Krovinių ekspedijavimas mikroautobusais į Angliją kasdien

Du dešimtmečiai ir kiek daugiau – virš dvidešimt dvejų metų – sėdžiu prie šių klausimų. Pervežimai, ekspedijavimas mikroautobusais į Angliją, kaip ten bepavadintumėt. Kiekvieną dieną skambina klientai ir klausia to paties, tik atsakymai keičiasi. Kartais ir pats pagalvoju – oho, kiek taisyklių prirašyta po Brexit. Bet esmė viena: mikroautobusai tikrai važiuoja kasdien, žmonės kraustosi, siunčia dėžes. Noriu papasakoti, kaip tai atrodo iš vidaus, be to dirbtinio rašinėjimo. Jei rūpi krovinių ekspedijavimas mikroautobusais į Angliją kasdien – čia tas tekstas, kur bandau viską paaiškinti taip, lyg sėdėtumėte su manimi prie kavos.

Pirma – apie tuos kasdienius važiavimus į Angliją

Ar tikrai kasdien važiuoja mikroautobusai su kroviniais į Angliją? Nes pažįstamas sakė, kad jo siunta pragulėjo savaitę.

Tikrai važiuoja, bet ne kiekvienas vežėjas turi išvykimą kasdien. Mes, pavyzdžiui, turime reisus kasdien arba kas antrą dieną, priklauso nuo sezono. Kad pažįstamo siunta pragulėjo – gali būti, kad jis užsisakė pas tarpininką, kuris surinko krovinį ir paskui laukė, kol prisipildys mašina. Tai ne kasdienybė, o bloga logistika. Kai sakome „kasdieniai reisai“, turime omenyje, kad jūsų daiktai nebus laikomi kaip muziejaus eksponatai savaitę.

Kiek laiko dabar užtrunka kelionė iš Lietuvos iki Londono mikroautobusu?

Jeigu vairuotojas startuoja iš Vilniaus vakare, kitą dieną jau būna Londone. Realiai – apie 24–28 valandas vairavimo, bet pridėkite muitinę, pasienius, poilsį. Kartais tenka palaukti eilėje ar dėl lietaus Belgijoje. Aš skaičiuoju tris dienas: paima, kitą rytą – kelyje, trečią – pristato. Žmonės nori pirmadienį išsiųsti ir antradienį gauti – na, nebūna taip greitai.

Kokie maršrutai populiariausi – ar tik į Londoną, ar ir į kitus miestus?

Londone paliekam turbūt trečdalį visko, bet važiuojam ir į Birmingamą, Mančesterį, Lidsą. Šiaip daug lietuvių į rytus nuo Londono – Tenesis, Kempbridžas. Vakarų kryptimi – Bristolį, Velso pusėn. Jei užsisakote į Škotiją, tada jau kaina visai kitokia, nes mikroautobusas turi grįžti tuščias arba ieškoti krovinio atgal. Ai, karališkoji Vindezora – ten turtuoliai, o mes daiktus vežame, ne kiekviena diena ten. Bet taip, kasdien važiuojame ne tik į sostinę ir jos priemiesčius.

Ar galima sutarti, kad mikroautobusas paimtų krovinį šiandien vakare iš Vilniaus ir rytoj jau būtų Birmingame?

Teoriškai galima, praktiškai – reikia stebuklo. Būna skubi siunta, mes bandome, bet tada kaina dviguba. Kartais klientas galvoja, kad „ekspresas“ reiškia teleportaciją. Realiai, jei paimame pirmadienio vakarą, trečiadienio popietę Birmingame jau žiūrite daiktus. Dvi paros – realus minimumas. Jei kas žada per pusantros paros – meluoja arba laiko jus lengvatikiu. Aš pats esu matęs vairuotojų, kurie žada kalnus, o paskui vėluoja parą dėl nieko. Nesitikėkite stebuklų, bet tikėkitės greičio.

Antra – kainos, svoriai ir ką realiai galima sutalpinti

Kiek maždaug kainuoja pervežimas mikroautobusu į Angliją? Suprantu, kad skirtingai, bet vidutiniškai?

Vienas kubas metrinių daiktų – nuo 120 iki 200 eurų, priklauso nuo sezono. Vasarą brangiau, žiemą pigiau. Pilnas mikroautobusas – 1800–2500 eurų. Kartais mažesnės siuntos – nuo 80. Blogiausia, kai skambina dėl trijų kilogramų siuntinės – nepasiimame, neapsimoka. Kainos yra suvokimos, bet kasdieniai reisai turi atsipirkti degalams, draudimui, tiltams. Svarbu, kad nebūtų per pigu.

Ar mikroautobuse telpa šaldytuvas, sofa ir keturių žmonių daiktai? Ar per daug noriu?

Standartinis mikroautobusas – iki 3,5 tonos. Būna, užsakovas atsiunčia nuotrauką, o aš galvoju – kur dėsim tą sofą. Šaldytuvas stovi, jei siauras, sofą galima ant šono. Studentų daiktai telpa, o šeimos su baldais – jau reikia dviejų reisų. Buvo atvejis: klientas sakė „tik trys dėžės“, bet jos – iki lubų. (Šiaip jo, dažnai taip būna.) Realu, bet reikia matuoti ir sverti. Ir ne manęs klausti, ar tilps – aš nematau jūsų spintos internetu.

Ar galiu vežti maisto produktus, prieskonius? Turiu pilną dėžę lietuviškų gėrybių.

Štai čia aš nebeesu šimtu procentų tikras, nes taisyklės keičiasi kaip kojinės po skalbimo. Sausi produktai, kruopos – dažniausiai praeina asmeniniam vartojimui. Mėsa, pieno produktai – ne, neįleidžia. Prieskoniai originalioje pakuotėje – galima. Buvo, kad klientė vežė uogienę atviename inde – atėmė. Aš neberizikuoju tokiu dalyku patarti. Verčiau gerai supakuoti ir nepersistengti. O šviežių kepinių – ne, nerekomenduoju. Ai, nebent kūčiukai sausutis – rodinėkit, kas gali žinoti.

Kokio svorio daiktus imate be jokių papildomų klausimų?

Ne, taip nedirbame. Net mažą dėžutę klausiu – kas viduje. Ne iš smalsumo, o iš patirties: buvo žvakių, dažų, baterijų. Kiekvienas krovinys turi deklaruotis. Dėl svorio – iki 30–40 kg vienas žmogus dar gali užnešti be traumų. Jei sunkiau, reikia liftų ar papildomų rankų. Ir nepamirškite svorio ribų, po tiltais Europoje ribojama. Kartą vairuotojas pamiršo, kiek prikrovės – teko iškrauti prie pasienio. Nemaloni situacija.

Ar reikia viską supakuoti pačiam, ar jūs padarote vietoje?

Geriausia – pats, nes žinote, kas vertinga. Bet jei nespėjate, vairuotojai (na, ne visada, bet dažniausiai) turi plėvelės, kartono. Už pakavimą imame papildomai, nes tai laikas. Kartais atvykę randame daiktus maišuose – tada jau nežinau, ką daryti, nes maišai plyšta. Reikia dėžių. Ir ne sulipusių nuo bananų – tos neatlaiko. Kartais bandau sukišti viską, kad padėti, bet būna graudu. Geriau vieną dieną skirti supakavimui, nei vėliau rinkti šukes iš grindų.

Trečia – dokumentų painiava po Brexit

Ką man daryti su dokumentais po Brexit? Dar prasčiau viską suprantu nei anksčiau.

Dabar reikia EORI numerio. Perkraustymams – pakanka sąrašo, paso kopijos, gyvenimo įrodymo. Pats kartais susipainioju, kai klientas sako, kad „tik siunčia dovaną“ – tai jau kita kategorija. Asmeniniams daiktams forma, kuri vadinasi C88 (ar SAD, nesvarbu, brokeriai žino). Svarbu – nedaryti visko paskutinę minutę. Kai kurie vairuotojai pakrauna be popieriaus, o poto klyksta pasienyje. Na, ne mūsų komandoje, bet mačiau. Būna ir tokių. Organizuokite dokumentus prieš savaitę.

Ar muitinėje Dovere tikrina kiekvieną mikroautobusą iš Lietuvos? Girdėjau, kad dabar labai griežti.

Ne kiekvieną, bet kas trečią – tikrai. Kartais atrodo, kad taikosi į mus. Jei turime ekspeditoriaus dokumentus, klausia mažiau. Brexitas padarė taip, kad kroviniai mikroautobusiais tikrinami atidžiau. Atidarė mašiną, radę dėžes su džemperiais. Klientas sakė „dovanos“, muitininkas ironiškai šypsojosi. Nieko neatėmė, bet laiko sugaišo valandą. Tikėkitės patikrų ir nesipykit. Jie tik dirba savo darbą, nors kartais atrodo karingai.

Ar galiu siųsti vaistų siuntą draugei į Angliją?

Ne, nepatariu. Receptiniai vaistai – raudona vėliava muitinei. Jei maži kiekiai asmeniniam vartojimui, gal praeitų, bet aš čia jau rankų plauniau per daug kartų. Moteris siuntė insuliną, aš pasakiau, kad rizikinga. Laimei, pranešėm iš anksto. Aš pabuvau nemiegojęs naktį. Anglijoje vaistai kitokie, receptai kitokie. Verčiau nesiųskite. Nei jūsų, nei mano nervams tai gerai. Yra vaistinių, yra greitoji pagalba. O jei kas liko Lietuvoje – palikite ten.

Ar reikia daiktų sąrašą rašyti angliškai, ar lietuviškai galima?

Angliškai, jei tikrins Anglijos pusė. Lietuviškai galima, bet tada verčiame mes. Aš pats angliškai rašau kaip pradinukas, tai turiu kolegę, kuri tvarko. Sąrašas turi būti detalus – ne „dėžė su daiktais“, o „5 poros batų, 2 rankšluosčiai, lygintuvas“. Kuo tiksliau, tuo greičiau. Kartais žmonės rašo taip abstrakčiai, kad aš pats nebesuprantu. Ir tada viskas stringa pasienyje. Gerai supakuoti, sunumeruoti ir aprašyti. Taip paprasta, o vis tiek kas trečias to nepadaro.

Kas bus, jei muitininkams kažkas neįtiks – krovinį konfiskuos?

Konfiskuoja retai, dažniausia – prašo paaiškinimų. Jei radę draudžiamų daiktų – gali nuvežti į saugyklą, jūsų sąskaita. Blogiausia – degalai, ginklai ar be akcizo cigaretės. Baudos garantuotos. Realiai sofos ir drabužiai neužims, tik patingėsit. Bet nepamirškit – dabar muitinė turi teisę atidaryti kiekviena krovinį. (na, kiekvieną norėjau pasakyti.) Tikėkitės tvarkos, jie pradėjo tikrinti net menkiausius niuansus.

Ketvirta – kai kraustomasi praktiškai

Ar vairuotojas padeda iškrauti daiktus, jei aš viena ir gyvenu trečiame aukšte be lifto?

Sutartimi nėra privalomas, bet žmoniškumas... vairuotojas (na, jei dar nepavargęs nuo vairavimo dvidešimt valandų) padeda iki durų. Bet klausykite – tai ne perkraustymo komanda. Jei nestandartinė sofa pro langą, reikia samdyti žmones iš anksto. Kainuoja papildomai. Būna, klientė sako „tik trys krepšiai“, o jie po 40 kg. Vairuotojas – ne Švarcenegeris. Ir pykstasi po to. Tai padeda, bet saikingai ir su protu. Nepykite, jei sako „nešiuosi tik iki lifto“.

Ar mano krovinys važiuos vienas, ar drauge su kitų žmonių daiktais?

Dažniausiai – bendri reikalai. Jūsų sofa važiuoja su kažkieno stalu. Kiekvienas turi zoną, krovinys sunumeruojamas. Jei dalinė siunta – dalijatės erdve. Kartais klausia „o jei kito daiktas apipurkščia mano fotelį“ – gerai supakuotiems daiktams purkšti sunku. Jei ypač jautru – sakykite iš anksto, galima arba pilnas mikroautobusas, arba atskiras tentas. Paprastai viskas saugu. Bet jūsų teisė nerimauti. Aš irgi nerimaučiau, jei nežinočiau, kaip ten viduje viskas sukrauta.

Ar galima mokėti grynaisiais vairuotojui, ar tik pavedimu iš anksto?

Grynieji galima, bet mes pirmenybę teikiame pavedimui, nes grynieji kartais dingsta kišenėse prieš mokesčius... ai, tiesiog patogiau apskaitai. (Atleiskite, dirbu ilgai ir mačiau visko.) Jei dalimis – pusė prieš, pusė gavus – tada pavedimu abi dalis. Grynieji tinka galutiniam atsiskaitymui. Kai kurie ima tik avansą grynaisiais – jų reikalas. Kartą sumokėjo kupiūromis, kurios buvo netikros. Dabar atsargiau. Beje, jei mokate grynaisiais – skaičiuokite vietoje, draugų nepasiimkit.

Kodėl vieni prašo visą sumą iš anksto, o kiti – tik pristatę?

Nes šioje srityje... na, pasakykim atvirai – yra apgavikų. Tarpininkai, kurie pasiima visą sumą ir dingsta – telefonas išjungtas. Normalūs ekspeditoriai dirba su avansu – trečdalis ar pusė – likutis gavus. Kas prašo šimto procentų prieš paimant daiktus, tas arba labai stokoja pinigų, arba planuoja dingti. Aš nežinau, kaip jūsų smegenys dirba, bet siūlau nemokėti visko, kol nematote mašinos. Patikrinkite įmonės kodą, realų adresą. O ne tik WhatsApp žinutę ir gražią kainą.

Ar galima stebėti, kur yra mikroautobusas, ar bent jau skambinti vairuotojui?

Vairuotojai duoda numerį. GPS turime kai kuriose mašinose, ne visose – seni darbiniai arkliukai. Skambinti galima, bet atminkite – jis vairuoja. Geriau žinutė. Būna, kad skambina naktį pagal Anglijos laiką, o aš atsakau pusiau miegodamas. Kartais ryšio nėra tunelyje. Nesikaminkite kas penkias minutes. Mes irgi norime greičiau pristatyti. Yra dienų, kai mašina be ryšio Prancūzijos kampeliuose. Kantrybės – stebėjimas ne visada realiu laiku, bet rūpestis iš mūsų pusės tikrai yra.

Penkta – blogi scenarijai, apie kuriuos niekas nenori rašyti

Kaip atskirti normalų ekspeditorių nuo sukčiaus? Labai bijau, kad neišnyktų su mano daiktais.

Pasižiūrėkite, ar turi įmonės kodą, realų adresą – ne tik pašto dėžutę. Skambinkite, klausykite, ar atsakinėja konkrečiai. Normalūs pervežėjai duoda sutartį, sąskaitą faktūrą. Jei kaina tris kartus mažesnė – bėkite. Buvęs klientas sumokėjo pusantro šimto eurų už pilną perkraustymą – mašinos net nebuvo. Aš nekenčiu tokių istorijų. Patikrinkite atsiliepimus, bet ir ten būna nupirktų. Pasitikėkite, bet tikrinkite. Jei kas nors spaudžia skubu mokėti šiandien – tai jau signalas. Nebūkite lengvatikiai.

Ką daryti, jei krovinys vėlavo penkias dienas? Draugė taip turėjo, bet gal tai retas atvejis.

Prieš penkerius metus vėlavimas būdavo retenybė, o dabar – pasienys, oras, gedimai. Būna, mikroautobusui sugedo sankaba Belgijoje. Mes į šalikelę, kviečiame pagalbą. Penkios dienos – jau kritinis vėlavimas, reiškia arba melavo, arba neišvažiavo. Skambinkite, reikalaukite raštų. Jei daiktai dingo – grasinkite policija. Retas atvejis, bet pasitaiko. Ypač jei užsisakėte pas „vakarį“ per Facebook be dokumentų. Mano praktikoje tokie vėlavimai retėja, bet neišnyksta. Tiesiog renkitės ne pagal pigiausią skelbimą.

Ar verta drausti krovinį atskirai, ar jūsų draudimas jau viską dengia?

Turime CMR draudimą, bet jis dengia ne viską. Jei vertingas paveikslas ar antikvaras – drauskite atskirai. Buvo: klientė vežė lėles. Dėžę pametėme perkraustymo metu. Draudimas padengė, bet jei be popieriaus – nieko. Verčiau fiksuokite nuotraukomis prieš pakrovimą. Ir nepamirškite – draudimas jūsų emocinės traumos neužkirs, jei sulūš močiutės vaza. Aš pats esu sentimentalus, tai suprantu. Bet verslas yra verslas. Reikia įrodymų, sąskaitų, nuotraukų. Be jų – net gražiausios ašaros nepadės.

Ar jūs atsakote už daiktus, jei aš juos supakavau blogai ir jie susidarkė kelyje?

CMR konvencija... na, sausas dalykas. Mes atsakome, jei kaltas vairuotojas – avarija, staigus stabdymas. Bet jei stiklinį stalelį įmetėte į maišą nuo batų, tai ne mūsų kaltė. Būna, atvykstame, o daiktai – tarsi iš šiukšlių dėžės. Tada pykstasi. Būna ir vairuotojo kaltė dėl netinkamo tvirtinimo. Tada taisom. Aš sakau – jei nežinote, kaip supakuoti – paklauskite. Geriau paklausti kvailo klausimo nei verkti. Mes galime atsiųsti instrukciją. Atsakomybė – bendra, kaip santuokoje.

Ką daryti, jei gavėjas Anglijoje neatsiliepia į duris ir telefoną?

Blogiausias scenarijus. Mašina stovi, laikas eina, kiti laukia. Skambiname, laukiame pusvalandį. Jei neatsiliepia – vežame į saugyklą. Tai kainuoja. Kartais žmonės pamiršta datą. Buvo – vyriškis nuėjo į alų, grįžo po trijų valandų, o mes sofą jau buvome nuvežę. Užsispyrė mokėti tik pusę. Komunikacija – šventa. Pasakykit gavėjui, kad skambinsime prieš valandą. Ir tegu telefonas garsiai skamba, o ne priverstas tyliasis režimas.

Šešta – keletas klausimų, kuriuos girdėjau vakar

Kiek metų dirbate tarptautinių pervežimų srityje? Atrodo, kad viskas labai pasikeitė per pastaruosius metus.

Dvidešimt dveji metai. Kai pagalvoju – oho. Pradžioje važinėjome be GPS, su popieriniais žemėlapiais. Dabar Brexitas, elektroniniai manifestai, degalų kainos protu nesuvokiamos. Anksčiau pažadėdavom „bus rytoj“ – ir būdavo. Dabar tie pasieniai... Aš kartais galvoju, kad nauji vežėjai nebežino, kaip lengva buvo. Bet žmonės vis tiek kraustosi. Ciklas nesustoja. Aš irgi nesustoju, tik pavargstu greičiau nei anksčiau. Nervai – nebe geležiniai. Bet darbas yra darbas.

Ar galima vežti gyvą augalą – turiu fikusą, kuriam sentimentas?

Žemėje esantys augalai – draudžiama dėl fitosanitarijos. Jei be žemės, vandenyje? Anglijoje tikrina griežtai, bijo vabzdžių. Aš asmeniškai vežčiau, bet čia jau rizika. Buvęs atvejis: kaktusą praleido, bet tai buvo prieš dešimt metų. Dabar nebežinau, kaip būtų. Patariu – atiduokite kaimynei. Sentimentas lieka širdyje. O fikusas pakeičiamas. Nebent XIX a. palmė iš senelio – tada gal verta rizikuoti dėl popierizmo. Bet aš jūsų nesulaikysiu. Tik nesakykite, kad aš raginau. Geriau palikite.

Gal tiek. Jei ką nors praleidau – atleiskite, čia dvidešimt dvejų metų patirtis, bet ne enciklopedija. Krovinių ekspedijavimas mikroautobusais į Angliją kasdien yra gyvas dalykas, jame gausu išimčių. Svarbiausia – rinkitės tuos, kurie nespaudžia meluoti, kurie duoda raštiškus patvirtinimus ir nevaidena, kad gali nulakstyti per vandenyną per pusdienį. Skambinkite, klauskitės, lyginkite. O tada – sėkmės keliuose. Jūsų daiktai yra svarbūs, ir jūs turite teisę žinoti tiesą.