Kaip transportuoti siuntas į Angliją greitai nuo durų iki durų?

Jau keturiolika metų vežioju daiktus tarp Lietuvos ir Anglijos. Durų iki durų. Ne visada sklandžiai, ne visada gražiai, bet dažniausiai – saugiai. Kai manęs klausia, kaip greitai nugabenti siuntą iš čia į ten, atsakymas paprastas: reikia žinoti, kas vyksta po kapotu. Ne tiek techniškai, kiek praktiškai. Pabandysiu atsakyti į klausimus, kuriuos man užduoda beveik kiekvienas pirmą kartą į Angliją siuntęs žmogus. Nuo kainų iki to momento, kai vairuotojas paskambina į duris. Jei ko nežinosiu šimtą procentų – pasakysiu tiesiai. Taip būna.

Pradžia – nuo ko čia apskritai pradėti?

Ką daryti, jei niekada nesiuntęs daiktų į Angliją?

Pradžiai – nustok galvot, kad tai raketų mokslas. Paimi telefoną, surandi žmogų ar įmonę, kuri realiai važiuoja į Londoną ar Birmingemą, o ne tik gražiai atrodo Google. Paskambini. Pasakai: turiu dėžių tris, stalą ir daiktų krūvą. Girdi kainą. Jei per pirmą minutę neįspėja apie muitus arba sako, kad viskas įskaičiuota iki cento – kabink ragelį. Ne, rimtai. Aš esu matęs, kaip klientai sumoka pusę, o paskui vairuotojas prisimena mokėtinus papildomus mokesčius už skaitmeninį dokumentų tvarkymą. Skamba juokingai, bet taip buvo.

Kaip atskirti pervežėją nuo brokerio, kuris niekada nematė furgono?

Brokeris – nebūtinai blogis. Bet jei vaikinas negali pasakyti, kokiomis dienomis mašina išvyksta iš Kauno, tai jis greičiausiai tiesiog parduoda tavo siuntą kitam. Realus pervežėjas žino numerius, vairuotojo vardą ir ar vakar jau buvo pakeliui į Doverį. Paklausk, ar gali atsiųsti nuotrauką furgono. Jei pradeda suktis – ženklas. Rinkis tuos, kurie patys vairuoja arba turi mažą parką. Jie labiau prisiima atsakomybę. O ne tik paima užsakymą ir dingsta į offline režimą savaitgaliui.

Kainos, svoris ir kodėl vieni prašo mažai, o kiti – daug

Kiek realiai kainuoja durų iki durų pervežimas iš Lietuvos į Angliją?

Už kelių dėžių siuntą, tarkim, iš Panevėžio į Londono priemiestį, sumokėsi nuo šimto penkiasdešimt iki dviejų su puse šimto eurų. Sofą – brangiau. Visas butas – tūkstantis ir daugiau. Skaičiai svyruoja dėl kuro, maršruto ir ar vairuotojas važiuoja pilnu furgonu. Kartais paima pigiau, nes taip užsidirba maršrutui atgal. Kartais brangiau, nes pirmadienis ir visi skuba. Kainos nėra fiksuotos kaip pašte. Nors kartais norėtųsi, kad būtų paprasčiau. Tikrai. Taip neveikia privačios perkraustymų paslaugos.

Ar kaina priklauso nuo to, iš kokio Lietuvos kampo siunčiu?

Žinoma. Jeigu gyveni Vilniuje ar Kaune – puiku, ten didžioji dalis furgonų startuoja. O jei iš Skuodo ar Zarasų – reikės privažiuoti. Už degalus ir laiką. Kartais tai plius trisdešimt, kartais penkiasdešimt eurų. Ne vienam teko girdėti: atvežkite į mūsų bazę Kaune, ten pigiau. Bet bazė Kaune nėra tavo namai. Tada jau nebe durų iki durų. Štai čia ir prasideda kompromisai. Aš mieliau paimu iš namų, net jei kiek brangiau. Klientas ramus, daiktai neiškraipomi per kelias rankas.

Kodėl vieni pervežėjai prašo du šimtus, o kiti beveik tūkstantį už tą patį?

Geros kainos ir geros paslaugos kartais sutampa, bet ne visada. Pigus gali važiuoti su senesniu furgonu, be draudimo, kroviniai kaip tetris. Brangus – su naujesniu auto, GPS ir gal kava kelionėje. Bet rimtai: pigiau nebūna tik dėl altruizmo. Kartais perka paslaugą iš kito ir užsideda maržą. Kartais tiesiog skaičiuoja kitaip: ar įskaičiavo keltą? Ar muito dokumentus? Aš esi matęs situacijų, kai klientas „sutaupė" keturis šimtus, bet paskui sumokėjo dvigubai pataisęs sugadintą stalą.

Dokumentai, muitai ir tai, ką paliko Breksitas

Ar dabar siunčiant daiktus į Angliją reikia kažkokių popierių?

Breksitas viską šiek tiek apsunkino. Ne katastrofiškai, bet reikia sąrašo: kas viduje, vertė, paskirtis. Jei asmeniniai daiktai – paprastai rašome packing list, kartais CN22 ar panašus blankas. Versliniai siuntimai jau kita kalba, ten reikia sąskaitų faktūrų, nors tiksliai nepasakysiu, nes verslo siuntas vežu retai. Pirkėjui dažnai užtenka pasakyti: tai dovana, tai senelės servizas. Bet jei ten viskas nauja ir prekybinis kiekis – muitiniai gali užduoti klausimų. Geriausias patarimas – nesisiųsti nieko, kas atrodo kaip parduotuvės likutis. Tada nereikia aiškinti, kad tai ne verslas.

Ar mano siunta gali užstrigti muitinėje?

Gali. Retai, bet gali. Paprastai jei dokumentuose netvarka, arba viduje yra dalykų, kurių negalima – augalai, didelis alkoholio kiekis, neaiškios kilmės elektronika. Doveris ar Kalė tikrina. Kartais tiesiog atrankiniu būdu. Prieš trejus metus klientės siunta su lagaminais užtruko dvi dienas, nes muitininkas nusprendė, kad keturios naujos striukės – komercinis siuntimas. Galiausiai paleido, bet nervų kainos. Jei siunti senus drabužius ir lempas – tikimybė minimali. Nors, jei atvirai, šimtos garantijos niekas neduos. Ypač po tų visų taisyklių keitimų.

Ar galiu siųsti maistą, alkoholį ar cigaretes kartu su daiktais?

Drabužius – taip. Maistą – atsargiai: džiovinti produktai, kava, sūriai su mėsos pėdsakais gali būti stabdomi. Alkoholis ir cigaretės – taisyklė paprasta: ne. Nebent mokesčius sumoki kaip priklauso, bet tada jau nebe asmeninė siunta. Vieną kartą klientas bandė prakišti šešias degtinės butelis į čiužinio vidų. Radome. Ne todėl, kad ieškojome – dėl kvapo. Furgonas buvo karštas. Nepritempė. Skamba kaip filmas, bet taip buvo. Tai apie tuos dalykus – geriau nepiktnaudžiauk.

Ar reikia drausti siuntą atskirai, ar vairuotojas viskuo pasirūpins?

Čia sklando mitai. Kai kurios įmonės turi krovinio draudimą, bet jis nevisada dengia seno stalo, kurį vertini dėl sentimento. CMR draudimas dengia tonažą, o ne emocinę vertę. Jei vežioji antikvariatą ar techniką – tikrink papildomai. Kartais verta padaryti nuotraukas prieš pakrovimą. Tikrai. Aš pats siūlau nufotografuoti, jei siunta jautri. Nes jei dėžė atvažiuoja sulamdyta, o tu neturi įrodymo, kad prieš tai buvo sveika – kalbėsi į sieną. Deja.

Pakuotė – kaip neišgirsti trupėjimo garso atidarius dėžę

Ar galiu pats supakuoti, ar būtina samdyti specialistus?

Pats gali. Bet turi tai daryti protingai. Paprastos dėžės iš parduotuvės – ne variantas. Turi būti dvigubos sienelės, ypač jei ten kroviniai daiktai. Idėjus porcelianą į vieną sluoksnį popieriaus – gausi daugybę šukių. Pameniu klientę iš Alytaus, kuri supakavo servizą į laikraščius ir maišus. Furgonas važiavo tvarkingai, bet kelias nelygus. Trys ketvirtadaliai komplekto – šiukšlėms. Burbulinės plėvelės kaina juokinga, palyginti su servizo verte. Niekada nepagailėk pakavimo medžiagų. Niekada.

Kokia yra didžiausia klaida, kurią žmonės daro pakuodami siuntas į Angliją?

Taupymas ant dėžių kiekio. Žmonės bando sutalpinti penkiasdešimt kilogramų į vieną dėžę, nes taip mažiau vienetų. Furgono gale daiktai slenkasi. Svoris spaudžia. Dugnas iškrenta. Turi būti ne daugiau kaip dvidešimt penki kilogramai į dėžę. Jei sunkiau – nešti pavojinga, krauti pavojinga. Antra klaida – nepakankamai lipni juosta. Gerai, duokim keturias klaidas, bet šitos pagrindinės. Dar viena: neužrašyti turinio ant šono. Vairuotojas krauna tamsoje Londone. Jis nežino, kad pasukti negalima. Tada ir išgirsti trupėjimą.

Kelionė į Angliją – kiek tai trunka ir kas gali nutikti

Kiek laiko trunka pristatymas durų iki durų iš Lietuvos į Angliją?

Greitai – tai trys–penkios darbo dienos. Ekstremaliai greitai – dvi. Bet tik jei furgonas pilnas ir važiuoja tiesiai. Realiai: paima antradienį, Doverį pasiekia trečiadienį vakare, ketvirtadienį paskirsto Anglijoje. Jei važiuojama per Prancūziją ir tunelį. Kartais per Olandiją (na, per Belgiją dažniau, pataisau), bet ten ilgiau. Savaitgaliai neskaičiuojasi. Vairuotojai pavargsta – privalomos pertraukos. Tai ne Express kurjerys lėktuvu. Tai kelių dienų reikalas. Reikia nusiteikti.

Kas nutinka, jei vairuotojas pavėlavo paimti siuntą dėl eilių Doverio uoste?

Doveris... na, apie jį galėčiau atskirai rašyti. Kartais eilė – keturios valandos, kartais – aštuonios. Jei furgonas įstrigęs, grafikas byra kaip kortų namelis. Klientas Kaune laukia, o vairuotojas sėdi uoste ir geria kavą, nes kitaip nieko negali. Tuomet skambinam ir derinam kitą dieną. Kai kurie pasiima pirmiau, bet pristato vėliau. Tai normalu, nors ir erzina. Ypač jei tu pardavęs butą ir skubi. Tarptautiniai pervežimai nėra laikrodžio mechanizmas. Ypač po Breksito, kai ten daugiau tikrinimų.

Ar tikrai furgonas važiuoja tiesiai pas mane, ar dar pasiima kitų siuntų?

Tiesiai tik jei moki už pilną furgoną. Kitaip – logistika. Paima tave Vilniuje, vėliau dar du Kaune, tada išvažiuoja. Anglijoje irgi pristato ne tik tau – kartais penkis skirtingus adresus. Tai dalinis krovinys. Durų iki durų nereiškia, kad esi vienintelis kelyje. Reiškia tik tai, kad nuo tavo durų paima ir iki gavėjo durų nuveža. Kai kam tai naujiena. Bet kaip kitaip sumažinti kainą? Pilnas furgonas vieniems būtų prabanga. Nors suprantu, norisi privatumo. Atsirinks pilną furgoną – mokėsi daugiau.

Durų iki durų – ką tai reiškia realybėje

Ar „durų iki durų" reiškia, kad jie įneš daiktą į butą trečiame aukšte be lifto?

Reiškia, kad nuo tavo durų iki gavėjo durų. Bet jei durys Londone trečiame aukšte ir be lifto – turi būti aišku, kas neša. Vairuotojas vienas neis su šaldytuvu laiptais. Nebent susitari individualiai ir sumoki papildomai. Normaliai – iki namo durų. Jei reikia vidun – tai jau nešimas, o kartais perkraustymas. Būna nesutarimų. Klientas piktinasi: kodėl nepakėlėte? O aš klausiu: o kodėl nepasakėte, kad be lifto? Aiškumas iš karto taupo visiems nervus. Ir nugaras.

Kaip man žinoti, kad siunta tikrai nuvešta, o ne pamesta kažkur pakelėj?

Patikimi pervežėjai siunčia nuotraukas, dalina numerius, atsako į žinutes. Jei bendrauji tik su robotu – bėda. (Kartais net mano žmona nenori su manim kalbėti, bet čia ne apie tai.) Aš siunčiu pakrauto furgono nuotraukas, kad žmogus matytų savo daiktus. Kartais paskambinu iš kelio. Jei įmonė nesuteikia kontakto – raudona vėliava. Buvo atvejų, kai žmonės sumokėjo avansą, o numeris tapo nebereikalingas. Kur daiktai? Neaišku. Dažniausiai tai ne bloga valia, o chaosas. Bet rezultatas tas pats. Tu be daiktų ir be žinojimo.

Ar galiu siųsti siuntą žmogui, kuris gyvena nuomojamame kambaryje ir pavardė ant durų neskamba?

Taip, bet adresas turi būti aiškus. Anglijoje įprasta nuomoti kambarius, ypač Londone, Birmingeme. Svarbu, kad būtų telefono numeris, kambario numeris ir laikas, kada gavėjas bus namie. Jei pavardės ant durų nėra – parašyk ant dėžės. Vairuotojas paskambins prieš atvažiuodamas. Kartais palieka prie durų, jei gavėjas patvirtina. Bet tik jei sutarta. Aš nepaleidžiu daiktų be žmogaus sutikimo. Kartais užtrunka, nes gavėjas dirba pamaininį darbą. Reikia kantrybės. Ir gero aprašymo. Be to, pašto kodas Anglijoje – šventas dalykas. Nepamiršk jo.

Ką daryti, jei gavėjas Anglijoje negali priimti siuntos tą dieną?

Derėtis. Jei furgonas pakeliui – galima palikti pas kaimyną, jei toks yra. Arba į sandėlį Londone. Daugelis turi kur laikyti dieną-kitą. Kartais perleidžiama lokaliai. Bet tai papildomai kainuos. Geriausia žinoti grafiką iš anksto. Jei siunti artimam žmogui – pasakyk, kad planuoja. Jei pirkėjui – pirkėjas turi derintis. Buvo atvejis su klientu iš Peterboro – negalėjo priimti dėl darbo. Palikom saugiai garaže, raktą po kilimėliu. Ne idealu, sutinku. Bet realu. Realybėje visko būna. Svarbu, kad gavėjas pasitiki, kitaip problemos.

Kas vežasi ir kas – ne, arba kodėl elektros dviratis kelia galvos skausmą

Ar galiu siųsti dviratį, elektrinį paspirtuką ir seną kompiuterį kartu?

Dviratį – taip, tik nuim pedalus ar apvyniok, kad nesubraižytum kito daikto. Kompiuterį – taip, bet gerai apsaugok, ekranai trūkinėja lengvai. O štai elektrinis paspirtukas... čia jau rizika. Baterijos. Ličio jonų akumuliatoriai – problematiška gabenti. Reikia spec. ženklinimo, dokumentų, kai kurie vežėjai iš viso atsisako. Aš pats vežu tik mažos talpos prietaisus. Nors, jei atvirai, su tomis baterijų taisyklėmis viskas keičiasi taip greitai, kad šimtu procentų nesu tikras, ar mano informacija pati šviežiausia. Pats pasitikrink prieš siusdamas. Atsargiai.

Kokia daiktų kategorija dažniausiai sugenda arba dingsta kelionėje?

Elektronika be tvirtos pakuotės. Ekranai. Stiklas. Taip pat maži, vertingi daiktai, kurie gali pasiristi į kampą furgone. Kartais raktai, dokumentai, papuošalai – jei dedi į bendrą dėžę, gali išbyrėti. Aš rekomenduoju vertingus ir smulkius siųsti atskirai, aiškiai pažymėtoje dėžutėje. Ir neverta dėti grynųjų. Buvo atvejis, kai vyras siuntė tėvui dviejų tūkstančių svarų vertės laikrodį, suvyniotą į kojinę. Radome. Sveiką. Bet adrenalino... Nežinau, ar verta. Geriau brangius daiktus šalia savęs, o ne furgone su keturiolika kitų dėžių.

Greitis – kaip padaryti, kad siunta važiuotų greičiau

Ar yra būdas nugabenti siuntą į Angliją per vieną dieną?

Ne su furgonu. Žeme per vieną dieną – ne, nors galėtume apie tai pasvajoti. Nuo Vilniaus iki Londono – maždaug dvidešimt valandų vairavimo. Plius keltas. Plius pasienis. Realiai greičiausias maršrutas per Olandiją, bet ir ten naktis kelyje. Jei tau sako, kad per parą bus – arba meluoja, arba turi teleportą. Neturim. Aš asmeniškai mačiau greičiausią dviejų dienų maršrutą. Ir tai buvo greitai. Jeigu reikia per pusdienį – tik lėktuvas. Bet tada nebe durų iki durų, o oro uosto logistika. Kita tema.

Kada geriausia išsiųsti siuntą, kad ji atvažiuotų greičiausiai?

Pirmadienis arba antradienis. Ne penktadienį. Ne prieš šventę. Kuo anksčiau savaitėje pakrauta, tuo geriau. Jei siunti ketvirtadienį vakare – furgonas gali išvažiuoti penktadienį, tada savaitgalis, ir esi pasmerktas laukti iki pirmadienio Londone. Be to, kuo arčiau Kalėdų ar Velykų – tuo daugiau eilių. Aš patariu planuoti su atsarga. Jei reikia iki konkrečios datos – minus trys dienos nuo tavo tikslo. Taip ramiau. Būna, kad viskas gerai, bet neverta rizikuoti. Ypač jei tenkasi gimtadienis ar sutartis.

Blogi scenarijai – ką daryti, kai viskas ne pagal planą

Ką daryti, jei siunta atvažiavo sulamdyta arba su trūkusia dėže?

Fiksuok iš karto. Nuotraukos, vaizdo įrašai, parašyk vairuotojui dar stovint prie slenksčio. Jei pasirašei už sveiką būklę, o paskui pamatei katastrofą – jau sunkiau. Tada įrodinėji, kad tai ne tu sulaužei. CMR konvencija galioja, bet procesas ilgas. Geriau prevencija. Jeigu jau įvyko – kontaktuok pervežėją, rašyk pretenziją. Daugelis sąžiningų bando susitarti. O nesąžiningi... na, tada belieka mokėtis advokatui. Bet tokių mažuma. Šiais metais turėjau du tokius atvejus iš šimto. Nepelnytai, bet taip nutinka. Ne viskas tobula.

Ar verta rinktis nelegalų pervežėją, jei skuba ir jie pigesni?

Ne. Galiu būti atviras: pigūs, neoficialūs pervežėjai – ruletė. Gali pasisekti, gali ne. Kartais studentas su furgonu, be CMR, be atsakomybės. Paima pinigus, atveža – gerai. Bet jei sugenda mašina? Jei muitinėje problemos? Dingsta, tu lieki be daiktų. Žinau kelis vaikinus, kurie po bėdos pakeičia numerį ir važiuoja toliau su kitu vardu. Nepatogūs faktai, bet tiesa. Sutaupyti du šimtai eurų neatperka rizikos prarasti viską. Kreipkis į tuos, kur turi licenciją ir sutartis. Skamba nuobodžiai, bet dėl to nepateksi į nemalonias situacijas. Patikėk.

Durų iki durų siuntų pervežimas į Angliją nėra paslaptis. Reikia tik sąžiningo vežėjo, tvirtų dėžių ir šiek tiek kantrybės. Greitai – tai ne parą, o kelios dienos, bet dažniausiai tai pats optimaliausias kelias tarp dviejų šalių. Ne viskas visada eina pagal planą, bet jei žinai, ko tikėtis – pusė darbo jau padaryta. Jei turiu dar vieną patarimą – rinkis tuos, kurie kalba tiesiai, net jei tiesa kartais nemaloni. Tai ženklas, kad dirba sąžiningai.