Kiek kainuoja knygų vaikams transportavimas į Angliją?

Žinote, kiek kartų manęs šito klausia per pastaruosius dvidešimt kelerius metus? Neįsivaizduojat. Vaikai užauga, susirenka knygų pilnos spintos, o tada šeima persikrausto į Londoną, Birmingamą ar ten į kokią Glazgą ir net staiga – ką daryt su visomis tomis storomis enciklopedijomis? Aš visada sakau – tai priklauso. Ne todėl, kad aš noriu būti paslaptingas, bet vaikiškų knygų transportavimas į Angliją kainuoja visai kitaip, nei kai veži tą patį svorį drabužių ar indų. Popierius sveria kitaip. Ir dar – nuo kur Lietuvoje imame, kur tiksliai Anglijoje vežame, ar reikia pakuotės, ar ne. Apie viską pašnekėsim paprastai, kaip žmonės šneka.

Pradžiai apie kainas – ką svarbu suprasti

Kiek maždaug kainuoja išvežti dėžę vaikiškų knygų į Londoną?

Na, žiūrėkit. Viena standartinė judinimosi dėžė – tokia, kokią parduoda visur, apie 60x40x40 – jei ją prikišit vaikiškų knygų iki viršaus, svers maždaug dvidešimt – trisdešimt kilogramų. Tokia dėžė į Londoną kainuos nuo šešiasdešimt iki devyniasdešimt eurų, priklauso nuo to, ar turime tuščio transporto, ar tenka daryti išskirtinį važiavimą. Kartais būna akcijų, kartais – priešingai, Kalėdų sezonu kaina padidėja. Neapsigaukit, jei kas nors žada už trisdešimt eurų. Arba žada, bet neveža iki durų, numeta tik į kokį sandėlių rajoną. Tada patys matysit, kaip ten tas knygas parsivešit.

Ar kaina skiriasi, jei vežu į Manchesterį vietoj Londono?

Mmm, šiaip taip, bet tikrai ne ženkiliai. Londonas visada buvo truputį pigesnis, nes ten važiuojam dažniausiai, ten mūsų partneriai, ten didžiausi terminalai. O jei reikia į Šiaurės Angliją, į Manchesterį ar Liverpulyje – na, ten tos papildomos mylios jau kainuoja. Skirtumas gali būt dešimt – penkiolika eurų. Bet čia jei mes kalbam apie individualų pervežimą. Jei siunčiat per bendrą krovinį, vis tiek keliauja iki Londono, o paskui perduodama vietiniams kurjeriams. Tada jau ne mūsų aliejus, bet ir kaina kita. Ai, beje, Manchesteris rašomas per "ie", bet tai jau nesvarbu.

O jei ten tų knygų yra pusantros dėžės, o ne dvi – kaip tada skaičiuojat?

Čia jau mano mėgstamiausias klientų galvosūkis. Aš visada sakau – jei yra pusantros dėžės, mes bandom sutalpinti į tas dvi kartu su kitais daiktais, jei vežam visą butą. O jei vežam tik knygas... nieko, mes jau pratę skaičiuoti ne pagal dėžes, o pagal kubinius metrus arba faktinį svorį. Knygos yra sunkios, bet užima mažai vietos. Tai jei ta antra dėžė ne pilna, mes ją tiesiog apipakuojam kartu su pirma į didesnę dėžę arba paletę. Jums nereikia mokėti už dvi pilnas, jei nėra dviejų pilnų. Logiška? Aš manau, kad logiška, nors kartais klientai žiūri kreivai, kol pamato, kad sutaupė.

Ar man tikrai verta mokėti už siuntimą, ar neišeina pigiau nusipirkti ten vietoj jų naujų?

Oho, čia jau filosofinis klausimas. Žinokit, aš nesikėsinu į jūsų piniginę, bet... vaikiškų knygų kainos Anglijoje yra visai kitos. Ten pirkti naują pasakų knygą – lengvai penkiolika svarų. O jei ten tų knygų yra dvidešimt, trisdešimt... paskaičiuokit patys. Sentimentali vertė – nepamatuojama. Yra klientų, kurie siunčia ir šimtą eurų knygų, nors žino, kad galėtų naujas nusipirkti. Nes tenai piešinukai viduje, ranka rašyti dedikacijos. Tai čia jūsų sprendimas. Aš tik vežu. Nors... pripažinkim, kartais sakau žmonėms – jei tai iš tikrųjų tik kelios plonos knygelės, vykit jas lagamine. Nepatogu, bet nemokamai.

Ar yra koks minimalus mokestis, net jei knygų yra labai mažai?

Yra. Na, maždaug. Jeigu jūs turit tik vieną nedidelę dėžutę, sakykim, dešimt kilogramų – mes vis tiek turim atsiųsti mašiną arba surinkti į bendrą krovinį. Minimali kaina prasideda nuo keturiasdešimt – penkiasdešimt eurų. Mažiau nebūna, nes kuras, vairuotojas, keltas – viskas kainuoja nepriklausomai nuo to, ar ten dvidešimt kilogramų, ar du šimtai. Kartais žmonės pyksta dėl to. Suprantu. Bet aš juk negaliu įkištų knygų į pašto vokelį ir išsiųsti registruotu laišku. Tai jau nebe mano sritis, ten jums reikia DHL ar Lietuvos pašto, bet ir ten kaina išeis panaši. Tas pats principas.

Pakavimas ir kaip mes tai darome realybėje

Kaip geriau supakuoti knygas vaikams, kad jos nesušlaptų kelyje?

Šitą klausimą aš vertinu labai rimtai. Pernai rudenį atsitiko taip, kad vilkikas pastovėjo kalne dvi dienas dėl vėjo – o dėžėje viduje nebuvo celofano. Skaitytojai supras. Knygos nemėgsta drėgmės. Geriausia – storos kartoninės dėžės, viduje kiekviena knyga apvyniota maistine plėvele, o viršus – sandariai užklijuotas. Aš žinau, kad tai skamba pertekliškai. Bet jei ant jūsų dėžės užlis kita siunta su šaldytuvo dalimis, kurios suprakaituoja... na, geriau saugu. Dar vienas triukas – knygas statyti vertikaliai, o ne guldyti vienas ant kitų. Tada nesusilanksto kampai ir nesuspaudžiamos.

Ar galiu tiesiog sudėti į juodą maišą ir atiduoti jums, ar tai bloga mintis?

Bloga. Labai bloga. Na, atleiskit, nenoriu būti šiurkštus, bet juodi maišai yra šiukšlėms. Knygos vaiku (ups, vaikų – aš čia nesusirinkau raidžių) turi keliauti bent jau kartoninėje dėžėje. Juodas maišas plyšta. Dar blogiau – jei jis suglaudžia knygas kampu ir jos sulūžta. Buvę atvejų, kai žmonės taip atveža, mes įspėjam, jie pyksta, kad "kodėl negalima". Dėl tos pačios priežasties, dėl kurios ir nešiojatės duoną ne iš maišo, o iš pakuotės. Tvarkos dėlei. Jei neturite dėžių, mes galim atvežti, bet kainuos papildomai. Geriau iškart raskit dėžių iš parduotuvės, jų pilna.

Kiek maždaug sveria standartinė dėžė su vaikiškomis knygomis?

Čia toks dalykas – popierius sveria nepadoriai daug. Žmogus pasiima tą dėžę ir galvoja, kad čia kažkas lengvo, o ten kaip akmuo. Viena tokia judinimosi dėžė, pilnai prigrūsta vaikiškų knygų, dažniausiai sveria dvidešimt su trupučiu iki trisdešimt penkių kilogramų. Kuo daugiau iliustruotų, tuo sunkiau. Pasakyčiau, kad jei planuojat pats kilnoti – geriau nedarykit dviejų pilnų didelių dėžių. Arba pasirūpinkit, kad aš, kaip vairuotojas (na, tiksliau, mano kolega vairuotojas) – turėtų liftą arba bent padėjėją. Nes tos knygos tikrai nėra oro. Kitaip tariant, jos sunkios.

Ar jūs atvažiuojate paimti iš namų Vilniuje, ar turiu vežti į jūsų terminalą?

Vilniuje mes paprastai atvažiuojam. Ai, ne visada patys, bet mūsų komanda. Jei tai pilnas perkraustymas, tai tikrai. Jei tik dėžė dviejų knygų... pažiūrėsim, pagal grafiką. Kartais paprašom atvežti į terminalą, nes atskiras važiavimas tik už penkiasdešimt eurų knygų – nu, neapsimoka nei jums, nei mums. Bet jei gyvenate centre, senamiestyje ar kur sunku sustot su sunkvežimiu – tada jau geriau atsivežkit arba susitarkit dėl mažesnio automobilio. Ypač jei ten siauros gatvės. Londone tai dažna problema, Vilniuje – rečiau, bet pasitaiko, kai kiemai maži.

Ar verta siųsti tik knygas, ar geriau sukrauti į vieną siuntą su kitais daiktais?

Absoliučiai geriau sukrauti į vieną siuntą. Aš tai vadinu "užpildymo logika". Jei jau mokate už erdvę mašinoje, prikiškite ten ir tų knygų, ir poros lagaminų. Nes knygos yra puikus užpildas kampams, tarpams. Jos nestiklainiuoja. Galiu prisiminti atvejį, kai šeima vežė sofą, o aš tarp porankio ir sėdimos dalies subūriau visas jų knygas su antklodėmis – tai buvo genialu. Nieko nesubraižė, niekas nepasivaikščiojo. Bet jeigu jūs siunčiat pagal svorį, o ne pagal vietą mašinoje – tada tas pats, nes svoris ir taip didelis. Šiaip knygos yra kiečiausi balastas.

Ar reikia kažkaip specialiai žymėti dėžes, kad viduje yra knygos, o ne indai?

Nebūtina, bet labai prašau. Kai dėžių yra daug, o krūva vienoda apklijuota, mes nežinom, kas kur. Parašykit "Knygos, svajonių kampelis" ar tiesiog "Lengva, bet brangu". Mes tada žinom, kad galim kraut viršun arba šalia, o ne mėtyt kaip bet ką. Buvo, kad sumaišėm su kita siunta ir dėžė su knygomis atsidūrė po porą savaičių – nieko blogo nenutiko, bet žmonės nerimavo. Aišku, aš turiu pripažinti, kad geriausia – turėti sąrašą. Bet žymėjimas ant dėžių – paprasta ir efektyvu. Tik nerašykit raudonu flomasteriu "Stiklas", jei ten knygos, nes tada krautuvai elgiasi... keistai. Ir atsargiai.

Muitai, popieriai ir Brexit dalykai

Ar reikia mokėti muitą Anglijoje už vaikiškas knygas, kurios jau buvo naudotos?

Žinot... čia aš pats kartais pasimetu su tais pasikeitimais po Brexit. Kiek pamenu ir kiek dorojuosi kasdien – asmeninių daiktų siuntimas, jei tai nėra naujos prekybinės siuntos, turėtų būti be muito. Vaikų knygos, kurios jau pavartotos, su piešiniais viduje, su aplamdytais kampučiais – juk akivaizdu, kad ne importuojate prekybai. Reikia paruošti sąrašą, pasirašyti, kad tai asmeniniai daiktai. Bet... aš ne muitininkas. Aš vežikas. Kartais muitiniai (ta prasme, muitininkai) patys nusprendžia kitaip, ypač jei siunta atrodo... įtartinai didelė. Tada jau reikia papildomų įrodymų, kad tai tikrai jūsų biblioteka.

Ar man reikia kažkokių dokumentų, kad įrodytų, kad tai mano vaikų knygos, o ne prekyba?

Teoriškai taip. Praktiškai – jei tai dvi-trys dėžės, niekas neknis. Bet jei siunčiat dešimt didelių dėžių – tada jau atrodo kaip verslas. Reikia turėti pakuočių sąrašą, dažniausiai pakanka packing list su apytikriu turiniu. Nebūtinai kiekvienos knygos pavadinimas, pakaks "vaikiškos knygos, žaislai, asmeniniai daiktai". Reikia ir asmens dokumento kopijos, kartais paprašo gyvenamosios vietos įrodymo Anglijoje. Tos taisyklės keičiasi. Ką šiandien pasakiau, gali būti po pusmečio bus kitaip. Todėl prieš siųsdami visada paskambinkit – pasakysim, ar dar reikia tos formos, ar jau nebe. Geriau paskambinti.

Kas bus, jei muitininkai atidarys dėžę ir pamatys, kad ten dar yra kažkokių rašiklių ar žaisliukų?

Nieko katastrofiško, jei nesąmoningai nesiunčiat dešimčių kilogramų elektronikos. Bet vaikiškų žaislų, ypač minkštų, muitininkai nebijo. Rašikliai, flomasteriai – irgi nieko. Problemų kyla, kai bandoma prakišti augalus, maistą, spiritinius gėrimus. Kartais tėveliai nori pasiųst ir butelį kažko, na, žinot, savo gamybos naminės. Tai jei atidarė ir rado ne tik knygas, bet ir kitus buities daiktus, kurie buvo deklaruoti kaip asmeniniai daiktai – uždės antspaudą ir paleis. Bet jei radiniai neatitinka deklaracijos, ten gali užtrukti. Ir jums reikės pakolkas sumokėti muitą arba baudą. Dėl to aš visada sakau – rašykit sąžiningai, net jei valdininkai ir ne visada skaito.

Ar galiu apdrausti siuntą, jei ten labai vertingi ar sentimentų kupini leidiniai?

Gali. Mes siūlom draudimą nuo visų transportavimo rizikų. Paprastai tai kainuoja apie du-tris procentus nuo deklaruotos vertės. Bet čia jau svarbu suprasti – jei tai jūsų vaikystės knygelė, kurios vertė rinkoje yra penki eurai, o jums ji verta milijoną emocijų – draudimas apmokės tuos penkis eurus. Ne emocijas. Buvo taip, kad moteris siuntė pačio pirmo leidimo Antuaną de Sent-Exiuperį... ar kažkas panašaus. Supykau pataisyti vardą. Bet knyga aplamdyta. Draudimas sumokėjo rinkos vertę, bet mama vis tiek verkė. Tai drauskite dėl piniginės vertės, o jei knyga neįkainojama – geriau vežkite lagamine patys, rankinėje. Rimtai.

Kas vyksta, kai viskas nepasiseka

Ar jūs garantuojate, kad knygos tikrai atvyks laiku, jei reikia iki rugsėjo pirmosios?

Negaliu garantuoti. Aš vairuotojas, o ne Dievas. Kelias per Europą turi tiek kintamųjų – oras, eilės prie keltų, viena kvaila avarija kelyje ir jūsų rugsėjo pirmoji sugriūva. Paprastai terminas į Angliją yra nuo penkių iki dešimties dienų. Bet "paprastai" nereiškia "visada". Praeitą mėnesį kolega užtruko dvylika dienų dėl to, kad Prancūzijos uoste netikėtai tikrino visus vilkikus. Knygos atvyko, bet mama jau buvo nusipirkusi naujų. Tai siūlyčiau planuotis bent dvi savaites atsargą. Ypač jei tai dovanos ar mokykliniai atlasant. Atlasant? Atlantai? Atlases! Matot, kalba pati slysta kai skubat.

Kodėl kai kurios įmonės pasiūlo kainą trigubai mažesnę nei jūsų ir kas ten su jais negerai?

O, čia mano mėgstamiausia tema. Bjauri, bet mėgstamiausia. Tos įmonės dažnai žaidžia su svoriu. Pasiūlo trisdešimt eurų, bet kai atvažiuoja, sako – oi, jūsų dėžė per didelė, reikia mokėti už du kubus. Arba numeta į kokį skersgatvį Londone ir sako – va, pristatymas atliktas, ieškokit patys. Arba apskritai dingsta su daiktais. Buvęs atvejis, kai klientas kreipėsi į mus jau po to, kai tie "pigūs" paėmė užstatą ir nebeatsiliepia. Aš neinu skųst, bet tiesiog – jei kaina atrodo per gera būt tiesa, ji ir nėra tiesa. Mūsų kainos nėra mažiausios, bet kartais ir ne auksinės. Esmė – matot, ką mokat, ir žinot, kad mus rasit.

Ar buvote atvejų, kai knygos tiesiog dingo kelyje – ir ką tada daryti?

Per dvidešimt metų? Kad nebūtų... būna. Būna, kad dėžė iškrenta iš konteinerio (ne mūsų, ačiū Dievui, bet kolegų kitoje įmonėje), būna, kad apliejama ir siunta išmetama. Pas mus buvo – vieną kartą vairuotojas paliko mašiną su atrakintomis durimis degalinėje... buvo jaunas. Knygos nebuvo, ten buvo baldas, bet principas tas pats. Jeigu turit draudimą ir dokumentus – mes ieškome, kreipiamės į vežėjus, policiją, kartais randam per savaitę, kartais ne. Tikrai nesakau, kad taip nutinka dažnai. Tai retas, bet nemalonus nutikimas. Dėl to ir siūlau nepirkti "iš akies" paslaugos, o iš įmonės, kuri turi sąskaitas, sutartis ir atsakomybę. Nepatogu tai girdėt, bet tiesa.

Ar man reikia baimintis, kad dėžė bus sulamdyta, jei ant viršaus užkraus kažkokį baldą?

Baimintis – ne, jei mes supakuojam. Jei siunčiat paštu arba pilnu konteineriu, kur krauna visi iš eilės – tada taip, baiminkitės. Knygos, net ir storos, gali sulamdyti, jei ant viršaus užkraus šaldytuvą. Mes stengiamės nekrauti sunkių daiktų ant dėžių su knygomis – prisimenu, kad popierius skleidžiasi, kampai trupa. Yra tokia praktika – knygas krautini apačion arba į šoną, o ne viršun. Ai, dar labai svarbu – nepadarykit dėžių sunkesnių nei trisdešimt kilogramų. Nes tada ne tik kampai aplamdomi, bet ir samdyti krautuvai numeta stipriau, nes jiems "per sunku". O tada brokas.

Dar keletas dalykų, kuriuos žmonės klausia prieš išsiųsdami

Ar galiu kartu su knygomis siųsti ir vaiko piešinius, atvirukus, tuos tokius švelnius popierėlius?

Ai, mielieji. Piešiniai – jie yra šventi. Bet labai jautrūs. Jei sudėsit juos į tą pačią dėžę su knygomis be jokios apsaugos – jie sulūš, susispaust, gali apsitaškyti. Geriau juos sudėti į atskirą aplankalą, tarp kartono lakštų. Jau ne kartą žmonės atveža dėžę "tik su knygomis", o viduje – visas vaikystės archyvas. Aš neprieštarauju, tik įspėju. Piešiniai neturi tokios pat tvirtos pakuotės, kaip knygos. Kartais netgi siūlau jiems rūpestingesnę pakuotę. Jei tai tokie pirmieji piešinėliai, kuriuos norit išsaugoti amžiams – nedėkit po keturiolika enciklopedijų.

Kiek laiko paprastai trunka vaikiškų knygų transportavimas iš Lietuvos į Angliją?

Penkios-dešimt dienų. Ai, ne darbo dienų, bet dienų iš viso. Šeštadieniais ir sekmadieniais mes pervežam, bet ne visada pristatom – priklauso nuo vietos. Kartais savaitė, kartais dvylika dienų, jei kažkur sustojam. Aišku, yra skrydžiai... ne, lėktuvais mes nevežam dėžių, per brangu, nebent jūs turite šimtą kilogramų ir skubat labai. Tada jau oro uostas. Bet standartiškai – vilkikas per Lenkiją, Vokietiją, Olandiją arba Prancūziją, keltas, Anglija. Kelias ilgas, bet jau įprastas. Žinokit, mano vairuotojas Bernardas šitą maršrutą nuvažiuoja net užsimerkęs. Na, gerai, atsimerkęs, bet žinot ką turiu omeny. Visi keliai pažįstami.

Ar galima vežti knygas po Brexit ir ar kas nors pasikeitė šiuo klausimu pastaraisiais metais?

Taip, galima. Aiškiai galima. Bet tapo biurokratiškiau. Anksčiau tai buvo kaip vežimas į kitą Lietuvos galą – pasiėmei ir nuvažiavai. Dabar reikia muitinės deklaracijų, patikrinimų, kartais ilgesnių kontrolių pasienyje. Knygoms tai neturi didelės įtakos, nes jos nėra pavojingos ar draudžiamos. Bet vilkikai laukia eilėse ilgiau. Tas laikas paprasčiausiai prisideda prie bendros kelionės trukmės. Aš asmeniškai prieš Brexitą būčiau piktuliuodamas... šiaip, ne, nes balsavau Lietuvoje. Bet jeigu būčiau britas, tai manyčiau kitaip. Dabar ten tokie reikalai, kad net vairuotojai pavargę nuo popierių.

Kas, jei aš gyvenu ne Anglijoje, o Škotijoje – ar labai pasikeičia kaina?

Škotija – kitaip tariant, Edinburgas, Glazgas, Aberdeen – yra toliau. Ne baisiai toliau, bet toliau. Kelto kaina ta pati, bet mašina turi dar kokias keturias-septynias valandas varyti į šiaurę. Todėl kaina padidėja maždaug keturiasdešimt – šešiasdešimt eurų, lyginant su Londonu. Jei siunčiat dėžę paštu – skirtumo beveik nėra, nes jie turi savo tinklus. O mes vežam individualiai. Ir atvirai – Škotijos keliai kai kur... tragiški. Ypač toliau nuo miestų. Kartais neturime kur prisistatyti su dideliu vilkiku, tada tenka mažąją mašiną siųsti. O tai brangiau. Bet įmanoma. Dažnai vežam. Tik reikia žinoti, kad Edinburgas nepasiilgins.

Ar jūs kada nors vežėte kokių itin didelių vaikiškų enciklopedijų – ar čia kitoks skaičiavimas?

O taip. Buvo toks ateivis... ta prasme, kosmoso enciklopedijų tomas, aš net nežinau, ar tai buvo vaikui, ar tėvui, bet knyga svėrė beveik dešimt kilogramų vienetas. Tokių buvo penkios. Tai jau nebe dėžė, tai jau beveik paletė. Skaičiavimas vyksta pagal svorį ir matmenis. Didelės enciklopedijos yra neproporcingai sunkios. Jeigu jūs turit tokių – perspėkit iš anksto, mes atsiųsim didesnę mašiną arba sunumeruosim kaip nestandartinį krovinį. Žmonės galvoja, kad knyga – tai knyga. Ne. Yra knygelės "Ir visa tiesa apie dinozaurus" (plona), ir yra "Pasaulio atlasas" trijų tomų. Tai skirtingos kainos kategorijos. Ir skirtinga pakuotė reikalinga.

Jei noriu pasiųsti knygas dovanų draugės vaikui Londone – ar čia tas pats procesas?

Procesas tas pats, bet deklaracija kita. Jei tai dovana, rašoma dovana. Bet muitininkai gali įvertinti, ar dovana neperžengia tam tikros vertės. Anglijoje (oi, Jungtinėje Karalystėje) yra taisyklės. Na, čia jau tiksliai nežinau ribų, ten skaičiai keičiasi. Geriau pasitikrint. Bet esmė – jei siunčiat pavienę dovaną, be jokių kitų siuntų, tai yra labai panašiai. Tik adresatas Anglijoje paprastai turi žinot, kad siunta vyksta, kad atsilieptų telefonu. Buvęs atvejis, kad draugė neatsiliepė, dėl to knygos savaitę sukiojosi Londone paskirstymo centre. Paskui radom. Bet nervų kainos visai kitos. Draugė net nežinojo, kad jai siunčia.

Iš ko susideda galutinė sąskaita ir ar ten nėra paslėptų mokesčių, kuriuos pridedate paskui?

Ne, paslėptų nepridedam. Aš pats nekenčiu tokių žaidimų. Sąskaita susideda iš: pakrovimo (jei reikia), transporto, keltų, jei reikia – terminalo paslaugų, ir pristatymo Anglijoje adresu. Kartais priklausomai nuo to, ar reikia mūsų dėžių, ar plėvės (oi, filmavimosi... ne, plėvės) papildomai. Bet visa kaina pasakyta iš anksto. Jei kelyje atsiranda kokia nors nelaimė ir reikia papildomo draudimo – tai jūsų sutikimo reikia. Mes nepridedam "mokesčio už kuro padidėjimą" paskui, kaip kai kurie... konkurentai. Sutartis yra sutartis. Ai, ir muitai – jei jie iškyla netikėtai – tai jūsų sąskaita, ne mūsų. Čia aš visada perspėju. Nieko nemeluojam.

Išvada

Jei klausiat, kiek galų gale kainuoja vaikiškų knygų transportavimas į Angliją – atsakymas bus nuo keturiasdešimt eurų už mažytę siuntą iki šimto ar daugiau, jei kalbam apie rimtą biblioteką. Bet man asmeniškai svarbiausia, kad jūs suprastumėt – kaina yra tik vienas dalykas. Svarbiau, kad knygos atsirastų laiku, sveikos, ir kad jums nereikėtų per mėnesį gaudyti kažkokių vežėjų, kurie pažadėjo stebuklą už trisdešimt eurų. Aš savo darbe mačiau visko. Ir jei nuspręsit vežti – skambinkit, pakonsultuosiu nemokamai, net jei galų gale ne mūsų paslaugas pasirinksit. Svarbu, kad vaikai gaut savo knygas. Ai, ir nepamirškit apvynioti tomų plėvele. Butinai.