Kiek kainuoja krovinių pristatymas iš durų į duris į Angliją?

Na ką, jei jau atsidūrėte čia, greičiausiai žinote, kad pervežimas į Didžiąją Britaniją po Brexit tapo labiau „savo galvos skausmu“. Aš šioje srityje darbuojuosi jau dvidešimt metų, ir pirmas klausimas, kurį tenka girdėti, – kiek kainuoja krovinių pristatymas iš durų į duris į Angliją. Trumpas atsakymas: nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių eurų, priklausomai nuo daugybės dalykų. Bet tikriausiai nenorite tiksaus skaičiaus be konteksto. Tad bandysiu atsakyti taip, lyg sėdėčiau su jumis virtuvėje prie kavos. Nes internete pilna kainoraščių, kurie realybėje pasirodo esą tik laiptelis į didesnę sumą.

Pradžiai – apie kainas, nes čia visus labiausiai domina

Kiek dabar realiai kainuoja pervežti standartinio dviejų kambarių buto baldus iš Kauno į Londoną?

Na, jei turite omenyje tikras duris į duris, ne sandėlį prie sandėlio, tai žiūrėkite į tūkstantį–tūkstantį aštuonis šimtus eurų. Priklauso nuo sezono, fūros dydžio ir skubos. Kartais, jei klientas lankstus su datomis, mes sudedame dalinį krovinį ir kaina krinta iki šešių šimtų. Bet čia svarbu suprasti: durų į duris paslauga reiškia, kad žmogus atvažiuoja pas jus, supakuoja jei reikia, krauna, perveža, vykdo muitinės formalumus ir iškrauna Anglijoje. Tai nėra tik kilometrų mokestis.

Ar yra koks nors minimalus kiekis, nuo kurio apskritai verta vežti iš durų į duris į Angliją?

Būna, kad skambina žmogus su penkiom dėžėm. Sakyčiau, kad iki dviejų kubinių metrų kartais paprasčiau naudoti siuntų tarnybą, nors ir ten kainos po Brexit šoktelėjo. Durų į duris variantas pradeda dėtis prasmingai, kai yra mažiausiai keturi–šeši kubiniai metrai. Mažesniam kiekiui mikroautobusiukas pareikalaus keturių penkių šimtų minimum. Jei tik viena spinta ir dėžutės, tiesiog neapsimoka. Tiksliai nebepamenu, bet gal keturiasdešimt... na, atrodo taip buvo.

Kokia šiuo metu įprasta kaina už kubinį metrą, kai kalbame apie pilną krovinį į Londoną?

Šitą klausimą nuolat gaunu, bet atsakymas truputį pavojingas. Nes jei aš pasakysiu fiksuotą skaičių, pavyzdžiui, šešiasdešimt eurų už kubą, tai klientas ateina su skaičiuotuvu ir mano, kad dvylika kubų bus septyni šimtai dividesimt eurų. Realybėje yra papildomi draudimai, kuro priemokos, pakavimo medžiagos. Tai taipat viskas susideda. Realiai pilnas krovinys iš Lietuvos į Angliją dabar svyruoja nuo keturiasdešimties iki aštuoniasdešimties eurų už kubinį metrą, bet tik jei ne sezonas ir jei nėra jokių keblumų su iškrovimu aukštai be lifto.

Kiek kainuoja, jei vežu tik kelias dėžes, vieną sofą ir šaldytuvą – ar apsimoka rinktis duris į duris?

Čia toks ribinis atvejis. Sofa gali būti didelė ir sunki, šaldytukas taip pat. Jei visą tai užims apie keturis kubus, o jums padės supakuoti ir išrinkti patys, tai gali kainuoti apie keturis šimtus šešiasdešimt eurų. Bet jei ta pati sofa turi išimamas kojas ir tilps į standartinį furgoną su kitais kroviniais, kaina gali kristi perpus. Didžiausią įtaką daro laisva vieta bendrame fūros krovininiame plane. Dar vienas dalykas – šaldytuvą reikia paruošti specialiai, kitaip drėgmė pridarys žalos kitiems daiktams. Neišdžiovinkite, nepriimsime.

Muitai, popieriai ir visa ta brexitinė biurokratija

Ar dabar, po Brexit, tenka mokėti muitus pervežant asmeninius daiktus iš Lietuvos į Angliją?

Tai yra didžiausias pokytis. Jei registruojatės gyventi Jungtinėje Karalystėje arba jau gyvenate ten ir perkeliate asmeninį turtą, muitų neturėtų būti. Bet (čia svarbu) reikia pateikti C3 formą, pirmo įsikūrimo įrodymus, kartais darbo sutartį. Jeigu kažko trūksta, Anglijos muitinė gali užlaikyti krovinį ir skirti saugojimo mokestį. O saugojimas Londone kainuoja apie trisdešimt–penkiasdešimt svarų dienai. Taip kad dokumentai – tai ne papildomas darbas, o tiesioginė kainos dalis, tik nematoma iš pradžių.

Kas atsitiks, jei aš neturiu tos C3 formos ar kažkokių muitinės prašymų – ar man daiktai dings?

Ne, nedings, bet stagnuos. Buvo atvejis, kai klientas iš Klaipėdos vežėsi baldus į Mančesterį, o C3 formą pildė ant parketo, paskubomis. Muitinėje rado klaidą adreso eilutėje. Krovinys stovėjo East Midland'o teritorijoje (ten kažkur prie Leicestero, na, Midland'uose) tris dienas. Galop išsisprendė, bet klientas sumokėjo šimtą penkiasdešimt svarų tik už saugojimą. Tai ne pasaka, bet nemalonu. Patarimas: pildykite ramiai, geriau anksčiau. Ir jei nežinote kaip – klauskite pervežėjo, mes matėme šimtus tokių formų.

Kiek laiko dažniausiai stringa daiktai muitinėje ir ar už tai gali tekti mokėti papildomai?

Jei dokumentai tvarkingi, daiktai gali būti patikrinti per dieną–dvi. Kartais net nepastoja, tiesiog fūra važiuoja toliau. Tačiau būna savaičių, ypač prieš Kalėdas, kai muitinės užsikimšusios. Papildomi mokesčiai kyla ne nuo muitinės tarifo, o nuo to, kur saugomas krovinys. Jei terminalas brangus, sąskaita auga. Aš asmeniškai nemėgstu šitos dalies, nes klientai galvoja, kad mes kontroliuojame muitininkus. Mes ne. Mes galime tik pasirūpinti, kad popieriai būtų švarūs. Viskas kita – kaip ir visur gyvenime, šiek tiek laimės reikalas.

Ar galiu vežtis maisto produktus, ar tik baldai ir dėžės – kaip tai veikia kainą?

Maistas – atskira kategorija. Asmeniniame bagaže po keletą pakuočių dar galima išlysti, bet krovininiu režimu į Angliją negalima vežti mėsos, pieno, kiaušinių, medaus. Kartais klientai bando įgrūsti šaldytuve dešrelių, paskui stebisi, kai muitininkai visą šaldytuvą atidaro. Jei randama draudžiamų produktų, gali tekti mokėti baudą, o krovinys vėluoja. Mano patarimas – paprasčiau išmokite, kur gyvendami pirsite lietuvišką duoną, o ne gudraukite. Tai brangiau kainuos nei eilinis šniukštelėjimas pakeliui į Londoną.

Pakrovimas, fūros ir liftai – realūs dalykai, apie kuriuos nepasakoja reklamose

Kas vyksta realybėje – jie atvažiuoja, susikrauna ir išvažiuoja, ar čia viskas truputį sudėtingiau?

Cha, jei taip būtų paprasta. Pirmiausia mes susitariame dėl lango. Atvažiavus reikia apžiūrėti, ar baldai tilps pro duris. Kartais paaiškėja, kad sofa netilps, nors visi manė kitaip. Tada reikia arba nardinti pro langą (taip, būna), arba išrinkti iš naujo. Pakrovimas į fūrą – technika, negalima tiesiog suversti. Jei klientas supakavosi pats ir dėžės be rankenų, vežėjai piktdžiugiškai burba. Rimtai, blogas pakavimas pridaro daugiausiai žalos. Kartais pats galvoju, kodėl žmonės taupo penkis eurus ant kartono.

Ar mes privalome padėti pakrauti, ar pervežėjai viską daro patys?

Pagal sutartį jie turi daryti savo darbą, bet jei laiptinė siaura ir sofa svari, pagalba iš šeimininkų labai palengvina. Fiziškai mes negalime pareikalauti, kad klientas kilnotų. Egzotiškiausia situacija, ką teko matyti – ketvirtas aukštas be lifto, sofa iš sendaikčių turgaus, svoris kaip podėlyje. Vežėjai du, o sofa nejuda. Galop kviesti pagalba kaimyną. Atrodo komiškai, bet taip būna, kai perkraustymo įmonė nesiunčia apžiūros iš anksto. Kaina nekinta, bet procesas ima vėluoti, ir tada vakarop visi pavargę.

Ką daryti, jei mano gatvelė per siaura fūrai – ar tada kaina dvigubėja?

Nebūtinai, bet problemų pridaro. Buvo atvejis Kembridžo centre, gatvelė sena, parkuotos mašinos iš abiejų pusių. Mūsų fūra tilpo, bet be milimetro laisvės. Teko statyti mašiną gatvės gale ir vežti krovinius vežimėliais apie šimtą metrų. Tokiu atveju taikoma vadinamoji „neišvažiuojamos gatvės priemoka“ – maždaug šimtas penkiasdešimt du šimtai eurų. Jei žinome iš anksto, planuojame mažesnę mašiną, kuri prisistumia arčiau. Staigmena būna tada, kai klientas sako: „o, pas mus tik mašinos nestovi,“ o atvažiavus pamatai, kad stovi.

Ar tas draudimas tikrai būtinas, ar čia tiesiog paguoda nervams?

Sakyčiau, kad abejais atvejais. Standartinis vežėjo civilinės atsakomybės draudimas dažniausiai yra ribotas kilogramui, o jūsų senelis rašomasis stalas gali kainuoti tris tūkstančius eurų emocinę vertę. Mes visada siūlome pilną krovinio draudimą. Kainuoja apie pusantro procento nuo deklaruotos vertės. Atrodo nedaug, bet kai kas tai vadina „nereikalingu“. Tada nutinka taip: liūtis kelyje, maža avarija, dėžė su monitoriumi sudužusi. Negaliu sakyti, kad taip būna dažnai, bet būna. O kai būna, be draudimo belieka rašyti ilgus laiškus ir ginčytis. Kam to reikia.

Kas pabrangina, kas pripigina ir kas būna blogai

Kodėl vienoje vietoje man pasakė tūkstantį, o kitoje penki šimtai – ar tai rimta įmonė?

Taip, labai dažna painiava. Pigiausias pasiūlymas dažnai reiškia vieną iš trijų: dalinis krovinys, kuriam reikės laukti; mažesnė mašina, kurioje netilps; arba paslėptos išlaidos. Paskutinis variantas pats pavojingiausias. Buvo toks atvejis su įmone iš šiaurės, kuri pasiūlė kainą be muitinės tarpininko. Klientas džiaugėsi, kol Anglijoje pareikalavo dar keturių šimtų svarų. Rimtos įmonės paprastai duoda visos sumos įvertinimą nuo durų iki durų. Jei kaina skiriasi dvigubai, paklauskite, ar tikrai viskas įeina. Patikrinkite atsiliepimus forumuose, ne tik Google žvaigždutes.

Ar tikrai verta rinktis tą, kas internete parašęs mažiausią skaičių?

Na, jei perkate telefoną ir taupo trisdešimt eurų – rizika nedidelė. Kai vežate dviejų metrų gyvenimą – rizika milžiniška. Mažos kainos dažnai reiškia, kad vairuotojas dirba juodai, be atostogų, be tinkamo draudimo, o įmonė – tiesiog tarpininkas su gražiu puslapiu. Kartais jie subnuomoja kitą fūrą, kurios nemato. Jūs nežinote, kas jūsų daiktus liečia. Aš nebandau visų išpiešti blogai, bet per dvidešimt metų matyti visko. Kartais pigiau – tai laimingas sutapimas, bet dažniau tai ženklas, kad kažkas neįskaičiuota. Pasitikėkite ne skaičiumi, o pokalbiu.

Ką reiškia, kai sako, kad pakrovimo darbai jau įskaičiuoti – ar tikrai viskas?

Įskaičiuoti ar ne, bet visada yra riba. Į durų į duris kainą paprastai įeina pakrovimas iš buto ir iškrovimas Anglijoje į kitą butą. Bet jei reikia gabenti iš antro aukšto be lifto, daugelis įmonių turi limitą, pavyzdžiui, iki penkiasdešimt kilogramų daiktas rankiniu būdu. Pianinas ar seifas jau bus papildomai. Aš pats kai kartais skambinu klientams patikslinti, klausiu: „o kiek ten laiptų?“ Dažnai atsako: „na, tik keli.“ Pasirodo, trisdešimt. Skirtumas didelis. Tai kai sako „įskaičiuoti“, pakykit, kiek aukštų ir ar yra liftas. Tai kainuos apie 120 eurų (na, gal kiek mažiau, jei ne sezonas) už papildomą etapą.

Kas nutiko, kai paskutinis klientas bandė sutaupyti ant pakavimo medžiagų?

Oi, šitas istorinis. Ponas iš Panevėžio nusprendė, kad supakuos pats, o mes tik pavesime. Paėmėm, sukrovėm, nuvežėm. Atidarius Londone – stiklo durelės nuo vitrinos dūžės, porcelianas skeltas. Kodėl? Nes dėžės buvo buitinės, antrinės, be sutvirtinimo. Mes fūroje dar ir saugome, bet kelias dienas vibracija padaro savo. Po to kilo ginčas, nes be mūsų pakavimo mes negalėjome prisiimti atsakomybės. Galop viskas baigėsi liūdnai, nors krovinys fiziškai atvyko. Pakavimas nėra grožis, tai funkcija. Kartono dėžės, burbulų plėvelė, kampų apsaugos – tai mažos išlaidos, kurios saugo didelę žalą.

Ar galima atsiskaityti dalimis, ar viską reikia sumokėti prieš kelionę?

Standartiškai imame trisdešimt procentų užsakymo metu, likusi dalis prieš iškrovimą Anglijoje arba grynaisiais vairuotojui atvykus. Dalinis apmokėjimas po priėmimo – retas dalykas, ir aš asmeniškai tokių sąlygų nesiūlau. Matėme, kaip klientas atsiima daiktus, paskui du mėnesius vilkiną apmokėjimą. Jei įmonė prašo visos sumos prieš tai, nei daiktai apskritai išvažiuoja iš Lietuvos, tai šiek tiek įtartina. Nebent tai labai maža siunta ir viskas apmokama per platformą. Bet dideli kambariai – visada etapais. Svarbu, kad būtų sąskaita-faktūra, ne tik kasos kvitas.

Kaip ten su automobilio vežimu – ar galiu jo priekaboje prigrūsti daiktų?

Automobilio pervežimas yra atskira paslauga, o prigrūsti daiktų vidų – techniškai galima, bet biurokratiškai rizikinga. Muitinė gali pareikalauti išrašyti atskirą manifestą automobilio turiniui. Jei viduje asmeniniai daiktai, gali kilti įtarimų dėl komercinio krovinio. Yra buvę, kad klientai prikrauna bagažines, o muitininkai paprašo atrakinti. Tada prasideda delsimas. Durų į duris paslauga dažniausiai taikoma tik buities daiktams. Automobilį gabename ant platformos, tuščia. Jei labai reikia, deriname atskirai, bet tai nėra pigus triukas – tai atskira eilutė sąskaitoje.

Kiek laiko apskritai trunka visas krovinių pristatymas iš durų į duris į Angliją, nuo pakrovimo iki atidavimo?

Optimistiškai – trys keturios dienos. Realistiškai – savaitė. Fūra juda per Europą, stabteli muitinėse, kartais paima kitus krovinius kelyje. Jei jūsų daiktai eina daliniu kroviniu, gali tekti palaukti, kol susidarys pilnas konteineris. Žiemą, kai Kalėdos arba audros, laikas gali ištįsti iki dešimties dienų. Kai skambinate ir klausiate „o rytoj gal galite pristatyti?“ – na, nebent turime tuščią fūrą ir stebuklingą leidimą. Atsakyčiau, kad skaičiuokite savaitę ir džiaukitės, jei greičiau. Neatleistina klaida – suderinti buto išėjimą remontams tiksliai pagal atvykimo datą.

Ar man reikia žinoti tikslų svorį, jei aš pats nieko nesvarsčiau?

Ne, neprivalote. Mes apskaičiuojame pagal kubatūrą, ne kilogramus. Baldų pervežime svarbus erdvinis užimamumas, ne svoris, nors fūros ir turi maksimalias ribas. Jūsų sofa gali sverti aštuoniasdešimt kilogramų arba šimtą dvidešimt, bet fūroje ji užima du kubus. Vežėjas žino, kiek tilps. Kartais žmonės rašo valdas dėl svorio, jei veža knygų dėžes – tada kilogramai svarbūs. Bet standardiniame bute su baldais, drabužiais ir indais – svoris nerūpi. Tik jei vežate seifą ar židinio apdailą, tada būtina paminėti.

Kas yra ta „neišvardytų palubų“ taisyklė ir kodėl kai kurie pervežėjai bijo aukšto be lifto?

Aš pats nebijau, bet keliai ir nugara protestuoja. Kai kurie daiktai, pavyzdžiui, stiklinės vitrinos ar didelės spintos, negali būti kilnojami kampu. Laiptuose reikia vietos viršuje, kad galėtum pasukti. Jei lubos per žemos, teks naudoti lynus per balkoną arba išardyti. Tai laikas, o laikas pinigai. Be lifto į aštuntą aukštą mes siunčiame tris žmones. Automobilių keltuvais Londone naudojamės tik iškrovoje, jei gatvė leidžia. Lietuvoje senamiesčiuose tai neįmanoma. Kiekvienas papildomas aukštas be lifto prideda dešimt ar penkiolika procentų prie darbo sąnaudų.

Ar pervežėjai padeda išrinkti baldus Kaune ir surinkti juos atgal Londone?

Taip, jei tai sutarta iš anksto. Bet čia svarbus niuansas: surinkimas nėra tas pats, kas išrinkimas. Išrinkti gali būti paprasta, bet surinkti atgal – matuojama pagal instrukciją, kurią jūs tikriausiai pamečiau. Turime meistrų, kurie tai daro, bet tai užtrunka valandas. Kainuos papildomai maždaug keturiasdešimt–šešiasdešimt eurų už valandą, priklausomai nuo baldo sudėtingumo. Jei baldas iš IKEA ir turite skardines bei instrukciją – galite pabandyti patys. Bet senos komodos, kurios išlaikė du dešimtmečius, surinkimas kartais turi būti adaptacinis. Paskui varžtai nevienodi. Na, čia gal jau per daug detalių, bet taip būna.

Kodėl kai kurios įmonės tiesiog atsisako vežti į centre esantį butą be lifto?

Nes tai nepelninga ir trauminga. Girdėjau istoriją apie konkurentą, kuris prarado du darbuotojus dėl nugaros traumų per vienerius metus. Dėl tos priežasties mes vertiname kiekvieną objektą individualiai. Jei penki aukštai be lifto ir pilnas trijų kambarių butas – mes galime atsisakyti arba pasiūlyti dvigubai didesnę kainą. Ne dėl to, kad esame blogi, o dėl to, kad nenorime, jog mano komanda gautų lūžių. Fizinis darbas turi ribas. Toks atvejis būna tikrai ne idealus ir visiems nemalonus, bet kartais sąžiningiau pasakyti „ne“ nei pasiūlyti pigiai, o paskui bardakas.

Ar galiu pats važiuoti drauge su daiktais, kad sutaupyčiau skrydžio lėktuvu?

Ne, negalite. Fūroje keleivių vežimas draudžiamas, tai komercinis transportas, ne autobusas. Jūs galite skristi lėktuvu ar važiuoti savo mašina atskirai. Kartais klientai klausia apie priekabą ar kemperį, bet durų į duris paslauga skirta daiktams. Beje, vairuotojai nemėgsta, kai šeimininkai stovi virš galvos ir rodo, kaip krauti. Jie žino savo darbą. Jei norite stebėti – geriau stebėkite pro langą. O sutaupykite skrydžiui – rezervuokite bilietus anksčiau. Lėktuvų bilietai į Londoną dabar gana neblogai kainuoja jei ne savaitgaliais.

Apie ką žmonės dažniausiai užmiršta paklausti, derėdamiesi dėl durų į duris paslaugos į Angliją?

Apie tai, kas nutinka, jei vėluojate atidaryti butą Londone. Apie saugojimo kainą nuo kitos dienos. Apie tai, ar galima pakeisti pristatymo adresą pakeliui. Apie augintinių krepšius, kurie užima vietą fūroje, bet nėra šiuo atveju priskiriami daiktams. Dažnai pamiršta pasiteirauti apie draudimo išskaitą – tūkstantis eurų ar du šimtai? O jei deklaruotos vertės suma mažesnė nei reali? Muitinė gali įtarti pridėtinės vertės mažinimą. Aš visada raginu užrašyti klausimus ant popieriaus prieš skambant. Nes pokalbyje viskas skamba kaip aišku, o paskui paaiškėja, kad ne visai.

Po dvidešimties metų galiu pasakyti tik tiek: krovinių pristatymas iš durų į duris į Angliją kainuoja tiek, kiek esate pasirengę mokėti už ramybę. Pigiausias variantas retai būna ramiausias. Skaičiuokite ne tik transporto kainą, bet ir laiką, nervus, popierius ir tai, kas slypi tarp eilučių. Jei radote įmonę, kuri laiku atsako į laiškus, paaiškina be paslapties ir nebijo pasakyti „nežinau, bet pažiūrėsiu“ – ji greičiausiai verta savo kainos. O kaina... na, ji svyruoja, bet dabar jau žinote kodėl. Sėkmės persikeliant.