Kokie siuntinių vežimo į Angliją mikroautobusu privalumai?

Dirbu tarptautinių perkraustymų srityje jau nuo dvidešimt ketvirtojo, na, gal kiek daugiau. Klientai klausia – o koks skirtumas, siuntinius į Angliją vežti mikroautobusu ar leisti per didžiąją kompaniją? Aš visada atsakau taip: jei turi standartinę dėžę su kojinėmis – gal ir nėra. Bet jei reikia, kad daiktą paimtų iš antro aukšto be lifto, o Anglijoje įneštų pro sandėliuko duris – tada mikroautobusas yra kitas lygis. Ne tobulas. Bet gyvas.

Kainos ir tai, kaip jos susidaro

Ar tikrai pigiau nei per kurjerinę?

Žinai, kartais pigiau, kartais ne. Jei vežame du kubinius metrus drabužių iš Kauno į Londoną, mikroautobusas gali kainuoti nuo dviejų šimtų eurų. DHL tokią apimtį paskaičiuotų kitaip – ten mokama už kilogramą ir išmatavimus, o pas mus dažnai – už vietą. Bet jei siunti vieną mažą dėžutę su dokumentais, tada kurjeris bus pigiau. Aš nepatogu tai pasakyti, bet yra įmonių, kurios specialiai apskaičiuoja tik pradinę kainą, o paskui prideda mokesčius už kiekvieną kvadratą. Mes taip nedirbame.

Kodėl vieną kartą mokėjau šimtą penkiasdešimt, o kitą – du šimtus?

Taip būna, kai važiuojame pirmadienį arba penktadienį. Savaitgaliais pasienyje mažiau postų, darbo dienomis – spūstys. Jei tavo siuntinys užima pusę vietos ir turime dar dvi stoteles Birmingame, logistika brangsta. Vieną savaitę buvome pilnai užsikrovę dviračiais į Notingamą, tai papildomos stotelės kelia kainą. Kita vertus, jei turi lankstumo dėl datos, galime sudėlioti taip, kad suma kristų. Kartais pasiūlau – palauk tris dienas, sutaupysi keturiasdešimt eurų. Ne visi gali palaukti, suprantu.

Ar galiu mokėti grynaisiais kai atvežate į Liverpulį?

Grynaisiais? Teoriškai taip, bet aš patarčiau pavedimą. Kur kas paprasčiau. Kartais vairuotojas turi išankstinę sąskaitą, kartais ne – priklauso nuo to, ar tai verslo siuntinys, ar privatus. Jeigu tu gyveni Liverpulyje ir ketini mokėti eurais grynais, pats vairuotojas tada turi rasti, kur išsikeisti. O ten, JK, ne taip paprasta. Aš asmeniškai renkuosi bankinį pervedimą prieš išvažiavimą. Mažiau galvos skausmo. Nors buvę atvejų, kad klientas pametė piniginę ir mes... palaukėm.

Greitis ir kaip viskas stringa

Kiek dienų siuntinys keliauja iki Londono?

Dažniausiai – trys keturios dienos nuo pakrovimo Vilniuje. Kartais per dvi, jei vairuotojas nesustoja Olandijoje ir eilės kalne mažos. Bet garantuoti negaliu. Buvo praėjusį mėnesį, kai lietus Prancūzijoje užtvindė kelią ir viskas užtruko dar parą. Aš pats tada galvojau, kad penktadienis bus tikras košmaras. Realiai, jei reikia iki konkrečios datos – sakyk iš anksto. Mes tada galbūt išsiųsime ankstesniu reisu. O jei sakai – jogurtui iki šeštadienio – tada mikroautobusas ne pats geriausias variantas.

Ar galiu gauti tikslų laiką, kada pristatysite?

Ha. Tikslų laiką. Aš irgi norėčiau. Mes duodame dieną, dažnai – pusdienį. Bet jei prie M25 žiedo aplink Londoną avarija, viskas atsistoja. Kartais paskambinu pats ir sakau – bus ryte, bet greičiausiai po pietų. Jei reikia, kad septintą ryto gavėjas stovėtų prie durų – tada reikėjo rinktis oro paštą, ne mikroautobusą. Mes esam lankstūs, bet ne monarcho traukinys. Buvę atvejų, kai vairuotojas paskambina iš Doverio uosto ir sako – pasiruošk, po trijų valandų būsiu. Tokie dalykai.

Kodėl jūs nesiunčiate tą pačią dieną kaip kiti?

Kai kurie konkurentai rašo „siunta į Angliją per 24 valandas". Aš žinau, kaip tai daroma. Jie tiesiog ima siuntinį, padeda į sandėlį ir laukia, kol susidarys pilnas krovinys. Tada klientas galvoja – o kodėl vėluoja? O mes nuo pat pradžių sakom – surinksim per porą dienų, nes vežam tik tada, kai pilna mašina. Tai sąžiningiau, nors ir ne taip gražiai skamba. Buvo klientas, kurį apgavo lygiai toks pardavėjas, tada atėjo pas mus. Sakė – verčiau jau ilgiau, bet žinau, kad neišmestas.

Ko galima vežti ir ko ne

Ar mikroautobusu galiu siųsti ir sofą, ir dėžę su batais?

Gali, ir tai yra vienas didžiausių privalumų. Per standartinę kurjerinę sofa retai kada praeis pro standartines duris. Arba jie išvis atsisakys. O mes įkrauname mikroautobusą taip, kad daiktai stovi tvirtai – kartais sofa vertikaliai, kartais dėžės ją prilaiko. Paimame nuo laiptinės, užnešame iki laiptinės Anglijoje. Aišku, jei sofa yra trys metrai pločio ir sveria toną – tada jau reikia specialios technikos. Bet standartinė dvivietė, sulankstoma – be problemų. Vieną kartą vežėm net terariumą. Gerai, kad be gyvates.

Ar leidžiate maisto produktus, pavyzdžiui, šaldytus kopūstus?

Šaldyti kopūstai... Hmm. Oficialiai – ne, nes tai greitai genda ir reikia specialios temperatūros. Neoficialiai – žmonės daro. Aš asmeniškai nerekomenduočiau, nes mikroautobusas nėra šaldytuvas. Kelios valandos saulėje prie Doverio – ir turi sriubą. Jei jau labai reikia, geriau konservai, rūkyta dešra į tvirtą pakuotę. Bet aš čia nežinau šimtu procentų muitinės taisyklių – gali būti, kad tam tikrus produktus blokuos. Geriau prieš tai pasiklausk. Arba nevežk. Dėl savo ramybės.

Kokio dydžio siuntinys dar telpa į mikroautobusą?

Standartinis mikroautobusas, ką mes naudojam – Opel Movano arba Mercedes Sprinter – turi apie 8–10 kubinių metrų krovininę dalį. Tai maždaug 20–25 standartinės perkraustymo dėžės. Arba keli vidutinio dydžio baldai su maišais. Kartais klientas atsiunčia nuotrauką, aš pasižiūriu ir sakau – tilps su keliais kvadratais į priekį, arba – reiks antros mašinos. Nebūna taip, kad prigrūstume kaip Indijos traukinyje. Galiu pasakyti atmintinai – jei turi daugiau nei keturis kubus, jau reikia kalbėtis atskirai.

Pakuotė ir saugumas kelyje

Ar turiu pats supakuoti ar jūs tai padarote?

Geriau pats, nes tu žinai, kas viduje. Bet jei neturi laiko – mes galime. Tik tada ateina papildoma eilutė sąskaitoje. Kartais žmonės suvynioja daiktus į antklodes ir juostą. Atrodo linksmai, bet po keturių šimtų kilometrų ta juosta nusileidžia. Aš rekomenduočiau dvigubas dėžes su burbuline plėvele. Kartais klientas atneša daiktą supakuotą į maišą nuo prekybos centro – tada aš pats persipakuoju, nors ir pykstu po nosimi. (Na, ne keikiausi, bet pamanau, kad būtų buvę paprasčiau, jei būtum pats pasirūpinęs).

Kaip apsaugoti elektroniką – kompiuterį ar monitorių?

Monitoriai – blogiausias draugas kelyje. Jie lūžta kampuose, jei neturi amortizacijos. Kompiuterį reikia įdėti į dėžę, apspanginti burbuliuku, o svarbiausia – rašyti „THIS SIDE UP" ant šono. Nes vairuotojas krauna dar kitus daiktus, o jei nėra užrašo, gali atsigulti kitaip. Atsitiko taip, kad klientas vežė seną Apple stalinį kompiuterį. Atvyko gyvas, bet dėžė buvo permesta. Kartais tokios rizikos pasitaiko. Geriau drausti, bet kas drausdins dešimties metų kompiuterį? Jei jau labai brangu – gabenk pats lėktuvu.

Dokumentai ir muitinė po Brexit

Ar dabar, po Brexit, reikia kažkokių ypatingų popierių?

Po Brexit viskas pasikeitė. Jei vežame asmeninius daiktus, dažnai reikia pildyti sąrašą su verte kiekvienam daiktui. Ne EUR, o GBP. Kartais muitininkai Londone prašo parodyti, kad tai tikrai naudoti daiktai, ne prekyba. Jei siunti verslo siuntą – tada EORI numeris, sąskaita faktūra, harmonizuotas kodas. Aš pats nepildau muitinės deklaracijų – tam pas mus yra agentas Colne arba Doverio pusėje. Jis pasako, kas blogai. Kartais laiškas ateina po dviejų savaičių, kad reikia papildomų paaiškinimų. Būna, kad stringa.

Kas jei muitinė atidaro siuntinį ir kas nors dingo?

Tada blogai. Bet muitinė atidaro tik įtardami. Jei vežame trapų daiktą ir jie rausiais viduje – galimi pažeidimai. Aš neturiu tiek įtakos muitinei, kad jie elgtųsi kaip mano svečiai. Realiai, mes kiek galime labiau apsaugojame išorę – aiškūs sąrašai, skaidri pakuotė. Buvo atvejis, kai klientas slėpė cigaretes tarp drabužių. Radus muitinėje, baudė jį, ne mus. Bet mums atsirado dėmė istorijoje. Todėl dabar kiekvieną sykį klausiu – ar tikrai tik drabužiai? Nes jei ne – geriau nevežk.

Kur pristatote ir kaip pasiimti

Ar vežate tik į Londoną, ar ir į mažesnius miestus?

Ne tik Londoną. Manchesterį, Birminghamą, Bristolį, Nottinghamą, Leedsą. Net į Aberį buvome kartą, bet ten jau specifinis užsakymas. Paprastai važiuojame M1 ir M40 magistrales, tad miestai prie jų – lengviau. Jei tavo kaimas už dvidešimt mylių nuo Cambridge – galime atvežti, bet gali tekti palaukti, kol surinksim dar kelias siuntas į tą pusę. Kartais sakau klientui – jei gali atvažiuoti į Milton Keynes, sutaupysi trisdešimt eurų. Nes atskira kelionė – benzinas, laikas, nuovargis.

Ar galiu pats atsiimti siuntinį iš jūsų stovėjimo aikštelės, kad nereikėtų laukti?

Taip, ir tai protingas variantas. Mes turime punktą netoli Lutono oro uosto, bet reikia suderinti. Kartais žmonės atvažiuoja iš paties Londono ir sako – o gal galit palikti po mašina raktu? Ne, taip nedirbam. Susitariam laiką, aš arba vairuotojas iškrauname, tu pasirašai popierių. Kartais, jei spėju, pats pasisveikinu, nes tvarkausi ir biure. Nors pastaruoju metu biure sėdi kolegė Inga. Ji tvarkingesnė nei aš. Geriau pas ją kreiptis dėl laiko. Aš dažniau pakely.

Lyginant su kitais būdais

Kodėl mikroautobusas geriau nei didelis krovininis vilkikas?

Didelis vilkikas važiuoja iš terminalo į terminalą. Tavo siuntinys kraunamas tris kartus: iš tavęs į mašiną, į tranzito sandėlį Olandijoje, vėl į vilkiką. Perkrovimai – tai rizika. Mikroautobusas dažniausiai važiuoja tiesiai iš Lietuvos iki tavo durų Anglijoje. Kraunamas kartą, iškraunamas kartą. Mažiau manevrų – mažiau problemų. Be to, vilkikai negali įvažiuoti į senamiestį, po žemu tiltu, į siaurą kiemą. O mikroautobusas priglunda kur reikia. Kartais klientai gyvena tokiai gatvėj, kur net taksi vengia važiuoti. Mes įvažiuojam.

Kuo skiriasi nuo pašto ar didžiųjų kurjerių?

Paštas meta į vietą, kur neturi stebėjimo. Didieji kurjeriai palieka prie durų, o jei nėra – į paslaptingą sandėlį už miesto. Mikroautobuso privalumas – mes skambiname prieš atvažiuodami. Jei nėra gavėjo, deriname. Kartais pabendraujam, paklausiam, kaip sekas. Žinoma, jei reikia, kad siuntinys pasiektų Havajus – tada ne pas mus. Bet tarp Vilniaus ir Birmingamo – aš renkuosi mikroautobusą. Nors pripažinsiu, FedEx turi gražesnį tracking puslapį. Mūsų – paprastesnis, bet asmeniškesnis. Gal kiek archajiškas. Kol kas veikia.

Realūs dalykai, kurių niekas nepasako

Ar visi pervežėjai Lietuvoje dirba sąžiningai?

Ne. Aš tai žinau, nes girdžiu istorijas. Yra tokių, kurie paima siuntinį, paima avansą, o tada dvi savaites neskelbia niekur. Telefonas išjungtas. Kartais jie perduoda tretiesiems asmenims, kurie paima dar vieną mokestį. Tai – ne legendos. Praėjusiais metais du klientai atėjo pas mus būtent po tokių istorijų. Vienas prarado dviratį, kitas – visus dokumentus. Todėl prieš rinkdamasis vežėją paklausk – ar turi licenciją, ar gali parodyti mašinos numerius? Jei bent ką slepia – bėk. Pagalvojau, kad gal per griežtai, bet taip yra.

Kas nutinka, jei vairuotojas susirga pakeliui?

Būna. Tada skambiname iškart. Kartais yra antras vairuotojas kelyje, kartais tenka sustoti ir perregistruoti kitą mašiną. Prieš ketverius metus, lygiai taip nutiko – vairuotojas pradėjo karščiuoti netoli Brėmeno. Teko palikti mašiną, perkrauti kitą. Siuntiniai vėlavo dvi dienas. Klientai pyko. Aš irgi pykau, bet žmoniška. Dabar stengiamės turėti atsarginį planą, bet jei tai maža įmonė – ne visada turi antrą mikroautobusą su laisvu vairuotoju. Kartais paprašom kliento kantrybės. Ir duodam nuolaidą. Paprastai padeda.

Ar tikrai mano siuntinys nebus pametamas tarp kitų?

Pas mus mažiau siuntinių nei DHL terminale, tai tikimybė mažesnė. Bet nėra nulinė. Kartais panašios dėžės, vienodos spalvos, neaiškios etiketės. Aš pats mačiau, kaip vairuotojas be akinių skaito ranka rašytą pavardę. Tada aš padedu. Todėl prašau – rašykite aiškiai, pakuokite kontrastingai. Raudona dėžė su baltomis raidėmis – idealu. Juoda dėžė juodu markeriu – nors ir gražiai atrodo, bet kelyje sunkiau atskirti. Buvo situacija, kai dvi pavardės skyrė viena raidė. Išsiaiškinom tik Lutone.

Kodėl kartais neatsiliepiate telefonu iškart?

Na... kadangi mes nekalbame su robotu. Aš galiu būti pakeliui, galiu krautis mašiną arba kalbėti su kitu klientu. Kartais man skambina šeštadienį vakare. Aš noriu atsakyti, bet žmona žiūri tyliai. Dažniausiai atsiliepiu per kelias valandas, jei ne – perrašyk žinutę. Yra periodų, kai skambučių devyni vienu metu – tada tiesiog fiziškai nespėju. Jei tai kritiška – skambink du kartus. Aš suprantu, kad neramu. Bet aš tikrai vienas žmogus, ne skyrius didelėje įmonėje. Kartais net pavargstu.

Situacijos, kurios keičia planus

Ką daryti, jei paskutinę akimirką paaiškėja, kad daugiau daiktų nei sakei?

Tai klasika. Sako – trys dėžės, o išeina šešios ir dvigulis čiužinys. Aš nieko nepeikiu, gyvenimas taip susiklosto. Bet mikroautobusas turi ribas. Kartais tilptų, jei perskirstome, kartais reikia antros mašinos. Tada kaina kyla. Geriausiai taip – informuok bent prieš dieną. Aš tada žinau, ar pasiimti didesnį Sprinterį, ar likti su trumpu. Vieną kartą Vilniuje klientas paskutinę minutę atnešė šaldytuvą. Tilpo, bet ant galinės sėdynės kilo vidinė diskusija. Reikėjo atsukti duris. Sutraukėm.

Ar padedate įnešti daiktus į butą antrame aukšte be lifto?

Įkrauname ir iškrauname iki durų. Jei be lifto – galime padėti, jei ne šešiolika aukštų. Šaldytuvą ar skalbimo mašiną į viršų – tai jau tavo arba samdytų pagalbininkų reikalas. Nes vairuotojas vienas, ir nugara irgi viena. Kartais sutariame – jei trys dėžės, o laiptai siauri, padedame. Buvę, kad įnešėm sofą pro langą. Bet tai buvo sutarta iš anksto ir už papildomą sumą. Nepykstu, tik noriu, kad suprastum – mikroautobusas ne stebuklas, jis turi ribas. Kaip ir aš. Kelio sąnariai nebe dvidešimties.

Kaip elgtis, jei gavėjas Anglijoje atsisako priimti siuntinį?

Tada mes kalbamės. Kartais tai poros konfliktas, vienas siuntė, kitas nebenori matyti. Kartais – klaida adresu. Mes negalime palikti siuntinio gatvėje. Tada daiktai grįžta į Lietuvą arba sandėliuojami pas vietinį partnerį – už atskirą mokestį. Geriausia – visada turėti gavėjo sutikimą raštu. Esu matęs tokią istoriją: vyras nusiuntė žmonai Londone stalą, o ji jau buvo išsikrausčiusi. Stalas stovėjo pas mus savaitę. Galiausiai vyras sumokėjo dvigubai – už atgal. Neįdomu, bet taip nutinka. Reikia pasitikrinti adresą.

Trumpai apie kainą

Kiek kainuoja siuntinių vežimas į Angliją mikroautobusu vidutiniam kiekiui?

Dvi standartinės dėžės, iki trisdešimt kilogramų gretu – maždaug šimtas penkiasdešimt iki dviejų šimtų keturiasdešimt eurų. Jei pilnas mašinos krovinys apie keturis kubus – nuo keturių šimtų. Tačiau kaina svyruoja pagal savaitės dieną, kurą ir maršrutą. Šiuo metu kuras kol kas stabilus, bet praeitais metais kilo. Kartais, kai užsakymų mažai, einame žemiau, kad tik padengti sąnaudas. Aš pats nemėgstu spėlioti telefonu – geriau atsiųsti sąrašą ir aš pasakau tiksliai. Su skaičiais. Nes pusketvirtas – ne variantas.

Išvada

Galų gale, siuntinių vežimas į Angliją mikroautobusu nėra stebuklinga lazda. Tai pasirinkimas, kai nori matyti savo daiktus kaip žmogų, o ne kaip kodą kompiuteryje. Jei tinka standartinė dėžė ir neskubu – kurjeris irgi geras. Bet kai reikia lankstumo, kai siuntinys keistas arba kai tiesiog nori, kad kitame gale pakalbėtų žmogus, o ne automatinis balsas – mikroautobusas lieka mano favoritas. Jau dvidešimt metų. Su trūkumais, bet sąžiningai.