Kokia kaina asmeninių daiktų pervežimui į Angliją be rūpesčių?

Aš tiesiog pasakysiu kaip yra – jei ieškote vienos konkrečios sumos, kurią galite nusinešti į banką ir pasakyti „perveskite daiktus“, tai jūs jos čia nerasite. Kaina asmeninių daiktų pervežimui į Angliją priklauso nuo tiek dalykų, kad bet koks atsakymas be klausimų skamba kaip melas. Kiek kubų? Iš kur? Kur tiksliai Anglijoj? Kada? Ar turite muitinės dokumentus? O gal norite dar ir supakuoti? Mano darbe dažniausiai klientas pirmiausia klausia kainos, o aš atsakau klausimu. Bet kad nebūtumėm abu pikti, surašiau tai, ką žmonės klausia jau dvidešimt metų. Ir atsakau be akių užmetinėjimo – kartais net per daug atvirai.

Kaina – nuo ko pradėti?

Kokia kaina asmeninių daiktų pervežimui į Angliją be rūpesčių?

Na va, pradėkim nuo to, ko nenori girdėt, bet turi. Standartiškai, jei kalbam apie dviejų kambarių buto turinį iš Vilniaus į Londoną, suma svyruoja nuo 800 iki 1500 eurų. Bet tikrai ne fiksuotai. Aš mačiau ir už 700, kai eksportuotojas turėjo laisvų 5 kubinių metrų vilkike ir sutiko paimt tavo daiktus kaip „prieangį“ (velniai, ne prieangį, o prikrovą – turiu galvoje laisvą vietą daliniame krovinyje), ir mačiau, kai žmonės sumokėjo 2200, nes reikėjo skubiai, be dalinimo, ir dar su viskuo apdrausta. Tad atsakymas toks: be rūpesčių kaina prasideda nuo to, ar tu pats nori tuos rūpesčius prisiimt, ar ne.

Ar galiu rasti variantą už kelis šimtus eurų?

Gali, bet tuomet tas pervežimas nebūtinai bus „be rūpesčių“. Kartais skelbimai šaukia: „į Angliją lagaminas – 150 eurų!“. Ateini, o paskui paaiškėja, kad tavo lagaminas važiuos tik jei tilps į vieną mašiną, kuri dar turi atsirasti. Realiai, jei vežėjas surenka dalinį krovinį ir tu turi tik 5-6 nedidelias dėžes, 300-400 eurų gali pakakti. Buvo toks atvejis Kaune – klientas susirado firmą už 350 eurų. Daiktai atvažiavo po trijų savaičių, o kėdė buvo sulaužyta. Jis paskambino, o ten jam pasakė, kad jis pats blogai supakavo. Mokėk mažiau – rizikuoji daugiau. Taip yra.

Kuo skiriasi kaina, jei vežu tik lagaminus, o ne visą baldų komplektą?

Visas skirtumas – kubiniuose metruose. Lagaminai arba dvidešimt dėžių gali būti tik 2-3 kubiniai metrai. O jei dar reikia sofos, spintos ir lovos, tai jau 10-15 kubų. Daliniai kroviniai vilkikuose mokami už kubus, pilni kroviniai – už visą mašiną. Vienas klientas kartą norėjo vežti vien lagaminus, bet paskui paaiškėjo, kad lagaminų buvo dvidešimt du. Tai jau ne lagaminai, o maža krautuvė. Teko perskaičiuoti, nes svoris irgi turi reikšmės jei sunkūs. Paprastai: kuo mažiau – tuo pigiau. Bet jei labai mažai, kartais vežėjas paprašys minimalaus mokesčio, nes vistiek reikia važiuoti.

Ar sezonas tikrai taip keičia kainas?

Taip, ir čia nėra jokių paslapčių. Rugpjūtis ir rugsėjis – beprotybė. Studentai, šeimos prieš mokyklas, visi važiuoja. Tada kaina asmeninių daiktų pervežimui į Angliją gali pašokti dvidešimčia ar net trisdešimčia procentų. O štai sausį ar vasario pradžioje – dykuma. Vilkikai važiuoja pustuščiai, vežėjai ryja kainas, kad tik turėtų darbo. Tiesa, žiemą keliai blogesni, galima vėluoti dėl orų per keltą. Aš asmeniškai rekomenduočiau rinktis birželio pradžią arba lapkritį. Ne tik dėl kainos, bet ir dėl to, kad turi daugiau dėmesio iš pačio vežėjo.

Ar verta mokėti už pilną paslaugą su supakavimu?

Priklauso nuo tavo nervų. Jei pats pakuoji, sutaupysi apie du-tris šimtus eurų. Bet ką daryti, kai nežinai, kaip suvynioti stiklą? Pilnas pakavimas kainuoja 30-40 proc. brangiau, bet daiktai atvažiuoja sveiki. Mačiau atvejų, kai žmonės supakavo puikiai, bet praleido porą dėžių be burbulinės plėvelės. Rezultatas – indai trupiniai. Aš manau, kad jei turi brangią techniką ar porcelianą – sumokėk. Jei tik drabužiai ir knygos – pats susitvarkysi. Svarbiausia nepagailėti laiko. Greitas pakavimas visada baigiasi skaldytomis lėkštėmis.

Kas įeina į sumą, o kas jau papildomai?

Ką gi aš gaunu už tuos pinigus, kuriuos sumoku?

Standartiškai mokai už paėmimą nuo durų, pervežimą kelyje, keltą arba Eurotunelį, muitinės formalumus jei jie įmonės pusėje, ir pristatymą iki durų Anglijoje. Bet ne visada muitinė būna įskaičiuota – kai kurios įmonės tai laiko atskira paslauga. Ir dar: kuro priemoka. Arba tiesiog „kilimo mokestis“ Londone. Tai turi klausti konkrečiai. Aš dažnai sakau klientams: paimkite rašytinį pasiūlymą ir eikite per kiekvieną eilutę. Jei ten parašyta tik „krovinių pervežimas į UK“, tai dar nieko nereiškia. Turi būti aiškiai surašyta, kas įeina. Mačiau sutarčių, kur net vairuotojo pagalba neįeina. Jis atvažiuoja, atidaro vilkiko duris, o tu pats tampyk.

Ar muitai Anglijoje dabar taikomi ir ar jie įskaičiuoti į kainą?

Brexit viską apsunkino. Jei vyksti gyventi į Angliją ir ten gyvensi, dažniausiai asmeniniams daiktams taikoma atleidimo nuo muito tvarka – Transfer of Residence. Bet tu turi tai įrodyti. Gyvenimo Lietuvoje deklaracija, darbo sutartis arba būsto dokumentai. Jei dokumentai tvarkingi, muito mokėti nereikia. Deja, mačiau, kai žmonės to nežinojo ir muitinėje jiems išrašė sąskaitą. Kartą klientas iš Alytaus nebuvo užpildęs ToR formos iš anksto. Muitas buvo 300 svarų – vilkiko savininkas paprašė sumokėti prieš iškraudamas. Tai nebuvo maloni staigmena. Todėl klausk vežėjo: ar jie padeda su dokumentais, ar tai tavo galvos skausmas?

Ar reikia primokėti, jei mano daiktus tenka laikyti sandėlyje prieš pristatymą?

Taip, ir tai brangiau, nei galvoji. Jei daiktai atvažiuoja, o tu dar Londone neturi buto, reikia sandėlio. Mažo krovinio saugojimas Londone ar aplinkinėse grafystėse kainuoja nuo 50 iki 80 eurų per savaitę. O jei reikia ir supakuoti atgal į mašiną – dar papildomai. Kartais žmonės mano, kad vairuotojas palauks dieną ar dvi nemokamai. Ne, jis turi kitą užsakymą. Vilkikas nėra nemokama viešbutis tavo daiktams. Teko matyti situaciją, kai klientas vėlavo atsiskaityti ir daiktai buvo užrakinti sandėlyje net dviem savaitėm. Tada sąskaita išaugo kone dvigubai, o taip ir taip jau buvo brangu.

Kas bus, jei vilkikas negali prisiglausti prie mano namų Londone?

Tada reikia perpakrauti. Londone daug gatvių, kur didelis vilkikas net pravažiuot negali – seni kiemai, siauros gatvelės. Tuomet samdomas mažesnis furgonas, perkeliama iš vilkiko į jį. Tai vadinama shuttle service ir kainuoja nuo 150 iki 400 eurų papildomai. Vieną kartą pristatinėjome daiktus į Chelsea – siaura gatvė, vilkikas net neįsuko į kiemą. Teko devyniolika eurų mokėti už papildomą reisą. Geriausia iš anksto pasitikrinti su buto savininku, ar yra laisvas privažiavimas. Ir atsiklausk vežėjo, ar jie numatę tokias sąlygas kainoje.

Ar draudimas įskaičiuotas, ar tai eilinis būdas brangiau parduoti?

Čia yra tamsus miškas. Daug įmonių sako „apdrausta“, bet turi omeny tik CMR arba jų vežėjo civilinį draudimą. Tai reiškia, kad jei sudegs visas vilkikas – gal ir gausi. Bet jei tik tavo spinta bus subraižyta, jie pasakys, kad tai „normali transporto rizika“. Tikras All Risks draudimas kainuoja apie 1–1,5 proc. nuo daiktų vertės. Blogos įmonės tai parduoda kaip burtą – primoka 200 eurų, o draudimo suma tavo sofa ir 500. Aš rekomenduoju rinktis viduriuką: bent jau vežėjo atsakomybės praplėtimą. Ir visada skaityk smulkųjį šriftą.

Realybė – problemos, kurios keičia kainą ir nervus

Kodėl viena įmonė vakar skambindama kalbėjo vieną sumą, o šiandien – visai kitą?

Kuras pinga arba brangsta. Valiutos keičiasi. O kartais tiesiog – tai buvo klasikinis masalas. Pasako 800, kai realiai niekas už tiek nevažiuos. Paskui skambina: „vairuotojas susirgo, turime kitą transportą, bet jis brangesnis“. Nesąmonė, bet pasitaiko. Ypač tarp tarpininkų, kurie patys neturi mašinų, o tik skelbimą internete. Kartą toks vadybininkas pažadėjo klientui iš Klaipėdos, kad viskas bus antradienį. Pirmadienį vakare paskambino: „deja, bet kainą reikia pakelti iki 1300, nes kitaip neapsimoka“. Žmogus neturėjo išeities – jau buvo atsisakęs buto. Mokėjo. Baisu, bet realu. Todėl rašytinė sutartis yra šventa.

Ar pasitaiko, kad žmogus pats sau pasidaro brangiau?

Taip, ir tai deja dažnas reiškinys. Sako: „turiu penkiolika dėžių ir vieną spintą“. Atvažiuoji, o namuose dar rūsys, garažas ir palėpė su senais kilimais. Tūris padvigubėja. Vilkikas bus per mažas, o antras važiavimas kainuoja kaip pirmas. Teko matyti Kaune, kai klientas „tikrai tikrai“ turėjo dvidešimt dėžių. Atsidarėm duris – keturiasdešimt. Teko palikt pusę daiktų, nes kitą savaitę buvo kitas krovinys. Jis pats prisiminė tik po savaitės, kad dar turi sandėliuką. Nu jo. Todėl prieš skambindamas vežėjui, apeik butą su bloknotu. Ir dar pusiau juokais pasakyk, kad vežėjas turėtų turėti 10 proc. rezervą.

Ką daryti, jei muitinėje kyla klausimų dėl daiktų turinio?

Daugiausia problemų kelia nauji daiktai tarp naudotų. Jei supakuoji naują televizorių be dokų, muitininkas gali pagalvoti, kad prekiauji. O jei dar randas alkoholio – valstybinė muitinė nelabai klausinėja, jie tiesiog skaičiuoja. Vienas mano pažįstamas vežėjas turėjo klientą, kuris į dėžę su virtuvės reikalais įpakavo dar nepanaudotą dulkių siurblį ir keturis butelius vyno. Ne tik kad mokėjo PVM, bet ir gavo baudą. Vairuotojas laukė Doverio kelyje puse dienos, o už laukimą – 40 svarų per valandą. Žinoma, viską sumokėjo klientas. Tad jei nežinai, kas yra naudota, kas nauja – geriau rašyk atsargiai ir nepakuok dovana to, kas kvepia mažmenine prekyba.

Ar daiktai tikrai vėlavo savaitemis, kaip žmonės gąsdina?

Deje, taip. Ypač dalinių krovinių atveju. Vežėjas surenka tavo daiktus, bet vilkikas važiuoja tik kai bus pilnas. Jei turi 3 kubus ir arti kitas klientas atšaukia, tu gali laukti. Teko vežti žmogui į Birmingamą – jis laukė savo čiužinio aštuoniolika dienų. Galutinis terminas buvo numatytas „kitą savaitę“, bet kaskart atsirasdavo priežastis: vilkikas strigo ties Kalė, muitinėj bėdos. O gal tiesiog firma melavo, kad turi pilną mašiną, o realiai dar rinko. Tai yra viena iš tų vietų, kur pigiau ne visada reiškia greičiau. Jei tau svarbus laikas – mokėk už ekspreso paslaugą arba vežk mažiau ir siųsk per kurjerius.

Ar blogos įmonės tikrai taip lengvai nusimeta atsakomybę?

Kai kurios – taip, ir tai yra nepatogi tiesa. Jei nėra inventoriaus sąrašo, nėra pasirašyto gavimo-pristatymo akto, jie pasakys: „taip, jūsų dėžė jau buvo taip atiduota“. O tu negali įrodyti priešingai. Aš matęs įmonių, kurios iš viso neduoda sutarčių – tik kasos čekį. Jei toks vežėjas dar prašo 100 proc. avanso, bėk. Yra žinoma keletas vardų rinkoje, kuriuos aš čia neviešinsiu, bet paklausk bet kurio forume – išgirsi istorijas. Tikra apsauga – tai surašyti kiekvieną dėžę, nufotografuoti baldus prieš pakrovimą ir nepasirašyti paleidimo dokumento, kol neišpakuosi. Kartais atrodo paranoja, bet geriau saugu.

Dokumentai ir pasirengimas – čia slepiasi nemalonumai

Kokie popieriai būtini, kad nekiltų papildomų mokesčių?

Pirmiausia – Transfer of Residence forma, arba TOR1. Tai HMRC dokumentas, kuriuo įrodai, kad persikraustai gyventi į Jungtinę Karalystę. Be jo, tavo asmeniniai daiktai gali būti traktuojami kaip prekės. Reikia packing list'o, paso kopijos, ir adreso įrodymo Lietuvos pusėje. Dabar pasakysiu atvirai: nesu šimtu procentų tikras, ar naujausiems pakeitimams po 2024 metų vis dar galioja ta pati 12 mėnesių gyvenimo taisyklė prieš persikraustymą. Reglamentai po Brexito keičiasi taip dažnai, kad kartais ir mes, vežėjai, vos spėjame sužinoti. Todėl geriausia prieš mėnesį nueiti į JK muitinės svetainę arba pasikonsultuoti su agentu. Žinok tai pats, nes jei pamirši, sumokėsi iš savo kišenės.

Ar galiu pats susipakuoti daiktus, ar tai turi įtakos kainai?

Gali, ir net sutaupysi, bet yra vienas didelis BET. Jeigu dėžutės pažymėtos „savininkas pats supakavo“ – vežėjas atsako tik už išorinę dėžės žalą, ne vidų. Jei viduje sudužo lėkštės – jis ne kaltas. Aš asmeniškai matau, kad žmonės sutaupo 200 eurų nepirkdami pakavimo paslaugos, bet paskui verkią, nes neturėjo pakankamai burbulinės plėvelės. Jei jau pakuoji pats, nerasinėk tuščiai popieriaus – pirk gerą kartoną, ne tą, ką radai prie konteinerio. Ir nepamiršk kiekvieną dėžę užrašyti. Viena mano klientė iš Panevėžio supakavo viską puikiai, tik nepažymėjo, kur yra stiklas. Atvažiavo LCD ekranas. Nebeliko.

Kas tas krovinio aprašymas ir kodėl jis toks svarbus?

Tai packing list arba inventory. Jame turi būti surašyta, kas yra kiekvienoje dėžėje, bendras svoris ir kubatūra. Muitinai reikia matyti, kad tai „naudoti asmeniniai daiktai“, o ne prekės pardavimui. Jei parašysi tik „diverse stuff“ – gali iškviesti patikrą. Aš patarčiau eiti dėžė po dėžės. Ketvirtą valandą tai atrodo beprotybė, bet patikėk, Doverio muitinė nepripažins „maždaug žinau kas viduje“ kaip oficialaus aprašymo. Vienas atvejis: klientas aprašė dėžę kaip „household“, o viduje – žvejybiniai peiliai. Muitininkas pagalvojo, kad ginklai. Valandėlė pokalbių ir daiktai parvežti atgal. Nejuokinga.

Ar reikia kažką deklaruoti dėl alkoholio ar tabako?

Taip, ir šitoje vietoje būna daugiausia bandymų apeiti taisykles. Alkoholis ir tabakas asmeninių daiktų atleidimui dažniausiai netaikomi. Daug kas galvoja, kad „jei supakuosiu su senais puodeliais, niekas nepastebės“. Pastebi. Scaneriai mato skysčius. Jei randama nelegaliai įvežto alko, baudos yra didžiulės. Mes vežėjais paprastai atsakomybę perduodame klientui – mes nežinome, kas viduje, jei jis pasakė, kad tik drabužiai. Bet keleto butelių neatleis niekas. Geriau išleisk juos su draugais prieš išvažiuojant. O jei jau labai reikia – deklaruok ir sumokėk mokestį. Tada ramu.

Kokių daiktų apskritai geriau nevežti, kad nekiltų bereikalingų mokesčių ar bėdų?

Augalai – jų negalima be fitosanitarinio paso. Aerosoliai, dažai, spaudiniai oro balionėliai – pavojingi kroviniai. Ir maistas. Vienas klientas iš Šiaulių supakavo rūkytą lašinį ir keletą sūrių. Muitinėje tai buvo konfiskuota, nes gyvūniniai produktai iš ES į UK dabar reglamentuoti griežtai. Jis dar bandė aiškinti, kad tai „senos mamos dovanos“, ir net parodyti nuotraukas. Supratau jį, bet muitininkas nesuprato. Tad jei nežinai, ar daiktas legalus – nevežk. Geriau palik tai draugams ar kaimynams. Paprasčiausia taisyklė, kurią verta įsidėmėti.

Kaip išsirinkti vežėją, kad nepermokėtum ir neapsigautum?

Kaip atskirti rimtą įmonę nuo tų, kurios tiesiog išmetė skelbimą internete?

Paprašyk jų licencijos numerio – JK pusėje tai MC arba RHA, LT pusėje – vežėjo pažymėjimas. Užeik į jų ofisą, jei yra kur. Rimtos įmonės turi adresą, ne tik mobilaus numerio numerį su kodu +370. Pažiūrėk atsiliepimų ne tik Google, bet ir forumuose – ten žmonės rašo atviriau. Yra tokių „vaiduoklių“, kurie pakeičia pavadinimą kas pusmetį. Jei kaina per maža, o svetainė atrodo lyg padaryta per naktį – tai signalas. Aš asmeniškai rinkčiausi firmą, kuri jau penkerius metus važinėja ta pačia trasa, o ne tą, kuri „šiandien kaip tik turime vietą“.

Ar sutartis svarbi, kai draugas pats rekomendavo tą vežėją?

Dar svarbesnė. Draugo pervežimas galėjo būti prieš trejus metus, kita trasa, kitu svoriu. O jei draugas paėmė tik penkias dėžes, o tu veši visą baldų komplektą? Situacija visai kitokia. Žodiniai pažadai nepalaiko nei teisme, nei ginčo metu. Aš mačiau, kai žmonės pasitikėjo tik šypsena ir telefoniniu sutarimu. Paskui, kai sofos koja atsirado be varžto, vežėjas pasakė: „o aš nesakiau, kad dėsiu viduje“. Turi būti rašytinė sutartis su tūriu, kaina, terminais ir atsakomybe. Draugas gali būti geras žmogus, bet blogas dokumentų skaitytojas. Nepasikliauk vien jo patirtimi.

Kada sumokėti – prieš, per, ar po pristatymo?

Standartas rinkoje – avansas 20-30 proc. užsakymo metu, likutis pristatymo metu arba prieš iškrovimą. Jei firma prašo visos sumos prieš paėmimą – stok. Rimtos įmonės taip nedaro, nes jos turi pakankamai apyvartinių lėšų. Yra išskirčių su mažomis firmomis, bet asmeniškai aš nemoku ir nenoriu rizikuoti. Kartą klientas sumokėjo 900 eurų avansą, o vežėjas dingo į savaitgalį. Telefonas išjungtas pirmadienį antradienį. Suradom jį tik trečiadienį – „sergantis“. Daiktai pavėluotai, bet atsirado. O jei būtų dingo visai? Sunku būtų susigrąžinti net ir su policija.

Ką reiškia „dalinis krovinys“ ir kodėl tai pigiau?

Tai vadinama groupage arba LTL. Tavo daiktai užima dalį vilkiko, kitas vietas užima kiti klientai. Nepilnai užpildyta mašina eina į tą pačią kryptį. Tu moki tik už savo kubus. Pigiau, bet lėčiau, nes reikia surinkti ir pristatyti visus. Problema ta, kad jei vieno kliento dokumentuose bėda muitinėje – laukia visi. Aš dažnai lyginu tai su autobusu: važiuoji pigiau, bet negali pasirinkti stotelių prieš kitus. Jei turi daugiau nei 15 kubų, paprastai jau apsimoka samdyti pilną vilkiką. Jei mažiau – dalinis krovinys į Londoną ar Birmingamą yra populiariausias ir protingiausias pasirinkimas studentams ar jaunoms šeimoms.

Koks patarimas paskutinis, kai renkuosi tarp kainos ir ramybės?

Atsimink vieną dalyką: kaina asmeninių daiktų pervežimui į Angliją be rūpesčių neegzistuoja kaip fiksuotas skaičius, bet egzistuoja kaip sąžiningas susitarimas. Pasižiūrėk tris pasiūlymus. Ne tik klausk, kas įeina, bet ir kas neįeina. Rimtas vežėjas atsakys be baimės. Jei jis vengia klausimų – vengk jo. Ir dar: pasiruošk dokumentus iš anksto, supakuok protingai, nevežk augalų. O tada gali sau leisti atsisėsti ir išgerti kavos, kol tavo daiktai keliauja. Be rūpesčių prasideda ne nuo kainos, o nuo to, kad pasirinkai žmones, kuriems gali paskambinti problemų atveju.

Taigi, nėra vienos kainos asmeninių daiktų pervežimui į Angliją be rūpesčių. Yra jūsų situacija, jūsų daiktai ir jūsų pasirinkimas. Pigiau ne visada reiškia blogiau, brangiau – ne visada geriau. Svarbiausia skaidrumas, rašytiniai įsipareigojimai ir tvirtas pasiruošimas. Aš per dvidešimt metų mačiau visko, bet galiu pasakyti vieną: jei padarai namų darbus prieš persikraustymą, ta kaina, kurią sumokėsi, bus paskutinis tavo galvos skausmas šitoje istorijoje. Sekmės jūsų kelyje.