Krovinių gabenimas mikroautobusais Anglijos kryptimi – ką verta žinoti prieš skambinant

Jau kokia dvidešimt ketveri metai kai vežioju daiktus tarp Lietuvos ir Anglijos. Mačiau viską – fūras, jūrinius konteinerius, lėktuvų krovinius. Bet yra niša, kuri vis dar kelia klausimų: ką daryti, kai turi per daug daiktų įprastai siuntai, bet per mažai visai fūrai? Atsakymas – krovinių gabenimas mikroautobusais Anglijos kryptimi. Aš pats taip dirbu jau metų metus. Vežu dėžes, baldus, techniką – viską, kas telpa į Transit ar Sprinter tipo mikroautobusą. Tai nėra raketų mokslas, bet turi savų taisyklių. Paaiškinsiu kaip gyvai, kaip sėdėdamas virtuvėje su kava.

Iš pradžių – kas tai per paslauga

Kas išvis yra tas krovininis mikroautobusas? Ar čia tiesiog keleivinis su nuimtomis sėdynėm?

Dažniausiai tai – didelis baltas ar pilkas Ford Transit, Mercedes Sprinter ar VW Crafter. Sėdynės nuimtos arba paliktos tik priekyje. Erdvė daiktams – maždaug nuo 8 iki 15 kubinių metrų, priklauso nuo bazės. Svoris – realiai galima vežti apie toną – pusantros, bet čia jau atsižvelgiant į tai, ką rodo techninė, ir ką vairuotojas gali sau leisti, nes bauda Vokietijoje už perkrovą – ne pokštas. Kartais pamačius tokį bandą sakau – oho, čia tik keleivinis su praplatintu stogu. Ne, tai pilnai paverstas kroviniui. Kita vertus, teko matyti ir tokių, kurie tiesiog numeta galines sėdynes ir vadina save vežėju. Čia jau slidi zona.

Kiek realiai tilps į tokį mikroautobusą? Aš turiu keturias dėžes, dviratį ir... turbūt sofą?

Keturios dėžės – tai gal du kubai. Dviratis, jei nenuimi ratų, praris dar vieną su viršum. Sofa – priklauso nuo tipo. Trisvietė, išardoma – tilps. Miegamasis kampas – jau nebe, nebent visas mikroautobusas bus jai. Klientai mane piktina tuo, kad sako „tik kelios dėžutės“, o pakrauname pusę mašinos. Praeitą mėnesį vilnietė pasakė – labai mažai, galvojau. Atvažiavus pasirodė dvidešimt dėžių ir spinta. Geriau pasimatuokite. Kubinis metras yra kubinis metras – aš jų regėjęs daugiau nei poliklinikoje per gripo epidemiją.

Ar galiu važiuoti drauge? Juk keleivinės vietos yra – ten galima atsisėst?

Techniškai taip, jei sėdynės likusios. Aš asmeniškai vengiu. Ne todėl, kad nemėgstu kompanijos, o kad muitinėje ar kontrolės metu gali iškilti klausimai – ar keleivis deklaruotas, ar jis susijęs su kroviniu, ar tik... draugas? Nežinau tikslaus ES ar JK įstatymo punkto dėl atsitiktinio keleivio, bet manau, kad jei dokumente nėra jo nurodyto kaip vairuotojo padėjėjo, gali būti nemalonumų. Ypač po Brexit. Verčiau pasakykite – vežkite daiktus, o man pasiūlykite lėktuvo bilietą. Rimtai.

Kaip vyksta pats pervežimas iš tikrųjų

Nuvežate nuo durų iki durų? Ar turiu paduoti daiktus kažkur terminale?

Dažniausiai – taip, nuo slenksčio iki slenksčio. Arba bent jau iki tolimiausio laisvo parkingo prie jūsų giminės Londone. Terminalų čia nėra kaip oro uoste. Mes tiesiog atvažiuojame į Kauno daugiabatę, pakraunam, važiuojam per Lenkiją, Vokietiją, Belgiją, Prancūziją arba Nyderlandus, keltu arba tuneliu – ir į jūsų giminaičio kiemą Birmingamo priemiestyje. Aišku, jei ten centrinis Londonas su mokama zona ir dviračių juostomis – gal sutarsime pasikrauti prie apsauginio narvaito prie Roterdamo? Ne, juokauju. Bet siauros gatvės kartais priverčia susitikti šalia. Bukite tam pasiruošę.

Kiek laiko užtrunka nuo pakrovimo iki iškrovimo? Skaičiuoju dienas.

Realiai – nuo trijų iki penkių dienų. Jei išskirtinis reisas – galima per dvi, bet to niekas nebrangsta, nes kainuotos kaip maža atostogų kelionė. Standartiškai – grupuoti kroviniai. Pasiimame Kaune, vakare Klaipėdoje, paskui dar vienas daiktas Panevėžyje, tada vakarai per Europą, o Anglijoje pirmiausia – Londonas, tada gal Mančesteris. Orai, kamščiai, keltų eilės. Prisimenu žiemą kai vairuotojas įklimpo sniege netoli Frankfurto. Penkias valandas. Visa grandinė atsiliko. Taip gyvenime būna. Ne apsiverksi, nepadarysi. Planuokite ne pagal idealią datą, o su buferiu.

Ar vairuotojas vienas važiuoja? Kaip su poilsiu?

Vienas. Beveik visada. Tachografas pypsėja kas keturias su puse valandos – privaloma pertrauka. Miega kabinoje arba kokiam dingusiame motelyje prie autostrados. Jeigu du vairuotojai – kaina auga maždaug keturiasdešimčia procentų. O jeigu skubate – galime suorganizuoti. Bet paprastai žmonės karčiai spjauna tą kainą. Vairuotojas pavargęs? Kartais taip. Naktimis autostrada tam ir skleidžia tą specifinį jausmą. Bet taip dirba šitas segmentas. Tik neprašykite, kad vairuotų dvidešimt valandų iš eilės – aš atsisakau tokių prašymų.

Kainos: ką mokėti ir ko tikėtis

Kiek kainuoja krovinio pervežimas mikroautobusu į Londoną? Noriu konkrečios sumos.

Nieko nedarysiu – be adresų ir svorio sakysiu apytikslę. Mažytė siuntelė iki dvidešimt kilogramų – gal aštuoniasdešimt ar šimtas eurų. Ketvirtis mašinos – keturi šeši šimtai. Pilnas mikroautobusas Vilnius–Londonas – devyniems ar tūkstantis trys šimtai (na, gal ne tūkstantis trys, o tūkstantis šimtas, žiūrint kurį mėnesį ir kurį vairuotoją). Kodėl ne konkrečiau? Nes kilimas ir devyni laiptų aukštai be lifto keičia viską. Kai kurios įmonės meta žemą kainą, o paskui ant laiptų prisako papildomą mokestį. Aš stengiuosi ne taip. Bukite atsargūs.

Kodėl vienas siūlo 300, o kitas 800? Juk tas pats mikroautobusas.

Pasibaigė tie laikai, kai „tas pats“ reiškė lygiavertį. Už tris šimtus gal gausite vietą tarp penkių kitų klientų daiktų, lėtą alternatyvų maršrutą per kokią nors Vengriją, arba vairuotoją, kuriam padangos plikos kaip Kūlverstukas. Matau tokias mašinas pasienyje. Aš nejuokauju. Už aštuoni šimtai – gal greitas reisas arba švarus krovinys vienas pirmas. O gal tiesiog sąžininga kaina. Pigiausia nevisada yra sutaupymas – ilgainiiai tai atsiperka su nervais. Kartais praradęs savo kompą supranti – vertėjo mokėti daugiau.

Ar reikia mokėti iš karto? Ar galima paskui, kai gausiu daiktus?

Septyniasdešimt procentų prieš, trisdešimt gavus. Arba šimtas procentų prieš. Avansas už kurą, keliones mokesčius, keltą. Kažin ar rasite nors vieną normalų vežėją, kuris veš ant žodžio. Buvau scenarijaus liudininkas Bristolyje – klientas atsisakė mokėti pristatymo metu, nes „dėžė įbrėžta“. Ji buvo įbrėžta jau pakrovimo metu, tik jis nepasakė. Valanda stovėjimo gatvėje su bauginančiais žvilgsniais. Nekenčiu to. Pirkdami paslaugą supraskite – čia ne Amazon su grąžinimo politika.

Ar kaina apima muitinės formalumus? Ar dar bus kokių mokesčių?

Kaina apima vežimą. Muitinė – atskira opera. Po Brexit JK nebe ES. Asmeniniams daiktams galima gauti importo lengvatą, bet reikia užpildyti ToR formą. Komerciniams – muitai, PVM. Daugelis to pamiršta. Aš vežu, bet aš ne muitininkas. Nežinau tikslių jūsų elektrinio dviračio muito kodų – reikia pasitikrinti HMRC svetainėje. Kartais Doverio pasieniečiai iškvečia mikroautobusą, nes krovinys kvepia komercija. Būna keistų situacijų. Planuokite biudžetą +15% papildomoms išlaidoms, jei kas.

Pakuotė, daiktai ir kas genda pakeliui

Ar privalau supakuoti į dėžes? Turiu tik maišus iš Maximos.

Dėžės – geriausia. Maišai plyšta. Prieš du mėnesius vienas vyrukas supakavo žieminius drabužius į didelius šiukšlių maišus. Liūtis ties Varšuva, maišas suplyšo, rūbai ant parkingo – gėda ir liūdna. Mes pakrausim ir maišus, bet perspėsiu. Stiklas be dėžės – tai loterija. Nebūkite optimistu. Vairuotojas nebūtinai jūsų pakrautojas, nors daugelis padeda iš žmogiškumo. Bet jei maišas atsidaro triukšmingai – jūsų bėda.

Kas jeigu dėl vairuotojo kaltės kas nors dūžta? Kieno draudimas?

CMR draudimas. Teoriškai. 8,33 SDR už kilogramą. Praktiškai – daugybė mažų vežėjų turi tik privalomas civilines transporto priemonių draudimus be krovinio. Arba nieko. Prašykite CMR draudimo kopijos prieš pakraunant. Blogos įmonės sako – „ai, nieko nenutiks, ko čia rūpintis“. Rūpinkitės. Dideli parkai turi atsakingą draudimą, o mažieji tėvai – kartais net neatsimenu ar ten krovinys apdraustas, ar ne. Geriau paprašyti patvirtinimo raštu. Rimtai.

Kur laikomi daiktai važiavimo metu? Ar jie važiuoja surišti, ar tiesiog metami?

Krovinio zonoje. Ant grindų. Pririšami diržais prie siuvų. Kartais ant paklodės ar antieslip kilimėlių. Jeigu gerai – po minkšta antklode. Realybėje Vokietijos autobanuose viskas kiek slenka. Todėl niekada neverčiu stiklo veidrodžio verbalan ant neatidžiai sutalpintų dėžių. Trumpai – fiziškai saugu, bet ne Muziejaus eksponato lygio. Jei turite itin jautrią įrangą – imkitės specializuoto perkraustymo.

Kodėl kai kurie vairuotojai nenori vežti elektronikos? Ką jie turi prieš televizorių?

Televizoriai dūžta. Ypač jei plazminiai – negali gulėti (ar gali? Aš manau, kad negalima, bet kai kurie sako, kad šiuolaikiniai tai atlaiko). Bet jei didelis – kietas – kampuotas – jis pritrins save ir kitus. Originalioje pakuotėje – imsim. Be jos – atsakomybė. Kartais prisideda „lūžis“ priemoka. Jaučiu antipatiją tiems, kurie perka didžiausią ekraną Irvoje ir mano, kad jis atvažiuos kaip laiškas. Ne. Yra taisyklės. Konsultuokitės prieš perkant.

Ar mikroautobusu galima vežti baldus iš Ikea dar nepajungtus?

Gali. Priklauso nuo išmatavimų. Komode Billy – puiku. Kampinė sofa – jau nebe. Aš pats prisivežęs pilną mašiną Kallax serijos spintelių Birmingamo link. Nu, gerai, ne į Birmingamą, bet į jo rajoną. Problema ta, kad žmonės nuperka daugiau nei tilps. Apsiskaičiuokite kubatūrą Ikeoje, nes dėžė namuose atrodo mažesnė nei mikroautobuso dugne. Ir taip, dažniausiai pakuoti plokštėmis – tai lengviau.

Dokumentai po Brexit ir muitinės

Brexitas... ar vis dar galima vežti asmeninius daiktus be problemų?

Galima, bet reikia popierių. Anksčiau – įsėdai ir važiuoji. Dabar – Transfer of Residence forma JK muitinei. Sąrašas daiktų. Įrodymas, kad gyvenote ES bent dvylika mėnesių (banko išrašas, sutartys). Be to – tikėtinas muito inspektorius Doveeryje. Mačiau kaip mikroautobusą grąžino keltu atgal, nes nebuvo deklaracijos. Skaudžiau kaip antausis. Skirtumas tarp 2020 ir dabar – kaip dangus ir žemė. Užpildykite ToR, išsiųskite prieš kroviniui judant, turėkite kopijas. Ne vairuotojo darbas rašyti jūsų biografiją.

Ar reikia rašyti daiktų sąrašą kiekvienai dėžei? Tai beprotybė.

Kiekvienai – ne. Bendrasis – taip. „Naudoti buities daiktai“ – paprastai pakanka. Jei muitinė atidarys dėžę atsitiktinei patikrai (nutinka, nors retai), gerai žinoti kas kur. Ir nerašykite „dovanos“ komerciniams daiktams. Kartais žmonės bando prasmukti su naujais sandėlio likučiais. Aš tokio nevežu. Jei pagaus – baudžia, o manęs gali nepaleisti iš valstybės. Klasika. Sąžiningumas mažiau galvos skausmo.

O jeigu Jungtinėje Karalystėje reikia pristatyti ne Londoną, o mažą kaimą Velse?

Kuo toliau nuo M6 greitkelio – tuo brangiau. Nebent vairuotojas vistiek važiuoja. Bet maži miesteliai Šiaurės Velse užtrunka dieną. Kainos auga ne dėl atstumo, o dėl grįžimo tuščiu – Anglijoje sugrįžti į didmiesčius lengvia, o iš kaimo vairuotojas keliaus pustuštis. Aš pats dievinu Velsą, bet logistiškai tai siaubas. Šiaip ar taip, rašykite tikslų pašto kodą – tik pagal jį galiu pasakyti kainą.

Blogos patirtis ir ką renkantis reikia žinoti

Ar visada atvažiuoja sutartu laiku? Nes paskutinį kartą skambutis buvo „rytoj“, o niekas neatvažiavo.

Nevisada. Ypač jei maža įmonė ar individualus vairuotojas. Apie atsiquotus mažųjų vežėjų terminus parašytum romaną. Problemos: sugedo mašina, prieš tai buvęs klientas neatėjo, vairuotojas užmigo netoli Hamburgo. Man tai kelia įtampą, bet realybė. Kurjerinės milžinės turi sekimo sistemas, o mažas mikriukas juda per WhatsApp žinutes „bro, vėluoju valanda“. Jums reikia tikslaus laiko? Mokėkite šimtu ar dviem daugiau ir užsakykit asmeninį reisą. Komfortas kainuoja. Pigiau – lankstumas. Tai amžina kova.

Ar pasitaiko, kad daiktai pavagiami? Nors skamba baisiai.

Retai, bet taip. Ne tiek pavagiami, kiek „dingsta“ triukšmingoje mašinoje. Pametimas tarp krūvų. Arba daug retesni atvejai – valymas Prancūzijos servise. Apsauga: didelis vardas ant kiekvienos dėžės, inventorizacijos sąrašas, GPS ant mašinos. Blogos firmos paprastai neturi nei interneto svetainės, nei pastovaus telefono. Tik skelbimą. Atkreipkite dėmesį – ar įmonė egzistuoja ilgiau nei metus, ar turi kodą. Aš mačiau keturis skirtingus pavadinimus, ta pati mašina, tas pats vairuotojas, ta pati schema. Tris mėnesius ir dingsta.

Ką daryti, jeigu krovinys neatitinka aprašymo – atvažiavus paaiškėja, kad dvigubai daugiau?

Klasika. Aš atvažiuoju, žiūriu ir sakau: tai nebetelpa su kitais užsakymais. Variantai: paliksite dalį, mokėsite už pilną mašiną vietoje, arba vėliau. Nemalonu. Ypatingai birželį – studentai. „Tik truputį daugiau“. Ne, ne truputį. Kubinis metras neklysta. Kai pakraunu, žinau tašką, nuo kurio nebetelpa. Negerbkite savo daiktų mažiau nei gerbkite mano laiko. Matuokitės prieš. Jeigu 7 kubai vietoj 3 – kaina nebe ta.

Dar keli praktiški klausimai prieš užsakant

Koks didžiausias svoris, kurį galiu siųsti? Ar 500 kg tilps?

Sprinteris techniškai laiko apie tūkstantį tris šimtus, bet atėmus kuro rezervą, vairuotoją, antklodes – realiai toną. Penki šimtai tilps jei talpa leidžia. Tačiau dvidešimt dėžių knygų – jau sunku. Svoris išpildo mašiną greičiau nei jūs manote. O jei per sunku – pakaba nusėda. Vokiečių policija mėgsta tempti persikrovusius mikroautobusus. Aš neperkraunu. Blogi vežėjai perkrauna iki dugno. Nesauga ir brangu baudomis. Jei nežinote – sverkitės. Aš palūžęs springas nekainuoja pamainos, bet nutinka.

Ar galima vežti dviratį, slides ir golfo keistes vienu metu? Sezoniniai daiktai?

Taip, tokios mišrainės kasdienybė. Dviratis – atsukti priekinį ratą, tada jis tampa plokštesnis. Slidės – be specialaus maišo bus baisiai nepatogios. Golfas – įsprausiu tarp dėžių. Kartais klientai atveža pripučiamą baidarę pripuštą. Užimdavo pusę mašinos. Oras. Teko prašyti – paleisk orą, vyrai. Tada ji sutalpsta į kampą. Sezoniniai daiktai erzina nestandartine geometrija. Demontuokite kas demontuojama.

Ar verta gabenti mikroautobusu, jei turiu tik vieną lagaminą?

Ne. Nebent gyvenate kur nors Škotijos kalnuose, kur DHL ima šimtą svarų. Tada gal tarpinis mikroautobusas, važiuojantis kryptimi, paims už penkiasdešimt eurų. Bet standartiškai – nerverkit manęs dėl vieno lagamino. Kurjerinė tarnyba pigiau ir greičiau. Mes mikroautobusais vežame krovinius – dažniausiai tai pilnesni ar pustuščiai mikriukai. Lagaminas turėtų būti vertas mano laiko – o jo dažniausiai nėra, nebent sutapimas.

Kokias klaidas žmonės dažniausiai daro, ruošdamiesi perkraustymui mikroautobusu?

Nepamatuoja, nesupakuoja skysčių (šampūnas ant megztinio – liūdna klasika), palieka stalčius pilnus, nepasižymi. Dar – augalai. Muitiniai jų nemėgsta, jie ir taip numirs per kelionę. Viena klaida, kuri mane varo iš proto – neišardomi stalo kojos. Užima dvigubai vietos. Nuimkite kojas, apvyniokite. Dar – neatidžiai perskaito pašto kodus. Anglijoje kodas nukreipia į tikslią gatvę. Jeigu neaiškus adresas – valandos stovėjimo. Dėžės turi turėti etiketes su telefonu abiejose šalyse.

Kaip atskirti normalų vežėją nuo aferisto skelbimuose?

Paklauskite įmonės kodo. Pasiūlykite atsiųsti CMR draudimo kopiją. Paklauskite – kas bus, jeigu neatvažiuosite laiku. Jei atsako „viskas bus gerai, broliuk“ visiems klausimams – bėkite. Normalus vežėjas klausia jūsų: kokie išmatavimai, ar yra liftas, koks pašto kodas Anglijoje. Turi turėti svetainę ne su dieniniu domenu. Aš pažįstu rinką. Deja, kasmet atsiranda jauni herojai, nusiperka devintakojį Transitą ir tris mėnesius renka avansus. Po to – tyla. Būkite atsargūs.

Krovinių gabenimas mikroautobusais Anglijos kryptimi yra gyvas, reikalingas, bet po Brexit šiek tiek apsunkintas būdas pervežti daiktus. Jei turite nedidelį ar vidutinį kiekį daiktų – tai logiška alternatyva didelėms fūroms. Tiesiog nepirkite paslaugos vien pagal kainą. Paklauskite apie draudimą, patikrinkite įmonės istoriją ir būtinai pasimatuokite savo daiktus. Kartais geriau primokėti šimtą eurų, bet turėti ramybę. Jei lieka klausimų – rašykite. Atsakysiu ką žinau, o ko nežinau – pasakysiu tiesiai. Sėkmės kraustantis.