Krovinių gabenimas į Angliją mikroautobusais greitai ir lanksčiai

Tai va, jei ruošiesi gabenti daiktus į Angliją ir galvoji, koks būdas pats praktiškiausias – aš jau dvidešimt du metus sukuosi šitame reikale. Mikroautobusai yra toks dalykas, kurio daugelis nepastebi, bet jie pats lanksčiausias variantas mažesniems kroviniams. Ne visiems reikia milžiniško vilkiko. Kartais tiesiog sofą, kelias dėžes ir skalbimo mašiną reikia pervežti iš Kauno į Londoną be jokių sandėlių ir perpakavimų. Aš rašau tai ne Google algoritmui, o tau, jei sėdi prie telefono ir galvoji, kaip čia viskas vyksta. Nes krovinių gabenimas į Angliją mikroautobusais greitai ir lanksčiai dažnai yra būtent tai, ko reikia, tik žmonės to dar nežino.

Kainos ir užsakymai – apie tai visi klausia pirmiausia

Kiek kainuoja krovinio pervežimas į Angliją mikroautobusu?

Na, pilnos kainos lentos čia nepadarysiu, nes kiekvienas atvejis skiriasi. Jei veži visą butą su baldais – gali kainuoti penkis šešis šimtus eurų. Jei tik kelios dėžės ir dviratis – gal du trys šimtai. Kuo daugiau daiktų, tuo brangiau, bet nebūtinai viskas proporcinga. Prisimenu, vežiau rašomąją mašiną ir dvi dėžes – kaina mažesnė, nes tilpo šonu. Parašyk arba paskambink, pasakai ką turi, aš įvertinu. Nepaisant to, mikroautobusas pigesnis negu vilkikas mažiems kroviniams. Tai tiesiog taip yra rinkoje.

Ar galiu sutaupyti, jei vežu ne pilną mašiną?

Tai čia tas pats, kas klausti, ar pusė barankės pigesnė. Žinoma. Yra dalinis krovinys – surenkam kelis užsakymus ir važiuojam. Tu moki už dalį išlaidų. Nors reikia palaukti dieną-kitą, kol susirinks kroviniai. Jei tingi laukti, imi pilną mašiną ir važiuoji kada reikia. Bet jei neskubu, sutaupai trečdalį kainos. Neblogai, ar ne? Tik nereikia tikėtis, kad tavo daiktai važiuos su baldais, prikrautais degių skysčių. Tokie dalykai nepriimami.

O kaip su mokėjimu – grynais ar pavedimu?

Bankinis pavedimas yra geriau. Aš neprivalau čia visko taip gražiai sakyti, bet gryni ant stalo tikrina retas. Nebent atsiskaitome pas klientą namie ir jis iš karto nori. Tai gerai, bet pavedimas palieka pėdsaką. Jei kas nors blogai, turi įrodymą. Grynais kartais būna problemų – pametei, nepaskaičiavai, pamiršai. Aš asmeniškai renkuosi pavedimą. Nors vakar vienas klientas mokėjo pusę grynais, pusę pavedimu, nes banko kortelė kažką rodė. Suderinam kaip žmonės. Sąskaitą-faktūrą išrašau visada, kad ir kaip bebūtų.

Ar reikia mokėti viską iš anksto?

Dažniausiai – ne. Imame avansą, kad žinotum, jog rimtai, ir likutį prieš pristatymą arba kai pasikrauna. Mažiems kroviniams kartais noriu visos sumos iš anksto, ypač pirmas kartas. Ne todėl, kad nepasitikiu tavimi asmeniškai, bet buvo: atvežiau sofa-lova į Bristoli, o klientas dingo. Neatsiliepė, neatsidarė durų. Teksas, kurių nebuvo. Dabar – avansas. Tai standartas. Jei senas klientas – kartais be avanso. Retai.

Kodėl vieni pervežėjai prašo dvigubai mažiau negu kiti?

Čia atsargiai reikia žiūrėti. Maža kaina dažnai reiškia nemokamą darbą ar verslo modelį „pasiimsiu ir pamiršiu“. Kai kurie važiuoja be draudimo, kiti – su merdinčiu mikroautobusu. Buvo atvejis Vilniuje: klientas susirado vežėją už du šimtus eurų, o tas neišvažiavo iš Lietuvos – mašina sugedo, daiktai neaišku kur. Kartais žemiausia kaina reiškia, kad krovinys bus perkrautas tris kartus. Mokiesi du kartus: pigiai ir brangiai. Rinkis vidurį.

Popieriai, muitinė ir kiti biurokratiniai dalykai

Ar man reikia CMR ar kažkokių popierių, kai vežu asmeninius daiktus į Londoną?

CMR dažniausiai reikalingas komerciniams kroviniams, o jei važiuoja tavo asmeniniai daiktai – užtenka tinkamai surašyto daiktų sąrašo. Angliškai vadinama packing list. Bet nepagalvok, kad gali rašyti bet ką. Reikia realaus sąrašo su apytikslėmis vertėmis. Kartą klientas parašė „įvairūs namų reikmenys“, o muitininkas išpakavo ir rado keturis monitorius. Tada klausimai prasidėjo. Rašyk konkrečiai: drabužiai – 2 dėžės, virtuvės kombainas – 1 vnt., knygos – 1 dėžė. Aiškiai ir suprantamai. Taip sutauposi nervų.

Kaip dabar su muitais po to Brexit – ar nepridirbsiu problemų?

O čia aš kartais pats nebežinau šimtu procentų, kaip vingiuoja, bet stengiuosi sekti. Naudoti daiktai, nedidelė vertė – paprastai praleidžia. Bet jei veši kažką naujo parduoti... tada muitai ir PVM gali grėsti. Anglija paliko ES, popierių dabar daugiau. Geriausiai pasiklausk prieš pakraunant, ypač jei verslinių daiktų. Aš perspėju, kai matau, kad pernauja ar komerciška. Saugiau perspėti negu gailėtis.

Ar galiu vežti maisto produktus, pavyzdžiui, dešrų ar sūrių?

Ne, dėl to nepradėkime ginčytis. Į Angliją negalima vežti mėsos ir pieno produktų iš ES. Mano klientai bando prakišti rūkytą šoninę ar fermentuotą sūrį. Konfiskuoja. Buvo: teta iš Kėdainių supakavo dešrų į džinsų dėžę. Atidarė. Dešros – šiukšlynas. Gaila, bet taisykles nustato jų pusė. Ne aš. Vietoj to pasiimk koldūnų šaldytuve... na, šaldytas maistas irgi ribojamas. Geriau ne.

Ką daryti, jei muitinėje sustabdys ir pradės kabinėtis?

Pirmiausia – nesijaudink. Aš šalia arba vairuotojas tvarko. Kartą Doveryje mus sustabdė keturioms valandoms – klientas kavos aparatą buvo supakavęs ir parašęs „virtuvės prietaisai“. Muitininkas pagalvojo, kad parduodamas naujas. Parodėm kvitą, kad naudotas. Atleido. Kartais kabinasi dėl formulučių. Būk pasiruošęs paaiškinti, iš kur daiktas. Jei dokumentai tvarkingi – praleis. Panika tik blogina reikalus.

Ar reikia draudimo kroviniui?

Taip, CMR draudimas privalomas tarptautiniams vežimams. Bet stok – jis padengia žalą pagal tarptautines normas, ne visada pilną vertę. Ypač antikvarui. Kartą vežiau tapybos darbą – įprastas CMR neužteko, dubliavom atskirai. Paprasti baldai, drabužiai – CMR pakanka. Brangi elektronika? Daryk atskirai. Aš klausiu, ar yra vertingų daiktų. Jei nežinosiu – negalėsiu apsaugoti. Kai kurie pervežėjai taupo ant draudimo. Aš – ne. Tai ne ta sritis, kur spausti centus.

Kas vyksta kelyje ir kaip atrodo pristatymas

Kokia tiksliai maršrutas – per Prancūziją ar per Olandiją?

Dažniausiai važiuojame per Lenkiją, Vokietiją, Olandiją arba Prancūziją iki Kalė, tada keltas į Doverį. Kartais per Olandiją ir Belgiją į šiaurę, bet brangiau tiltai. Aš mėgstu Vokietijos autobanus, nors ilgesnis kelias. Kalėje paprastai pietauju nekokybišką sumuštinį... atsiprašau, nukrypau. Maršrutą renkasi vairuotojas pagal eismą. Tu sėdi namie, mes prie tunolio. Angliją pasiekiame naktį arba ankstų rytą.

Kiek laiko važiuoja mikroautobusas iš Lietuvos iki Anglijos?

Vairuojant be sustojimų – apie trisdešimt šešias valandas. Bet realybė: miegas, kava, degalai, keltas laukia. Pasienyje – papildomai. Taigi, nuo durų iki durų gaunasi dvi-trys dienos (na, ne, tiksliau – jei idealu, per dvi, bet dažniausiai trys). Visada sakau klientams: skaičiuok tris. Jei per dvi – nustebinsi. Neskubink vairuotojo. Pavargęs žmogus autostradoje – didesnė rizika negu vilkas tamsoje.

Ar vairuotojas padės iškrauti daiktus, jei aš vienas?

Paprastai taip, bet vairuotojas nėra samdytas krautuvas. Padės nunešti dėžes, jei ne milžiniškos. Bet jei pianinas ar šaldytuvas – reikia dviejų vyrų. Kartą Londone klientas gyveno penktame aukšte be lifto. Vairuotojas padėjo, bet po valandos išsekęs. Jo darbas – važiuoti atgal. Nepiktnaudžiauk geranoriškumu. Pakrauta ir iškrauta – taip. Bet „ikeliau į kabinetą antrame aukšte“ – derėk atskirai ir mokėk papildomai. Fair enough?

Kas bus, jei suges mašina kelyje – mano daiktai nepabėgs?

Buvo istorijų. Praeitą rudenį sugedome netoli Briuselio – gedimas elektros sistemoje. Paskambinau pagalbai, nutempėm daiktus į atsarginį mikriuką. Viskas užrakinta, saugoma. Nepabėgs – mūsų atsakomybė. Blogiausia – vėlavimas. Rimti vežėjai turi servisų sutartis visame kelyje. O tie pigūs vaikinai ant senukų kartais palieka mašiną miške. Rinkis patikrintą įmonę, net jei brangiau. Ramiau miegsi.

Ar galiu važiuoti kartu su savo kroviniu?

Žinoma, jei yra laisva vieta šalia vairuotojo. Mikroautobusai pas mus keturvietiai. Kartais klientai nori važiuoti kartu su savo daiktų. Kelionė ilga, sėdynės ne limuzino. Vežiau katę narve į Mančesterį – ištverė, bet sakė daugiau nebevažiuos. Kartais geriau lėktuvas tau, o daiktai mums. Bet jei biudžetas trumpas – prašom. Tik nesėsk ant dėžių – reglamentai ir saugumas to nenori.

Ar mikroautobusas gali privažiuoti prie pat durų Londone? Ten gi siaura viskas.

Čia jau tikras galvos skausmas. Central London – West End, Kensington – gatvelės siauros. Kartą turėjau statyti už dviejų šimtų metrų, nes tilpo tik Mini Cooperiai. Klientui teko nešti. Jei rajone – Barkingas, Ilfordas, Croydonas – privažiuoja be problemų. Jei istorinis centras – ruoškis padėti nešti. Aš žiūriu adresą Google Maps iš anksto. Kartais žinau gatves geriau už navigaciją, nes važiuoju dvidešimt antri metai. Rytinis eismas Londone – atskira tema.

Kas vežasi, o kas geriau liktų namie

Ar galima vežti augintinį kartu su baldais?

Techniškai taip, bet nerekomenduočiau. Gyvūnui reikia paso, skiepų, o mašinoje sezonui karšta arba šalta. Vežiau katę iš Panevėžio į Oksfordą – išsigando garso, nulipdama po dėžėmis. Pusę kelio ieškojome. Baisu buvo, kad neprapuolėm pasienyje. Baldai gali slankioti, jei blogai užfiksuoti. Nekankink jo be reikalo. Geriau palik pas kaimyną ar vežk specialiai aptvertoje vietoje. Aš suprantu, norisi turėti šalia, bet saugumas svarbiau.

Ar pasiimsi ginklą, jei turiu leidimą Lietuvoje?

Ne. Absoliučiai ne. Net nediskutuosiu. Jungtinėje Karalystėje ginklų įstatymai žymiai griežtesni negu pas mus. Tavo Lietuvos leidimas ten nieko nereiškia. Net imitacijos, replikos, dujiniai – viskas gali užtraukti baudą arba areštą. Prieš porą metų klientas turėjo antikvarinį šautuvą sienai. Nenorėjo skirtis. Turėjome palikti kaimynams. Jei nori atsivežti – licencija, deklaracija, kalnas popierizmo. Paprasčiau nusipirkti ten. Aš atsisakau vežti. Rimti vežėjai atsisakys.

O alkoholis – gal degtinės kelis butelius galima pridėti?

Kelios buteliai asmeniniam vartojimui – dažniausiai praeina. Dovana seneliui ar mėgstama degtine. Bet protingas kiekis: du, trys. Dėžė – jau akcizai. Po Brexit viskas pasikeitė. Aš sako: pasiimk, kiek tilps į lagaminą šalia daiktų. Negalvok, kad mikroautobusas – nemokamas alkoholio transportas. Be to, stiklas dūžta. Kartą du buteliai suspardėsi per lenkišką kelią, nors buvome gerai supakavę. Nepridėk be reikalo.

Ką dar žmonės bando vežti, bet neturėtų?

Būna visokių dalykų. Dažniausiai – dažai, skiedikliai, dujų balionėliai. Kartą klientas paslėpė du kempingo balionus po antklode. Prancūzijos pasienyje šuo uostė ir rado. Palikome. Negalima degių skysčių, baterijų dideliais kiekiais. Kartais veža augalus – irgi draudžiama be fitosanitarinio pažymėjimo. Norisi savo pomidorų daigų atsivežti, bet JK muitinė griežta. Jei konfiskuos – kaltink save. Aš tik perspėju, nes baudos nemalonios.

Greitis ir lankstumas – kodėl mikroautobusas laimi

Ar galima užsakyti pervežimą ir išvykti jau rytoj?

Kartais galiu paimti rytoj, jei tuščias bortas pasitaiko. Bet normaliai reikia trys-penki darbo dienos. Tiek laiko susidėlioju maršrutą, o tu susipakuoji. Skubūs išvykimai brangesni, nes verčiuosi aukštyn kojom. Buvo: sekmadienį vakare skambino iš Alytaus, pirmadienį ryte reikėjo Lutone. Padariau, bet kaina kita. Normalu. Jei palauksi savaitę – sutaupysi ir aš ramiau suplanuosiu. Skubumas tinka tik paskutinėms situacijoms.

Kuo mikroautobusas geresnis už didelį vilkiką, jei turiu nedaug daiktų?

Tai čia ir atsakymas į viską, ko klausia. Krovinių gabenimas į Angliją mikroautobusais yra greitas ir lanksčias todėl, kad nereikia sąstingio. Vilkikai renka iš skirtingų miestų, krauna į terminalus, perkrauna. Tavo sofa gali savaitę pragulėti sandėlyje. Mikroautobusas paima iš laiptinės ir važiuoja tiesiai į naują butą Londone. Be persikrovimo. Gali pristatyti lokaliai pigiau. Siauri vartai, kiemeliai – ten krovininis neįvažiuos. Mikriukas sulenda kur reikia. Maži kroviniai, tiesiogiai.

Ar galima paimti daiktus ne iš Vilniaus, o nuo Utenos ar Panevėžio?

Be abejo. Aš vežu iš visos Lietuvos. Utenoje ar Zarasuose gali tekti derinti kitą dieną, nes maršrutą dėlioju pagal geografiją. Bet panevėžietis ar šiaulietis tikrai gali tikėtis. Kartais patogu susitikti magistralėje, jei labai toli. Bet kai jau maršrute – važiuoju iki namų slenksčio. Nesu tas, kuris sako „tik iš sostinės“. Kaimai, užkampiai – visur žmonės gyvena. Pasitarkime iš anksto, kad nereikėtų vytis manęs, kai jau būsiu prie Kauno.

O jei aš ne Londone, o Birmingame – ar važiuosite?

Taip, Birmingamas, Mančesteris, Brisolio – visur. Net į Škotiją, nors kaina ūgteli. Anglija nėra tik Londonas, nors daug taip galvoja. Buvo periodas, kai kone kas savaitę lankiausi Birmingame. Jei mažas miestelis – irgi važiuoju, tik žinoti, ar gatvės leis. Velsas? Šiaurės Airija? Teoriškai taip, bet ten keltai papildomi. JK ribose – taip, varom. Kuo toliau, tuo brangiau, bet maršrutas nesvarbus. Svarbu, kad žinočiau adresą prieš išvažiuodamas.

Koks pats lanksčiausias būdas sutarti dėl laiko, jei aš dar nepakuotas?

Būk nuoširdus ir pasakyk iš karto. Aš derinu pagal tavo galimybes, bet jei atvykstu, o tu dar pakuoji knygas – problema. Buvo: klientas manė, kad dviejų valandų pakaks. Reikėjo keturių. Vairuotojas prarado daug maž pusę dienos, kiti laukė. Jei nespėsi – pasakyk. Pasirinksim vėlesnę dieną. Lankstumas abipusis. Aš palauksiu pusvalandį, valandą. Bet visai dienai – mokėsi už laiką. Sjau (na, ne, sory), bet fair play. Organizuokis iš vakaro.

Taigi, krovinių gabenimas į Angliją mikroautobusais greitai ir lanksčiai – tai ne reklaminė frazė, o realybė, kurią kuriu jau dvidešimt antri metai. Rinkis patikimą vairuotoją, pakuok protingai ir nesitikėk stebuklų už trisdešimt eurų. Aš čia, jei kils klausimų, kartais atsakau ilgai, nes kelyje, bet atsakau. Sėkmės persikraustant – te tavo daiktai pasiekia naujus namus sveiki. Kitaip tariant, pasitikėk, bet patikrink. Aš pasirūpinsiu, kuo galiu.