Kokia kaina vežti asmeninius daiktus į Angliją mikroautobusu

Na, žiūrėk, jei klausi manęs apie tai, kokia kaina vežti asmeninius daiktus į Angliją mikroautobusu, tai aš negaliu tiesiog iš galvos išridenti tikslaus skaičiaus – nors dirbu šitame reikale jau dvidešimt treji metai. Kiekvienas perkraustymas yra kaip atskiras žmogus su savo kvapais, silpnybėmis ir netikėtumais. Vienam pakanka aštuonių šimtų eurų, kitas karojo vos ne pusę atlyginimo, kad išsivežtų visą dviejų kambarių butą su baldais. Apie visas šias kainų vingrybes, popierius ir tai, kaip neįkristi į blogų firmų pinkles, bandysiu papasakoti be jokių saldžių brošiūrų – taip, kaip pasakyčiau per paprastą pokalbį prie kavos apie penktą ryto prieš išvažiuojant į Doverį.

Pinigai – ką realiai sumokėsi

Kokia kaina vežti asmeninius daiktus į Angliją mikroautobusu, jei turiu tik du lagaminus, dviratį ir pašaukštų čiužinį?

Čia maždaug aštuonių devynių šimtų eurų klausimas, bet gali ir pigiau pavykti, jei laikas lankstus. Mažas kiekis – mažesnė mašina arba dalis vietos bendrame reise. Tik su tuo čiužiniu reikia atsargiai, nes mikriukai (o, norėjau pasakyti – mikroautobusai) kartais neturi standartinės lovos ilgio, ir tenka jį sutalpinti kampu. Kartais tenka mokėti porą dešimčių eurų papildomai už neįprastą matą, bet šiaip tai vienas paprasčiausių variantų. Jei dar sutiksi vežėją, kuris tuo metu grįžta tuščias atgal, gali ir šešiems šimtams nusileisti kaina.

O jei reikia vežti visas buto baldus su buitine technika – kiek turiu atsiriekti iš biudžeto?

Va čia jau bambalis rimtesnis. Pilnas dviejų kambarių butas dažniausiai atsieina nuo tūkstančio aštuonių šimtų iki dviejų tūkstančių penkių šimtų eurų. Viskas priklauso nuo to, ar turim atskirai vežti šaldytuvą, nes tie prakeikti agregatai sveria daugiau nei atrodo, dar pridėk skalbimo mašiną. Plius kilometrai – iš Ignalinos į Londoną brangiau nei iš Kauno, aišku. Būna, kad klientai sako „o gal be indaplovės?“, bet kai pamato, kad naujoje šalyje pigiau nusipirkti naują, nei vežti seną, tai meta ją lauk. Dažnai taip ir nutinka.

Ar kaina skiriasi, jei važiuoju pats kartu su daiktais, ar jei siunčiu tik krovinį?

Hmm... atvirai sakant, dažniausiai bazinė kaina lieka ta pati, nes mokama už maršrutą ir kurą. Bet jei tu važiuoji kartu, kartais vežėjas prašo penkiasdešimt ar šimtą eurų viršaus už papildomas pertraukias – tu supranti, už kavą ir už tai, kad nereikia vairuoti vienu prisėdimu. Kita vertus, jei siunti tik daiktus, gali rinktis pigesnį variantą – vadinamąją dalinę kelionę su kitais kroviniais. Tada tu pats nesikiši, bet ir kainos skirtumas gali būti vos ne pusantro šimto eurų mažesnis. Taip kad skaičiuok pagal savo nervus.

Kodėl kartais vieni nurodo aštuonis šimtus, o kiti – tris tūkstančius už tą patį maršrutą?

O čia jau atsiveria rinkos pikuškės. Mažos įmonėlės ar tiesiog vaikinai su vieninteliu mikroautobusu bando kabinti kablį žemesne kaina, o paskui pripaišo mokesčių už pakrovimą, iškrovimą, laukimo valandas ir dar kažką. Teisybė, yra ir sąžiningų pigesnių pasiūlymų, tačiau mano praktika rodo, kad jei kaina per pusę mažesnė nei keturiuose skirtinguose skelbimuose – kažkas ne taip. Blogiausia, kai paima užstatą ir dingsta. Buvę ir taip. Todėl ne pagal kainą renkiesi, o pagal tai, ar žmogus rašo sutartį ir turi draudimą.

Kas brangina, o kas pigo padaro

Ar čia tikras toks: kuro kainos, ar yra kokių nors slėptų mokesčių?

Na, slėptų mokesčių neturėtų būti iš principo, bet yra tokių „trapų“ momentų. Pavyzdžiui, jei tau pažadėjo pakrauti sekmadienį, o galutinai persigalvoji ir prašai penktadienio vakaro – gali iškristi iš standartinio grafiko, ir vežėjas paprašys papildomai. Kartą buvo klientas, kuriam aš pats prasitariau, kad galėčiau palaukti valandą, o paskui pagalvojau, kad už tai turiu teisę paprašyti pusšešto dešimt eurų – nebuvo malonu, bet laikas – pinigai. Apie kuro kainą visi žino, bet pamiršta, kad ir M6 greitkelis Anglijoje mokamas. Tokios smulkmenos susideda.

Kiek kainuoja, jei reikia padėti nešti daiktus iš ketvirto aukšto be lifto?

Va čia – mano traumatologo mėgstamiausia tema. Ketvirtas aukštas be lifto reiškia, kad arba prisikviečiame du papildomus vyrukus, arba vežėjas ima papildomą įkainį už rankų darbą. Realiai tai nuo penkiasdešimties iki šimto penkiasdešimt eurų priklauso nuo to, ar ten tik dėžės, ar dar ir senelės komoda iš tikro medžio. Buvę, kad aš pats nusinuogavau iki marškinėlių, nes laiptinėje karštis kaip Saūdo Arabijoje, ir nešame tris aukštus aukštyn. Klientai stebisi, kodėl kaina „už nešimą“, o ne tiesiog už kilometrus. Nes rankos ir nugara irgi turi savo kainą.

Kai vežiau pavasarį, tai buvo pigiau nei rudenį. Kodėl taip yra?

Na, aš turbūt taip ir galvoju, kad čia tiesiog paklausos reikalas. Rugsėjį visi studentai, emigrantai, persikraustytojai – visi nori vienu metu. Krovinių pervežimas į Angliją tampa kaip į parduotuvę prieš Kalėdas. O pavasarį ar žiemą maršrutai tuštesni, todėl vežėjas mieliau paima už mažesnę kainą, nei važiuoti tuščiu. Tik kai kuriems žmonėms neatrodo logiška, kad vasario mėnesį gali sutaupyti tris šimtus eurų tiesiog todėl, kad tamsu ir šalta. Bet taip yra.

Ar jei pats supakuoju daiktus, tai kaina mažesnė?

Žinoma, nes sutaupai kelias valandas žmogaus darbo. Jei vežėjas mato, kad viskas sutvarkyta, sužymėta, ir jis tik krauna – gali atsiknisti nuo septyniasdešimties iki šimto eurų. Bet yra niuansas: jei supakuosi į maišus nuo bulvių ir seną pieno paką, tai paskui pamatysi įbrėžimus ant kėdžių ir pyksi ant manęs, nors aš perspėjau. Kartais savarankiškas pakavimas net padidina kainą, nes reikia daryti papildomą apsaugą kelyje. Tai taip – taupo, jei moki tai daryt teisingai.

O kaip su muitais Anglijoje – ar dar reikia mokėti papildomai už savo seną sofą?

Čia aš pats kartais pasimesdavau po to Brexit, bet paskutinį kartą kai tikrino – jei daiktai seni, naudoti ir priklauso tau asmeniškai, tai turėtų būti laisvas įvežimas be papildomų mokesčių. Problemos prasideda, kai žmonės bando vežti dešimt neatsuktų telefonų pardavimui – tada jau verslas, o ne perkraustymas. Aš asmeniškai visada patariu pasidaryti paprastą daiktų sąrašą su apytiksle verte, bet ar jie to reikalauja dabar... hmm, nebūčiau šimtu procentų tikras. Geriau pasiklausti tiesiogiai pasienio formų, jei jauti nerimą.

Ar skubus pervežimas kainuoja ženkliai brangiau?

Taip, ženkliai. Jei nori, kad rytoj jau būčiau prie tavo durų – turi mokėti premiją. Dažniausiai dvidešimt – keturiasdešimt procentų ant viršaus. Nes reiškia, kad aš atšaukiu kitus planus, perdarau maršrutą ir galbūt važiuoju pusiau tuščias vien dėl tavęs. Kita vertus, jei turi savaitę kitą laiko, gali surasti geresnį pasiūlymą ar net sulaukti, kol kas nors važiuos su laisva vieta. Skubu – brangu. Taip buvo, yra ir bus. Ne aš sugalvojau sistemą, tik dirbu pagal ją.

Ar nakvynės kelyje įskaičiuotos į kainą, ar mokinu atskirai?

Paprastai, jei maršrutas toks, kad reikia pernakvoti – tarkime, važiuojame iš Lietuvos vakare, ryte per keltą, vakare jau Anglijoje – tai viešbutis arba nakvynė mašinoje būna įskaičiuoti į bendrą sumą. Aišku, jei mane prašai važiuoti per visą Europą per dvi dienas su keturiolika valandų vairavimo, tada jau kalbame apie dvi naktis. Kai kurie vežėjai pateikia tai atskirai, bet aš mėgstu viską suvesti į vieną skaičių, kad klientas neišgąsdintų. Nors kartais pats pasirenku pasistovėti poilsio aikštelėje ir nesiprašau viešbučio – tada sutaupau ir sau, ir klientui.

Taip būna – istorijos iš tos kitos pusės

Ar tikrai verta rinktis pigiausią pasiūlymą?

Klausimas retorinis, bet atsakysiu. Buvo toks perkraustymas iš Panevėžio į Birmingemą – klientas parsirinko šešių šimtų eurų pasiūlymą. Vaikinas atvažiavo su apgriuvusiu tranzitu, pakraut per valandą, ir Londone paliko krovinį sandėlyje. Tris savaites melavo, kad muitinė tikrina. Galop – nei draudimo, nei licencijos, o stuffas grįžo apmirkęs. Aš tuo metu siūliau dvylika šimtų. Ne visi pigūs blogi, bet kai nematai firmos istorijos – loterija, kurioje dažniausiai pralaimi.

Ką daryti, jei vežėjas pakėlė kainą pakeliui?

Baisiausia, kas gali nutikti. Prisipažinsiu, mano kolega važiavo kartu su klientu ir toje kompanijoje pasitaikė tokia situacija – grasino palikti daiktus kelio pakraštyje, jei nebus primokėta. Vienintelis apsaugas – raštiška sutartis prieš pakrovimą. Jei kaina pakyla dėl tavo kaltės – pamiršai tris dėžes, pasikeitė adresas – tai viena. Bet jei be jokio paaiškinimo – tai šantažas. Skambini policijai. Geriau iš anksto rinktis vežėją, kuris sudaro normalų popierių, o ne tik per žinutes rašo „bro, viskas ok". Nes tada tave ir apbrokins.

Ar teko vežti ką nors tikrai keisto, dėl ko kaina pasikeitė?

Oi, buvo. Klientas „užmiršo“ paminėti, kad turi pianiną. Ne skaitmeninį, o tikrą, iš tų, kuriuos anksčiau Klaipėdos uoste kraunavo ir laivais veždavo. Svoris – apie trejetą šimtų kilogramų, o apžiūra prieš kelionę parodė, kad mikroautobuso, kurios (norėjau pasakyti – kurio) talpos tokiems daiktams neužtenka. Teko skubiai ieškoti papildomos arkos ir pirkti antrą automobilį. Kaina padvigubėjo. Klientas pyko, bet pats kaltas. Nuo to laiko aš visada klausiu du kartus: „Ar dar yra ko nors didelio?“

Kodėl kai kurie žmonės susimauna su daiktų sąrašais?

Todėl, kad žmonės yra žmonės. Sako: „dešimt dėžių ir sofa“. Atvažiuoji, o ten dar penkios dėžės, du šaldytuvai ir augalas didesnis už mane. Mikroautobusas jau pilnas, o pusė daiktų tebelaukia. Tada reikia arba daryti du važiavimus, arba atsisakyti dalies, arba krauti ant viršaus rizikuojant baudomis. Kaina, aišku, šoka į viršų. Aš visada prašau nuotraukų – ne todėl, kad smalsus, o kad nereikėtų žaisti tetriso gyvenime. Realiai tai sutaupo ir nervų, ir pinigų, nors dauguma vis tiek galvoja, kad „sutalpinsim kažkaip“.

Ar buvo atvejų, kai atsisakėte vežti?

Buvo. Kartą klientas norėjo įsimesti į bendrą krovinį dvidešimt neaiškių dėžių su kažkokiu elektronikos turiniu – nei sąrašo, nei pakuotės. Aš turiu draudimą, bet ne nuo kvailumo. Pasienyje tokiu atveju gali konfiskuoti visą mašiną, o ne tik jo daiktus. Blogiausios įmonės imtų svarstyti „mums px“, bet aš nekaifuoju sėdėti areštinėje dėl svetimų norų. Atsisakiau. Klientas įsižeidė. Bet geriau įsižeidęs klientas nei likęs be savo mašinos ir su didžiule bauda.

Ar muitinė gali atidaryti visas dėžes?

Teoriškai taip. Praktiškai jie tikrina parinktinai, bet jei iškreivęs popierius ar kvapas įtartinas – lauk. Tada vėluoji, tada vyras klausia, kas čia per daiktas, turi aiškinti. Aš asmeniškai neišvažiuoju be gražaus sąrašo, nes kartą Doverio poste praleidau keturias valandas, nes klientas įrašė „personalūs daiktai“, o ten buvo trys dviračiai be batų ir pusė garažo įrankių. Viskas baigėsi gerai, bet aš pasenau. Dėl to ir kaina kartais padidėja valandiniams, jei tenka laukti poste.

Paskutiniai klausimai prieš sutinkant

Ar galiu tiksliai žinoti kainą prieš paskambindamas, jei neišvardinsiu visų daiktų?

Ar gali spėti, kiek kainuos važiuoti pas gydytoją nepasakius simptomų? Žinoma, gali numanyti – kas nors tarp aštuonių šimtų ir dviejų tūkstančių, jei kalbame apie tipinį perkraustymą. Bet be nuotraukų, be svorio, be adresų – tai tik labai apytikslė aritmetika. Kartais žmonės pyksta, kad negaliu pasakyti tiksliau telefonu. Aš ir pats nenorėčiau meluoti. Geriau pamatau, tada pasakau. Taip sąžiningiau, nors suprantu, kad norisi planuotis biudžetą iš anksto.

Kokia kaina vežti asmeninius daiktus į Angliją mikroautobusu, jei renkuosi ne pilną perkraustymą, o tik dalį vietos?

Tai vadinasi dalinis krovinys, arba, kaip mes sakome, „palaipiojimui laisva vieta". Dažniausiai tai atsieina nuo trijų šimtų iki šešių šimtų eurų, priklausomai nuo to, kiek tavęs yra. Kelių klientų daiktai tame pačiame reise, todėl turi lankstytis pagal kitų grafiką. Kartais tenka palaukti dieną kitą, kol surenka pakankamai krovinio pilnam važiavimui. Bet jei turi du lagaminus ir vieną dėžę – čia pats optimaliausias ir draugiškiausias sąskaitai variantas. Aišku, turi pasitikėti, kad kiti daiktai bus tinkamai atskirti.

Ar verta drausti daiktus?

Mano patarimas – drausti, jei veši baldus ir techniką, kuri brangi. Draudimas kainuos apie vieną-du procentus vertės, tai menka suma. Buvo toks atvejis – puiki vaza, klientas sakė „čia tik dėžutė, kam drausti". O kelyje per keltą sutrenkėmės į bortą, nes niekada nežinai, kuriam gale keltas trankysis. Vaza – į gabalus. Be draudimo – atsiprašymas ir ašaros. Su draudimu – atlyginimas. Daugelis taupo ant draudimo, o paskui rašo skundus internete. Aš nuo to nesuku galvos, jei jie patys atsisakė.

Kiek laiko trunka transportavimas ir ar kaina priklauso nuo greičio?

Standartinis važiavimas per Europą su pakrovimais ir perplaukimu truka dvi-tris dienas. Jei tau reikia per vieną parą – tai jau express kategorija ir kaina auga kaip ant mielių. Kasdienis darbas iki vakaro ir naktinis važiavimas man kainuoja daugiau sveikatos, todėl ir ant kainos uždedu papildomą sluoksnį. Bet jei planuoji prieš tris savaites – gausi normalų tarifą. Skubu pigiai nebūna, bet lėtai brangiai irgi nereikia mokėti. Išskyrus, jei kalėdinis sezonas – tada net lėtai brangu.

Ar galiu vežtis augintinį tame pačiame mikroautobuse su daiktais?

Jei tai katė arba nedidelis šuo savo narve – dažniausiai taip, be jokių ypatingų priemokų, tik turi pasakyti iš anksto. Nors krovininio mikroautobuso salonas skirtas daiktams. Jei turi didelį šunį, tada reikia galvoti apie vietą ir oro cirkuliaciją kelyje. Aš asmeniškai mėgstu gyvūnus, bet jau teko vežti haskį, kuris nulupio sėdynių apmušalus. Verslo požiūriu – nuostoliai. Paprastai papildomai neapmokestinu, bet jei gyvūnas didelis – geriau tartis atskirai, nes daiktai turi sutalpinti kitaip.

Kokius daiktus geriau palikti, o ne vežti?

Seni čiužiniai. Rimtai. Jie dideli, sunkūs, ir naujoje vietoje vis tiek pirksi kitą. Tas pats su pigiomis IKEA lentynomis – vežimas kainuoja daugiau nei jų vertė. Dar – senos skalbimo mašinos ir tuos dvidešimt butelių valymo priemonių. Anglijoje viską nusipirksi. Aš visada sakau: vešk tai, kas turi istorinę arba piniginę vertę. Visa kita – išdalink kaimynams arba palik sąvartyne. Skamba žiauriai, bet kiekvienas centras, kurį taupysi ant vietos mikriuke, yra tavo pinigas atgal.

Ar reikia kokio nors ypatingo popieriaus seniems daiktams?

Man atrodo, reikia sąrašo su apytiksle verte – tiesiog savo reikmėms, jei kas nutiktų. O dėl muitų dabar jau, po Brexit, tiksliai nebežinau, ar jie reikalauja gyventojų pažymos ar kažkokios formos. Anksčiau reikėjo CMR, dabar dažnai važiuojame su paprastu inventoriumi. Bet aš ne muitininkas, tai šimtu procentų nepatvirtinsiu. Jei rūpi – geriau pasitikrinti su agentu, kuris specializuojasi Anglijos kryptimi. Aš tiesiog vežu, o popierius – atsakingesnių žmonių sritis, nors visada rekomenduoju pasidaryti nuotraukų pakavimo metu.

Kaip atskirti profesionalą nuo „antypeikų"?

Labai paprasta. Rašo sutartį – pusė darbo, turi draudimą – kita pusė. Jei žmogus bendrauja tik per „Messenger" ir sako „bro, sumokėsi po to" – neturi nei licencijos, nei atsakomybės. Buvę, kad toksai pasiėmė avansą, o po trijų dienų telefonas išjungtas, o daiktai – nežinia kur. Todėl vertink ne kainą, o stabilumą. Normali įmonė atsiunčia sąskaitą, pasako vairuotojo telefoną, atsako į klausimus net vakare. Pigiausias pasiūlymas – ne visada blogiausias, bet jei jis vienintelis kriterijus, gali nudegti. Aš tai mačiau šimtus kartų.

Taigi, jei dar galvojai, kokia kaina vežti asmeninius daiktus į Angliją mikroautobusu, tai dabar jau žinai, kad nėra vienos lentelės visiems. Yra tik tavo situacija, tavo daiktai ir tavo biudžetas. Svarbiausia – nepulti ant pirmo pigiausio pasiūlymo, viską sutarti iš anksto ir nepamiršti, kad vežėjas irgi žmogus, o ne robotas be nuovargio. Jei turi klausimų – rašyk, skambink. Geriau dešimt kartų paklausti, nei vieną kartą apsirikti su viso gyvenimo daiktų dalia.