Krovinių gabenimo į Angliją užsakymas: kaip tai padaryti, kai esi matęs visko

Žinai, prieš dvidešimt metų, kai pradėjau vairuoti savo pirmąją mašiną į Londoną, žmonės dar rašė faksu. Dabar rašo man žinutę vidury nakties: „Sveikas, o kaip ten reikia tą... krovinių gabenimo į Angliją užsakymą padaryti?“ Ir aš atsakau. Nes tai nėra raketų mokslas, bet yra niuansų. Yra kainų – kurios dabar, beje, labai svyruoja dėl kuro akcizų. Yr... Yra laiko. Yra tos akimirkos, kai supranti, kad tavo sofai reikia daugiau vietos, nei tu galvojai. Tai čia – ne instrukcija. Čia pokalbis prie kavos apie perkraustymą į Angliją, siuntimą siuntų į Jungtinę Karalystę ir kaip neišprotėti tame tarpe.

Pradžiai – apie tai, ko žmonės nedrįsta klausti

Klausiu atvirai – kiek laiko iš tikrųjų trunka krovinio gabenimas į Angliją?

Žiūrėk, jei pervežimas į Angliją vykdomas tiesiogiai – be jokių pertraukų – mašiną pasiekia per dvi tris dienas. Realybė tokia, kad tiesiogiai retai kas važiuoja, nes kuras kainuoja tiek, jog vairuotojas bankrutuotų. Dažniausia kas nutinka – surenkamieji reisai. Tavo sofa gali pasedėti Lenkijoje dieną, nes vairuotojas krauna dar tris siuntos į UK. Tai realus terminas – keturios iki šešios dienos. Kartais savaitė. Buvo atvejis, kai vairuotojas Paulius (ar jis Petras? ne, Paulius) įsiklimpęs Doverio uoste prastovėjo pusantros paros dėl muitinės patikros. Tai ne mano kaltė, bet klientas, aišku, nervinosi.

O kiek kainuoja toks krovinių pervežimas iš Lietuvos į Angliją? Nes internete viskas po 50 eurų.

Po penkiasdešimt eurų?? Tai arba kažkas ne taip, arba ten tik tavo raktų pakabukas keliauja. Rimtas perkraustymas į Angliją, kai veža baldus, dėžes, buitinę techniką, prasideda nuo kelių šimtų. O jei reikia pusės mašinos – gali būti ir tūkstantis, ir daugiau. Skaičiai priklauso nuo kiekio, aukšto, ar reikia autovežio. Kartais klientas paskambina ir sako, kad turi „mažai daiktų“, o pasirodo dviejų kambarių buto turinys. Tada tenka perskaičiuoti. Pigiausiai išeina, kai veža tada, kai mašina jau važiuoja. O jei užsakai atskirą transportą – mokėk, kaip už privačų reisą. Visas logiška.

Ar galiu pats supakuoti daiktus, ar čia privaloma mokėti jums?

Gali pats, ir daugelis taip daro, ypač jei taupo. Tik tada atsakomybė – tavo. Aš kartą mačiau, kaip vaikinas supakavo televizorių į seną antklodę. Atvažiavo – ekrano nebe... na, jis dar rodė, bet kaip per rūką. Toks vaizdas buvo. Tai jei pats pakuoji – naudok dėžes, burbulinę plėvelę, nieko nestatyk sunkaus ant stiklo. Jei nori, kad mes pakuotume – kainuoja papildomai, bet daiktas apdraustas kitaip. Rimčiau atrodo. Tiesa, kai kurioms dėžėms reikia, kad jos būtų tinkamos, nes jei perkelsi (ai, velniop) ne tą dėžę, vairuotojas gali atsisakyti krauti. Nes daiktas neturi išbyrėti.

Ar mano daiktai važiuos vieni, ar su svetimais?

Čia toks dalykas – jei neperki pilnos mašinos, tavo krovinys į Angliją keliauja drauge su kitais. Tai vadinama daliniu kroviniu. Nieko čia baisaus, jei tai normali firma. Kiekvienas klientas turi savo sekciją. Bet aš mačiau kompanijų, kurios krauna kaip Tetris – ir spaudžia, ir lenkia. Kartais pasienyje atidarom, muitininkas mato kalną, ir viskas byra. Tuomet gali atsitikti taip, kad svetima spinta atsiduria ant tavo dėžės. Taip, skamba nekaip, bet taip yra. Užsisakydamas atskirą transportą į Londoną gauni ramybę. O jei dalinę mašiną – klausk, ar bus tarpinės pertvaros. Nors net ir su jomis reikia atsargiai.

Kaip iš viso prasideda užsakymas? Skambutis, SMS, karvelis?

Paprastai – žinutė ar skambutis. Kartais klientas parašo mesendžerį (arba kaip ten tą Messengerį ištarti) su nuotrauka kambario. Aš pasižiūriu ir maždaug įvertinu. Tada reikia datų – kada galima krautis, kada reikia pristatyti Londone ar Birmingeme. Suderinam, pasirašom sutartį – dažnai skaitmeniniu būdu, kas patogu. Nebūtinai reikia į biurą bristi, aš pats biure sėdžiu retai, dažniau ant pakelės ar sandėlyje. Tada gauni sąskaitą – avansą sumoki, daiktai pakraunami, važiuoja. Kai gauni – atsiskaitysi likutį. Viskas.

Kainos, laikas ir kiti nemalonūs dalykai, kuriuos verta žinoti

Kodėl vieni siūlo perkraustymą į Angliją už 300, o kiti už 3000 eurų?

Tai kaip su kebabais – vieni patiekalai geri, kiti palieki viduriuot. Ne, rimtai. Jeigu tai individualus reisas su pilnu furu ir draudimu, kaina kita, nei kai kažkas paima tavo dėžes į krovininį mikroautobusą be jokio leidimo. Skirtumas gali būti dešimt kartų. Aš pažįstu rinką. Mačiau, kaip „privatininkas“ su VW Transporter pasikrauna tris butus, vairuoja tris paras be miego, o paskui pusė daiktų papščia šalikelėje. Už 300 eurų. Tai tikrai taip. Rimti transporto paslaugų teikėjai turi licencijas, draudimus, vairuotojai keičiasi. Tai kainuoja. Nepasakyčiau, kad brangu – pasakyčiau, kad teisingai.

Ar reikia mokėti prieš ar po perkraustymo?

Standartas toks – avansas prieš, likutis po. Avansas dažnai būna trisdešimt keli procentai (tarkim, apie trečdalį), kad abiem pusėm būtų rimtai. Nes buvo toks... atvejis (nenoriu ką nors šmeižti, bet buvo), kai klientas atsisakė mokėti pasienyje, ir vairuotojas liko su pusiau pilna mašina. O kur dėsi? Likutį sumoki, kai pamatai, kad daiktai pristatyti. Tik nevėluok su pavedimu, nes vairuotojai pavargę po reiso, ir jie nenori aiškintis su bankais tūkstančius kilometrų nuo namų. Grynieji ar pavedimas – sutariam individualiai. Kartais žmonės neturi sąskaitos ir tada grynais.

Kada geriausia užsakyti krovinių pervežimą į Angliją – prieš mėnesį ar savaitę?

Kuo anksčiau, tuo ramiau visiems. Jei žinai, kad liepos viduryje reikia būti Londone – skambink gegužę ar birželį. Ypač vasarą ir prieš Kalėdas, nes visi tuo metu kraustosi. Tada mašinos pasibaigia kaip karštos bandelės. Jei skambini likus savaitei – gali rasti, bet kaina aukštesnė arba teks laukti, kol kas susidės. Kartais žmonės skambina manęs paskutinę dieną. Tada aš spaudžiu galvą ir bandau sukti. Kartais pavyksta. Kartais tenka tartis, kad jis pats nuvarytų dalį daiktų iki sandėlio. Ankstyvas užsakymas suteikia laiko ir mums, ir tau.

Ar kuro kainos dabar labai keičia galutinę kainą?

Velniop ta kaina... pardon. Taip, labai keičia. Pusmetį atgal galėjome vežti pigiau, dabar kuras šoktelėjo, o į Angliją dar ir mokesčiai keliuose yra kitokie nei važiuojant per Lenkiją. Kiekvienas centas susumuojasi, nes fūros geria kaip velnias. Rimtos įmonės kainoraščius koreguoja pagal rinką, o tie, kurie laiko seną kainą – arba dirba sau nuostolingai, arba kažkur pameta. Nesu pats skaičiuojantis buhalteris, bet matau sąnaudas kiekvieną savaitę. Jei varai į Angliją su pilnu kroviniu – kuro sąnaudos gali siekti šimtą eurų į vieną pusę tik kuro. Tad taip, kaina gyva.

Ar galiu patikrinti, kur mano daiktai yra kelyje?

Jei firma rimta – taip, GPS sekimas yra standartas. Bet ne visi turi. Kartais paskambini vairuotojui: „Kur esi?“ O jis: „Netoli Hamburgo.“ Tai gali reikšti, kad jis dar Briuselyje. GPS liepia tiksliau. Mes turime sekimo sistemas, bet pripažinsiu – ne visada jos veikia tobulai. Kalnuose signalas nukrenta. Tunneliuose irgi. Šiaip aš patariu neskambinti vairuotojui kas valandą, nes jis vairuoja, o ne dirba dispečeriu. Bet jei labai nerimauji – klausk prieš užsakydamas, ar bus galimybė matyti mašinos lokaciją. Tai normalus dalykas XXI amžiuje. Tikėkis to.

Kai renkiesi vežėją – kaip nepasimauti ant kabliuko

Kaip atskirti normalią įmonę nuo šarlatanų?

Pirmas ženklas – jei jie neprašo nieko rašyti. Sutartis, draudimas, sąskaita. Jei viskas į ranką ir į mašiną be jokių dokumentų – bėk. Antras – jei kaina mažesnė už benzino kainą, abejok. Trečias – pažiūrėk, ar turi ofisą, ar bent normalų tinklapį. Nereikia, kad jis būtų kaip iš žurnalo, bet kontaktai turi vesti kažkur, o ne į orą. Aš pats esu matęs, kaip pažįstamo pažįstamo draugas paėmė du tūkstančius nuo senelio ir dingo. Senelis liko be kėdžių ir be pinigų. Tai tragikomiška, bet deja, realu. Klausk, ar įmonė turi licenciją vežti krovinius tarptautiniu maršrutu. Jeigu ne – neaišku, kas bus.

Ar galiu vežtis maistą, alkoholį ir augalus į Angliją po Brexit?

Brexit viską... sudarkė. Atvirai. Anksčiau vežei mėsą, sūrį, vyną – problema tik su kiekiu. Dabar – muitiniai reikalavimai pasikeitė. Maisto produktams reikia veterinarinių patikrų, augalai – fitosanitarinių. Alkoholis – akcizai. Jei tai tavo asmeniniai daiktai perkraustymo metu, kiekis ribotas. Nesiūčiau vežtis dešimties litrų aliejaus ar šimto daigynų rožių. Kitaip gali likti be jų ties pasieniu. Su alkoholiu – gal bent butelis vyno asmeniniam vartojimui, bet net ir čia geriau pasitikrinti. Aš ne muitininkas, bet žinau, kad Doverio pusėje dabar tikrinasi kur kas atidžiau nei prieš dvidešimt metų. Žodžiu – atsargiai.

Ar man reikia kuo nors drausti daiktus atskirai?

Būna dviejų tipų draudimas – vežėjo atsakomybės draudimas ir papildomas krovinio draudimas. Pirmasis įprastai jau yra. Bet jis dengia ne viską, o ir sumos ribotos. Jei veši vertingus daiktus – senelio komodą, paveikslus, slidinėjimo įrangą – apsvarstyk pilną draudimą. Kartais klientai sako: „O kam man tai, juk nieko nenutiks.“ O tada važiuojant per lietų dėžė apklijuoti ir antikvariniai indai iširo į dulkes. Mes stengiamės viską tvirtai surišti, bet kelias – jis toks. Neprognozuojamas. Tada verčiau turėti popierių, kuris leis atgauti vertę. Nebūk naivus. Geriau permokėti dešimt eurų, negu verkti paskui.

Ką daryti, jei mano daiktai neatrodo tokie, kokius palikau?

Pirmiausia – fiksuok. Telefonas turi kamerą – naudok. Prieš pakrovimą nufotografuok visas grandines, įbrėžimus, ekranus. Jei atvežus matai pažeidimą – rašyk aktą. Be akto vėliau bus labai sunku ką nors įrodinėti. Realybė yra tokia, kad dažnai įbrėžimai jau būna buvę, tik tu jų nepastebėjai. Bet jei tikrai atsirado naujas – vežėjas turi atsakyti. Aš pats mačiau, kaip klientas bandė įrodinėti, kad sofa buvo kitos spalvos. O ji buvo tokia pati, tik blogoje šviesoje atrodė kitaip. Tai aktas ir nuotraukos gelbėja visus. Ir nepulk bartis su vairuotoju – jis tik atvežė, nebūtinai kaltas.

Ar svarbu, kokio dydžio mašiną užsakau? Kas jei apsirikau?

Svarbu. Jei užsakai per mažą – daiktai netilps. Tada arba paliksi ką nors, arba teks antrą kartą mokėti. Jei per didelę – permokėsi. Aš visada sakau: atsiųsk nuotraukų arba padaryk sąrašą. Mes apskaičiuojam tūrį kubiniais metrais. Standartinis kambario turinys – apie penkiolika kubų. Sofa – du. Šaldytuvas – apie pusantro. Sudėlioji – gauni apimtį. Jei esi rimtai apsirikęs (buvo klientas, kuris užsisakė pusantros tonos mašiną, o realiai reikėjo pilnos fūros), tenka persiderėti vietoje. Kartais pasiseka rasti didesnę mašiną greitai, bet tai stresas visiems. Geriau paklausk dukart nei gailėkis kartą.

Praktika – kaip tas transportas vyksta iš vidaus

Kaip man suruošti butą prieš atvykstant vežėjams?

Iš esmės tu turi tik atidaryti duris ir rodyti. Bet jei gali – prieškambarį atlaisvink, liftą rezervuok jei gyveni daugiaukštyje. Londone liftai tokie maži, kad kartais sofa netelpa. Tada – laiptais. Ir tai brangiau, nes užtrunka. Išardyk lovą, nuimk kojas nuo stalų – laiko sutaupysi. Viskas, kas gali subyrėti, turės būti be likusių skyrių. Aš esu matęs, kaip vežėjai laukia, kol klientas dar pakrauna krepšius. Jie valdo laiką, bet kiekviena valanda kainuoja. Jei butas penkiuose aukšte be lifto – perspėk iš anksto. Kitaip vairuotojas atsiveš du žmones vietoj vieno, o tu būsi nepasiruošęs. Ir dar vienas dalykas – parūpink vandenį. Tai žmogiška.

Kiek žmonių dalyvauja kraunant ir iškraunant?

Paprastai vairuotojas atvažiuoja vienas arba su pagalbininku. Jei tai didelis perkraustymas – gali atvaryti du-tris vyrukus. Bet ne visada. Jei tu gyveni provincijoje ir mašina tik pristato – gali tekti pačiam surasti pagalbininkų. Aš turėjau klientą Braitone, kuris manė, kad mes iškrausim penkiaukštį namą dviese per valandą. Ne, taip neveikia. Rankų reikia. Jei pats negali padėti (pvz., sveikatos priežasčių) – pasakyk iš anksto, mes įtraukiame papildomą darbuotoją į sąmatą. Tai papildomai kainuos, bet nugara padėkos. O jei bandysi vienas kilnoti spintą – tik blogai baigsis. Rimtai, nesilp ir nekenk sau.

Ar galima vežtis augintinį kartu su baldais?

Augintinis ir baldai – bloga kombinacija. Gyvūnams reikia savo transportavimo taisyklių. Katės ir šunys paprastai keliauja su savininku, ne su krovinių mašina. Mašinoje gali būti šalta, karšta, triukšminga. Be to, muitinėje gali prireikti veterinarinio paso, skiepų įrašų. Aš nevežu gyvūnų, neturime tam sąlygų. Buvo viena situacija, kai klientė paprašė įmesti žiurkėną į narvantį... narvelį... ir padėti tarp dėžių. Aš atsisakiau. Ne dėl to, kad nemėgčiau žiurkėnų, tiesiog didelė atsakomybė. Jei turi šunį – geriau ieškok specialių gyvūnų pervežėjų arba keliauk pats su juo. Anglijoje patekimo taisyklės griežtos.

Ar daiktus reikia iškrauti Anglijoje kažkokiame sandėlyje, ar tiesiai į namus?

Tai priklauso nuo to, ką užsisakei. Durų iki durų paslauga – populiariausia. Mašina atvažiuoja tiesiai į tavo naują adresą Liverpulyje ar kur ten apsistojai. Bet jei tavo nauji namai dar neparuošti, arba gatvė per siaura fūrai – daiktai gali būti iškrauti terminale. Patogu? Ne visada. Terminalas gali būti kitame mieste. Tada reikės samdytis mažesnę mašiną arba vežti pats. Kartais klientai taupo ir nuo pat pradžių renkasi terminalą iki terminalo. Tai pigiau, bet praktiškai reikia dvigubo kraustymosi. Aš asmeniškai nemėgstu terminalų, nes ten daug rankų paliečiam tavo dėžes. Bet kartais kito varianto nėra. Taip jau yra.

Koks populiariausias maršrutas ir ar jis visada greičiausias?

Lietuva – Lenkija – Vokietija – Nyderlandai arba Belgija – Prancūzija – tunelis arba keltas – Anglija. Štai jis, klasika. Ar greičiausias? Techniškai taip, bet jei kamščiai prie Calais ar eilės Doverio uoste – nebūtinai. Kartais važiuojama per Prancūziją kita trasa, kartais – aptinkami remontai, kurių GPS neparodo. Aš pats stengiuosi planuoti per trumpiausius kelius, bet realybė tokia, kad vairuotojas kartais paskambina 4 ryto ir sako: „Uždarytas aplinkkelis, suksiu per kaimus.“ Tuomet terminas pasislenka keliom valandom. Maršrutas svarbus, bet dar svarbesnė vairuotojo patirtis ir jo sugebėjimas prisitaikyti. Toks jau tas darbas. Kaip lietus – kas jį sugaudys.

Kai nutinka bėdos – kaip elgtis ir ko neprisigalvoti

Kas jei krovinys vėluoja dėl muitinės ar techninių gedimų?

Tuomet lauki. Deja, kitos magijos čia nėra. Jei krovinys stringa pasienyje dėl patikros – vairuotojas negali nieko padaryti. Jei sugedo mašina – rimtos įmonės turi techninę pagalbą arba pakaitinę mašiną. Bet pervežimas į Angliją turi savo trintis. Kartais vėlavimas diena. Kartais dvi. Sutartyje paprastai būna numatytos vėlavimo sąlygos. Jeigu nėra – klausk, kodėl nėra. Aš nemėgstu žadėti stebuklų. Geriau pasakyti, kad gali užtrukti, negu meluoti, kad tikrai spėsime trečiadienį, o tada kentėti graužatį. Tiesiog reikia suprasti – tarptautinis gabenimas nėra kaip internetinės parduotuvės pristatymas. Čia realus pasaulis.

Ką daryti, jei dalis daiktų dingo?

Pirmas dalykas – nepulk į paniką. Patikrink dar kartą visus kampus, spintas, mašinos sekcijas. Kartais daiktai „atsikrausto“ vėliau, nes jie buvo sukrauti kitoje dėžėje. Bet jei tikrai dingo – kreipkis į vežėją raštu. Jeigu tai rimta įmonė, yra ieškojimo procesas. Jei tai kažkoks vienvėris iš skelbimų – šansai maži. Aš turėjau atvejį, kai dingusi dėžė su batais atsirado po trijų mėnesių mūsų sandėlyje Kaune. Paaiškėjo, kad ji buvo pasižymėta neteisingai. Viskas grįžo. O buvo klientė, kuri prarado senelių nuotraukas – ta dezimta... dešimtoji dėžė buvo palikta senoje vietoje, nepastebėjo. Tada jau ne mūsų kaltė. Tikrink sąrašus.

Ar įmanoma atšaukti užsakymą paskutinę minutę ir susigrąžinti pinigus?

Įmanoma, bet tikrai ne visus. Kai mes rezervuojam mašiną, atidedam tavo datai – kitas klientas nebetelpa. Todėl avansas dažniausiai negrąžinamas, jei atšauki likus mažiau nei savaitei. Ankstesnis atšaukimas – galima derėtis. Aš viena karta... vieną kartą... grąžinau viską, nes žmogui sudegė namas. Nejuokauju. Tada supranti, kad daiktai – menkesnis rūpestis. Bet standartiškai yra sutarties sąlygos. Paskaityk jas. Ten parašyta. Ne visi skaito, paskui pyksta. Aš irgi pykstu, kai man paskambina iš banko delsdami, bet čia gyvenimas. Sutartis yra tam, kad abu žinotume taisykles. Ir jų laikytumėmės.

Ką žmonės dažniausiai užmiršta perkraustymo metu?

Pamiršta pašto adresą pakeisti. Pamiršta atjungti skalbimo mašiną nuo vandens. Pamiršta, kad šaldytuve turi likti maistas (tada dvokia visą kelią). Pamiršta informuoti kaimynus, kad bus triukšmas. Pamiršta pasirūpinti vaikų žaislais pirmosioms naktims naujuose namuose (oi, kaip aš susipainiojau su linksniais anąsyk). Žodžiu, streso metu smegenys apspangsta. Aš patarčiau turėti sąrašėlį ant šaldytuko. Ir nepamiršk pasirūpinti savimi – atsigerti vandens, nes kartais tu stengiesi viską kontroliuoti, o pats griūvi nuo nuovargio. Perkraustymas emociškai sunkus. Ne tik fizinis darbas. Tai nepamiršk užvalgyti normaliai. Ne pusryčių, o pietų.

Ar verta vežtis viską, ar geriau Anglijoje nusipirkti naujus baldus?

Čia jau filosofinis klausimas. Jei turi IKEA sofą, kurią pirkai prieš metus – vešk. Jei tai senelės komoda, kuri byra į šakėles – palik. Anglijoje IKEA, Argos, Facebook Marketplace – baldoms gauti nėra problemos. Bet jei vešies pigius baldus iš Lietuvos, kurie ir taip nieko verti – permokėsi už pervežimą daugiau, negu jie kainuoja. Paskaičiuok. Kubinių metrų kaina vs daikto vertė. Aš pats mačiau, kaip žmonės vežė medinę lentyną, kurią vėliau išmetė į Southamptono sąvartyną. Jie sumokėjo šimtą eurų už vežimą. Šiukšlinti Anglijoje brangu. Tai mąstyk galva. Ką myli – vešk. Kas sena – atiduok, parduok, palik. Nesvarbu.

Žodžiu, krovinių gabenimo į Angliją užsakymas nėra magija, bet reikalauja galvos. Pasirink rimtą vežėją, neskubėk su pakavimu, paskaityk sutartį ir nepamiršk, kad kelyje gali nutikti visko. Nuo to, kaip pasiruoši, priklauso, ar tavo pirmoji diena Londone bus linksma, ar prasidės nuo nemigos. Nes juk taip būna – nerimauji dėl daiktų. Bet jei viską padarei teisingai, gali ramiai gerti arbatą ir laukti skambučio „Jūsų daiktai apačioje“. O jei kils klausimų – rašyk. Aš arba atsakysiu, arba pasakysiu, kad nežinau, bet surasiu, kas žino. Sėkmės kraustantis.