Kokia kaina už siuntų gabenimą mikroautobusais į Angliją?

Nesu tikras, ar turėčiau pradėti nuo kuro kainos, nuo to, kad Londone viskas brangiau, ar nuo to, kad jau dvidešimt ketveri metai kaip vežu daiktus per Europą. Vis tiek visi klausia vieno: kiek kainuoja siuntų gabenimas mikroautobusu į Angliją? Atsakymas nėra toks paprastas, kaip norėtumėte. Neišsišoksiu, jei pasakysiu, kad svyruoja nuo kelių šimtų iki pusantro tūkstančio eurų, kartais ir daugiau. Viskas priklauso nuo to, ką vežate, kada, kur tiksliai – į Londoną ar į tą patį Mančesterį – ir nuo to, ar tikrai verta rinktis pigiausią pasiūlymą. Dabar papasakosiu atvirai, kaip yra iš tikrųjų.

Pirmiausia – apie tuos pinigus, nes visi jūsų klausia tik apie juos

Tai kiek galiausiai kainuoja siuntų gabenimas mikroautobusu į Angliją, be jokių užuolankų?

Vidutiniškai, jei kalbame apie pilną krovininį mikroautobusą, pavyzdžiui, didelį „Sprinterį“ arba Luton tipo mašiną su liftu, kaina svyruoja nuo tūkstančio iki pusantro tūkstančio eurų į Londoną. Tačiau jei turite tik dalį krovinio, galbūt dešimt ar penkiolika dėžių, tada mokėsite mažiau. Dažnai skaičiuojama pagal kubinius metrus ir maršrutą. Aš asmeniškai esu matęs, kad žmonės sumoka aštuonis šimtus, jei laimingai susidėlioja maršrutas. Bet tai nėra taisyklė. Kiekvienas reisas unikalus kaip sniego rutulys. Ar sniego kūris? Kokį žodį naudoja žmonės.

Ar skiriasi kaina jei vežu į Birmingemą, o ne į tą patį Londoną?

Iš esmės ne drastiškai, bet taip, gali skirtis. Londonas yra toks etalonas, tarsi viskas suktųsi apie jį. Jei važiuojame į Birmingemą, o po to dar į šiaurę iki Mančesterio, dažnai Birmingham yra pakeliui, tad kaina lieka panaši. Tačiau jei reikia specialiai sukti į šoną, tenka primokėti už papildomus nuvažiuotus kilometrus. Be to, Londone dar yra congestion charge, kurį tenka mokėti tam tikrose zonose. Tai irgi įkrenta į sąskaitą, jei vežate į patį centrą. Vairuotojai tai žino, todėl įskaičiuoja.

Kodėl telefone vienas sako devynis šimtus, kitas tūkstantį keturis šimtus eurų – kas čia per skirtumas?

Nes paslaugos nėra vienodos. Pigus skelbimas dažnai reiškia seną mikroautobusą, be draudimo, be žmoniškų sąlygų vairuotojui. Brangesnis variantas – tvarkinga įmonė, kur kuras, keltas, mokesčiai, draudimas ir algos jau įskaičiuoti. Kas nori, gali sutaupyti tris šimtus eurų, bet paskui verkti prie Doverio, kai mašina užsidega arba kai paaiškėja, kad vairuotojas neturi leidimo dirbti Jungtinėje Karalystėje. Aš neagituoju, tik pasakau. Būna visko. Kartais ir pigių paslaugų negaila, bet tai loterija, rimtai.

Ar galiu iš anksto sužinoti tikslią kainą, jei dar net nepakuotas daiktas?

Tiksliai? Ne. Apytiksliai? Taip. Problema ta, kad žmonės sako „kelios dėžės“ ir galvoja apie šešias, o aš įsivaizduoju trisdešimt. Kad gaučiau kainą už siuntų gabenimą mikroautobusu į Angliją, man reikia bent jau apytikslio tūrio. Arba nuotraukų. Arba sąrašo. Aš atmintinai matau, kiek telpa. Jeigu pasakote „daug maždaug“, aš atsakysiu platuose rėmuose. O jei norite tiksliai – pirmiausia susipakuokite. Nebūna nemokamų stebuklų nei man, nei jums.

Ar mokėti visa suma iš karto, ar galima padalinti?

Įprastai praktika yra dviejų dalių mokėjimas. Pavyzdžiui, trisdešimt procentų iš anksto kaip užstatas, likę atgavus daiktus. Yra įmonių, kurios ima viską prieš išveždami. Aš pats dirbu su depozitu, nes taip saugiau abiem pusėms. Yra buvę atvejų, kai klientai tiesiog dingsta neatsiskaitę. O būna, kad vežėjas pasiima pinigus ir neatvažiuoja. Grynieji rankoje – greita, bet ne visada protinga. Perveskite, pasirašykite. Tvarka.

Ar kaina skiriasi jei vežu tik vieną didelę sofą vs dvidešimt mažų dėžių?

Taip, skiriasi. Ir ne tik dėl vietos. Viena didelė sofa – greitai užkraunama, aiškūs matmenys. Dvidešimt mažų dėžių – valanda ar net dvi krovimo laiko. O laikas, kaip žinote, yra pinigai. Jei vairuotojas turi tempti kiekvieną dėžę atskirai per kiemą, o paskui lipti laiptais, tai jis praranda valandas. Valandos reiškia, kad kitas užsakymas stringa. Todėl už rankų darbą irgi moka klientas. Kartais mažų siuntų kratinys atsieina brangiau nei viena spinta.

Kas dar krenta ant svarstyklių be kuro

Ar į tą kainą įskaičiuotas keltas per Lamanšą, ar tai atskira eilutė?

Klausiate apie kainą, o aš staiga prisimenu, kad žmonės pamiršta keltą. Dažniausiai rimtos įmonės įtraukia keltą arba Eurotunnelį į bendrą siuntų gabenimo kainą į Angliją. Tačiau būtinai klauskite. Yra tokių, kurios sako „plius keltas“ ir tada pasirodo, kad reikia primokėti dar du šimtus. Eurotunnelis greitesnis, bet brangesnis. Keltas pigesnis, bet trunka ilgiau. Asmeniškai aš renkuosi tunelį, nes Doverio eilės gali išguldyti nervus. Bet tai jau mano problema, ne jūsų. Svarbu, kad žinotumėte iš anksto.

Kiek kainuoja jei reikia ne tik nuvežti, bet ir užnešti į antras aukštas be lifto?

Aha. Čia tas dalykas. Liftas yra jūsų draugas. Antras aukštas (oi, antrame aukšte, rašyk kaip žmogus, Raimundai) be lifto reikalauja dviejų porų rankų. Vairuotojas dažniausiai nesutiks vienas tempti šaldytuvo. Tada reikia samdytis porterį arba mokėti papildomai vairuotojui. Skaiciuokite keturiasdešimt šešiasdešimt svarų per valandą Londono pusėje, arba kokią šimtą dvidešimt eurų. Arba rinkitės vikendą ir draugus. Bet nepiktnaudžiaukite draugyste, nes po kelių baldų nešimo ji baigiasi. Rimtai, matęs tokių santykių griūčių.

Ar svoris tikrai ką keičia, jei mikroautobuse ir taip vietose daug?

Vietų daug, bet svoris ribotas. Standartinis krovininis mikroautobusas – tris su puse tonos bendros. Daugiau negalima. Buvęs atvejis prieš trejus metus: klientė vežė marmuro stalą. Ne pagalvojo, kad akmuo sveria. Buvom perkrauti keturis šimtus kilogramų. Doverio pasieniečiai mėgsta sverti. Bauda, delsimas, stresas. Teko kažką palikti prie laiptų, vėliau grįžti. Taigi svoris keičia labai daug. Net jei viskas telpa, ne viskas gali važiuoti vienu metu.

Ar sezonas turi reikšmės – pvz., rugsėjis vs gruodis?

Be jokių abejonių. Rugsėjį visi studentai keliasi, įmonės persikrausto po atostogų, kainos šokinėja aukštyn. Gruodis prieš Kalėdas yra košmaras. Sninga, keltai vėluoja, vairuotojai nori namo. Kovo mėnesį? Dangaus. Sausį? Pigiausia, bet pavojingiausia dėl oro. Aš pats šeimos neperkraustau gruodį, nebent labai gerai moka. Jūs irgi taupykite nervus – jei galite perkelti į vasario mėnesį, padarykite tai. Sutaupysite porą šimtų be jokių pastangų.

Ar greičiau pristatyti = brangiau, ar čia mitas?

Ne mitas. Jei norite, kad mikroautobusas važiuotų tik su jūsų daiktais ir per dvi dienas būtų Londone, mokate už ekspresą. Jei sutinkate palaukti savaitę, galima priglausti jūsų siuntą prie bendro krovinio. Tada dalinate kurą su kitais. Aš vadinu tai „sultono arba duonos“ pasirinkimu: arba greitai ir saugiai, arba lėčiau ir pigiau. Yra ir vidurys, bet jis – retas kaip geras kavos aparatas biure.

Kodėl nepatikima labai pigiai – iš gyvenimo

Mačiau skelbimą – šeši šimtai eurų į Londoną. Tai įmanoma, ar aš ką nors prarasiu?

Įmanoma. Bet ką prarasite – nežinia. Galbūt prarasite daiktus. Yra tokių „vežėjų“, kurie pakrauna, paima pinigus ir dingsta. Arba nuvažiuoja, bet perkausiais per trečią ranką, o jūsų sofa atsiranda apželtusi Anglijos pasienyje. Aš nekalbu apie visus, bet šitoje rinkoje daug šešėlio. Tvarkingi mikroautobusai, draudimas, kuras, kelto bilietai – tai jau kainuoja šešis šimtus be kliento. Jei kaina žemesnė, kažkur yra skyle. Svarbu suprasti – ne visi pigūs vagys, bet rizika auga tiesiogiai proporcingai nuolaidai.

Ar visada gauni tai, ką moki, kai renki labai pigų pervežimą?

Yra toks posakis. Vienas mano klientas prieš penkerius metus pasirinko pigiausią pasiūlymą į Brístolį. Mašina neatvažiavo. Telefonas išjungtas. Jis prarado ne tik daiktus, bet ir avansą. Policija pasakė – civilinis ginčas. Gaiškites metus. Jis gaišo. Ir nieko gero. Tuo tarpu kitas, mokėjęs standartiškai, viską gavo sausą ir laiku. Tai ne reklama, o statistika. Kaip ir su automobiliais: pigiausias dažniausiai surūdijęs.

Kokia kaina iškyla kai jau pakeliui vežėjas prašo daugiau pinigų – kaip to išvengti?

Atvirai – tai šantažas. Būna, prie Calais vairuotojas sako: „Ai, svoris daugiau, dar du šimtai reikia“. Jūsų daiktai jo furgone. Ką darysite? Paklusite. Aš žinau tokių istorijų. Išvengimas paprastas: sutartis raštu, aiškus daiktų sąrašas, mokėjimas dalimis. Pirma dalis – prie pakrovimo, antra – atgavus. Jei viskas apmokėta, jis bejėgis. Naudokitės tik įmonėmis, kurios suteikia sąskaitas faktūras. Pigūs pažadai ant popieriaus lapo baigiasi ašaromis.

Ar draudimas įskaičiuotas, ar čia vėl kažkokia nežinia?

Nežinia dažniausiai. Žmonės galvoja, kad jei sumokėjo, tai draudimas yra. Klauskite. CMR draudimas, krovinio draudimas, transporto priemonės draudimas – skirtingi dalykai. Standartiškai CMR taikomas pagal tonažą, bet jis ribotas. Brangi elektronika gali nebūti padengta pilnai. Aš asmeniškai visada sakau klientams: jei vežate vertingus daiktus, apdrauskite papildomai. Geriau dešimt eurų, nei dešimt tūkstančių nusivylimo. Kai kurios įmonės apskritai neturi nieko. Klauskite du kartus.

Ar muitai ką nors pakeičia po Brexit – ar dabar brangiau vežti į Angliją negu prieš dešimt metų?

Pakeitė, bet ne taip, kad sprogtų galva. Dėl asmeninių daiktų, jei tinkamai deklaruojate, muitas netaikomas. Bet reikia popierių. Popieriai = laikas = pinigai. Prieš dešimt metų važiuoji ir viskas. Dabar – muitinės deklaracija, EORI numeriai, prekių aprašymai. Jei komercinis krovinys, tada taip, gali nauji mokesčiai. Ar brangiau? Procedūriškai taip. Kaina už transportą tai nepadidino dvigubai, bet sudėtingumas padarė paslaugą rimtesne. Nežinau, kaip bus po poros metų su naujais susitarimais, bet dabar taip.

Palyginkim, ko nežinojote

Ar pigiau siųsti per DHL, ar samdyti mikroautobusą į Angliją su siuntomis?

Aš dažnai paklausiu: kiek dėžių? Jei trys mažos – DHL ar UPS laimi. Jei penkiasdešimt arba stalas su sofa – mikroautobusas. Yra kryžminis taškas maždaug ties šimtu penkiasdešimčia–du šimtais kilogramų. Tada vanas tampa efektyvesnis. Be to, DHL nevežs tų dviejų metrų paveikslo. Mikroautobusas – veš ką jums reikia. Ir į Kairią, ir į Anglijos glūdumą, jei sumokėsite. Kaina už siuntų gabenimą mikroautobusu į Angliją tą akimirką pasidaro logiškesnė nei septyni skirtingi kurjerių skambučiai.

Kada geriau visas mikroautobusas, o kada pakanka pusės – kaip čia skaičiuojasi?

Paprastai: standartinis dviejų kambarių buto turinys – keturi iki šeši kubiniai metrai. Tada reikia jau didelio sprinterio. Jei tik dvidešimt dėžių – gal ir pusės pakanka. Bet žmonės nuvertina savo turtą. Aš siūlau: išsimatuokite didžiausią daiktą, padauginkite. Arba siųskite nuotrauką. Keli klientai man siuntė vaizdo įrašus iš tamsaus garažo, bet matytumėte kiek ten to. Aš tada pasakau – arba mašina, arba du reisai. Geriau vienas pilnas nei du tušti.

Ar dalintis reisu su kitais žmonėmis tikrai sumažina kainą, ar tik apsunkina?

Sumžina žymiai. Bet apsunkina. Jums reikia krovinio paimti Londone, kiti – Lutone. Tada kas nors vėluoja į pakrovimą. Arba jų sofa telpa iki pusės, o jūsų dėžės tampomos aplink. Buvo pernykštis atvejis: turėjome klientą Lutone, kitą Reading. Lutono siunta išlipo kaip ir gerai, bet Reading adresas pasirodė esąs be lifto namas. Valanda lingavimo. Antras klientas pyko, kad vėluojame. Taip, sutaupėte tris šimtus, bet nervai kaip po egzamino.

Tiesioginis reisas vs per krovinių terminalą – kurioj vietoj sutaupai?

Terminalas Vilniuje ar Kaune gali pasirodyti pigesnis, nes surenka daug krovinių. Bet jūsų daiktai kraunami du kartus: iš namo į terminalą, iš terminalo į didelę mašiną. Dviguba rizika. Tiesioginis mikroautobusas renka iš jūsų durų ir veža į duris Anglijoje. Kaina didesnė, bet rankų mažiau. Jei vežate stiklą ar elektroniką – rinkitės tiesioginį. Jei cementą – galite ir per terminalą. Su cementu pokštauju. Bet principas teisingas.

Realūs reikalai, kurie gali viską apversti aukštyn kojom

Ar kaina keičiasi jei mano siuntos didesnės nei žadėjau – tenka mokėti ar miegoti ant dėžių?

Keičiasi žiauriai. Kartą klientas pasakė: „Du krepšiai“. Atvažiavau – dvidešimt du. Mašina pilna. Teko skambinti antram vyrui, mokėti dukart. Arba būčiau palikęs ant laiptų. Jūs visada galite pasirinkti – mokėti daugiau arba atsisakyti dalies. Miegojimas ant dėžių – metafora, bet jautri. Aš asmeniškai pykstu ne ant klientų, o ant savęs, kad netiksliai įvertinau. Kartais paklausi: „Ar tikrai tiek?“ Jis sako: „Na, gal dar šiek tiek.“ Šiek tiek = katastrofa.

Ką daryti jei vežėjas atvažiuoja, pažiūri ir sako, kad kaina kita – teisus jis ar ne?

Galvoje sukasi mintis „vagis“, bet palaikykite. Jei jūs tikrai pridirbote dešimt papildomų kavos aparatų, tai jūs kaltas. Bet jei kaina šoktelėjo be priežasties – neklauskite, rašykite sutartis iš anksto. Aš pats savo praktikoje kartais pamatau daiktus ir sakau: „Nu, čia nebe ta kaina“. Orai pasitaiko. Raštiškas įsipareigojimas = jūsų teisė piktdžiugiškai rodyti į sutartį.

Ar mokėjimas grynaisiais gali pakeisti galutinę kainą, ar aš čia spekuliuoju?

Ne spekuliuojate. Kai kurios įmonės duoda penkių ar dešimties procentų nuolaidą grynais. Nes tai greičiau, be oficialumo. Bet jūs neturite čekio. Jei kas nutiks – nebyli sutartis. Aš nieko nesmerkiu, sako, kaip gyveni. Bet oficialus pavedimas yra jūsų draugas, jei reikės įrodyti, kad mašina nebuvo pustuštė. Pasverkite riziką. Šešėlis yra pigiau, bet dienos šviesoje visada geriau matyti veiksmą.

Kokia reali kaina kai reikia ne tik į Angliją nuvežti, bet ir kažką parvežti atgal?

Čia auksas. Tuščias grįžimas – nuostolis vairuotojui. Jei jūs užpildote abi kryptis, gaunate kainą beveik kaip vieną pusę šiek tiek padidintą. Tarkime, į Londoną tūkstantis, atgal dar septynis šimtus, vietoj dviejų tūkstančių atskirai. Backload, kitaip. Mes tai vadiname. Po Anglijos visada turime žmonių, kurie nori daiktų atgal į Lietuvą. Jei sutampa datos – džiaugsmas visiems. Skambinkite iš anksto, du mėnesiai, tada surenkame.

Ar savaitę prieš Kalėdas įmanoma gauti normalią kainą į Londoną, ar tada viskas dvigubai?

Viskas, kas skamba kaip „normalu“, miršta gruodžio dvidešimtoje. Kainos ne dvigubai, bet kylantys laiptais. Vairuotojai nori švenčių su šeima, keliai bjaurūs, keltai perpildyti. O šiaip šiemet snigo anksti, neteko grandinių vežtis, bet čia jau mano nuotykiai. Aš pats esu ėmęs trigubai už gruodžio dvidešimt ketvirtą. Klientas sakė „bet kodėl?“. Todėl, kad aš galiu būti namuose, o ne ant M20 greitkelio kapeikoje. Jūsų pasirinkimas – arba primokėti, arba palaukti sausio. Rimtai, palaukite. Nauji metai pigesni ir ramūs.

Kaina už siuntų gabenimą mikroautobusais į Angliją nėra tik skaičius ekrane. Tai visų faktorių mišinys – atstumas, svoris, aukštas be lifto, keltas ir vairuotojo sąžinė. Po dvidešimt ketverių metų galiu pasakyti tik tiek: pigiau ne visada reiškia geriau, o tikslią sumą sužinosite tik tada, kai viską sudėsite į dėžes ir atsiųsite nuotrauką. Nepirkite katės maiše, rinkitės žmogų, kuris atsako į klausimus be vengimo. Sėkmės persikeliant. O jei kils klausimų – rašykite, atsakysiu kai grįšiu iš reiso, paprastai vakarais.