Kaip vyksta didelių daiktų pervežimas į Angliją mikroautobusu?

Jau gal dvidešimt treji metai, kai važinėju maršrutu Vilnius–Londonas ir atgal. Pradžioj galvojau, kad didelių daiktų pervežimas į Angliją mikroautobusu yra paprastas reikalas – tarsi pasivežti siuntas, tik didesnes. Nu, bet praktiškai čia visai kitas lygis. Yra daugybė niuansų – ar tilps sofa pro duris, ar muitinė nepristatys staigmenų, ar vairuotojas supakuos taip, kad viskas išliktų sveika. Be to, po Brexit viskas truputį pasikeitė, judėjimas nebe toks laisvas. Žodžiu, jei planuoji gabenti baldus į JK, aš čia paaiškinsiu be jokių reklaminių šūkių, kaip viskas vyksta iš tikrųjų.

Pradžia ir planavimas

Kiek laiko prieš reikia užsakyti pervežimą?

Na, kuo anksčiau, tuo ramiau, bet realiai užtenka ir savaitės, jei ne sezonas. Vasarą užsakymai stringa, nes visi kraustosi vienu metu. Aš mėgstu, kai paskambina bent prieš dešimt dienų – tada suplanuoju maršrutą pro reikiamas šalis. Kartais paskambina vakarui – irgi darom, bet kaina nebus džiuginanti. Skubūs reisai brangesni, čia kaip su lėktuvo bilietais. Ypač jei turi specifinių datų.

Kaip sužinoti kainą, jeigu aš ne Londone, o ten, nežinau, Bristolyje?

Kaina priklauso nuo adreso. Jei reikia iš Doverio iki Bristolio – papildomi keli šimtai kilometrų. Aš skaičiuoju nuo Folkestone'o. Kartais klientai sako – „internete radau pigiau“. Na, bet ar įskaičiuotas kuras? Būna įmonių, kurios meta kainą žemai, o paskui prisideda „mokestis už aukštą“. Fuf, aš tokių nemėgstu. Skaidri kaina turėtų būti standartas.

Kas, kur, kaip – daiktai ir jų paruošimas

Ar galiu vežti viską – nuo sofos iki šaldytuvo ir kelių dviračių?

Teoriškai taip, bet visko neprikimšsi, jei sofa didžiulė. Nuotraukos dažnai meluoja – viskas atrodo maža, o atvažiavus tenka žaisti tetrisą. Šaldytuvą pervežk ištuštintą ir išdžiovintą. Dviračius – be problemų, tik be pedalų sunkiau pritvirtinti. Kartą vežiau ir sofą, ir virėją, ir dviratį. Mikroautobusas buvo kaip sausainių dėžutė – tilpo per plauką.

Kaip supakuoti stiklinę vitriną, kad nereiktų verkti pasiekus Mančesterį?

Stiklas yra stiklas, nieko nepadarysi. Burbulinę plėvelę vyniok bent tris keturis sluoksnius, kampus apkalik kartonu. Niekar nestatyk stiklo plokštumos į galą, kur gali prispausti. Kartais pats atsivežu medžiagų, bet jei klientas sako „bus fine“, žinau, kad kelyje bus „ne fine“. Pakuok taip, lyg tai būtų senelės porcelianas. Geriau per daug plėvelės nei per mažai.

Ar galima vežti augalus? Turiu du didelius fikusus.

Na, įleidžiu, bet nežinau, ar išgyvens žiemą. Šiltnamio efektas mikroautobuse neveikia, naktimis lauke stovi. Augalai jaučia šaltį. Dėl importo – po Brexito viskas susiskaldę, man atrodo, deklaruoti reikia, bet ar tikrins, priklauso nuo muitininko. Kartais praleidžia, kartais užmeta akį. Aš vežu, bet sakau: rizika tavo. Tegul tai būna tavo sprendimas, ne mano galvos skausmas.

Ar galima kartu vežtis dviratį, nedraskius padangų?

Taip, bet protingai sudėk. Padangos nubraukia, kai trinasi į medį be apsaugos. Aš dedu antklodes tarp daiktų. Krovinių gabenimas į Angliją minivanu jau mano antroji prigimtis, ir dviratis dažnai mažiausia bėda. Didžiausia – metalinės lovos kampai, kurie slankioja kaip peiliai. Tad dviratį numušk, pritvirtink diržais – ir ramu. Tik nespoksok pro langą visą kelią.

Kainos, mokėjimai ir kiti nemalonūs dalykai

Kiek maždaug kainuoja pervežti spintą, stalą ir lovą iš Vilniaus į Londoną?

Na, spinta, stalas, lova – standartinis buitinės imobilumo (atsiprašau, nežinau, ar toks žodis apskritai egzistuoja, norėjau pasakyti – didelių namų daiktų) rinkinys. Kaina dabar svyruoja, priklauso nuo kuro kainų, bet realiai nuo keturių iki septynių šimtų eurų. Jei reikia ir padėti išnešti, ir supakuoti, ir pristatyti į trečią aukštą Londone – bus brangiau. Yra tokių, kas pažada pervežti už du šimtus. Patikėk, neina taip.

Ar būna taip, kad mikroautobusas sugestų pakeliui? Kas tada?

Technika yra technika. Praėjusiais metais Belgijoje laukiau meistro, generatorius nulūžo. Aš pykau, klientas Londone nervinosi. Bet rimtos įmonės turi partnerius Europoje. Radome kitą furgoną, perskraustėm. Užtrukome, bet daiktai atvyko. Blogiausia, kai sugesta neatsakingo prašalaičio mašina – ten lauki savaitę. Aš prižiūriu automobilius kaip vaikus, bet ir vaikai serga.

Ar turiu mokėti prieš kelionę, ar kai gausiu daiktus Londone?

Paprastai imame trisdešimt keturiasdešimt procentų avanso. Apsisaugome, kad nepasimestum. Buvo atvejis Birmingemo priemiesčiuose – klientas pradingo, neatsakė telefonu. Stovėjau prie durų valandą. Dėlto avansas yra šventas dalykas. Galutinis atsiskaitymas – kai pamatai sofą sveiką Londone. Mokėk grynais ar pavedimu, kaip susitariam. Dalimis irgi galima sutarti.

Kaip apskaičiuojama, kiek vietos užims mano daiktai – kubiniais metrais ar kaip?

Realiai žiūrime pagal nuotraukas. Kubiniai metrai skamba labai mokykliškai, mes sakome „pusė mašinos“ ar „trečdalis“. Jei turi sofą, komodą ir dešimt dėžių – trečdalis. O jei trijų metrų spinta – visas šonas. Kartais pats nesuprantu, kaip galvoje neišmatuoji kampų. Įvardink daiktus, aš pasakysiu, ar tilpsi. Fotografuok iš kelių pusių, viena nuotrauka meluoja.

Muitinė, dokumentai ir kelionės ypatumai

Ar reikia kažkokių specialių dokumentų daiktams, jei aš iš Europos Sąjungos?

Čia baisus klausimas, draugai. Jungtinė Karalystė nebe ES, tai viskas pasikeitė. Reikia inventoriaus sąrašo, kartais deklaracijos. Aš pats tiksliai nežinau, ar kiekvienai siuntai reikia tos INTRASTAT ar kaip ten panašiai formos (nors gal čia visai ne tas pavadinimas). Rimtos įmonės pasirūpina dokumentais. Jei važiuoji pats – gali tekti pripildyti „Transfer of Residence“. Sunku paaiškinti, nes taisyklės šokinėja kaip katinas ant radiatoriaus.

Ar mikroautobusas kerta kanalą keltu ar tuneliu ir ar tai kainuoja papildomai?

Dažniausiai važiuojame Eurotuneliu – greičiau, nors brangiau. Keltas trunka ilgiau, bet gali pasivaikščioti, tik aš negaliu palikti mašinos. Kuras ir tunelis įskaičiuoti į kainą. Tunelis kainuoja apie šimtą keliasdešimt eurų. Kartais užstringa dėl muitinės, tenka pasėdėti. Aš jau pripratęs prie tų geltonų ženklų Folkestone, kad net be žemėlapio surandu kasą. Mėgstu ten kavą, nors brangi.

Ar jūs važiuojate tiesiai A1 magistrale, ar kaip nors kitaip?

Iš Lietuvos dažniausiai pro Lenkiją, Vokietiją, Belgiją, Prancūziją. A1 baigiasi kiek kitur. Maršrutas priklauso nuo to, kur stojame rinkti krovinių. Kartais pro Liuksemburgą, jei reikia aplenkti Briuselį. Navigacija siūlo važiuoti pro Paryžiaus centrą – kvailykas. Turiu savo patikrintus kelius. Vieną kartą pasikliau GPS, praleidau penkias valandas statybose netoli Miuncheno. Daugiau nebeatsitiks. Geriau ilgyn, bet laisvyn.

Realūs gyvenimo momentai prie daiktų

O jeigu laiptinė siaura, kaip tada sofą nunešit?

Čia prasideda cirko numeris. Kartais tenka sofą pasukti vertikaliai, kaip šaldytuvą. Būna, kad reikia išnešti pro langą – tada ieškome kranų ar keturių stiprių vaikinų. Aš pats jau nebesu jauniausias, tai jei reikia nešti į septintą aukštą be lifto, pasiimu talkininką. Yra buvęs atvejis, kai sofą teko grąžinti atgal, nes nei pro duris, nei pro langą – niekaip. Klientas verkė, aš irgi nenoromis verkiau.

O jei namuose Vilniuje nėra lifto, o aš gyvenu penktam aukšte?

Tada skaičiuojame aukštus. Ketvirtas penktas be lifto – tai jau mano kelio sąnariams rimtas iššūkis. Mes nešame, bet tai kainuoja papildomai. Jei ten dar senoviniai laiptai, susisukę kaip į pilies bokštą, tai išvis drama. Kartais klientas sako – „o aš pats su draugu padėsiu“. Gerai, bet jei draugas silpnas kaip šakelė, aš tada dar labiau nervinuos. Realiai, jeigu pervežimas į Angliją mikroautobusu prasideda su trimis aukštais be lifto, aš jau žinau, kad diena bus ilga ir prakaituota.

Kas jeigu Anglijos muitininkai panorės patikrinti, ar nevežu draudžiamų daiktų?

Priklauso nuo posto. Kartais prašvilpi kaip vėjas, kartais stoji pusvalandžiui. Draudžiamų daiktų – ginklų, sprogmenų, gyvūnų – aš tikrai nevežu, ir tu neturėtum bandyti slėpti. Aš pats kartą netyčia vežiau... hm, ne, tai buvo leidžiama. Pamenu, muitininkas dirstelėjo į krovinį ir paleido. Tik svarbu turėti sąrašą, kas yra viduje. Jei meluosi – tada jau esi pats kaltas, ir baudos nesumeluosi.

Keleivis, laikas ir kiti smulkučiai

Ar galima kartu važiuoti kaip keleiviui?

Taip, dažnai taip ir būna. Yra vietos keleiviui priekyje, o daiktai gale. Bet – ir tai svarbu – jei krovinys didelis, kartais sėdynę užima dėžės. Tada tau teks sėdėti ant savo lagamino, jei sutinki. Ilgas kelias, žinok, dvylika keturiolika valandų sėdėti ne visiems. Kartais žmonės galvoja, kad bus kaip verslo klasė – nu ne, čia mikroautobusas, ne Boeingas. Aš stoju kas kelias valandas pasistiepti kavos.

Kiek laiko trunka pats važiavimas, jei niekur nestojom?

Teoriškai galima per dvidešimt dvi valandas. Realiai su tuneliu, muitinėmis – apie trisdešimt. Kartais Olandijoje eilės dėl avarijų. Aš stoju Bentvice pasimiegoti, nes be miego vairuoti negalima. Kaina viešbutyje? Ne, miegu kabinoje. Jei klientas skuba „padarysi per para“, aš juokiuosi. Nebent esi robotas ir turi du vairuotojus. Ir net tada reikia sustoti pagal taisykles.

Ką daryti, jei nepasirodau laiku, kai sutarta dėl paėmimo?

Aš suprantu, gyvenimas yra gyvenimas – būna kamščiai, vaikai, pamiršti raktai. Bet laikas yra pinigai, ypač kai verslas planuojasi toliau. Kartais galiu palaukti pusvalandį, valandą. Jei vėluoji ilgiau – dega kiti užsakymai, maršrutai. Kartais tekę važiuoti be kliento daiktų, nes jis neatvyko, o telefonas tylus. Tada avansas lieka man, visa kita – atšaukiama. Tai jei matai, kad vėluosi – skambink, rašyk. Geriau perspėti, nei tylėti.

Blogi pavyzdžiai ir kaip jų išvengti

Kaip rasti patikimą pervežėją, kai internete pilna visokių?

Čia, vaikinai ir merginos, rule number one: jei kaina per maža – bėk. Mačiau skelbimus: „Vilnius–Londonas, pervežimas už 150 eurų“. Nu nebūna taip. Arba važiuoja be draudimo, arba pasiima pinigus ir dingsta ties Kaunu. Rimtos įmonės turi svetainę, atsiliepimus, sutartis. Aš pats dirbu su sąžine – grįžtu tuo pačiu maršrutu ir man gėda būtų rodytis tiems patiems žmonėms prisukęs uodegą. Internete ieškok ne pagal „pigiausia“, o pagal „patikima tarptautinė perkraustymo paslauga Anglija“.

Ar reikia drausti daiktus kelionės metui?

Techniškai turėtum, bet realybė kitokia. Krovimo draudimas kainuoja, ir daugelis jo neima dėl smulkių pervežimų. Aš pats esu apdraudęs savo atsakomybę, bet tai nereiškia, kad padengs tavo stiklinį staliuką, jei tu jį supakuoti pamiršai. Buvo atvejis, kai vežiau televizorių – klientas pats suvyniojo į antklodę. Kelias nelygus, ekranas trūko. Draudimas sakė: netinkamai pakuota. Žodžiu, jei vertini sentimentaliai – geriau pasidaryk papildomą draudimą. Bet daug kas tiesiog rizikuoja. Aš irgi kartais rizikuoju gyvenime, pavyzdžiui, valgydamas kelių dienų sumuštinį iš mašinos šaldytuvo.

Kas atsakingas, jei pervežimo metu kažkas įbrėž? Ar taip apskritai būna?

Būna. Metalo kampai trinasi, dėžės slysta, jei blogai užveržta. Aš stengiuosi, kad nebūtų, bet esu tik žmogus, ne robotas. Jei įbrėžimas nuo mano kaltės – prisiprašau, kompensuoju sutartą sumą. Jei tu pats sukrovei daiktus ir palikai peilį tarp lėkščių – nesuprantu, kodėl ten peilis, bet žala bus tavo. Rimtai, žmonės kai ką krauna... Kartais atsidarai dėžę ir ten lyg šarvuota: viskas apsivynioja, bet kažkokiai peiliai atsiranda. Tikrink savo daiktus prieš pakraudamas, aš nežinau, kas po tavo lova slepiasi.

Ar galima pasiimti daiktus iš dviejų skirtingų adresų Lietuvoje?

Galima, bet tai kainuoja papildomą laiką. Aš ne šaldytuvas ant ratų – manęs negali paleisti trijuose miestuose per valandą. Jei vienas adresas Vilniuje, kitas – Trakuose, realu. Jei vienas Vilniuje, kitas Klaipėdoje – tada jau reikia atskiro apskaičiavimo. Kartais klientai nori, kad dar paimčiau iš Anykščių. Atsiprašau, bet Anykščiai ne pakeliui į Londoną, nebent daryčiau turą po Lietuvą. O ne, nedarysiu. Geriau atgabenk daiktus į Vilnių, ten sukrausim, ir jau geruoju keliausime į Folkestoną.

Ar verta vežtis pats nuomotis furgoną, ar geriau kreiptis į jus?

Pabūsiu atviras: jei turi vairuotojo pažymėjimą, drąsos, ir mėgsti vairuoti dešimt valandų per Europą – nuomuokis. Bet ar išsimokės?