Kiek kainuoja didelių ir kolekcijų baldų pervežimas į Angliją?

Po dvidešimt keturių metų tarptautiniuose perkraustymuose atsakau į šį klausimą kas savaitę. Kiek kainuoja didelių ir kolekcijų baldų pervežimas į Angliją? Norisi pasakyti konkretų skaičių, bet realybė sudėtingesnė. Viskas priklauso nuo to, ar vežate XIX a. komodą iš Palangos į Kentą, ar sofą iš Vilniaus garažo į Londono pašonę. Kuras, kelių mokesčiai, keltai, pakavimas, ar baldai keliauja daliniame krovinyje, ar užima visą fūrą. O jei dar trečias aukštas be lifto Anglijoje – čia jau visai kitos istorijos. Dabar bandysiu išdėstyti atsakymus taip, lyg sėdėtume prie kavos. Jokių vadovėlių. Tik tai, ką reikia žinoti prieš rinkdamiesi vežėją, ir ką reiškia skubūs užsakymai – jie visada brangesni.

Kainos: nuo ko priklauso galutinė suma

Kiek maždaug kainuoja pervežti kelis didelius baldus į Londoną?

Oi, čia tas klausimas, dėl kurio manęs pažįstami jau vengia klausti vakarėliuose. Jeigu kalbam apie tris–keturis didelius baldus – pavyzdžiui, sofą, spintą ir valgomojo stalą – daliniame krovinyje iš Vilniaus ar Kauno į Londoną dažnai kalbam apie sumą nuo devynių šimtų iki tūkstančio keturių šimtų eurų. Pilna fūra gali kainuoti du–tris su puse tūkstančio. Bet tai labai apytiksliai, be to, reikia nepamiršti Londono ULEZ mokesčių. Pernai vienas klientas vežė didžiulį kampinį minkštą baldą ir dvigubą spintą – sumokėjo tūkstantį keturis šimtus penkiasdešimt. Kito, kuris rinkosi pigiausią variantą už šešių šimtų, fūra neatvažiavo tris savaites. Skaičiai svyruoja pagal savaitės dieną ir vežėjo sąžinę.

Ar kolekcinių baldų pervežimas visada brangesnis nei paprastų?

Ne visada, nors daugelis taip galvoja. Jei kolekcijoje – tarkim, penkios senos IKEA kėdės – tai techniškai kolekcija, bet kaina paprasta. O jei Biedermeierio komoda, tada brangsta dėl pakavimo ir draudimo. Kolekciniai daiktai dažnai reikalauja medinių dėžių, putų sluoksnių, o kartais ir temperatūros kontrolės fūroje. Kartą vežėme XX a. pradžios sekcinę spintą – medinė dėžė, viduje putos, o išorėje dar drėgmės popieriaus sluoksniai. Kaina šoktelėjo šimtu penkiasdešimčia eurų. Bet klientas atsikvėpė.

Kodėl vieni vežėjai sako 800, o kiti 2500 eurų už tą patį krovinį?

Tai ta pati prekė skirtingose parduotuvėse, tik čia rizikuojate savo sofa. Maža kaina dažnai reiškia brokerį, kuris parduos jūsų užsakymą trečiajai šaliai. Aštuoni šimtai eurų – tai dalinio krovinio likutis fūroje. Du su puse tūkstančio – tai jūsų asmeninis mikroautobusas ir skubus pristatymas. O brokeriai tuos skaičius meta viliodami, tada ieško, kas pigiau nuveš. Tikėkite, pigiausias variantas dažnai baigiasi taip: klientas skambina panikęs, nes vežėjas pradingo su numeriu. Pasitikrinkite, ar firma turi realų transportą. Sąžiningos kainos paprastai slypi kažkur per vidurį.

Ar kaina skiriasi, jei vežame į Birminghamą vietoj Londono?

Skiriasi, bet ne drastiškai. Londonas – pagrindinis taškas, į kurį suvažiuoja dauguma fūrų. Birminghamas maždaug už dviejų su puse valandos į šiaurę. Jei fūra jau važiuoja į sostinės apylinkes, papildomas nuvažiavimas gali kainuoti šimtą–du šimtus eurų. Jeigu taškas kone prie Škotijos – Aberdeen ar Invernese – tada skirtumas rimtesnis, reikės apskaičiuoti degalus ir vairuotojo darbo laiką. Rytų Anglijos miestai, tokie kaip Noridžas, pasiekiami be didelių antkainių. Svarbu, kad adresas būtų normaliai privažiuojamas. Aklavietė su žemu arkadų tuneliu gali sujaukti visus skaičiavimus, nes teks pernešti.

Ar yra kokių nors mokesčių ar popierių prie Anglijos sienos?

Po Brexit viskas pasikeitė, ir aš turiu prisipažinti – naujausių muitinės taisyklių smulkmenų šimtu procentų nekabinėsiu, nes jos keičiasi per dažnai. Jei perkeliate gyvenamąją vietą, egzistuoja tam tikras atleidimas nuo muito, bet reikia pateikti dokumentų. Jei baldus parduodate ar siunčiate dovanų – gali būti taikomi PVM ir kiti mokesčiai. XX a. pradžios baldas gali kelti muitininkų susidomėjimą. Pernai vežėme XIX a. pabaigos (taip, tikrai XIX a. pabaigos, ne pradžios) vitriną – muitininkai patiko, bet praleido. Patartina pasitarti su muitinės agentu arba vežėju, kuriam pažįstami collection items.

Matmenys, pakuotė ir kaip neprisirinkti balų

Ar tiesa, kad kainą lemia ne svoris, o kubai?

Tiesa, nors svoris irgi turi reikšmės. Būtent kubatūra – kiek vietos užima jūsų turtas fūroje. Sofa sveria gal aštuoniasdešimt kilogramų, bet šlamščia tris kubus vietos. Vairuotojams rūpi, ar tilps, o ne ar svertų. Išskyrus atvejus, kai vežame akmeninį stalviršį ar seifą – tada jau ieškome porų rankų ir stipresnės lentynos. Vežėme kartą pianiną – trys šimtai kilogramų. Kaina šoko ne dėl svorio, o dėl to, kad reikėjo keturių žmonių krautuvams. Šiaip pianinai dabar retesni nei anksčiau, visi sintezatorius perka, o aš senąjį savo sunkiai prisimenu. Ne svoris valdo, o erdvė.

Kiek kubų užima standartinė didelė sofa?

Standartinė didelė sofa, tokia normali trijų vietų iš minkšto baldo, rija apytikriai du su puse–tris kubinius metrus. Kampinė su gulimuoju mechanizmu gali prarasti keturis su puse. Pridėkite dar pakavimo storį, ypač jei reikia medinės dėžės šonams, ir išeina penki. Pernai vienas klientas iš Panevėžio sakė, kad turi du kubus. Atvažiavus paaiškėjo keturi. Teko mokėti daugiau, nes netilpome į suplanuotą vietą daliniame krovinyje. Kampe viskas atrodo mažiau. Pamatuokite senamadiškai metru – nėra gėda. Dar geriau – atsiųskite nuotrauką vežėjui. Pamatys, ar realūs jūsų lūkesčiai.

Ar galiu pats susipakuoti, ar būtinas profesionalų įpakavimas?

Jei vežate drabužius ar knygas – pakuokite patys. Bet didelių baldų pervežimas į Angliją reikalauja žinių. Jei pats apvyniosite sofą plona buitine plėvele ir lis pakeliui, vairuotojai nepriims kaltės. Kolekciniams baldams – jokiu būdu nepakuokite patys, jei neturite patirties. Mes naudojame burbulinę plėvelę, putų profilius ir kartoną. Kartais net gi medį. Jūsų darbas – išvalyti spintas, mūsų – apsaugoti paviršius. Beje, žmonės neretai skiria daugiau dėmesio baldų apsaugai nei savo dokumentams. Pastebėjau, kad dažniausiai pasimetę pasai, o ne sofos.

Kas jei mano kolekcinė komoda dar didesnė nei standartinė?

Tada skaičiuojama individualiai. Kaina priklauso ne tik nuo kubų, bet ir kaip sunku užkrauti. Pernai vežėme antikvarinę komodą iš Palangos – netilpo pro duris. Teko nuimti apvadus, klijai seni, bijojom sulaužyti. Papildomai kainavo darbas, gal šimtas trisdešimt eurų. Ne viską gali aprašyti skaičiuoklėje. Jei baldas viršija du metrus arba yra itin trapios konfigūracijos, praneškite iš anksto. Staigmenos fūroje – ne mūsų draugai.

Ar reikia drausti atskirai kiekvieną kolekcinį baldą, ar tai bendroje kainoje?

Standartinis CMR draudimas dengia pagal svorį – gręžia apie aštuonis eurus už kilogramą. Jūsų dviejų šimtų kilogramų komoda verta keturių tūkstančių, o draudimas atseitų šimtą šešiasdešimt. Juokinga, ar ne? Kolekciniams baldams patariu užsakyti pilną krovinių draudimą. Bendrojoje kainoje to nėra, nes tai individualus pasirinkimas. Mes galime padėti sutvarkyti, bet kaina priklauso nuo draudimo įmonės. Kai kurie vežėjai išvis tyli apie ribotą atsakomybę. Būkite atsargūs. Jeigu jie sako, kad viskas apdrausta, klauskite dokumento, ką tiksliai reiškia "viskas".

Kolekciniai baldai – jautrūs ir kitokie

Ar antikvarinis stalas bus saugus tirioneje su kitais baldais?

Tirione, t.y. daliniame krovinyje, gali būti saugu, jei tinkamai supakuotas ir suvaržytas. Problema – kiti klientų daiktai. Kartą vežėme neįtvirtintą metalinę lentyną ant tos pačios eilės. Ji pajudėjo per staigų stabdymą. Laimei, stiklo nebuvo ant viršaus. Na, suprantat. Naudojame tentines juostas, moving blankets ir nesudarome rizikos bokštų. Tačiau jei turite itin vertingą inkrustuotą stalą, rinkitės paskirtinę fūrą. Dalinis krovinys visada turi teorinę riziką, kad kažkas kitas nemoka sustyguoti svorio. Fūroje taisyklė viena: niekas neturi kilti ant trapių daiktų.

Ką daryti, jei baldai – iš tėvų palikimo ir beveik bevertiai, bet sentimentingi?

Verčiau paglostau širdį – turiu tokių daiktų virtinę pats. Jei rinkos vertė – penkiasdešimt eurų, o jūsų širdis verkia, kai žiūrite į tą kėdę, pasakykite apie tai. Mes ją supakuosime taip pat rimtai, kaip ir dešimties tūkstančių vertės sekretoriuką. Kainos nesumuojame pagal jausmus, tik pagal laiką ir medžiagas. Kartais sentimentingi baldai netgi kruopščiau supakuojami nei brangūs, nes žinome, kad draudimas neatlygins prisiminimų. Neseniai vežėme senelio kampe stovėjusį staliuką – paprastas, rudas, braškėtas. Klientė verkė pakrautį. Supratom. Fiziškai tai užėmė pusantro kubo ir kainavo kaip standartinė spinta.

Ar vežate tik didelius baldus, ar ir mažas kolekcijas – porą kėdžių ir stalelį?

Teoriškai galime, bet praktiškai žiūrime į maršrutą. Minimalus užsakymo dydis mūsų kompanijoje dažniausiai penki–šeši kubai. Jeigu fūra tuščia ir važiuojame pro šalį, galima paimti ir keturias kėdes. Vasarą, kai visi kraustosi, atsakau – deja, nepavyks, per mažai. Rudenį lengviau. Mažai vertingiems daiktams galbūt kurjeris arsiuntinys pigiau. Svarbu, kad daiktai būtų paruošti, kai fūra atvažiuoja. Vėlavimas penkiolika minučių sujaukia grafiką visiems kitiems po to.

Kaip supakuoti didelius rėminamus veidrodžius ar paveikslus?

Paveikslams taikomos tos pačios taisyklės kaip baldams. Didelis formatas reiškia didelę smūgio jėgą. Pirmiausia – X formos lipnia juosta ant stiklo, kad sudužus nebūtų dūlų. Tada burbulinė plėvelė, po to kampiniai kartono profiliai. Jei vertė viršija pusantro tūkstančio ar formatas didesnis nei metro dvidešimt, darome medinį kraitį. Prieš kelerius metus vežėme dvimetrį veidrodį be medinės dėžės – atlaikė, bet adrenalino lygis kabinoje buvo kaip lenktynėse. Geriau permokėti šimtą už dėžę, nei verkti dėl dulkių. Stiklas nepataisomas, o brangus veidrodis – dar labiau.

Ar verta rinktis fūros dalį, ar pilną fūrą kolekcijai vežti?

Jei kolekcija – tai visas dviejų kambarių butas plius dvidešimt dėžių, pilna fūra be konkurencijos. Rinkitės ją, jei nenorite dalintis erdve su svetimais dviračiais ar skalbimo mašinomis. Dalinis krovinys pigesnis, bet lėtesnis. Laukiama, kol surinks pakankamai užsakymų maršrutui. Kartais savaitę, kartais tris. Klientai piktai skambina, kodėl vėluojame, nors patys pasirinko ekonomiškiausią variantą. Aš suprantu, norisi sutaupyti. Bet pilnas mikroautobusas iki Anglijos nukelia per tris–penkias dienas, o dalinis kartais stringa Mančesteryje dėl kitų iškrovimų. Priklauso nuo kantrybės.

Ar visada reikia medinių dėžių, ar kartais užtenka kartono?

Ne, medines darom tik ten, kur reikia. Standartiniai stalai, kėdės ar spintos gali keliauti su moving blankets ir storu kartonu ant kampų. Medis reikalingas stiklui, marmurui, meno dirbiniams arba ypač trapiems stalviršiams. Jei kėdė verta trisdešimt eurų, neatversiu jums medinės dėžės sąskaitos – neverta. Supakuosime į antkloes ir filmą. O jei tai XX a. pradžios secesinis fotelis su originalia oda – taip, medis, putos, vakuumas. Žmonės kartais mano, kad kuo daugiau medžio, tuo geriau. Ne. Kartono dėžė su vidiniu armavimu kartais pranašesnė ir pigesnė. Svarbu, kas viduje.

Kelias iki durų – kai fūra važiuoja

Kiek laiko dažniausiai užtrunka pristatymas nuo Vilniaus į Angliją?

Su paskirtine mašina – trys–penkios dienos, jei vairuotojas neužsimeta ekskursijai po Paryžių. Daliniame krovinyje – septynios–keturiolika dienų. Po Brexit muitinė Doverdyje ar Folkstone dažnai prideda pusdienį dokumentų tikrinimams. Anksčiau, prieš dvidešimt metų, varydavome be pertraukos per dieną. Dabar tachografai, vairuotojų poilsio intervalai, o pasienis – kaip mažai tikėtina filmo pora. Būna ir savaičių per Kalėdas. Vieną kartą snygis kalnuose atidėjo viską trims dienom. Planuokite atsargiai. Geriau fūra atvažiuos diena anksčiau, nei jūs stovėsite tusčiomis rankomis.

Kas jei fūra vėluoja dėl keltų ar blogo oro?

Nutinka. Pasmiştai Doverio–Kalės uosto maršrutas stringa dėl rūko arba stipraus vėjo žiemą. Jūsų baldai saugiai stovi terminale arba sandėlyje, jei vežėjas turi kur juos paguldyti. O blogi vežėjai palieka fūroje savaitę, nes neturi sandėlio. Na, o šiaip aš pats nekenčiu keltų žiemą. Sausainiai kainuoja tris eurus, kėdės plastikinės, o tualete eilė iki gatvės. Bet fūrai kito kelio tiesiog nerandam. Geras vežėjas paskambins pranešęs apie vėlavimą. Blogas pradings. Reikalaukite ne tik administracijos, o tikro vairuotojo mobilaus numerio. Dar geriau – sekite jų bendrą maršrutą kas kelias dienas.

Ar galiu sekti savo baldų kelionę, ar tai kaip 1998-ųjų savanoris?

Nebeliko tų laikų, kai skambindavome kolegoms į radijo stotį paklausti, kur fūra. Tačiau ir GPS pulto klientui retai kas duos. Dažniausiai sekimas vyksta taip: jūs skambinate vairuotojui, o jis atsiunčia nuotrauką iš degalinės prie Lilio.