Kaip vyksta antikvaro transportavimas į Angliją?

Per 22 metus vežiau viską – nuo sofų iki fortepijonų. Bet antikvaras... čia visai kita kalba. Klientai dažnai skambina išsižioję, rankos dreba, kai kalba apie senelio komodą ar XIX a. veidrodį. Transportavimas į Angliją nėra tik "įkrauti ir vežti" – reikia žinoti pakavimo niuansus, muitinės kryptis (kurios po to Brexit truputį apsisuko) ir, svarbiausia, su kokiais žmonėmis dirbi. Nes viena yra pervežti dėžę, o kita – istorinį daiktą, kurio vertė kartais nenustatoma tik eurais.

Pradžia – kainos ir pagrindiniai žingsniai

Kiek kainuoja pervežti senovinę spintą į Londoną?

Nuo 350 iki 700 eurų, atsižvelgiant į tai, iš kur vežam. Jei iš Vilniaus – paprastai pigiau, jei iš Kauno ar Klaipėdos – kiek ilgesnis atstumas, daugiau degalų, vairuotojo valandos. Bet žinai ką, svarbiausia ne kaina, o kaip supakuos. Mačiau atvejų, kai žmonės taupo penkiasdešimt eurų ant pakavimo, o paskui gauna spintą su įskilusiais kampais. Dėl to nelabai verta. Geriau mokėti kiek brangiau, bet turėti ramybę. Vaizdas toks: vežame ne šiukšlę, o daiktą, kurį tavo mama saugojo penkiasdešimt metų.

Ar galiu pats supakuoti antikvarinę vazą, ar būtina jūsų pagalba?

Gali pats, bet aš labai nerekomenduočiau, nebent turi specialių dėžių, putų sluoksnių ir žinai, kaip amortizuoti smūgius. Fūroje vyksta vibracija – nežmoniška. Kas kelias minutes lengvas drebėjimas, o kur dar staigus stabdymas kelyje. Aš kartą mačiau vazą, kurią klientas suvyniojo į laikraščius... Laimei, nieko nenutiko, bet tai buvo stebuklas. Mūsų meistrai naudoja dvigubas kartonines dėžes, korinį kartoną, putplastį. Skirtumas toks, kaip dėti kiaušinį į šiaudų dėžę ar į plastikinį maišelį.

Koks yra mažiausias krovinys, kurį galite vežti – mano mama turi tik kelis porceliano lėkščių rinkinius?

Mažiausias krovinys... na, praktiškai mes vežame nuo vienos dėžės. Bet jei tik trys lėkštės, gali kainuoti per daug, sunku pasakyti. Kartais patarčiau paštą ar kurjerinę tarnybą tokiems miniatiūriniams daiktams, bet jei tai porcelianas – vis tiek geriau profesionalus pakavimas. Aš šiaip nežinau, ar verta mokėti pilną fūros kainą dėl trijų lėkščių. Pakalbėkime – gal radau sprendimą, gal sudėsiu į bendrą krovinį, kuris važiuoja į Birmingemą ar kitur. Tai vadinama daliniu kroviniu.

Ar kaina skiriasi, jei vežu antikvarą iš Kauno, o ne iš Vilniaus?

Taip, skiriasi, bet ne drastiškai. Esmė ne tik miestas, bet ar lengva privažiuoti. Jei gyveni Kauno centre, senamiestyje, kur sunkiai su fūra atsuki – tada brangiau, nes reikia mažesnės mašinos paėmimui. O jei Kauno rajone, kieme galima apsisukti – viskas normaliai. Aš dažnai vežu iš Šiaulių, Panevėžio – kaina auga ne dėl kilometro, o dėl laiko. Kartais Vilnius–Londonas net pigiau gaunasi, nes maršrutas mūsų dažnai nusidriekęs būtent ta kryptimi.

Ar reikia draudimo ir kaip jis veikia, jei daiktas jau senas ir vertę nustatyti sunku?

Reikia. Ir čia yra bėda su antikvaru – kaip įvertinti rinkos vertę? Jei daiktas nėra registruotas muziejuje, draudimo kompanija norės nuotraukų, aprašymo, kartais eksperto išvados. Bet realiai mes kiekvieną krovinį drausti privalomai rekomenduojame. Buvo atvejis, kai vežėme XIX a. laikrodį – vertė emocinė, o materiali... na, sunku pasakyti. Klientas gavo žalą, nes buvome apdraudę sutartine verte. Žodžiu, be popierių nevažiuojam. Geriau užsakyk vertinimą pas antikvarą prieš vežimą.

Pakavimas – čia viskas subtiliau, nei atrodo

Ar tikrai reikia specialių dėžių, ar gali apvynioti burbuline plėvele?

Burbulinė plėvelė (taip, ta burbulinė, kurią visi naudoja) yra gerai, bet tik kaip pirmas sluoksnis. Antikvarui reikia daugiau. Aš kartais pats namuose vynioju senas knygas į tą plėvelę, bet čia ne tas pats. Baldams – kampų apsaugos, kartonas, medinis rėmas rimtesniems daiktams. Kartą vežėme veidrodį, klientas pats apvyniojo... plėvele. Tik plėvele. Aš sustojęs pakeliui pamačiau, kad važiuoja tiesiog į katastrofą, ir perdariau pakavimą. Užtrukom pusdienį, bet nenorėjau, kad gabalai būtų. Taip nevežame.

Kaip transportuojamos didelės antikvarinės spintos – ar jas reikia ardyti?

Dažnai reikia. Jei spinta yra neardoma, originali, su stiklais – tada ieškome jos centro sunkio atžvilgiu, pritvirtiname diržais. Bet jei durys nusimauna, stalčiai išima – visada ardom. Taip mažėja rizika, kad konstrukcija pradės klibėti. Aš mačiau, kaip neardoma spinta per kelias savaites kelionėje tiesiog "atsikvošėjo" – kampai atsiverė, nes medis reaguoja į drėgnumo pasikeitimus. Anglija kitaip drėkia nei Lietuva. Kartais atvežam, o ji prigėrusi drėgmės, durys neužsidaro. Tada reikia meistro. Geriau išardyti.

Ar temperatūra fūroje nesikeičia, nes mano draugas sakė, kad medis gali "praverti"?

Draugas tam tikra prasme teisus. Standartinėje fūroje temperatūra kinta, bet nežmoniškai. Jei vežame žiemą, gali būti minusas, kol neužkrauta, po to stabilizuojasi. Šiaip turime temperatūros daviklių, kurie rodo kas kelias valandas. Medis tikrai gali įtrūkti, jei staigiai keičiasi klimatas, bet per kelias dienas kelionės tai neįvyksta taip drastiškai. Problemų kyla, jei daiktas sandėlyje stovi mėnesius be priežiūros. O fūroje – juda, vėdinasi, ir dažniausiai viskas gyva.

Ką daryti, jei daiktas yra be galo trapus, pvz., 19 a. veidrodis su rėmu?

Čia jau stresas. Tokius daiktus vežame tik su mediniu konteineriu viduje fūros, kurį prisukame prie grindų. Veidrodį padedame vertikaliai, niekada horizontaliai, nes stiklas pagal savo svorį gali įsitempti neteisingai. Rėmas – putplastis, minkšta medžiaga, kartais net pritvirtiname viduje specialius amortizatorius (ar kaip ten jie vadinasi – laikikliai, svarbu, kad laiko tvirtai). Aš prieš dešimt metų vežiau tokį veidrodį – rankos prakaitavo visas dvi dienas. Jei klientas labai jaudinasi, siūlome lydėti krovinį atskiru automobiliu, bet kaina... ką čia kalbėti, brangu.

Ar pačiam reikia ieškoti pakuočių, ar jūs atsivežate savo?

Atsivežame. Nenaudok per daug savo pakuočių, nes dažnai jos netinkamos. Kartais žmonės sutaupo dėžių iš parduotuvių – jos minkštos, drėgnos. Mes atsivežame korinį kartoną, putų lakštus, kartonines dėžes įvairių dydžių. Tau nereikia galvoti. Nors... jei turi senų audinių, antklodžių, kartais jos tinka pirmam sluoksniui apvynioti. Bet tada jos kvepia... na, tavo namais. Geriau profesionaliai. Aš pats atsivežu viską, jei suderinam laiką.

Kiek sluoksnių apsaugos reikia porcelianui – man rodė, kad dviguba dėžė?

Dviguba dėžė yra minimumas, jei verta. Porcelianas: pirmas sluoksnis – minkštas popierius, tada burbulinė plėvelė, po to dėžė, po to vėl plėvelė ar putplastis, ir tik tada išorinė dėžė. Kartą vežėme servizą į Mančesterį. Dvidešimt keturios lėkštės. Kiekviena atskirai suvyniota, po to dėžėse po keturias, paskui sukrauta į vieną didelę dėžę su amortizatoriumi. Atvyko viskas sveika. Taip, čia daug popieriaus, daug darbo. Bet kai atidarysi dėžę Londone ir viskas taip, kaip buvo Vilniuje – suprasi, kad verta.

Popieriai, muitinė ir tie nepatogūs klausimai

Ar reikia kokios nors specialios pažymos, kad tai antikvaras, o ne senas šlamštas?

Ne visada, bet verta turėti. Jei daiktas aiškiai senas, muitininkas pamato, kad tai ne IKEA. Bet jei artefaktas toks menkas, kad atrodo kaip senas šlamštas – tada gali paklausti. Aš šiaip nežinau, ar privaloma tokia pažyma, jei tai tavo asmeninis daiktas, ne parduodamas. (Gal reikia? Neseniai kažkas minėjo, kad kultūros paveldo taisyklės... bet čia turbūt muziejiniams eksponatams.) Žodžiu, jei daiktas turi meninę vertę, eksperto pažyma padeda draudimui ir muitinei. Gerai turėti nuotraukas su data, jei kiltų klausimų. Aš patarčiau pasidaryti bent nuotraukų komplektą.

Kas bus, jei muitininkas nepatikės, kad tai 1920 metų stalelis, o ne naujas daiktas?

Gali sustabdyti patikrinimui. Ir žinai, tokie dalykai nutinka tik su nepatyrusiais vežėjais arba kai dokumentai suvelti. Blogos įmonės kartais bando pigiai prastumti, ir tada muitinė atsiliepia taip, kaip atsiliepia. Buvo toks atvejis su vienu klientu, kuris prieš mus naudojo pigų pervežimą – fūra sustojo pasienyje tris savaites, nes popieriai buvo suvesti kaip "naudotos prekės". Antikvaras nėra naudota prekė, tai asmeninis turtas. Kai perimdavome situaciją, tekdavo aiškintis, kartais sumokėti papildomus mokesčius. Todėl pakalbėkime iš karto teisingai.

Ar iš Lietuvos į Angliją dar reikia muitinės dokumentų po Brexit?

Reikia, aišku kad reikia. Dabar viskas kitaip. Anksčiau tiesiog būdavo laisvas judėjimas, dabar – eksporto deklaracija, importo deklaracija, EORI numeriai, kartais faktūros. Aš dirbu su muitinės agentais, kurie tvarko popierius. Klientui nereikia krimsti nagų, bet reikia žinoti, kad nebe taip paprasta, kaip anksčiau. Jei vežėjas sako: "nieko nereikia, viskas senai" – bėk nuo jo. Yra dokumentų visada, kitaip daiktas nepaliks Lietuvos sandėlio ir neatidarys durų Londone. Taip jau yra.

Kiek laiko daiktas stovi muitinėje – ar gali supūti ten?

Ne, nepūva, nes sandėliuose sausiau nei gatvėje. Bet taip, gali stovėti. Normaliai – paras, dvi, jei dokumentai tvarkingi. Buvę atvejų, kai savaitę dėl klaidos kode. Tada aš pats skambinu agentui, spaudžiu. Kartais Doverio muitinėje (arba Fokstono, gal kitur, svarbiausia tas pusiasalis) sėdėjo krovinys, nes agentas prirašė neteisingą HS kodą. Popierius tris dienas pildė. Daiktas visgi buvo saugomas, tik nervai. Muitinė nėra blogis, bet biurokratija ten veikia lėtai.

Ar galiu pats išsiųsti paštu, ar privalai vežti krovininiu transportu?

Gali siųsti paštu, bet nebent mažas daiktas. Dešimties kilogramų siunta – gal ir praeis. Bet prezidentinis stalas? Ne. Paštas nepriims, o jei ir priims – negaus dėmesio. Kita vertus, yra specialios kurjerinės tarnybos meno kūriniams, bet jų kaina Lietuva–Anglija paprastai dviguba ar triguba, palyginti su kroviniu. Aš patarčiau krovininį variantą, nes mes galime pritaikyti fiksavimą, pakavimą pagal daiktą. Paštas meta į konvejerį. O antikvaras ant konvejerio... geriau net neįsivaizduok.

Ar vertę galiu nurodyti pats, ar reikia eksperto įvertinimo?

Gali nurodyti pats, bet jei vertė didelė – ekspertas saugiau. Yra toks momentas: jei nurodai per mažai, o daiktas dūžta, draudimas atiduoda mažiau. Jei per daug – muitinė gali suabejoti. Mes dažnai darome pusiausvyrą – jūs nurodote pirkimo kainą arba rinkos vertę, o aš patikslinu dokumente. Būna klientas sako: "ši komoda – beverčė, tik sentimentali vertė". Tada rašome rinkos kainą, kuri yra reali, nes sentimentų draudikai nepadengia. Tai čia svarbu atskirti jausmus nuo eurų popieriuose.

Ką žinoti apie pristatymą ir kitus smulkius, bet svarbius dalykus

Ar pristatote iki durų Liverpulyje, ar tik tenka atvažiuoti į terminalą?

Iki durų, jei koordinatės pasiekiamos fūrai. Liverpulio centras, seni kiemai – kartais sunku. Bet jei namas priemiestyje, turime savo partnerius Anglijoje, kurie mažesnėm mašinom atveža. Aš pats nesu vairuotojas Anglijoje, bet mūsų žmonės ten dirba. Terminalas – tik jei klientas pats nori taupyti ir pasiimti. Bet antikvarui nerekomenduočiau. Kas atiduos tavo daiktą terminalo sandėlyje? Darbuotojas, kuris nėra matęs tavęs. Geriau į namus, pažiūrime kartu, pasirašome, ramu.

Koks terminas dažniausiai būna – savaitė, mėnuo?

Į Londoną, jei viskas pagal planą – penkios–septynios dienos nuo pakrovimo. Kartais savaitė, jei laukiam pilnos fūros. Ne, ne Anglijoj laukiam, o Lietuvoj, kol surenkam krovinius. Žiemą keliai, vairuotojai lėčiau važiuoja, orai neprognozuojami. Be to, keltai per Lamanšą kartais vėluoja dėl bangų. Pamiršk, tai ne tavo problema, mes prisiderinam. Šiaip 7–10 dienų realu. Jei skubi – galima ekspresas, dviguba kaina. Bet kas skuba su antikvaru? Jis laukė šimtą metų, dar sulauks savaitę.

Ar anglų muitinė dažnai tikrina krovinius iš Lietuvos?

Tikrina, bet ne visus. Iš Lietuvos dabar po Brexit tikrinama dažniau nei iš Prancūzijos, nenorėčiau meluoti. Yra tokia realybė. Bet jei dokumentai švarūs, daiktai aprašyti kaip asmeniniai namų apyvokos daiktai (HHG – household goods), tikimybė maža. Problema, kai vežėjas kiša antikvarą vieną su dvidešimt komercinių dėžių – tada akis užkliūva. Aš tai vadinu "mišriu kroviniu rizika". Geriau turėti atskirą manifestą, kad matai – tai senos komodos, o ne prekės pardavimui.

Ką daryti, jei daiktas atvyko subraižytas, nors buvo apdraustas?

Fiksuoji akimis, fotografuoji, nieko nepasilieki antrą kartą. Tada skambini man arba tam, kas atvežė. Draudimas pradeda veikti, kai užpildai aktą. Būna klientai skambina po trijų dienų, kai jau pakavimo popierius sudegintas – tada sunkiau. Aš patarčiau filmuoti atidarymą, kaip žmonės YouTube daro. Iš tiesų – filmuok. Mes turime sąlygas, kad žala turi būti pastebėta per 24 valandas. Kartais subraižymas būna minimalus, senas daiktas ir taip turi gyvenimo žymių, bet jei šviežias įbrėžimas – draudimas dengia remontą arba vertę.

Ar jūs montuojate baldus atgal, jei juos teko išardyti?

Ne, tiesą sakant, mes ne baldų meistrai. Mes atvežam, užnešam į kambarį (arba prie durų, jei labai didelis), o surinkimą paliekame jums arba vietiniam meistrui. Aš pats moku surinkti paprastą stalą, bet jei tai sudėtinga XIX a. komoda su slaptais stalčiais – bijau sujaukti. Buvo, kad pasiūliau pagalbą, o paskui trys valandos ieškojau, kurioj vietoj įsistato koja. Todėl aiškiai pasakau: pervežimas – mano darbas, surinkimas – tavo arba meistro.

Ar galima vežti dirbinius su oda, kaulu ar kitomis medžiagomis – ten yra kažkokių draudimų?

Taip, yra. Ir čia aš visada sakau: jei kaulas, ragas, dramblio kaulas – gali būti CITES problemos. Anglija griežta. Odinis baldas – dažniausiai ne problema, jei apdorota. Bet jei senas šautuvas su labai sena detale – sustoja. Aš pats ne ekspertas biologas, todėl jei matau, kad nors kiek įtartinų elementų, siunčiu pas vertintoją. Geriau nepirkti bėdos. Yra buvę, kad senovinė rankinė su brangiakulniais (ar kitais – neįsivaizduoju, tik žinau, kad kažkokie ragai) pakibo muitinėje. Aš šimtu procentų nežinau visų sąrašų, todėl tikrinam atskirai.

Kodėl vienur kaina 300, kitur 800 eurų už tą patį daiktą?

Aha. Čia ta vieta, kur reikia atsargus elgtis. Pigus pervežimas dažnai reiškia: bendras krovinys be tavo antkainio, pakavimas "kaip išeis", be draudimo, be muitinės agento. Tūkstantį kartų mačiau. Atvažiuoja fūra, daiktai prikrauti ant viršaus, kelionės pabaigoje – dūžis. Arba muitinėje paprašo papildomų trijų šimtų, nes dokumentai buvo "pigūs". Skirtumas tarp 300 ir 800 yra: ar tavo daiktas yra krovinys, ar griuvenų maišas. Aš dirbu 22 metus ir žinau, kad pinigus reikia mokėti vieną kartą, o ne du su rūpesčiu.

Koks dažniausias klientų apsidžiuginimas, kai jau gauna daiktą?

Kad jis atvyko gyvas. Paskutinį kartą klientė rašė: "Aš verkiau atidarydama dėžę, ne iš liūdesio, o iš to, kad viskas taip, kaip buvo". Ji vežė močiutės indaują į Bristolį. Aš pats kiekvieną kartą atsikvepiu, kai skambutis pasibaigia gerai. Taip, kartais pasitaiko bėdų, bet kai 90 metų paveikslas pasiekia anūkės butą Londone ir tiesiog pakabinamas – tada supranti, kodėl tai darai ne dėl reklamos, o dėl to žmogaus, kurio akys šviečia.

Išvada

Transportuoti antikvarą į Angliją nereikia bijoti, bet reikia žinoti savo pašnekovą. Pats svarbiausias patarimas per dvidešimt dvejus metus: rinkis žmones, kurie klausia apie daiktą, o ne tik apie datą ir kainą. Nes kai kalbamės apie senovinę komodą, o jie klauso, o ne tik rašo į sąskaitą – tada supranti, kad daiktas bus saugus. Beliko susitarti dėl laiko, supakuoti tikrai gerai ir leisti antikvarui keliauti pas kitą savininką. Sėkmės.