Kokia kaina vežti krovinius mikroautobusu į Angliją ir kodėl tikslaus skaičiaus nėra?

Kaina vežti krovinius mikroautobusu į Angliją – vienas pirmųjų klausimų, kurį gaunu telefonu. Bet atsakyti tiesiog „nuo trijų iki penkių šimtų“ nepavyksta, nes per dvidešimt keturis metus šioje sistemoje mačiau tiek išimčių, kad dabar jau ir pats kartais susimasau. Viskas prasideda nuo to, ką veži, iš kur, kur slampinėja mikroautobusas ir ar klientas pats krauna. Šiandien aiškinsiu, kaip čia viskas sukasi, be saldainių. Tik realybė, kurią matau kas savaitę važiuodamas Londono-Oxfordo keliu ar varstydamas sandėlių vartus Mančesteryje.

Kainos pradžia – ką išgirsi paskambinęs

Kokia kaina vežti krovinius mikroautobusu į Angliją, jei važiuoju pirmą kartą?

Pradžiai nusiteik nuo pusantro tūkstančio eurų, jei veži dviejų kambarių buto daiktus iš Vilniaus į Londoną. Mažesnė siunta, tarkim, penkiolika dėžių ir kėdė, gali kainuoti aštuonis šimtus. Bet tai – labai šlapi delsimas. Prieš porą mėnesių vežiau vyrukui, kuris pasakė, kad „tik kelios dėžės“, o pribėgo keturiasdešimt vienetų po dvidešimt kilogramų. Mikroautobusą teko apkrauti iki stogo, kaina šoktelėjo, nes svoris reiškia daugiau degalų ir darbo. Taip kad visada siunčiu pažiūrėt nuotraukomis prieš sutartį.

O jei tik vienas šaldytuvas, ar tikrai reikia mokėt pilną kainą?

Ne, tada ieškai dalinio užsakymo. Vienas šaldytuvas – idealus variantas pasidalinti vietą su kito kliento daiktais. Kaina kris iki trijų keturių šimtų eurų, bet lauksi, kol surinksime dar siuntų. Kartais tas laukimas trunka savaitę, kartais tris. Būna, žmogus skambina: „o kada?“ Atsakau – kol surinksim. Negaliu priversti kito vežti šaldytuvą, jei jam nereikia. Žodžiu, pigu, bet lėčiau. Ir būk pasirengęs, kad terminai gali šokinėti.

Kodėl vieni skelbimai sako 300 eurų, o jūs – trigubai brangiau?

Tai arba sukčiai, arba žaidimas su paslėptom kainom. Matau skelbimus: „Anglija – Lietuva, pervežimas nuo 199 eurų“. Paskambini – paaiškėja, kad 199 – tik dėžei iki Doverio, o tave reikia iki Birmingamo. Dar prisideda krovimas, kuras, draudimas, nakvynės. Tuomet gauni sąskaitą už tūkstantį. Aš iškart sakau pilną sumą. Nėra malonu vėliau aiškintis. Geriau iš pradžių šokiruoti nei apgauti.

Ar kaina keičiasi, jei kraunu pats vs jei jūs kraunate?

Taip, ir nebūtinai taip, kaip galvoji. Jei pats krauni – gal kokia dešimt eurų pigiau, bet jei sugadinsi nugarą, ne mano bėda. Jei mes krauname – laikas brangesnis. Du vyrukai krauna per pusantros valandos, vienas – per tris. Laikas – pinigai, ypač kai moku algas už valandas. Skirtumas ne milžiniškas, bet egzistuoja. Šiaip, mačiau klientą, kur bandė vienas įkelti pianiną. Po dešimt minučių paskambino: „gal ten jūsų vaikinai padės?“. Gal, bet dabar jau skubi tarnyba – brangiau.

Kas iš vidaus kelia arba nuleidžia kainą

Ar galiu sutaupyt, jei sutinku, kad daiktus paimtų savaitgalį?

Eee... čia ne taip veikia. Savaitgaliai dažnai brangesni, nes vairuotojai nori poilsio (ir gerai daro), o jei dirba – prašo antros pamainos įkainio. Pigiau antradieniais ar trečiadieniais, kai mažiau eilių uostuose. Nors jei būna tuščias reisas atgal iš Anglijos, kartais ir sekmadienį paimu už simbolinę kainą. Bet čia laimės dalykas. Nepamenu tiksliai, ar pernai liepą turėjom tokį pasiūlymą. Reikėtų pasitikslinti.

Koks brangiausias dalykas, kurį žmonės įmeta į krovinį, nesusimąstę?

Svarmenys. Rimtai. Žmogus susikrauna knygas. Atrodo – popierius, koks svoris? O viena dėžė knygų sveria trisdešimt kilogramų. Mikroautobuso krova ribota, dažnai iki keturių tonų su mašina. Kai prikraunam knygų, variklis knarkia per kalvą prie Ashford. Degalai šokteli. Kartais tenka pirkti antrą mašiną arba atsisakyti dalies. Ir dar – žmonės slepia betoninius vazonus. Vazonai. Kodėl? Nes „tai tik du vazonai“. Šešiasdešimt kilogramų.

Kaip dydis veikia kainą – ar tik svoris svarbu?

Mikroautobusas ribotas ir pagal svorį, ir pagal tūrį. Gali turėt penkis kilogramus plunksynų – užims visus tris kubus, nors svers nieką. Ir atvirkščiai: keturiasdešimt dėžių cemento tilps, bet mašina nepajudės. Idealas – vidutinis svoris ir kompaktiškas pakavimas. Buvo atvejis: moteris supakavo daiktus į maišelius. Turbūt šimtas maišų, išsibarstę. Tilpus tik pusė, nors svoris mažas. Teko perdaryti. Tai ne tiesiogiai kaina, bet laikas, o laikas, sakiau jau, pinigai.

O kaip su degalų kainom – ar jūs taikot kintamą tarifą?

Taip, ir nuo to niekur nepabėgsi. Aš nepasiimu antkainio degalams atskirai kaip oro linijos, bet jei kuras šoktelėjo dvigubai per mėnesį, žinoma, tai atsispindi. Prieš dvejus metus dyzelis buvo žemiau euro, dabar – visai kiti laikai. Kuriu pasiūlymus pagal dabartinę situaciją. Kartais seni klientai palygina su 2019-aisiais. Buvau privežęs už gerą kainą, dabar reiktų plus keturiasdešimt procentų. Nesakau, kad man patinka. Vairuotojai irgi nori valgyti. Fizika ir ekonomika.

Popieriai, perėjimai ir visokios bėdos

Ar dabar, po Brexit, viskas labai pabrango?

Taip, ir ne tik dėl kuro. Anksčiau varydavau be sustojimo, važiavimas kaip vidinis reisas. Dabar – customs declaration, commodity codes, kartais mokėt muitą jei naujos prekės, ne asmeniniai daiktai. Asmeniniams forma paprastesnė, bet packing list reikia. Vienas klientas bandė vežt dvylika dviračių kaip „asmeninius daiktus“. Muitininkai nelabai naivūs – gavom baudą ir savaitę stovėjimo. Stovėjimą sumokėjo klientas. Tai taip, dabartinė kaina turi ir rizikos priemoką.

Kas bus, jei aš nieko neparašysiu apie turinį ir tiesiog pasakysiu, kad ten drabužiai?

Tada rizikuoji, kad viskas atsidurs priverstinėj saugojimo patalpoje. Ir mokesčiai ten prisideda kasdien. Aš niekada nevežu be sąrašo. Jei klientas sako „nieko ypatingo“, aš rašau: „naudoti namų apyvokos daiktai“. Nes jei muitininkas atidarys ir rasi tris kompiuterius be dokumentų – klausimai. Buvo: vaikinas slėpė cigaretes. Ne, mikroautobusas nėra pašto dėžutė šveriam daiktams. Tada viskas baigiasi blogai. Labai blogai.

O kaip su draudimu – ar jis įskaičiuotas į kainą?

Dauguma kolegų sako, kad taip. Aš irgi turiu CMR draudimą, bet... šitas dalykas sudėtingesnis nei atrodo. Jeigu veži seną komodą, kuri braška, draudimas nepadengs „natural wear and tear“. Tik iškritęs stiklas. Kartais aš pats nežinau, ar suveiks, jei klientas supakavo nekaip. Yra sąvoka „vip packing“. Geriausiai fiksuoti nuotraukomis. Draudimas yra, bet nepulk manyt, kad magiškas. Ypač jei krauni porcelianą į šiukšlių maišus.

Ar reikia mano ID kopijos, paso, kraujo grupės?

ID arba paso – taip, galiojančio. Kraujo grupės – dar ne, bet po poros metų su biurokratija nieko nežadu. Reikia, nes muitinėje turi būti aišku, kas siuntėjas. Jei vežu tavo daiktus, o dokumentuose – Vardas Pavardė, bet pakeitė po santuokos, gali strigti. Kartais prašau kopijos, kartais – nuotraukos per žinutę. Svarbu, kad vardas sutaptų. Buvo keista situacija: pavardė pasikeitusi, o senoji liko dėžėse. Palaukėm, kol paaiškino.

Išvykimas, keliai ir atstumai

Kokią įtaką kainai turi maršrutas – važiuoti pro Olandiją ar tiesiog?

Pro Olandiją – greičiau, brangiau dėl mokamų kelių. Per Prancūziją/Belgiją – pigiau, bet kamščiai. Aš dažniausiai renkuosi Kalais (nors vėl sakau Kalais, galų gale važiuoju pro Eurotunelį arba uostą, priklauso nuo eilių). Kelias iki Londono – apie tris valandas, jei M20 neuždarę. Bet jie dažnai uždaro. Nežinau kodėl, greičiausiai remontai. Tada sėdi, degalai dega tuščia eiga, vairuotojas pyksta. Maršrutas keičia kainą labiau nei žmonės galvoja.

Ar kaina skiriasi, jei reikia iki Londono ar iki pat Škotijos?

Žinoma. Iki Londono – standartas. Kuo šiauriau, tuo brangiau. Edinburgas – plus keturi penki šimtai. Aberdeenas – beveik atsisakau, nebent labai gerai sumoki. Laiko sąnaudos, nakvynės, o atgal važiuoti tuščiom – nuostolis. Kartais einu tik jei randu krovinį atgal. O jei į Kornvalį – brangu, keliai siauri. Vieną kartą į Falmouth vežiau sofą. Tris valandas lindau pro gyvenvietes. Klientas paskui stebėjosi kaina. Pažiūrėjo į žemėlapį – suprato.

Ar galima vežti į Angliją ir atgal pasiimti ką nors?

Žinoma, vadinama backhaul. Jei nori siųsti iš Lietuvos ir atgal paimti – idealu. Kaina sumažėja abiem kryptim, nes mikroautobusas neužsibūna tuščias. Bet turi derėtis laiku. Negaliu mėnesį laukti, kol rasi, ką vežti atgal. Jei sutariam per kelias dienas – puiku. Buvo klientas, kuris norėjo pasiimt senelės komodą ir ten palikt dviratį. Tilpo. Vilnius–Londonas–Vilnius per aštuonias dienas. Reikia lankstumo, bet sutaupymai realūs.

Ar reikia mokėt atskirai už krovėjus Anglijos pusėje?

Jei mano komanda krauna Lietuvoje, o Anglijoje reikia padėjėjų – turi arba susitvarkyti pats, arba mokėti vietinius. Turiu kontaktų Londone, bet jie ne visada laisvi. Londono krovėjai brangesni – valandinis gali būt dvidešimt svarų. Viena ponia skundėsi, kad brangu. Paaiškinau – jei šaldytuvą iš penkto aukšto be lifto nuleist reikia keturių žmonių, tai fizikos dėsniai. Ne aš sugalvojau. Kaina – ne tik benzinas, bet ir raumenys.

Paslėpti kaštai, apie kuriuos niekas nekalba

Kas atsitinka, jei laikas atidėtas ir mikroautobusas laukia?

Kiekviena valanda kainuoja. Jei sutarta devintą, o tu ateini vienuoliktą – prasideda delspinigiai. Negaliu stovėt pusdienį prie laiptinės; turiu kitus. Buvo, vyras dar nebuvo supakavęs. Atidengiau mikroautobusą – jis ieškojo dėžių IKEA. Po valandos pasakiau: arba kraunam, arba važiuoju. Nes vėluojam kitur. Jei reikia pagalbos kraunant, sutariam iš vakaro. O jei laukiam dėl tavo pasiruošimo – mokesti už papildomas minutes.

Ar parkavimo mokesčiai Londone įskaičiuoti?

Londonas – katastrofa parkavimui. Zone 1, Zone 2 – bekraščiai pinigai. Jei vežu į centrą, kartais kainuoja keturis penkis svarus per valandą arba bauda. Stengiuosi parkuotis arčiau, bet jei gatvė raudona zona, negaliu ten sustot. Kartais klientas sako „galit prie pat durų?“. Ne, negaliu, ten gyventojams. Tada nešam dėžes du šimtus metrų. Tai į kainą neįskaičiuota atskirai, bet žinok: parkavimas – reali dalis Londono pervežimo. Birmingham ar Manchester paprastesni.

O kur yra ta vieta, kurioje aš sutaupau, bet paskui gailiuosi?

Kai renkiesi ne įmonę, o „pigią pavėžą“. Matai skelbimą: „važiuoju penktadienį, telpa krovinys“. Paskambini – pusė kainos. Bet be sutarties, be draudimo, be atsakomybės. Praeitą rudenį klientas taip patikėjo „vaikinu su transporteriu“. Daiktai sumesti, šaldytuvas paliestas kampu. Bejėgiškumas. Nežinojai net vardo. Aš brangiau, bet turiu sutartį, sąskaitą. Sutaupai du šimtus, prarasi du tūkstančius. Arba prisidirbi su muitais.

Kas būna, jei dokumentuose klaida ir mikroautobusas jau pakeliui?

Blogiausia, kas gali nutikt. Kartą rašiau prekės kodą klaidingai – vienas skaičius. Doverio muitinėje sustojo. Tris valandas stovėjom. Vairuotojas paskui pasiėmė antrą pamainą, klientas vėlavo, o man teko mokėt už saugojimą. Klienta dėl to nė kaltas nebuvo – mano klaida. Dabar dvigubai tikrinu kiekvieną popierių. Jei rašau atsakymą po vidurnakčio – tikriausiai tikrinsiu trečią kartą. Brangiai kainavo pamoka. Visada tikrinkite deklaracijas.

Sezonai, specialūs daiktai ir mokėjimai

Ar kaina priklauso nuo to, kokiu laiku metų vežu?

Žiūrėk, žiemą kanalą kerta baisiau, audros, keltai vėluoja. Vasarą – atostogų sezonas, eilės iki dešimties kilometrų. Rudenį studentai vežasi daiktus. Tai taip, sezoniškumas egzistuoja. Bet čia ne kaip oro linijos. Mūsų versle žiemą gali būt brangiau, nes rizika didesnė. Nors turiu pripažint, kad praėjusiais metais lapkritį buvau labai tuščias ir dariau nuolaidas. Nežinau, ar tai modelis, ar atsitiktinumas. Paskambinkit, pasakysiu pagal savaitę.

Ką daryti, jei reikia pervežti kažką labai trapaus – tarkim, dvidešimt akrilo paveikslų?

Tada ieškome putplasčio, kartono kampams, dėžių „NESTACK”. Bet žinai kas? Pusę kainos sudaro pats pakavimas, ne pervežimas. Jei tu supakuosi – rizikuoji. Mes dažnai perdaryjame pakavimą. Kartais imu didesnes dėžes ir pripildau burbulinės plėvelės. Akrilas nepakantus spaudimui. Vieną kartą vežiau aštuonis paveikslus į Bristolį. Tilpus kaip šykštus, bet kelionė truko dvylika valandų. Atvykę tikrinome dvasiomis. Saugiai. Bet jei nori pigiai – pamiršk.

Ar galima vežti gyvūnus kartu su baldais?

Techniškai taip, jei gyvūnas narve. Bet aš stengiuosi vengti. Šunys stresuoja, katės rėkia, narvas užima vietą. Jei vežame, turi būt veterinariniai dokumentai, chipas, o Anglijai – atskiras patikrinimas. Ir ne, negali įmest šunį ant sofos tarp dėžių. Buvo močiutė – vežė katiną, narvas priekyje, daiktai gale. Katinas verksniavo, vairuotojas išsikraustė proto. Nuo to laiko – arba gyvūnai, arba baldai. Nes kai važiuoji keturiolika valandų su katinu narve, norisi, kad bent jau daiktai neslidinėtų ant viršaus.

Ar vazonai, augalai, žemė – tai legaliai galima vežti?

Žemė – ne, be leidimo. Augalai – taip, bet su fitosanitariniu. Praktiškai niekas to neturi. Žmonės krauna pomidorus, rožes, medelius. Aš sakau – jei muitininkas atidarys ir pamatys žemės, gali konfiskuoti. Brexit padarė augalų pervežimą sunkesniu. Vienas klientas norėjo vežti tris alyvmedžius. Gražu, bet ne. Palikom kaimynei. Kartais reikia atsiriboti. Pasiimk sėklas – jos lengviau. Ir nepamiršk: jei konfiskuos, prarasi ir daiktą, ir pinigus.

Ar mokama iš anksto ar kai jau atveža?

Standartas – pusė prieš, pusė gavus. Tai apsaugo abi puses. Gaunu užfiksuotą užsakymą, tu žinai, kad neatšauksi be pasekmių. Kartais su senais klientais vežu ir be avanso – pasitikėjimas. Bet jei naujas iš Facebook forumo – sutartis ir avansas. Buvo, Londone atsisakė mokėti, nes „sofa ne taip atrodo“. Ji taip ir atrodė, tik blogai apšviesta. Be sutarties būčiau buvęs bejėgis. Su sutartimi – teisininkas atsiuntė raštą, sumokėjo. Tvarka.

Kas nutinka, jei atvažiavęs pamatau, kad daiktų daugiau, nei sakei?

Tada perskaičiuojam. Jei telpa – gal koks papildomas mokestis. Jei netelpa – palieku ką nors (nenoriu), arba vežu antru reisu (brangu). Dažniausiai žmonės nežino, kiek turi. Sakau: padaryk video, nufotografuok. Kartais jie pamini tik kambarius, o pamiršta rūsį. Rūsys. Ten visada kažkas po dulkių. Aš klausiu du kartus: ar yra rūsys? Ar tikrai? Nes jei atvažiuoju ir matau dar tris aukštus – kaina auga greičiau nei pelėsiai rūsyje.

Išvada

Kaina vežti krovinius mikroautobusu į Angliją – ne matematikos formulė, o gyvas organizmas. Per dvidešimt keturis metus supratau, kad pigiausias pasiūlymas retai būna saugiausias, o tikslus planavimas sutaupo daugiau nei akcija. Jei nori žinoti savo kainą, geriausias būdas – surašyti daiktus, nufotografuoti ir atsiųsti. Tada gauni ne spėjimą, o realų skaičių. Be staigmenų pakeliui. Ir taip, galiu padėt ir savaitgalį, jei bus laiko.