Krovinių gabenimas į Angliją mikroautobusais — ką tiesiog privalai žinoti apie terminus

Dvidešimt ketveri metai kelyje tarp Kauno, Londono ir atgal veikiai padaro tave realistu. Kai svetainėje parašyta „krovinių gabenimas į Angliją mikroautobusais per 48 valandas“, aš tik nusijuokiu — nebent turi teleportą garaže. Terminai krovininiams reisams į Didžiąją Britaniją priklauso nuo keltų eilių, vairuotojo poilsio laiko, sezono ir kartais nuo to, ar vilkikas priešais mikroautobusą apsivertęs. Šiandien papasakosiu kaip iš tikrųjų skaičiuojamos dienos, kokios sąlygos galioja, ir kodėl „aiškūs terminai“ dar nereškia „griežtai antradienį lygiai 12:00“. Jei tikiesi oficiozų — eik į Vikipediją. Čia bus žmogiškai.

Pradžia — kiek, kada ir kaip tas mikroautobusas pildosi?

Kiek kainuoja krovinių gabenimas į Angliją mikroautobusais jei turi vos keturias dideles dėžes iš Kauno į Londoną?

Iš Kauno į Londoną su nedideliu kiekiu — orientaciškai nuo šimto iki pusantro šimto eurų už kubinį metrą. Realiai kaina labiau priklauso nuo užimamos erdvės, o ne nuo svorio, nes mikroautobusai riboti tūriu. Jeigu dėžės standartinės ir susistato — gali kainuoti du-tris šimtus eurų. Bet jei važiuoji pirmąją rugsėjo savaitę, kai studentai kilnoja kambarius, tikėkis antkainio. Visada geriau paskambinti ir paklausti nei spėlioti pagal skaičiuoklę. Aš nežinau tavo dėžių išmatavimų per telefoną, nors bandau įsivaizduoti.

Kada tiksliai bus pristatytas krovinys jei išvažiuojam antradienį? Ar trečiadienį? Aš jau pasimėtėjau savo dienomis.

Paprastai — trys, keturios dienos. Bet „tiksliai“ čia žodis pavojingas. Kartais išsprūsta klientams, bet aš stengiuosi taip nebesakyti. Keltas, eilės prie Doverio, remontai Vokietijos greitkelyje — viskas slankioja. Geriau galvok keturių–penkių dienų langu. Jei įmonė žada antradienį lygiai 14:00 — meluoja. Aš sakau — bus, bet nepažadu saulės laidos. Transportavimas į Angliją niekada nebuvo tikslus mokslas.

Ar daiktus galiu supakuoti pats ar būtinai reikia jūsų darbuotojų?

Gali pats, be abejo. Bet yra niuansas — jei pats pakuoji ir kažkas dūžta, dalis draudimo kompanijų ieško priežasties neapmokėti. Kartą klientas supakavo porcelianą į „Respubliką“. Gražiai, su siūlais. Po kelių valandų ant keltų siūlai atlupo, laikraštis sušlapo — viskas byra. Nuo tada sakau — arba tvarkingai putplasčiu, arba sumokėk mums dešimt eurų daugiau. Ypač jei tai senelės vazos. Verta.

Ar labai svarbu pasakyti tikslų svorį jei mano baldas kaiškus ir aš nebepamenu kiek kilogramų?

Mikroautobusui svoris mažiau svarbus nei tūris. Mes ne svarstyklės, o erdvė. Bet jei balnas sunkus — tarkim, marmurinis stalas — būtina žinoti apytiksliai dėl keltų saugumo. Nebūtinai gramų tikslumu (taip, pataisau — tikslumu rašau per greitai, mintyse sumaišiau). Užtenka „apie šimtą kilogramų“. Tik nepasakyk kad dešimt jei yra šimtas, nes suspardysime pakabą ir tada visi liūdi. Ypač vairuotojas, kuris ratais parsiveža orą.

Dokumentai — popieriai kuriuos žmonės meta į šalį

Ar reikia kažkokių popierių jei siunčiu asmeninius daiktus broliui į Liverpulį?

Reikia. Po Brexit asmeniniai daiktai nebeauga ant medžių. Broliui siunčiant reikės inventor sąrašo angliškai. Jeigu brolis persikraustantis — TOR1 forma gali padėti. Jei dovana — kitaip. Visi nori viską išspręsti per vieną popiergalį, bet taip nebūna. Muitinės nori matyti kas viduje. Kelis kartus mačiau žmonių skubą — meta daiktus, nepasirašo sąrašų, o paskui šaukia ant pasieniečių. Jie tik dirba savo darbą.

Kas jei muitininkai atidaro dėžes ir aš to labai nenoriu?

Negali to kontroliuoti. Atsitiktiniai patikrinimai — kasdienybė. Jei kas nors garantuoja kad „mūsų mikroautobusai pravažiuoja be stabdymo“ — bėk iš tos svetainės. Tai arba melas, arba kas nors nelegalu. Tu parašai sąrašą, prisiimi atsakomybę. Jei slėpei cigaretes ar dešras iš Maximos — problemos tavo. Muitininkai turi šunis. Ir blogą nuotaiką ankstyvą rytą. Aš savo klientams sakau tiesiai — nebūkit kvaili. Deklaruok kas yra. Tada miegam visi ramiai.

Kokie yra tie aiškūs terminai kuriuos privalome aptarti prieš pasirašant sutartį dėl krovinių gabenimo į Angliją?

Paėmimo data, pristatymo langas — ne valanda, o dienos arba diapazonas. Apmokėjimo sąlygos. Kas krauna, kas pakuoja. Ar liftas namie veikia. Koks yra „nuo durų iki durų“ apibrėžimas. Draudimo suma. Kai kas sako kad tai nuobodu, bet aš matęs kaip vairuotojas privažiuoja, o klientas penktame aukšte be lifto laukia kad šaldytuvą įnešiu iki virtuvės. Tada pykstasi. Aiškūs terminai = mažiau ginčų. Nenuobodu, o būtina.

Ar man reikia EORI numerio jei siunčiu tik savo spintą ir niekada nebuvau verslininkas?

Jei tai tik asmeniniai daiktai ir jie keliauja kaip persikraulinima? Hm. Atvirai — aš čia nežinau šimtu procentų kasdienių muitinės interpretacijų, nes jos kinta. Kartais prašo EORI, kartais užtenka deklaruoti su muitinės tarpininku. Geriausia paklausti prieš vežant. Jei kas nors sako „ai, nereikia nieko“ — paklausk raštu. Nes po to gali tekti mokėti sau už saugojimą sandėlyje. O tai brangiau nei bet koks numeris.

Kelyje — kas vyksta kai mikroautobusas jau nurūksta?

Ar vairuotojai nakvoja gražiame viešbutyje ar prie autostrados ant sėdynės?

Svajonių darbas, ką? Realybė kitokia. Pasibaigus vairavimo laikui pagal tachografą, privalo sustoti. Rimtos įmonės stato į motelį, bet daugelis miega pakelės stovėjimo aikštelėse. Tenka koreguoti terminus. O kai kuriuos (taip, kalbu kaip rašau — kai kurios) įmonės žiūri į vairuotoją kaip į robotą. Ne, jis žmogus, turi pavalgyti. Kartais pakeliui paima dar krovinuką jei leidžia maršrutas. Paklausk ar tavo siunta — pirmos eilės, ar antros.

Kodėl vieni siūlo krovinių pervežimą į Angliją dvigubai pigiau negu kiti — čia apgaulė?

Nebūtinai apgaulė, bet yra ką tikrinti. Gali būti kad jie surenka krovinį į sandėlį dviem savaitėm. Arba neturi normalaus CMR. O gal turi seną dyzelinį Sprinterį ir nepensa baudų rizikos Londone. Pigiau ne visada reiškia geriau. Aš matęs kai vežėjas pasiėmė užsakymą už aštuoniasdešimt eurų, subliuško padangą ir paliko krovinį Belgijoje klampynėje. Klientas paskambino man po dviejų savaičių kaip į paskutinę viltį.

Ar tiesa kad Londone negalima prie namų privažiuoti ir iškrauti kaip nori?

Tiesa. Londono centras — ULEZ zonos, stebėjimo kameros. Kartais tenka stoti draudžiamoje vietoje dešimčiai minučių. Kartą gavau baudą šešiasdešimt penkis svarus prie klientų durų Bayswater rajone. Kur dėjau tą baudą? Ne, pusę prisimečiau ant savo kailio. Klientas to nežinojo. Bet gyvenimas toks — jei nori pristatymo į Noting Hilą, suprask kad kameros nemiega. O mes norime jus pamatyti vėl.

Ar galiu sėstis šalia vairuotojo kaip keleivis jei man pačiam reikia į Londoną?

Ne. Komerciniai krovininiai draudimai paprastai neapima keleivių. Yra keleivių vežimo licencijos, yra krovininės — retai sutampa. Be to, tachografas, atsakomybė, saugos diržai. Aš žinau kad pigiau būtų nuvažiuoti „už dyką“ su kroviniu, bet tai tolygu autostopui be draudimo. Nusipirk Ryanair bilietą. Arba Eurostar. Nežinau kodėl žmonės to klausia kas antrą savaitę. Vairuotojas nėra tavo asmeninis taksi. Jam rūpi kad kroviniai saugiai pasiektų Angliją, o ne vaizdai pro langą.

Kai nutinka bėdos — kas tada?

Jei kelyje nutinka avarija ar kas nors sudaužo mano sofą — kas atsakingas?

Jei tai mūsų kaltė — CMR konvencija, draudimas, keblu bet dengiama. Bet jei sofą supakavai šūdinai ir ji lūžo dėl prastos pakuotės — ginčas gali užsitęsti. Draudikai ieško kaltininko. Aš visada siūlau nufotografuoti daiktus PRIEŠ pakrovimą. Telefonas kišenėje — spausk. Vienas klientas manęs nepaklausė, vazos duženėlės... vėliau negalėjom įrodyti ar tai buvo mūsų kaltė. Jis supyko. Labai nepatogu kai neturi nuotraukų. Fotografuok.

Kas jei keltas neatplaukia dėl audros ir krovinys stringa kelyje?

Tai vadinama force majeure. Jei terminai sutarty orientaciniai ir vėlavimas dėl oro — nieko neprisiteisi. Štai kodėl tikri aiškūs terminai nereiškia kietų kaip akmuo datų. Planas ir garantija — skirtingi dalykai. Per dvidešimt metų mačiau visko — rūkas Klaipėdoje, streikai Prancūzijoje, sniego chaosas. Mes nenuleidžiame rankų — deriname kitą reisą. Bet kartais tiesiog reikia palaukti kaip oro uoste laukiant skrydžio. Nesigadink sau nuotaikos.

Pakrovimas, pristatymas ir realybė prie namų slenksčio

Ar jūsų žmonės nešios daiktus iš penkto aukšto be lifto?

Kiemas arba laiptinės durys — mūsų atsakomybė. Penktas aukštas be lifto? Tai jau tavo galvos skausmas arba samdyti pagalbininkų. Vairuotojas padės, bet jis ne Hercules. Kartą mėginome nešti trijų sekcijų spintą aukštyn. Lūžo turėklai, supyko kaimynai. Nuo tos dienos klausiu — ar yra liftas? Jei ne — papildomi penkiasdešimt eurų arba kvieskis draugus. Rimtai. Po to verkia visi — vairuotojas dėl nugaros, tu dėl turėklų, kaimynai dėl triukšmo.

Ką reiškia kai sutartyje rašo „nuo durų iki durų“ — ar įnešite į svetainę?

Reiškia kad mikroautobusas sustoja prie tavo namo Anglijoje ir atvažiuoja iki tavo kiemo Lietuvoje. „Durys“ yra gatvės lygyje, o ne tavo virtuvės. Viskas toliau — derinimas. Kai kurie vaikinai malonūs, padės iki koridoriaus. Bet jei kiemas purvinas, vairuotojas neis basomis per balas. Nesitikėk viešbučio aptarnavimo už krovinių gabenimo kainą. Nors kartais gaunasi ir pabendrauti. Svarbiausia — pasikalbėk iš anksto, nes „iki durų“ skirtingai skamba tau ir vežėjui.

Ar galiu vežtis katiną narve jei jis priklauso prie mano asmeninių daiktų?

Katė nėra krovinys. Yra veterinariniai pasai, skiepai, o po Brexit — savotiškos taisyklės. Geriau skristi lėktuvu su augintiniu nei kilnoti jį dvylika valandų mikroautobuse. Vairuotojas neužmaitins taip kaip tu, o streso — per daug. Palik jį namie ir susitikite oro uoste. Žinau, norisi viską sutalpinti į vieną sąskaitą, bet ne viskas telpa po CMR skėčiu. Ir prie jūrų sienų gyvūnai tikrinami smarkiau. Nerekomenduoju.

Kainos, daliniai kroviniai ir mokėjimai

Kodėl turiu mokėti beveik tiek pat už pusę mikroautobuso kaip ir už pilną?

Nes jei užsakai dedicated mikroautobusą — moki už maršrutą, o ne už kubus. Lygiai taip kaip taksi — nesusodinsi keleivių iš gatvės tik todėl kad tu vienas. Alternatyva yra dalinių krovinių pervežimas — tada mokai už vietą, bet lauksi kitų siuntų. Aš vadinu tai „autobusu vs individualiu pervežimu“. Turi teisę rinktis. Pigiau reiškia lėčiau. Greičiau reiškia brangiau. Nėra magijos. Kartą klientas pyko kad mokėjo už tuščias vietas, o aš jam sakau — tu mokei už tai kad nereikėtų laukti dviejų savaičių. Jis nutilo.

Ar galima atsiskaityti grynaisiais sterlingais kai atveža krovinį?

Kai kurios firmos ima, bet aš dešimt metų sakau — pavedimas. Grynieji — šešėlis. Aš nesikabinėsiu, bet oficialioje sutartyje grynieji nepatogūs. Jeigu vairuotojas pasiima grynuosius — kokia garantija? Kur kvitas? Banko pavedimas = įrodymas. Pasitaiko tokių „verslininkų“ kurie priima tik grynais. Pagalvok pats kodėl. Jei firmoje dirba sąžiningai — nėra problemos išrašyti sąskaitą. O jei netai... na, tada žinai ką renkiesi. Aš linkiu pervežimo be nemalonumų, bet su dokumentais.

Smulkmenos apie kurias retai rašo

Ar mano dviratis ir trys lagaminai yra krovinys ar bagažas jei važiuoja mikroautobusu?

Siunčiant atskirai — krovinys. Jei vežiesi pats kaip keleivis — bagažas. Bet po Brexit asmeninių daiktų ribos susitraukė. Dviratis deklaruojamas kaip prekė jei parduotas. Jei tavo — turi paaiškinti. Pakuotėje svarbu kad vairuotojas matytų kas yra. Lagaminai šaltyje skyla. Patariu dėti į dėžes. Ir atsargiai su spynomis — oro slėgio pokyčiai jas genda. Nors čia jau nukrypstu. Bet suvyniok minkštai ir nesitikėk kad plastikas atlaikys viską.

Ar galiu išsiųsti sūrelį ir dešrų sesei į Mančesterį?

Ne. Pieno produktai ir mėsa — draudžiami. Post-Brexit JK muitinė nežaidžia su maistu. Galvojau kad iki tam tikros sumos galima (pataisau — ne, maisto produktai beveik visada neleidžiami asmeninėse siuntose). Nevežk. Sesuo nusipirks vietoje. Kartą klientas slėpė rūkytą dešrą tarp batų. Muitinė rado. Šuo. Tada visi raudoni. Baudos. Gongas. Geriau rask lietuviškų parduotuvių Mančesteryje. Ten jų yra. Arba palauk kol sesuo atvyks pati.

Ar mano krovinys tikrai važiuoja mikroautobusu per Europą ar gali būti perkraustytas į vilkiką?

Geras klausimas. Jeigu užsakei dedicated pervežimą — važiuoja ta mašina nuo kiemo iki Anglijos. Bet jei pervežėjas naudoja kombinuotus maršrutus — kartais perkelia į kitą mikroautobusą Calais arba Olandijoje. Tai ne visada blogai, bet turi žinoti. Paklausk. Rimtas vežėjas pasakys tiesą. Aš turėjau atvejį kai klientas galvojo kad jo sofa plaukia keltu, o iš tikrųjų mes perdavėme partneriui Ostende. Matyti — mintys klaidžioja. Svarbu kad žinotum tikrąjį kelią.

Ar muitininkai tikrina dažniau negu prieš Brexit?

Taip. Anksčiau atvažiuoji, mostelėjai raudonu pasu ir varyk toliau. Dabar — deklaruoji. Realiai ne visus tikrina fiziškai, bet procentas išaugo. Aš manau (nors gal čia mano subjektyvus jausmas) kad važiuodamas per Doverį bent trečdalis mašinų stumiami į šoną. Anksčiau — dešimtadalis. Brexit tai pakeitė. Net senos mamos striukės gali kelti klausimų jei sąraše netikslus aprašymas. Rašyk aprašymus konkrečiai, netingėk. Kitaip stovi eilėje kaip pamokos pradžioje.

Įmonės pasirinkimas — kaip neapsirikti?

Kaip atskirti rimtą pervežėją nuo trijų vaikinų ir vieno seno tranzito be draudimo?

Paklausk licencijos numerio. Paklausk CMR. Paklausk adreso — ne tik telefono. Rimta įmonė turi patalpas, sąskaitas faktūras, atsako vėlai vakare kai jau neramu. Jei tik WhatsApp ir kaina kaip arbatpinigiai — pagalvok. Kartą skambino moteris — samdė tokius berniokus, viskas dingo. Mikroautobusas su jos krėslo komplektu kažkur Belgijos miške, vairuotojas nekelia. Mes gelbėjom kaip galėdami. Aš vadinu tai „pigi loterija“. Kartais laimi, kartais prarandi baldus. Ir nervus.

Kuo skiriasi terminai kai reikia pristatyti ne į Londoną o į Škotiją?

Škotija — tai dar aštuonios dešimt valandų nuo Londono. Į Londoną — keturios dienos. Į Glazgą — šešios, kartais septynios. Yra keltai, bet mikroautobusai dažniausiai kerta sausuma per Newcastle. Dyzelio sąnaudos, vairuotojo privalomas poilsis. Nepirk bilietų į koncertą ar susitikimą remiantis optimistiniu grafiku. Buvęs nutikimas — klientas turėjo kviestis kaimyną atsiimti daiktus, nes pats išskrido anksčiau. Planuok protingai. Škotija graži, bet toli.

Ar gaunu nuolaidą jei dažnai vežu krovinius į Angliją mikroautobusais?

Žinoma. Stiklo klientai — reguliariai vežantys — gauna geresnes kainas ir lankstesnius terminus. Aš sąžiningai pasakau — pirmas pervežimas brangiausias, nes reikia „susipažinti“. Antras — jau greičiau, nes žinome tavo adresą, kad liftas neveikia, kad reikia skambinti prieš atvažiuojant. Trečias — gal ir šeštadienį paimsime. Loialumas šioje srityje reiškia labai daug, nes mes žinome kad tu žinai kaip veikia sistema. Tas pagreitina viską. Ir mažina stresą abiems pusėms. O stresas yra brangus.

Tai va.

Krovinių gabenimas į Angliją mikroautobusais nėra pašto ženklų klijavimas. Tai darbas su žmonėmis, keistais muitinės dokumentais ir oru kelyje. Jei ieškai aiškių terminų — geriausia ką gali padaryti, tai rinktis sąžiningą pervežėją, kuris nesibaimi pasakyti „nežinau, bet patikrinsiu“. Skambink, klausk ir nepirk katės maiše. Matytis kelyje.