Krovinių gabenimas Anglijai mikroautobusais – saugus ir efektyvus

Na, jei svarstote, kaip daiktus perkelti į Jungtinę Karalystę be didžiulio vilkiko ir galvos skausmo – jūs ne vieni. Per kiek čia… na, dvi dešimtis ir kelis metus tarptautinių pervežimų versle mačiau visko: nuo idealiai supakuotų butų Vilniuje iki chaosu dvelkiančių sandėlių Bristolyje. Krovinių gabenimas Anglijai mikroautobusais dažnai žmonėms atrodo kaip tarpinis variantas tarp siuntos ir pilno kamiono, bet iš tikrųjų tai gali būti pats praktiškiausias kelias. Kartais net netikėtai greitas. Tiesiog išrašysiu, ką pasakyčiau sėdėdamas su jumis prie kavos, jei paklaustumėte.

Pradžia – nuo kurio galo čia viskas prasideda

Kiek iš anksto reikia rezervuoti mikroautobusą, jei pervežu daiktus į Londoną?

Šešių savaičių – aukso vidurys, nors kai kurie skambina likus dviem dienoms ir stebisi, kodėl nėra vietos. Ypač rugpjūtį ar prieš Kalėdas – mikriukai į Angliją išsimušami kaip karštos bandelės. Krovinių gabenimas Anglijai mikroautobusais vyksta nuolat, jei laukiate paskutinės minutės, lieka brangesni variantai arba vairuotojai be miego. Palaukit, ar aš jau sakiau apie miegą? Na, bet taip ir yra. Rezervuokit anksčiau.

Ar aš galiu padėti krauti daiktus, ar tiesiog turiu stovėti kieme ir rūkyti?

Realybė kita. Jūs galite padėti, dažnai pravartu, bet ne visada turime vietos apsisukti. Kartais kiemai ir laiptinės siauri. Tada jūsų rankos praverčia. Kita vertus, jei turite nugaros problemų (fizines, ne finansines) – geriau nesivelkite. Mačiau, kaip ponas iš Kauno pamanė esąs heraklis, o po savaitės skambino besiskundžiantis. Fizinis darbas trumpalaikis, bet nugara to nežino. Svarbu pasakyti iš anksto, kad nebūtų nemalonių staigmenų.

Kai adresas Anglijoj yra kaime, toli nuo autostrados, ar vairuotojas tikrai privažiuos iki durų?

Tiesą sakant, priklauso. Jeigu kelias į Kornvalio kampelį siauresnis nei mano kantrybė, vairuotojas gali prašyti atvažiuoti į miestelį. Nors stengiamės privažiuoti arčiau. Buvę, kad navigacija rodė kelią, o ten tvora ir karvės. Vežėm iki Devon kaimelio, paskutiniai du kilometrai – žvyrkelis. Mikriukas liko prie kelio, likusius nešėme rankom. Lyg ir nepatogu, bet juk pasirinkote kaimą. Tokia jau kaina. Vairuotojas nevisureigis, nors mikriukas ir su dyzeliu.

Tinka bet kokias mikroautobusas, ar ten turi būti kažkoks specialus Mercedes?

Ne, ne bet koks. Pamenu (ne, kitas atvejis) – klientas siūlė paprastą Zafira. Nesusidėlios. Reikia krovininio mikroautobuso – atskirta zona, atsidarantys galai. Transporteriai, Sprinteriai, Crafteriai – rimtas reikalas. Kartais siūlo H1 – kelios dėžės prasisuks, bet baldams spragos. Teoriškai galima, bet tokių sėkmių mačiau nedaug. Jei profesionalus krovinių gabenimas Anglijai mikroautobusais – pirkti tinkamą techniką. Kitaip tai tėra prašymas draugui. Draugai irgi turi ribas.

Kainos, laikas ir kaip tai vyksta realybėje

Kiek maždaug kainuoja pervežimas iš Vilniaus į Angliją vienam mikroautobusui krovinių?

Tiesiai – nuo 800 iki 1600 eurų. Tiksliai? Atsistojus ne visada. Atstumas, kuras, ar važuojama pirmyn-atgal. Krovinių gabenimas Anglijai mikroautobusais nėra bilietas su fiksuotu tarifu. Buvę, kad klientas vežė 8 dėžes į Noridžą ir mokėjo pigiau nei kitas su butu. Kainos valandinės? Ne, už visą reisą. Skaičiai skamba drąsiai, bet pažiūrėkit į degalus, algą, nakvynę. Viskas turi kainą. Vienas litras dyzelio Anglijos kryptimi tikrai ne pigesnis nei Lietuvoje.

Ar tas pats vairuotojas vairuoja iki pat Anglijos, ar jie keičiasi kaip kamionistai?

Paprastai dirba vienas. Jei toli – Škotija – kartais antras. Kamionuose keičiasi kas kelias valandas (ar kažkas panašaus – tiksliai jau seniai tikrinausi taisyklės). Mikriuke kitaip – vairuotojas planuoja ribas. Jei miega ant vairo – stoja. Į Liverpulį kolega pasiėmė pagalbininką, bet tas daugiau rūkė nei padėjo. Verčiau vienas pavargęs, bet atsakingas. Nors du žmonės saugiau naktį. Ypač jei reikia ką užkąsti be stotelės. Karštas sumuštinis vidury niekur geriau nei vienatvė.

Kiek realiai trunka kelionė iš Lietuvos, tarkim, iki Birmingemo mikroautobusu?

Dvi dienos, kartais trys. Jei lijundra ar kamščiai ties Lille – užtruks. Teoriškai per 30 valandų, bet tada vairuotojas kaip zombis. Realybėje su pertraukomis. Kartais Doverio uoste eilė – pralaukėm aštuonias valandas. Neanalizuokite Google Maps laiko tiesiai – algoritmas nemiega ir nevalgo. Mes realūs. Savaitgalį pradėję, pirmadienio vakarą galite būti Birmingeme. O gal ir antradienio ryte. Viskas greitai, bet ne teleportacija. Tą reikia suprasti iš karto.

Ar jei aš pats važiuoju kaip keleivis, kaina mažesnė, ar ji skiriasi išvis?

Važiavimas su keleiviu kainos nesumažina. Turite patogumą, bet ir atsakomybę – taisyklės griežtesnės. Kai kurios firmos apskritai nepriima. Jei priima – nesėdėsite bagažinėje. Kaina panaši, nes neužimate daiktų vietos. Gal kompanija duos nuolaidą už nuotaiką? Ko gero ne. Bet pabendrauti smagu. Svarbu turėti dokumentus. Kartais klientai važiuoja tyli. Tai irgi variantas. Keletas kartų teko vežti žmones, kurie pramiegojo pusę kelio – atsibudo tik už Doverio. Ko gero pavargo ruošdamiesi.

Pakrovimas, daiktai ir saugumas viduje

Ar tikrai reikia vynioti baldus į antklodes net ir tada, kai jie neatrodo stipriai sudaužomi?

Deja, taip. Kai kurie klienti manimi pyksta, kad per dramatiškas, bet kai pamačiau, kaip staliukas be apvyniojimo nusitrynė – supranti, krautuvas nėra glamonėtojas. Vibracija daro padaužas. Kartais minkšti daiktai trinasi vieni į kitus. Asmeniškai rekomenduoju bent porą sluoksnių. Antklodė pigiau nei naujas staliukas. Klientai taupydami ant pakavimo praranda daugiau. Iš pažiūros nereikalingas darbas vėliau tampa aukso vertės. Aš pats savo daiktų taip pat nevežu plika ranka.

Ar gali važiuoti gyvūnai – tarkim, katės narvas – kartu su mano kroviniu?

Jei jūsų katinas ir jūs važiuojate kartu – galima. Be jūsų – atskirai, negalima. Reikia oro, stabilios temperatūros. Buvęs atvejis – vežam papūgą. Narvas įtvirtintas, bet paukštis nervavosi labiau nei vairuotojas prie tilto. Negarantuoju dėl streso, nors vežame saugiai. Katė su jumis salone, jei leidžia. Be šeimininko – specialus transportas. Aš pats gyvūnų nekišu į mikroautobusus, nes širdis neatlaiko jų verksmo. Katinas miaukia, aš irgi pradedu.

Kaip ten su svoriu – ar prieš išvažiuojant jus sveria kaip su vilkiku?

Retai kas stabdo dėl svorio, bet mes patys turime žinoti. Jei mikriukas įsispaudžia iki dugno – problema. Buvęs atvejis: kolega pasikrovė akmenų grindų likučių (nežinia, kodėl klientas juos vežė), mašina važiavo kaip perkrauta. Techniškai svoris turėtų atitikti charakteristikas. Dažnai vertiname akiai. Ar idealu? Ne. Ar tikslu iki kilogramo? Tikrai ne. Rimtesnėse bendrovėse kontroliuojama, o pas individualus – kartais veikia sąžinė. Svarbu, kad stabdymo kelias nenukryptų į begalybę.

Ar verta pirkti plastikines dėžes, ar užtenka tų naudotų bananų dėžių iš parduotuvės?

Bananų dėžės… jei lengvi patalynės komplektai – gal praeis. Bet knygoms – subyrės greičiau nei mano pažadai mesti saldainius. Raginu pirkti dvigubas gofruotas arba plastikines talpas. Kartonas drėgme pasigeria kaip kempinė. Vežėm į Braitoną – lijo, o klientas naudojo senus kibirų dėklus. Atidarius rado šarmą. Skirtumas kainos nedidelis, o galvos skausmo mažai. Ypač žiemą plastikas laimi. Aš pats namie renkuosi kartoną, bet čia asmeninis reikalas. Skirtas sausam turiniui.

Kas atsakingas, jei mano televizorius sudūžta kelyje – draudimas ar vairuotojas?

O čia pavojinga zona. Turime CMR draudimą, bet jis ne visada dengia netinkamą pakavimą. Jei pats supakavote televizorių į ploną antklodę – rizika jūsų. Jei vairuotojas blogai pririšo – tada mes. Buvę: pro Lenkiją duobė, bumpt, televizorius ant šono (nors perspėjau, kad taip negalima), pasipriešino gravitacijai. Draudimas dengė dalį. Pakavimas – pusė atsakomybės. Aš pats savo namuose kartais pakavinausi atmestinai – bet klientams sakau kitaip. Tokia jau žmogaus prigimtis.

Muitinė, popieriai ir tas visas Brexit chaosas

Ar dar reikia CMR lapo, jei vežu tik asmeninius daiktus?

Techniškai CMR daugiau prekėms, bet kai veža įmonė – reikia. Jei važuojate patys su savo daiktais – gal ne. Bet muitininkai klausia. Be dokumentų kabinasi saulės šviesoje. Buvęs atvejis prie Kalė tilto – vėjas nunešė popieriaus lakštą (na, ne pats vėjas, tiesiog vėjas ir nešioklė, bet čia smulkmena). Valandą aiškinosi. Geriau turėti dokumentus nei sportuoti su prancūzų muitininku. Jie kantrūs tik tada, kai jūs irgi kantrūs. Kantrybė sutaupo valandžių.

Ar muitinė tikrai ardys kiekvieną dėžę, ar tik atkraustys akmeniu žvilgsniu ir paleis?

Daugiausia priklauso nuo vaizdo. Jei mikroautobusas atrodo kaip paliktas namelis, o vairuotojas blaškosi – atidarys. Su asmeniniais daiktais paprastai važuojame per Calais – patikrinimai tiksliniai. Buvęs atvejis: kolegą sustabdė, nes GPS rodė keistą maršrutą. Atidarė tris dėžes, pamatė rankšluosčius, paleido. Švara, aiškumas. Jei aplink jaučiatės kaltais – aplinka tai jaučia. Vairuotojai kartais pasimauruoja prieš muitininkus bandydami būti per protingi. Kvailo žmogaus ženklas. Tiesiog bukite normalūs.

Kas tas T1 ir ar be jo nepravažiuosim pro sieną?

Dėl T1 jau nebe toks tikras. Kai kurios įmonės naudojasi tranzitu per ES į UK. Tiesiai iš Lietuvos – ne visada reikia, bet per Prancūziją su sąstoviu – gali prisireikti. Tai tranzitinis dokumentas. Kartais klausia, kartais ne. Aš pats šiuo metu tikrinu kiekvieną maršrutą atskirai, nes po Brexit taisyklės keitėsi greitai. Tiksliau pas brokerį. Kolega Martynas supanta tuos popierius geriau. Aš tiesiog pervežuoju. Tie popieriai – lyg gyvatės, kai pagriebi – kanda. Nekenčiu jų.

Jei vežu dviratį dovanų broliui Londone – ar tai prekė ar asmeninis daiktas?

Jei naudoti dviratis, be dėžės – asmeninis daiktas. Jei naujas ir brolis pervedė pinigus – muitininkai gali pasakyti, kad prekyba. Buvęs atvejis: vežė penkis naujus dviračius vaikams. Vaikai buvo 35 metų vyrai su ūsais. Mokėjo. Patarimas: naudokit dviratį, kad būtų nusidėvėjęs. O čia gal ne visai etiška? Bet realu. Aš pats nesu muitininkas ir nemokau apeiti. Tik pasakoju, ką mačiau. Kiekvienas pats sprendžia, kur riba. Aš tik vežu.

Ar dėl COVID dar būna papildomų patikrinimų pasieniuose?

Atrodo, kad ne. Kita vertus, aš čia ne epidemiologas. Iš transporto pusės apribojimai jau seniai atšaukti. Vis dar pasitaiko, kad pasieniečiai prašo papildomų deklaracijų. Ne dėl viruso, o dėl procedūrų. Bet jei paklausite asmeniškai, aš manau, kad COVID paliko randą sąmonėje. Nebe taip laisvai leidžia kaip prieš 2019-uosius. Ar tai blogai? Saugumas svarbu. Kartais norėtųsi mažiau popierizmo. Bet ką padarysi, jei reikia pasirašyti – pasirašome. Darbas toks.

Kai situacijos krinta iš kelio – tikrai buvę

Ar pasitaiko, kad vairuotojas vėlai atvažiuoja arba išvis neatvažiuoja sutartą dieną?

Deja, taip. Yra tokių firmų, kurios pasiima užstatą ir dingsta kaip į vandenį. Tie skelbimai "vežame pigiai – šiandien" – dažnai vienas vairuotojas be licencijos. Buvęs atvejis: klientas sumokėjo avansą Jonui iš interneto. Neatvažiavo. Skambučiai neatsakomi. Mes gelbėjome skubiai, bet kaina jau buvo kita. Patikrinkite licenciją. Arba ar egzistuoja trejus metus. Kuo senesnė firma, tuo mažesnė rizika. Naujos gali būti sąžiningos, bet aš linkęs nepasitikėt. Pinigai – jautrus dalykas.

Ar normalu, jei kainos skiriasi tarp firmų tris kartus?

Skirtumas milžiniškas, bet ne visada afera. Pigus gali turėti krovinį atgal arba važiuoti tuščias. Brangus – specialus reisas jums. Kartais pigus nemoka mokesčių – jo problemos, bet ir jūsų, jei daiktai užstrigs. Bijau tų, kurie žada per mažai. Brangiam galite užduoti klausimų. Jei kaina tobula, o telefonas tylėjo du kartus – pagalvokite. Aš 24 metus stebiu rinką ir vis dar nesuprantu, kaip kai kurios kainos susidaro. Rimtai, kartais skaičiai kaip iš loterijos.

Kaip veikia pristatymas, kai klientas Anglijoj dirba naktinėje pamainoje?

Planuojam. Nėra raketų mokslas, bet reikia komunikacijos. Pasakote, kad prieinami tik naktį, ir deriname. Buvęs atvejis – fabriko rajonas netoli Birmingemo, klientas dirbo slėgyje. Palikom daiktus saugioje patalpoje, raktus durininkui su raštišku leidimu. Bet lankstumas kainuoja papildomai. Vairuotojas turi miegoti dieną, o miegas – darbo laikas, nors neaktyvus. Kai kurios įmonės atsisako naktinių pristatymų. Mes stengiamės, jei žmogus dirba pamaininį darbą. Ne visi gali būti namie vidurdienį. Tai suprantama.

Ar tikrai buvęs atvejis, kad daiktai pavogti pakeliui? Tikrai?

Nesinori gąsdinti, bet taip. Ypač jei samdo atsitiktinius per skelbimus. Buvęs atvejis: kolega pasakojo, kad Lenkijoje per nakvynę kažkas atidarė mašiną, ištraukė du kompiuterius. Matėsi jie ir buvo lengvi. Pamokėlė: vertingi daiktai paslėpti, nepavydžiai atrodyti. Mikroautobusas nėra seifas. Jei auksas – kurjerinė paslauga su sekimu. Čia buitiniai daiktai, sunkūs baldai. Bet saugoti reikia. Kartais net ir geriausios firmos negali kontroliuoti aplinkos paliktoje aikštelėje. Pasaulis tobulas nebūtinai.

Ar mikroautobusu galima vežti ir motociklą viduje?

Galima, bet be benzino arba minimalūs likučiai. Buvęs atvejis – 125 kub. motoroleris į Mančesterį. Sustatytas tarp sofos ir skalbimo mašinos, pririštas prie krovinių žiedų. Svarbu, kad nejudėtų stabdant. Kartais klientai galvoja, kad pastatys kaip parduotuvėj – ne, kelionė trunka paras. Vairo stiprintuvas, stabdžiai turi atlaikyti inerciją. Užima daug vietos. Dažnai geriau užsakyti atskirą vietą. Bet jei telpa – kodėl gi ne. Tik aš pats motociklų neišrašau išmuitinti. Čia jūsų popieriai.

O jei mano sofa netelpa – ką tada daro vairuotojas vietoje?

Nemaloni situacija. Buvęs: klientas sakė, kad turi mažytę komodą. Radom komodą kaip šaldytuvą. Telpa? Netelpa. Tada improvizuojame: ant viršaus, jei turi stogą, arba paliekam, arba antras kartas už papildomą mokestį. Aš nekenčiu tokių akimirkų. Klientai pykstasi, nors patys suklydo. Jei prisideda daiktai – problema. Karštos galvos momentas gali sugadinti santykius. Geriau iš anksto nufotografuoti ir atsiųsti. Būna ir taip, kad vengiu tokių užsakymų. Geriau atsisakyti nei gadinti nervus.

Koks patarimas iš tikrųjų svarbiausias, kai renkiesi krovinių gabenimą Anglijai mikroautobusais?

Nepasitikėkite vien telefoniniu balso charizma. Pažiūrėkite, ar adresas egzistuoja, ar atsako į kvailus klausimus, ar prašo visko į asmens sąskaitą. Krovinių gabenimas Anglijai mikroautobusais veikia tada, kai kalbasi atvirai. Paklauskite, kas bus, jei vėluos. "Ai, nenusiminkit" – bėkit. Raštiška sutartis – jau rimčiau. Aš po tiek metų sakau: pigiausia ne visada brangiausia, o brangiausia nebūtinai geriausia. Pasitikėkite vidiniu balsu, jei jis ne tik alkio. Ir dar – jei sutartis skaidri, pusė darbo padaryta.

Na, štai tokios yra mano mintys apie krovinių gabenimą Anglijai mikroautobusais po dviejų dešimties metų ant kelių. Jei ką, galit nurašyt man – atsakysiu, kai tik grįšiu iš kito reiso. Svarbiausia, nepulkite į "per pigu, kad būtų tiesa" spąstus, bet ir nedarykite tragedijos iš menko dėžių skaičiaus neatitikimo. Mikriukas – tai lankstumas. O lankstumas šiame versle, tarp Lietuvos ir Anglijos, kartais vertesnis už elementų harmoniją. Sėkmės kraustantis.