Kokios krovinio gabenimo kainos į Angliją? Sužinokite jau dabar

Žinai, per tuos dvidešimt kelerių metų, kiek čia visko matyta. Anglija, Londonas, Birmingamas — visur vežę. Ir visi pirmas klausimas visada tas pats: kiek kainuos? O aš tada atsidūstu, nes tiksliai pasakyti iškart galima tik tada, jei vežam tuščias mikriuką su vėjo garsais. O kas liečia realų krovinį — na, ten jau reikia pakalbėti. Kiek baldų, kokios apimtys, ar patys supakuosit, ar reikia liftų. Kartais žmonės pyksta, kad negaliu tuoj pat pasakyti sumos iki cento. Bet dabar bandysiu sudėlioti, ką žinau, ką pamirštu, ir ką teko patirti vairuojant per Doverį kartą, kai ten tokia eilė buvo, kad net galva suskaudo. Tai va, jei ruošies kraustytis ar siųsti daiktus į Jungtinę Karalystę — sėsk, papasakosiu.

Kainos — nuo ko viskas prasideda

Kokia kaina gabenti baldus į Angliją?

Tai žiūrėk, jei vežam dviejų kambarių buto baldus, dažnai gaunasi nuo keturių šešių šimtų iki tūkstančio eurų. Viskas priklauso nuo to, ar turim pilną mašiną, ar dalinį krovini. Praeitą mėnesį vežiau į Mančesterį — sofą, spintą ir dėžių properšą. Sumoje išėjo aštuoni šimtai, bet jis pats krovė. Jeigu reikia išrinkti ir supakuoti, tada prie to prisideda. Nebūna dviejų vienodų užsakymų. Vieną kartą teko vežti vieną krėslą — žmogus mokėjo šimtą penkiasdešimt, nes reikėjo skubiai. Spektras platus.

Ar kaina skiriasi, jei vežu iš Vilniaus ar Klaipėdos?

Iš esmės — taip, skiriasi, bet ne dramatiškai. Tiesiog iš Klaipėdos vežėjui daugiau kilometrų iki Lietuvos centro, o paskui dar tūkstantis kiti iki Anglijos. Jei krovinys mažas, gali paprašyti atvežti daiktus į Kauną ar Vilnių, kad sutalpintų į maršrutą. Aš mieliau pasiimu iš sostinės — mažiau rikošeto. Klaipėdiečiai kartais patys atsiveža į mūsų bazę Palangos kelyje ir sutaupo du šimtus. Nežinau tiksliai, kaip kiti biurai skaičiuoja — mes dedam pagal realų atstumą. Skirtumas būna trisdešimt ar šimtas eurų.

Kiek kainuoja pilnas kemperis daiktų?

Pilna mašina dažniausiai nuo dviejų tūkstančių eurų. Rugsėjis ir birželis — pragaras. Tada kainos aukštesnės, nes studentai laksto, persikraustymai. Praeitais metais į Bristolį vežėm pilnu krovininiu — žmogus atidarė ofiso duris ir pasakė: „Čia viskas“. Mašina prikimšta kaip tetris. Sumoje — du tūkstančiai trys šimtai. Žiemą tas pats kiekis gali pigiau gautis. Jei nori garantuotos datos, mokėk truputį daugiau. Daug kas bando taupyti ir laukia dalinio krovinio, bet reikia kantrybės.

Kodėl vienur parašyta 500, kitur 1500 eurų?

O čia aš galiu atvirai pasakyti — rinka šventa. Yra tokių, kurie meta skelbimus su penkiais šimtais, o paskui prideda mokesčius už kiekvieną pakopą. Buvo taip — moteris iš Birminghamo skambina, sako: skelbime mačiau penkis šimtus, o dabar sako tūkstantis. Na taip, skelbime — bazinė kaina. O paskui + liftas, + pakavimas, + kuro priemoka. Aš nemėgstu tokių žaidimų. Geriau iš karto pasakau apytikslę sumą, net jei didesnė. Patarimas — jei kaina atrodo per maža, tai ji ir yra per maža. Nekenčiu melo šitoj srityje. Rimtai. Skaityk smulkųjį šriftą, jei toks yra.

Ar man tikslią kainą gali pasakyti iškart telefonu?

Na... jei tu man papasakosi, ką turi, aš galiu pasakyti intervalą. Dešimt procentų tiksliai? Nebent atsiųsi nuotraukas su metrais. Bet žmonės kartais sako: „Nu, ten keli foteliai“. Atvykę vežėjai randa dar ir šaldytuvą, ir treniruoklį. Tada kaina šokteli. Aš stengiuosi nežadėti per daug. Kartais pats priverstu pasakyti „maždaug septyni šimtai“, o paskui gaunasi aštuoni šimtai dvidešimt. Tada jau nepatogu. Geriau pakalbėkim, aš paklausinėsiu. Bet čia tikrai ne parduotuvės kasa su barkodu.

Kada kainos būna aukštesnės — rudenį ar vasarą?

Vasarą ir rugsėjį — abiejų piko. Tada studentai, darželiniai persikraustymai. Spalį jau truputį nusileidžia, nebent prasideda prieškalėdiniai siuntiniai. Sausis ir vasaris — pigiausi mėnesiai. Tada vežikai važiuoja pus tuščiomis mašinomis ir renkasi ką vežti. Vasarį į Liverpoolį mynėme beveik už pusę vasarinės kainos, nes buvo laisvos vietos. Jei gali planuoti — rinkis tylų sezoną. Ne visada paprasta, aš žinau, darbai, būstai. Bet faktas — sezoniškumas smarkiai veikia krovinio gabenimo kainas į Angliją. Kartais net trigubai.

Kas dar įtakoja galutinę sumą

Ar kaina priklauso nuo svorio ar nuo kubatūros?

Kubatūros (nors kai kurie seni vairuotojai sako tiesiog „tūris“ — bet kubatūra teisingiau). Tai yra erdvės, kurią užimi. Žmonės galvoja, kad svarbu, jog sofa sveria daug, bet vežėjams svarbiau — kiek vietos ji ryja. Kartonais dideliais gali užimti vietos kaip spinta, nors sveria mažai. Yra terminas — pakuočių tūris. Kartais įkraunam mašiną ir svoris dar ne maksimalus, o vietos nulis. Tada tenka antras reisas arba didesnė mašina. Taip nutinka dažniau nei manote. Aš tuos kubinius metrus skaičiuoju akies mirksniu.

Kas brangiau — pervežti pianiną ar skalbimo mašiną?

Pianinas. Ir neabejotinai. Ne tik dėl svorio, bet dėl to, kad reikia tempti, apjuosti, o kartais samdyti papildomus žmones. Skalbimo mašina — užsikrauni, pastatai ant ratukų. O pianinas... kartą bandėm neštelėti iš vilniečio buto. Trečias aukštas, liftas per mažas. Dvi valandos, du vyrai, ir vis tiek įbrėžėm sieną. Klientas mandagus buvo, bet matėsi, kad skauda. Tad jei turi spinetą — pasiruošk, kad kaina šoktelės. Yra specialistai, kurie tik pianinus veža, bet jie irgi nepigūs. Geriau parduok ten, ir nusipirk naują Birmingame.

Ar į kainą įskaičiuotas krovimas?

Ne visada. Aš klausiu iškart: „Ar patys, ar mes?“ Nes kai kurie klientai nori tik transporto. Jie patys išneša, prisiveisia draugų, alaus atsiveža, ir aš tik atidarau mašinos galą. Kitaip kaina didesnė. Turim savo krovikus, bet Anglijoj jie ne visada važiuoja — ten vietiniai padeda. Kaina už kroviką Lietuvoj — maždaug trisdešimt penkiasdešimt eurų už valandą. Žmonės galvoja, kad jei sumoka du tūkstančius už pervežimą, tai viskas įskaičiuota. Tada gauna sąskaitą ir pyksta. Aiškinkitės šitą dalyką iš anksto.

Ar reikia mokėti papildomai už muitus?

Brexit viską pakeitė. Dabar gabenant asmeninius daiktus — jei naudoti, tavo nuosavybė — muito neturėtų būti. Bet popieriai turi būti tvarkingi. Jei atveši naują televizorių dėžėje, muitininkas gali nutarti kitaip. Aš ne dileris, kad žinočiau kiekvieną pareigūno nuotaiką, bet jei viskas dokumentuota pagal Transfer of Residence, papildomų mokesčių nėra. Kai kurios įmonės įtraukia muitinės tarpininkavimą, kitos — ne. Anglijoj gavėjas kartais turi sumokėti šimtą sterlingų agentui. Tai klausk. Rimtai, neklausk manęs „o bus muitai?“ — klausk, kas tvarkys popierius.

Kodėl vieni moka daug, o kiti sako, kad pigiai išėjo?

Nes skirtingai taupo. Vieni turi draugą vairuotoją, kuris pasiima savaitgalį. Kiti — senelis paliko pinigų ir niekas nesiskaito. Buvo atvejis — klientė į Lidzą išsikraustė už tris šimtus. Kaip? Surado bendrą krovinyje vietą, ir vežikas pasiėmė papildomai paskutinę minutę. Loterija. O jei nori, kad penktadienį ryto būčiau prie tavo durų Vilniuje ir pirmadienį Londone — tada jau premium. Pigiausia — kantrybė ir lankstumas. Brangiausia — skubumas ir kaprizai. Realiai taip ir yra. Nieko čia nėra nemokamo.

Kaip sutaupyti ir neįklimpti

Ar galiu kažką supakuoti pats, kad sutaupyčiau?

Gali. Bet aš mačiau žmonių pakavimą. Kartonai nuo bananų, lipnia juosta aplink viską. Tai ne pakavimas, tai katastrofa. Jei supakuosi normaliai — taip, sutaupysi kelis šimtus. Turim klientą, kuris kiekvieną kartą pats supakuoja, net padėklus susikala. Šaunuolis. Bet buvo istorija, kai pats supakuotas servizas atkeliavo į Readingą... tai servizas tapo dūžiais. Jei vežėjas nemato kas viduje, jis vengs atsakomybės. Pakuok gerai, su burbuline plėvele, ženklink dėžes. Arba pasamdyk profesionalus kelioms valandoms. Sutaupysi daugiau, nei bandydamas iš laikraščių vynioti taurės.

Koks pigiausias būdas siųsti daiktus į Londoną?

Daliniame krovinyje. Angliškai vadinama groupage. Tu turi pusantro kubo — vežikas surenka dar tris tokius pat klientus. Kaina mažėja kartais perpus. Bet laukimo laikas: gali laukti savaitę, gal dvi. Į Londoną vežu dažnai, ten maršrutai mėgstamiausi. Į mažesnius miestus — rečiau. Į Edinburgą retesni reisai, laukti ilgiau. Dar vienas būdas — konteineriu, jei turi mėnesį laiko. Bet tai jau ne pervežimas, o logistika. Daugumui į Londoną siūlyčiau dairosi dalinio krovinyje. Ir nepirkti baldų likus savaitei iki išvykimo. Bent jau ne didelių.

Ar verta rinktis ne pirmą pasiūlymą, o palaukti?

Verta palyginti du tris. Bet nebeverta laukti mėnesį, jei pervežimas jau kitą savaitę. Buvęs kolega sakydavo: „Kas per daug dairosi, tas rikotos nuperka“. Geras pasiūlymas neužsibūna. Ypač į Birminghamą ar Londoną. Turėjau klientą, kuris du mėnesius lygino kainas, o tada relokacija atšaukta įmonei bankrutavus. Gerai, kad nebuvom susitarę. Paskambink, paklausk, pasakyk datą. Jei kaina tinka ir balsas pas kito gale normalus — imk. Brangus ne visada reiškia gerą, pigus — rizikingesnis. Šioj rinkoj sveika nuovoka svarbiau nei Excel lentelė.

Kodėl kai kurios įmonės žada pervežti už 300 eurų?

Oi. Čia aš turiu atvirai. Nes jos arba apsiskaičiavo, arba taip prisivilios, o paskui prikals. Buvo atvejis — įmonė paėmė avansą du šimtus, o po to dingo. Numeris išjungtas. Policija — civilinis ginčas. Klientas liko be daiktų ir be pinigų. Ne visi pigūs yra sukčiai. Kai kurie skaičiuoja, kad už 300 padengs kurą, o pelnas — iš kitur. Bet aš klausiu: kaip gali normaliai pervežti baldus į Angliją, sumokėti vairuotojui, draudimus, kurą ir paimti 300? Negali. Jeigu matai per mažą kainą — arba spąstai, arba kažkas nebus padaryta. Per dvidešimt metų mačiau visokių.

Ar galiu dalį siųsti paštu, o dalį vežti?

Gali. Dėžės su rūbais — per paštą ar kurjerį. Baldai — vežėju. Aš patariu: svarbius dokumentus, kompą, juvelyriką — pasiimk rankiniame bagaže. O likusį gyvenimą — į mašiną. Buvo klientė, išsiuntė penkias dėžes per siuntų tarnybą, o spintą paliko mums. Sutaupė gal tris šimtus. Bet paštas kartais pameta. Tada aš neatpažįstu savo kaltės, nes ne aš siunčiau. Strateginis skaidymas — geras būdas. Tik nepamiršk, kad siuntos gali atkeliauti skirtingu laiku. Ir Anglijoj gali tekti tvarkytis su muitais, jei siunti vertinga. Šiaip gudru daryti, jei turi laiko.

Dokumentai, muitai ir kas gali nutikti blogai

Ar reikia kažkokių popierių gabenant į Angliją po Brexit?

Taip. Transfer of Residence forma — ToR1. Ji leidžia įvežti naudotus asmeninius daiktus be muito. Be jos gali laukti nemalonumų Doverio muitinėje. Užpildai internetu, gauni patvirtinimą. Aš padedu klientams, bet nesu muitinės tarpininkas — teisininkų nemėgstu apsimetinėti. Kartais klientas sako: „O man jie dar nieko nepaprašė“. Na, laimėtojų loterija. Jei sustabdys ir nebus dokumentų — delsimas kainuoja. Kroviniui stovint muitinėje mokamas stovėjimo mokestis. Kartais po dvidešimt svarų per dieną. Tai užpildyk popierius. Rimtai. Dėl savęs, ne dėl manęs. Aš tik vežu.

Kas jei muitininkai atidaro krovinį ir kažkas nepatinka?

Atsidaro. Tikimybė maža su normaliais popieriais, bet būna. Kartą atidarė dėl to, kad šuns guolis kvepėjo kaip odos gaminys. Patikrino — sintetinis, paleido. Kitą kartą klientas įmaitino du naujus dviračius be kvitų. Muitininkas nusprendė, kad prekybai. Problemos. Laikyk visa tai, kas nauja ir vertinga, atskirai ir su kvitais. O jei veži maistą — į Angliją dabar griežta. Aš prisimenu, kaip prieš dešimt metų galėjai vežti dešrą, sūrį — viską. Dabar ne. Kartais net už vaškinius sūrius problemų būna. Geriau ne. Tai jei muitininkas atidaro — būk mandagus, bet turėk paaiškinimus.

Ar verta drausti krovinį ir kiek tai kainuoja?

Verta. Visada. Du su puse, gal trys procentai nuo vertės. Skamba kaip marketingas, bet aš mačiau, kaip juda daiktai. Kelias per Prancūziją, Belgiją — duobės, staigūs stabdymai. Kartą kolega stabdė prieš olandišką kamštį, spinta įsirėmė į sieną. Be draudimo — žala tūkstančiais. Su draudimu — apsidraudimas. Vienintelis minusas — draudimas nepadengia blogo pakavimo. Jei pats susinėrei kaip pašluota ir viskas subyrėjo — nemokės. Tai drauskis, bet pakuok kaip žmogus. Draudimo kainą įtraukiu į pasiūlymą, bet ne visi nori mokėti. Tada pasirašo, kad atsisako. Aš nekęsdavau to anksčiau, bet pakenkti negaliu.

Ar galiu vežti maisto produktų?

Aš sakyčiau — ne. Jei tai tik asmeninės atsargos, nedaug, ir ne pieno produktai ar mėsa — gal. Bet aš tiksliai nežinau kiekvieno produkto taisyklių, nes jos keičiasi. Brexit viską aštrina. Anglijos agentūra — DEFA (oi, DEFRA turbūt, nežinau kaip tiksliai tariasi) — griežtai filtruoja. Aš prisimenu, kaip vežėm lietuvišką duoną klientui į Yorkshire — atėmė. Sūris — atėmė. Tai kam rizikuoti? Geriau nusipirkti ten. Aš pats Anglijoj apsiperku, kai ten būnu. Klientams sakau: valgyk ką namie, o į mašiną keliauk tik su dėžėmis, kurių turinys nekvepia rūkyta žuvimi. Rimtai, tausok nervus.

Ką daryti, jei daiktai atvažiuoja pažeisti?

Fiksuok iš karto. Anglijoje pasirašydamas CMR arba POD — neužmiršk užrašyti „received with damage“. Jei pasirašysi švariai, o paskui pamatysi įbrėžimą — bus velniškai directory... direktorija... oi (ta prasme, sunku įrodyti). Buvo situacija, kai klientas nufotografavo tik kitą dieną. Draudimas atmetė, nes nebuvo CMR užrašymo. Aš visada prašau apžiūrėti prieš pasirašant. Kartais žmonės pavargę, nori greičiau, pasirašo. Paskui raudonuoja. Tai nepadarykit taip. Net jei vairuotojas skuba — tu pailsėk ir apžiūrėk. Tai tavo teisė. Rimtai, neskubėk.

Paskutiniai praktiniai klausimai prieš kelionę

Kiek laiko iš anksto reikia užsakinėti pervežimą?

Savaitės dvi — minimum. Vasaroj — mėnesis. Turėjau klientą, kuris paskambino trečiadienį, o išvykti norėjo pirmadienį. Aš galvojau, kad porą dėžių. Pasirodo — trys kambariai. Neįmanoma. Teko siūlyti skubų pervežimą su padidinta kaina. Jis sutiko, bet aš nemėgstu tokių stresų. Vežiai turi planus, maršrutus. Jei ateini anksčiau — aš tave įrašau, viskas ramu. Daug kas galvoja, kad tarptautiniai perkraustymai kaip taksi — iškvietei, atvažiavo. Ne. Tai kaip traukinio bilietas — reikia rezervuoti. Yra laisvų vietų, bet ne visada tavo datoms. Tai skambink anksčiau. Net jei dar nežinai tikslios datos — paklausk.

Ar vežikas privalo padėti iškrauti Anglijoje?

Ne. Jei sutartyje parašyta „door-to-door + krovimas“, tada taip. Bet jei „freight only“ — jis tik atveža. Aš su tuo susiduriu dažnai Anglijoje, kur klientai prisirenka draugų iš darbo, ir visi stumdo šaldytuvą. Kai kurie vairuotojai padeda iš mandagumo, bet vieni du negali iškrauti pilnos mašinos. Yra „delivery to kerbside“. Tai reiškia — iki bordiūro. Toliau — tavo reikalas. Aš Londono centre tai ypač pabrėžiu, nes ten mašinos negali ilgai stovėti. Ateina greitai, išmeta, važiuoja toliau. Tai jei reikia pagalbos — užsisakyk iš anksto. Kitaip liksi vienas su sofa gatvėj. Ir gerai dar, jei be lietaus.

Kas jei aš Anglijoje dar neturiu adreso?

Būna. Žmonės dar gyvena viešbutyje, nuomą randasi. Tada reikia laikinos saugyklos. Aš turiu partnerių Londono apylinkėse, kur galima palikti daiktus savaitę kitą. Kaina — maždaug dvidešimt penki svarai už kubą per savaitę. Arba sutari dėl konkrečios datos, kai turėsi adresą. Bet čia reikia lankstumo iš abiejų pusių. Kartais klientas sako: „Atvežkit į Airbnb, o paskiau mes patys išsikraustysim“. Gerai, bet jei daiktų daug — kaimynai nepatenkinti. Aš siūlau — surask vietą, o tada vežk. Nors realiai gyvenimas taip neveikia. Tada darom kaip galim. Aš pats buvau toj situacijoj — žinau, kaip spaudžia.

Ar galiu kartu gabenti automobilį drauge su baldais?

Teoriškai taip, praktiškai — sudėtinga. Yra kroviniai autovežiai, bet tai kita paslauga. Baldai ir auto — skirtingos sritys. Kartais vežikas gali sutalpinti dviratį ar motociklą, bet automobilis — per didelis. Aš siūlau: parduok mašiną čia, Anglijoj nusipirk kitą arba vežk atskirai per autovežius. Kaina automobilio pervežimo į Angliją svyruoja nuo šešių iki tūkstančio eurų, priklausomai nuo modelio. Jei bandysi sutalpinti į baldų mašiną — rizika baldams. Ir atvirkščiai. Be to, Anglijoj vairuoti reikia atitinkamų leidimų, dešininis eismas... na, tu žinai. Aš ne automobilių brokeris, todėl į šitą klausimą atsakau atsargiai. Geriau tegu auto važiuoja atskirai.

Ką tu pats darytum, jei reiktų kraustytis rytoj?

Aš? Surinkčiau dokumentus — pasą, ToR1, nuomos sutartis. Paskambinčiau kolegai, kuriam skolingas už paskutinį pokerį, ir paprašyčiau pagalbos. Supuoščiau per naktį, nors žinau, kad blogai supakuosiu savo daiktus — profesionalai blogiausiai krečia savo siuntas. Ir sumočiau beveik bet kokią kainą, kad kas nors pagailėtų ir įtalpintų į artimiausią reisą. Nes kai skuba krovinio gabenimas į Angliją, tu jau nebesiperki. Aš žinau vidinę virtuvę — kiek kainuoja vietos rezervacija, kiek — skubumas. Bet jei žmogus turi laiko — planuok. Jei nėra laiko — mokykitės mano klaidų ir nedarykit kaip aš.

Išvada

Tai va, kainos — nuo trijų šimtų iki kelių tūkstančių. Per dvidešimt metų mačiau visus šiuos atvejus ir dar daugiau. Svarbiausia — neklausk manęs „o kiek tiksliai“ be sąrašo daiktų. Pasiruošk popierius, nevežk dešros (rimtai, nevežk), ir rinkis vežėją ne pagal žemiausią kainą, o pagal tai, ar jis sugeba atsakyti į klausimus be gudravimo. Jei nori sužinoti krovinio gabenimo kainas į Angliją jau dabar — sėsk prie stalo, susidėk klausimus ir paskambink. Aš galiu nežinoti visko, bet sąžiningai pasakysiu, kiek galiu ir kiek negaliu. Sėkmės kraustantis.