Krovinių gabenimas į Angliją – pristatymas per 2-5 darbo dienas: ką verta žinoti prieš skambinant?

Sveikas. Aš čia jau bent dvidešimt trejus metus su tarptautiniais kroviniais važinėju – pradėjau dar tada, kai į Angliją vežėm be jokių GPS, tik su popieriniais žemėlapiis ir radiuku. Dabar, aišku, viskas kitaip, bet viena liko nepasikeitus: žmonės nori žinoti, kaip greitai jų daiktai atsidurs Londone, Birmingeme, Mančesteryje ar kur ten jiems reikia. Krovinių gabenimas į Angliją su pristatymu per 2-5 darbo dienas šiandien yra realybė, bet ne visada ta rožė, kokią piešia gražios reklamos. Šitame pokalbyje pasakysiu, kas vyksta užkulisiuose, visiškai be filtro, taip, lyg sėdėtume prie kavos ir tu manęs klaustum.

Pradžia – nuo ko pradėti, jei skuba iki penktadienio?

Ar dar skaitosi, kad krovinių gabenimas į Angliją per 2-5 dienas yra greitas pristatymas?

Na, jei lyginsi su jūra tris savaites – tai taip, šviesmečiu greičiau. Bet jau dabar rinkoje yra ir tokių, kurie sako "per 24 valandas", tik ten kaina bus beveik kaip pigios mašinos pirkimas. Mano galva, 2-5 darbo dienos – tai toks sveikas viduriukas tarp kainos ir greičio. Mes dažniausiai iš Lietuvos išvažiuojam antradienį ryte, o ketvirtadienį vakare jau būnam prie kliento durų... kur? Vilniuje? Ne, turiu galvėjo Londone. Matot, mintyse jau kraunu kitą mašiną. Realiai per dvi paras galima padaryti, jei kelyje nėra storių kamščių ir vairuotojas nepermaigo. Tai taip, greitai.

Kiek maždaug kainuos pervežimas iš Vilniaus į Londoną, jei reikia per tris dienas?

Oho, klausimas, nuo kurio visi pradeda. Šiaip kaina – tai kaip sniego gniūžtė, kurią ridenam iki kalno, priklauso nuo daug ko. Bet jei reikia konkretumo – nedidelis krovinys, iki 2 kambarių buto daiktai, tai svyruoja nuo penkių šimtų iki aštuonių šimtų eurų. Brangu? Galbūt. Bet į skaičių įeina kuras, keltai, draudimas, vairuotojo nakvynė pakeliui. O jei dar reikia tiesioginio reiso, be paėmimų iš šono – tada brangiau. Maži pervežimai kartais kainuoja mažiau, bet ne visada, ypač kai skubama.

O jei mano siuntinys nedidelis, gal galiu tikėtis pigesnės kainos, bet to paties greičio?

Mažas siuntinys, tarkim dvi dėžės – jums vis vien reikia mašinos, kuri važiuoja. Furgonas degia kurą nepriklausomai, ar veža dvidešimt dėžių, ar dvi. Taip, galima įmesti į bendrą krovinį, bet tada paslaugos pavadinimas keičiasi – nebe ekspresinis pervežimas tiesiai pas jus, o dalinis. Greitis gali išlikti panašus, jei laimingai sudėlios maršrutą. Bet... vat čia daugelis sušoka ant to kaip ant pigaus pasiūlymo, o paskui stebisi, kodėl jų daiktai parvažiuoja ne per 3 dienas, o per savaitę. Nes kažką dar papildomai paima pakeliui. Suprantama? Aš irgi kartais pykstu ant kolegų, kurie per daug prisikrauna.

Ar visos įmonės, kurios reklamuoja 2-5 darbo dienas, tikrai to laiko laikosi?

Va čia pagausit mane ant liežuvio. Ne, absoliučiai ne visos. Buvo atvejis, kai klientas kreipėsi į mane po to, kai kita firma paėmė daiktus Kaune ir tylėjo savaitę. Pasirodo, jie surinko krovinį, bet nevažiavo, nes laukė, kol užsipildys visas furgonas. Taip gaunasi pigiau jiems, o klientas sėdi be kėdžių. Tikrasis krovinių gabenimas į Angliją per 2-5 darbo dienas vyksta tik tada, kai mašina išvažiuoja nedelsiant, net pusiau tuščia, jei mokama už greitį. Blogos įmonės – tai tie, kurios pardavinėja orą. Ir jų, deja, per daug. Kai matai kainą tris kartus mažesnę – sprunk.

Kas dedasi kelyje – kaip nuveža taip greitai?

Kokie maršrutai dažniausiai naudojami važiuojant iš Lietuvos į Angiją?

Na, pirmiausia per Lenkiją – tokia jau geografija. Tada Vokietija, Olandija, ir per kanalą arba keltą. Yra keli variantai: per Kaliningradą... o ne, ten dabar nebeišlįsi taip paprastai, per Lenkijos pietus arba šiauriniu šlaitu pro Vokietiją. Mes dažniausiai renkamės maršrutą pro Vokietiją, nes keliai geresni, nors ir brangiau mokama už autostradas. Kur nors apie Amsterdamą jau galvoji, kad vairuotojas pavargęs, bet kelyje yra poilsio zonų. Kartais stebiuosi, kiek daug furgonų su Lietuvos numeriais matyti kelyje – atrodo, pusė Lietuvos kraustosi. Aplinkui pilna tokių pat vežėjų.

Ar vairuotojai važiuoja be sustojimų, ar keičiasi kažkur pakeliui?

Ne, jie ne robotai, nors kartais norėtųsi tokius turėti. Pagal taisykles vairuotojas privalo daryti pertraukas kas keturias su puse valandos – taip yra jau seniai, nes rimtos nelaimės prasidėjo nuo nuovargio. Mes savo darbuotojus stengiamės keisti ties Lenkijos-Vokietijos... na, sienos jau nėra, tiesiog kur nors pakelės aikštelėje prie Hanoverio apylinkių. Bet jei reikia pristatymo per 2-5 darbo dienas – dažnai vežioja vienas vairuotojas, nes kainai jautresni klientai nenori mokėti už du. Tai ir važiuoja, kiek leidžia kojos ir Baudos Knygelė.

Ar jūsų furgonai važiuoja tiesiai pas klientą, ar reikia laukti, kol surinks pilną krovinį?

Čia pagrindinis momentas. Jei užsakinėjate tiesioginį reisą – važiuoja tiesiai. Bet tada mokate už visą mašiną. O jei renkatės dalinį krovinių gabenimą į Angliją – tada furgone gali būti penkių šešių klientų daiktai. Vairuotojas važiuoja pakankamai tiesiai, bet sustoja iškrauti pakeliui. Štai kodėl tas pats Londonas gali būti pasiekiamas per dvi dienas vienu atveju, o kitu – per penkias. Nes pirmas klientas tegu buvo Bristolyje, o jūs – Liverpulyje. Bet kai visi supranta žaidimo taisykles – viskas sueina į galutinį, logišką vaizdą.

Ar tikrai per dvi dienas gali nuvažiuoti nuo Kauno iki Mancesterio?

Tiesa pasakius, aš čia nebebūčiau šimtaprocentinai linkęs taip kategoriškai atsakyti. Teoriškai – taip, apie 2200 kilometrų, vairuotojas dirba maksimaliai, keltai laukia laiku. Bet praktiškai? Prancūzijoje ar Belgijoje būna avarijų, eilės prie Eurotunelio trunka valandomis. Buvo situacija, kai mes nuvažiavom per dvi paras, bet vairuotojas nepavarė normaliai pavalgyti – grįžo piktas kaip širšės. Aš pats rekomenduočiau skaičiuoti tris dienas į Mancesterį, o jei atvažiuoja per dvi – džiaukitės kaip laimėję loterijoje.

Kokia įranga furgone naudojama, kad daiktai neiškristų važiuojant per tokias distancijas?

Principas paprastas: ant grindų – antislip kilimėliai, prie sienų – minkštos apkrovos apsaugos juostos. Bamperiai, tentai, kartais net specialios grindys su bortais. Bet žinot, technika technika, o jei krovininkas (tas, kas krauna) pila dėžes kaip į Atlantą – niekas nepades. Pasitaikė, kad klientas pats pakrauna viską, o paskui stebisi, kodėl skalbimo mašina atsitrenkė į šaldytuvą. Na, okei, mašina susitrynė abu. Apsivertė? Ne, bet brūžas liko. Furgonas be tinkamo tvirtinimo – tai tiesiog didelė skardinė ant ratų, kurioje viskas plaukioja nevaldomai.

Dokumentai, muitinė ir tie dalykai, kuriuos visi pamiršta

Kokių popierių reikia, kad krovinys prasmuktų pro muitinę be problemų?

Pagrindinis – eksporto deklaracija su EORI numeriu suporuota. Jei vežate asmeninius daiktus – reikia inventorizacijos sąrašo (taip, anksčiau sakydavau "manifestas", bet dabar teisingiau "packing list"). Dar turėtumėte turėti asmens dokumento kopiją. Jei komercinis krovinys – čia jau invoice, kartais gamintojo deklaracija. Pasitaiko, kad klientas daro sąrašą ant popiergalio iš užrašinės, pirštu apvedęs. Muitininkai į tai žiūri kreivai. Geriau nuskanuoti, atspausdinti, tvarkingai. Jie ir taip jau po Brexit nervų turi mažiau, ypač Doverio punkte, kuriame eilės kartais primena sovietmečio deficitą.

Ar po Brexit viskas pasikeitė, ar galiu dabar siųsti taip pat kaip anksčiau?

Negalit. Ten buvo toks lūžis, kad net mes, seniai dirbantys, kelis mėnesius vaikščiojom apmulkėję. Dabar į ES iš Anglijos ir atgal – tai tarsi importas/eksportas trečiosiose šalyse. Reikia muitinės tarpininkų, deklaracijų, kartais patikrų. Anksčiau pakeldavai telefoną: "Vaziuok, vairuotojai!" – ir jie važiuodavo. Dabar jei popieriai ne tos spalvos – stovi. Vienintelė panašybė – žemėlapis tas pats, o keliai nepasikeitė. Bet biurokratija... Ji pasikeitė kardinaliai. Ir ne į gerąją pusę, jei paklaustumėt mano asmeninės nuomonės.

O jei muitininkai nusprendžia apžiūrėti krovinį – kiek tai užtruks?

Oi, čia tas momentas, kai atsakymai pradeda griebtis už širdies. Buvo atvejis – pavasaris, Doveris, eilė kaip į beužmokesčio koncertą. Muitininkai atidaro, pamato krūvą dėžių su asmeniniais rakandais ir sako: "Kas čia? Knygos?" Pradėjo vartyti. Užtruko pusdienį. Tokiu atveju jūsų 2-5 darbo dienos gali ir ištįsti. Fiziškai apžiūra trunka nuo pusvalandžio iki kelių valandų, bet eilė prie punkto – čia jau tragikomedija. Tai viena iš priežasčių, kodėl mes stengiamės patekti į švaresnius terminalus, o ne ten, kur visi veržiasi kaip į turgų.

Ar reikia draudimo, jei vežu tik asmeninius daiktus? Čia turbūt neprivalomas, ar ne?

Šiaip įmonės turi CMR draudimą, bet jis dažnai nesiekia tikrosios daiktų vertės. Ypač jei vežate senelės servizą ar kompiuterį su darbais. Siūlau pagalvoti apie papildomą draudimą – deklaruoti tikrąją vertę ir apmokėti keliasdešimt eurų viršūnę. Aš esu matęs, kaip be draudimo žmonės verkdavo dėl sudaužytos skalbinių džiovyklos. Kurjeris stovi sugėdintas, klientas šaukia, o pinigų atlyginimui – biudžeto nėra. Tai dėl tos pačios ramybės. Nenorite gi per dvies dienas gauti daiktų, bet sulaužytų, ar ne?

Problemos, kurių niekas neišvengia – net ir geriausi pervežėjai

Ką daryti, jei vairuotojas paskambina ir sako, kad dėl eilės uoste bus kelių valandų vėlavimas?

Pirmas dalykas – nereikia į jį rėkti. Jis ten stovi eilėje ne todėl, kad nori pažiūrėti bangų, o todėl kad sistema taip sukonstruota. Kitas žingsnis – susisiekti su gavėju Anglijoje, perspėti. Jei ten nuomininkas laukia buto apžiūrai – labai svarbus skambutis. Mes dažnai siunčiame atnaujintą ETA (tai toks atvykimo laikas) SMS arba el. paštu. Vėlavimas iki trijų keturių valandų – dar niekas. Bet jei keltas vėlavo pusdienį – tada jau kalbam apie kompensacijas ar bent jau nuolaidą kitam kartui. Svarbiausia – žinoti tiesą. Meluojantys vežėjai – blogiausia, kas gali būti.

Ar buvę atvejų, kai klientai meluoja apie krovinio svorį, ir kas tada nutinka?

Būna, būna, ir dar kaip. Atvažiuoja klientas sako: "Nu, čia kilogramų du šimtai, biški plytelių." Pradedi krauti – o ten pusantros tonos. Furgonas neužsiveda, pakaba verkia. Tada stovi gatvėj, skambinėji, galvoji, ar tempti taip rizikuojant techniškai, ar atsisakyti krovinio. Buvę, kad tekdavo parvežti daiktus atgal į sandėlį ir siųsti kitą mašiną. Klientas pyksta, rašo skundus internete, mes rodome aktus, kuriuos jis pasirašė. Realybė tokia: jei nežinot svorio – pasverkit. Mobilūs svarstykliai yra pigūs dalykai. Nes jei vairuotojas pakeliui sustos dėl permokingumo – baudą gaus jis, o ne jūs.

Kaip elgtis, jei atvežus daiktai sudaužyti, o kurjeris sako, kad ne jo kaltė?

Čia svarbu dar prieš kraunant fiksuoti fotografijomis. Aš visada sakau – fotografuokite kiekvieną kampą, kiekvieną įbrėžimą dar prieš pakraunant. Nes taip gaunasi, kad niekas nežino kas įvyko kelyje, o kas buvo sudaužyta iš pradžių. Tačiau jei matote, kad dėžė sutraiškytą, viduje – duženys, ir furgone aiškiai kažkas ant viršaus stovėjo – rašykite aktą. Nepasirašinėkite nieko, kol nenufotografavote. Buvę netgi tokių: kurjeris pats įvėlęs, bet bando įrodinėti, kad taip jau buvo. Nebijokit kietai stovėti savo. Bet be įrodymų – rankos surištos. Deja.

Ar yra buvę, kad dėl blogo oro keltas neplaukia ir siuntinys vėluoja savaitę?

Buvo, ir ne kartą. Ypač žiemą, kai audrės ties Lamanšu. Tada visi tie gražūs pažadai apie pristatymą per 2-5 darbo dienas nueina perniek. Furgonai suka krūvon prie uosto kaip avys, vairuotojai gyvena kabinose, na, nebūtinai kraupiai kvepia, bet nepatogiai tikrai. Aš kartais pagalvoju – jie ten irgi žmonės, ne mašinos. Realiai oras gali pristabdyti viską, nors keltas ir milžiniškas. Stebiuosi, kaip nepatogu dirbti logistikoje – priklausai nuo Gamtos. Bet taip jau yra. Lieka tik laukti ir nesispardyti prieš merą. O iš jūsų reikalauja kantrybės. Daug kantrybės.

Ar tikrai verta taupyti ant paskutinės mylios – t.y. rinktis neaiškius vežėjus Londone?

Ne. Taškas. Aš mačiau, kaip "pigus vaikinas su furgonu" paėmė krovinį Londone. Paėmė, pasakė "all good", o paskiau dingęs tris savaites. Telefonas išjungtas, arba atsako "yes mate" ir nieko nesupranta. Kainos ten žemos todėl, kad nėra draudimo, nėra licencijų, nėra atsakomybės. Jei jūsų daiktai verti daugiau nei leistas kuras – nekreipkit dėmesio į skelbimus nuo 199 metų. Skambinkit tiesiai ofisui, kur galima patikrinti licenciją. Anglijoje pilna gražių internetinių svetainių, už kurių slepiasi vienas vargšas su padidinto pravažumo mašina ir be žalio supratimo. Nelįskit į tai.

Paskutiniai patarimai ir tie keisti klausimai, kuriuos tikrai užduosit

Kada geriausia užsakyti pervežimą, jei reikia pristatymo per 2-5 darbo dienas?

Kuo anksčiau, tuo ramiau. Jei skambinsite pirmadienį ryte, kad reikėtų trečiadienį būti Bristolyje – tikėtina, kad furgonai jau suplanuoti. Mes dažniausiai formuojam maršrutus ketvirtadienį-sekmadienį ateinančiai savaitei. Taip, kartais pavyksta ir "čia ir dabar" organizuoti, ypač jei kas nors atšaukė. Bet čia loterija. Geriausias laikas planuoti – likus savaitei ar dviem. Ir venkite penktadienių. Nežinau kodėl, bet visi nori išvažiuoti penktadienį, ir tada pirmadienis Anglijoje tampa kosmaru. Planuokit antradieniui – bus geriausias balansas tarp ramybės ir kainos.

Ar verta skirti papildomų pinigų, kad furgone nebūtų kitų klientų krovinių?

Taip, jei vežate brangų ar subtilų inventorių. Turėjome klientą, kuris vežė meno dirbinius. Nedarėm nieko bendrame furgone – sugadinimo rizika per didelė, o pavogimas... ne, ne pavogimas, tiesiog pažeidimas meno kūriniams. Furgone, kur kraunami keli kroviniai, visada yra kontaktas. Dėžės trinasi, bortai atsidaro kitiems iškrauti. Jei norite absoliučios kontrolės – užsisakykite pilną furgoną. Tai kainuos daugiau, bet jūsų daiktai važiuos vieni, tiesiai, be pašalinių akių. Ypač jei gabenate senienas ar vertingą techniką su stiklo detalėmis.

Ką reiškia "durų iki durų" paslauga ir ar ji visada veikia taip idealiai?

Reiškia, kad paima iš jūsų senojo buto ir atveža į naująjį. Idealu? Ne idealu. Realybė: senasis butas penktame aukšte be lifto. Mūsų vaikinai nešiotojai – bet ne Hercules. Jie gali atsisakyti neštų pianiną be padų. Tada reikia keltuvo arba krano. Kartais klientas sako "durys iki durų", bet turi omeny "iki buto durų laiptinėje". Ne, tai skirtingi dalykai. Aiškiai pasakykit, kur turi baigtis mūsų atsakomybė. Aš patarčiau net sudėti tai raštu, kad prisiminti. Mūsų atminimas senas, o klientų lūkesčiai – jauni ir stiprūs kaip arkliai.

Ką aš, kaip klientas, turėčiau padaryti sutikęs vairuotoją Anglijoje?

Patikrinkite, ar jis tikrai tas žmogus – ID, ar vežėjo firma sutampa. Tada parodykite, kur galima sustoti, kad nebūtų baudos. Londone, ypač centriniame rajone, parkavimas – tai apiplėšimas legalus. Duokit vairuotojui vandenies. Skamba kvailai? Ne, jis važiavo dvidešimt valandų, burna sausa kaip Saharoj. Mažos smulkmenos išsklaido įtampą. Ir nepamirškite pasirašyti priėimo-perdavimo akto. Kartais žmonės pamiršta, paskui skambina: "O kur mano kėdė?" O dėžėje prieigos nepatikrino. Tai būna. Pasitikrinkite vietoje.

Ar galima kaip nors stebėti kelionę realiu laiku, ar tik skambinti ir klausytis vairuotojo balso?

Daugelis mūsų mašinų turi GPS, bet ne visada mes jums duodam tiesioginę nuorodą. Kartais taip, kartais ne – priklauso nuo sutarties. Žinot, aš ir pats kartais paskambinu vairuotojui vien tam, kad išgirsčiau gyvą balsą. Jei jis piktas – vadinasi, pavargęs. Jei linksmas – greitai bus ten. Technikai stringa, programėlės neatnaujinamos. Stebėti galima, bet nepulkite paranojos, jei sekimo taškas valandą stovi vietoje. Gal tiesiog pietauja. O gal rado gražią aikštelę ir pamigo. Su žmonėmis taip jau būna. Ir furgonais irgi.

Tai va, tiek jau to. Dvidešimt treji metai šitam kelyje – ir vis dar atrandu naujų smulkmenų. Krovinių gabenimas į Angliją per 2-5 darbo dienas yra įmanomas, bet nepasitikėkite tik sloganais. Klauskite, fotografuokite, reikalaukite sutarčių ir nesikabinkite už pigiausios kainos kaip už gelbėjimosi rato. Kartais geriau sumokėti šimtu eurų daugiau, bet gauti daiktus sveikus ir laiku. Skambinkite, aš ar kas nors panašus į mane, tikrai paaiškinsim, kas ir kaip. Sėkmės perkeliant gyvenimą – nes kitos tokios nėr.