti, kad buvote apgauti. Mažos įmonės kartais vengia popieriaus, nes tai administracija. Bet aš žinau atvejų, kai vežėjas tiesiog nebeatvažiavo paėmęs avanso, ir be sutarties – rankos nuleistos. Rimtas krovinių pervežimas į Angliją visada palieka pėdsaką dokumente. Jei atsisako rašyti – tai jau ne pirmas raudonas vėliavėlis, o gal ir trečias.

Kokios raudonos vėliavėlės sutartyje – į ką atkreipti dėmesį skaitant smulkųjį šriftą?

Jei matote sakinį „už subraižymus ir išorinius pažeidimus vežėjas atsakomybės neneša“ ar kažką panašaus – bėkite. Rimta įmonė nepasirašo tokių dalykų. Kartą skambino moteris iš Redingo – jai atvežė stiklinį stalą su nutrūkusia koja. Sutartyje buvo punktukas, kad tik visiškas praradimas laikomas žala. Stalas stovi, bet kliba – vadinasi, žalos nėra. Teisiškai jie išsisuko. Aš visiems sakau: jei sutartyje daugiau išsisukinėjimo nei įsipareigojimų, dedkite tašką ir eikite pas kitus. Jūs ne teisininkas, kad kapstytumėtės tuose zoliuose.

Vežėjas prašo visą sumą prieš paėmimą. Ar tai normalu?

Priklauso. Keliasdešimt procentų avansas – standartas. Keturiasdešimt, penkiasdešimt. Tai rodo, kad klientas rimtas. Bet jeigu prašo visą sumą prieš tai, nei matė baldus – aš į tai žiūriu atsargiai. Ypač jei įmonė nežinoma. Šimtas procentų prieš paėmimą galbūt priimtina tik tada, kai vežiate jau antrą ar trečią kartą su šiuo žmogumi. Pamenu, kaip vienas vaikinas iš Panevėžio sumokėjo viską iš anksto, o vairuotojas pavėlavo dvi savaites ir dar pareikalavo papildomai už keltą. Bejėgiškumas – blogiausias jausmas. Mokykitės iš svetimų klaidų.

Draudimas ir atsakomybė – nuobodūs, bet būtini

Ar vežėjas automatiškai draudžia mano baldus, jei jie sugadinami pakeliui?

CMR draudimas yra pagal nutylėjimą, bet jis dengia tik maždaug vienuolika eurų už kilogramą. Dabar paskaičiuokite: jūsų sofa sveria penkiasdešimt kilogramų, reiškia, draudimo suma apie šeši šimtai eurų. O sofa kainavo du tūkstančius. Skirtumą padengsite patys. Pilna vertės draudimas kainuoja papildomai, bet jei vežate brangius baldus, tai yra labai gera investicija. Daug blogų įmonių tyli apie CMR trūkumus (oi, turiu galvoje, apie apribojimus) ir klientas sužino tik tada, kai jau per vėlu. Visada klauskite konkrečiai: „Kas bus, jei subyrės stiklinė lentyna?“

Ką daryti, jei baldai atvažiavo subraižyti, o vežėjas sako, kad tai jau buvo taip?

Pirma, turėkite nuotraukų prieš pakrovimą. Telefonas kišenėje – naudokite. Rimtos įmonės daro apkrovimo aktą su pastabomis. Jei subraižymas atsirado pakeliui, tai matyti. Problema ta, kad piktybiniai vežėjai kartais apšeria katę, kad tai seni įbrėžimai. Buvęs kolega taip elgdavosi sistemingai. Jei neturite įrodymų, diskusija ilga. Aš patariu viską nufotografuoti netgi prastoje šviesoje – geriau bloga nuotrauka nei jokios. Ir niekada nepasirašykite važtaraščio be pastabų, jei matote ką nors įtartino ant paviršiaus.

Ar pakankamai užrašyti daiktų sąrašą lietuviškai, jei krovinys važiuoja į Angliją?

Angliškai visada geriau. Muitininkai Anglijoje gali nemokėti lietuviškai, nors kartais ir nepasižiūri sąrašo. Bet jei pažiūrės – tegu mato angliškus pavadinimus. „Used personal household goods“ – tas sakinys atveria daugiau durų. Aš visiems klientams sakau: jei nenorite, kad atidarinėtų kiekvieną dėžę, aprašykite angliškai ir nurodykite, kad naudoti asmeniniai daiktai. Ar tai privaloma? Atvirai – nežinau tikslaus atsakymo šimtu procentų, nes taisyklės po Brexito taip šokinėja, kad šiandien taip, rytoj kitaip. Bet saugiau nepatingėti ir padaryti dvikalbį sąrašą.

Angliškos realybės iššūkiai

Ar pristatymą galima suderinti tiksliai į šeštadienį, nes dirbu be poilsio dienų?

Galima, bet papildomai kainuoja. Didžiosios Britanijos sandėliai ir kai kurios privačios pakrovimo zonos savaitgalį uždarytos arba ima dvigubą tarifą. Yra ir tokių, kurie tiesiog atsisako dirbti šeštadienį. Buvęs klientas iš Bristolio atsisakė gerai apmokamo darbo savaitės dieną laukdamas sofos. Ji neatvažiavo. Tada bandėm sutikti sekmadienį – vilkikas negalėjo įvažiuoti į gyvenamąją zoną dėl triukšmo taisyklių. Anglijoje viskas reglamentuota kitaip. Jūs gaunate langą, sakykim, tarp aštuonių ir dvylikos, ir geriau prisiderinti prie taisyklių, o ne prie savo svajonių grafiko.

Ar normalu, kad vežėjas negali pristatyti į butą penktame aukšte be lifto Anglijoje?

Techniškai – tai ne jo pareiga, jei nenumečiau iš anksto. Kai kurie vairuotojai padeda iš širdies, kiti atsisako dėl nugaros. Anglijoje keturių aukštų namai be lifto – įprastas vaizdas. Aš vieną kartą bandžiau padėti neštis spintą laiptais Braitone – nudegiau sau nugarą, nebegalėjau vairuoti savaitę, o uošvienė tris dienas manęs nekalbino. Jei norite, kad išneštų iki kambario, tai vadinama „white glove service“ ir kainuoja atskirai. Paprastai vežėjas atvežia iki durų arba iki šaligatvio. Visa kita – derinimas. Ir taip, Anglijoje laiptai dažnai siauresni nei mūsų standartuose.

Ar verta vežti senus baldus, ar pigiau nusipirkti naujų vietoj to?

Ah, filosofinis klausimas. Jei tai IKEA komoda, pirkote už šimtą eurų prieš trejus metus – vežimas kainuos brangiau nei jos vertė. Bet jei tai tėvo darbo kambario biblioteka iš ąžuolo – čia jau nebe kainos klausimas. Aš visada sakau: skaičiuokite kubinius metrus ir kainą, tada palyginkite su vietinių parduotuvių kainomis. Tik nepamirškite, kad angliški standartiniai baldai kartais skiriasi matmenimis. Jūsų lietuviška lova gali būti centimetru ilgesnė nei britiški čiužiniai. Buvo atvejis – klientas atsivežė miegamojo komplektą, o čiužinio rėmas netilpo. Po mėnesio pardavė per socialinį tinklą su nuostoliais.

Kokias klaidas žmonės daro planuodami baldų pervežimą į Angliją pirmą kartą?

Pamiršta, kad angliški durų angos siauresnės. Pamiršta, kad reikia leidimo parkuoti furgonui – Londone tai kosmariška. Pamiršta, jei vežate augalus – muitinė kai ką gali atimti ir nepasigailėti. Didžiausia klaida – manyti, kad procesas bus toks pats, kaip perkraustymas iš Vilniaus į Kauną. Tarptautiniai perkraustymai turi savo dėsnį: oras drėgnas, keliai siauresni, namai senesni. Kartą klientas neįsigilino, kad jo namas yra be automobilio prieigos – vežėjas turėjo nešti dėžes šimtą metrų per lietų. Geros naujienos? Skėtis jis turėjo. Blogos – batai buvo šlapi.

Ar galiu pats važiuoti furgonu ir vežti savo baldus į Angliją? Ar bus problemų pasienyje?

Galite, ir daugelis taip daro. Nuomojate furgoną, pildote sąrašą, važiuojate keltu. Muitinėje sako, kad tai asmeniniai daiktai perkraustymui. Paprastai praleidžia. Bet aš girdėjau atvejų, kai neblaivūs (oi, nesusiję) trečios šalies piliečiai bandė tą patį su išsinuomuotais mikroautobusais ir patyrė nemalonumų. Jums, jei turite teisę gyventi Anglijoje, neturėtų kilti klausimų. Tik nepamirškite, kad nuomotam furgonui gali reikėti draudimo plėtinio. Ir degalai kainuos kelis šimtus eurų į vieną pusę. Vienas vyras man skambino – nuvažiavo, bet nugarą susigadino pakrovėjas be technikos. Pagalvokite, ar verta savo sveikatos.

Paskutinis klausimas – kaip rasti tave ar bent jau panašų žmogų šiam darbui?

Paieškokite žmonių, kurie specializuojasi būtent krovinių pervežime į Angliją, o ne universalūs „viską vežame pigiai“. Patikrinkite atsiliepimus ne tik Google, bet ir socialiniuose tinkluose – ten daugiausia tikros patirties. Paskambinkite ir paklauskite kokių nors techninių dalykų, pavyzdžiui, per kurią uostą kelsis. Jei negali atsakyti – gal nėra taip dažnai važiavęs. Nepirkite katės maiše. Ir prisiminkite: tikras pervežimas į Angliją su baldais nebūna be klausimų abiejose pusėse. Jis yra greičiau saugus nei greitas, nors idealu, kai abu sutampa. Suraskite žmogų, kuriam galite paskambinti vakare ir paprašyti paaiškinti – net jei jis kartais ir pataisys save kaip aš dabar.

Išvada

Baldų gabenimas į Angliją nėra tik techninis procesas – tai sprendimų grandinė, kuri prasideda nuo jūsų svetainės grindų ir baigiasi naujaisiais durų slenksčiais Londone ar Birmingeme. Po dvidešimt ketverių metų galiu pasakyti, kad sklandžiausias tarptautinis perkraustymas įvyksta tada, kai klientas ir vežėjas kalbasi atvirai, be iliuzijų. Kreipkitės į tuos, kas nebijo pasakyti „nežinau“, bet žino, kaip apsaugoti jūsų sofą nuo lietaus ir laiptų. Sėkmės renkantis – ir saugios kelionės jūsų baldams.