Kaip saugiai siųsti siuntas į Angliją be papildomų mokesčių?

Žinau, kai pirma karta stovi priešais tuščias dėžes ir galvoji, kaip viskas sudėti, kad nereiktų mokėti papildomų mokesčių Anglijoje, galva pradeda suktis. Aš jau dvidešimt ketverius metus vežioju daiktus per sienas ir galiu pasakyti – tai įmanoma, bet reikia žinoti kelias taisykles. Ne tas, kurias rasite biurokratiniame tinklalapyje, o tas, kurias išmoksti tik tada, kai tūkstantis siuntų jau praeina pro tavo rankas. Šiame tekste bandysiu paaiškinti, kaip siųsti siuntas į Angliją be papildomų mokesčių, neišprotojant ir neištuštinant sąskaitos. Pradedam nuo popierių, nes ten viskas prasideda.

Dokumentai, deklaravimas ir tos muitinės painiavos

Ar tikrai reikia rašyti sąrašą to, kas viduje?

Taip, taip, ir dar kartą taip. Viena didžiausių klaidų – ant dėžės užrašyti "asmeniniai daiktai" ir daugiau nieko. Muitininkai Anglijoje to nepriima, nes jie privalo žinoti, ką importuojate. Deklaruokite konkrečiai: "dvi poros batų, senas radijas, trys marškiniai". Vertės nurodykite realias, ne simbolines. Pamenu klientą iš Kauno, kuris nurodė penkiasdešimt eurų visai dėžei, o viduje buvo reti vadovėliai kolekcininkui. Pareikalavo papildomų dokumentų. Jei kas nors sako, kad nereikia deklaruoti – nepatikėkite. Reikia. Ir kuo sąžiningiau, tuo greičiau praeis.

Kokia ta riba, maždaug, kai dar nereikia mokėti muito?

Ai, čia tas klausimas, kuriame niekada neesu šimtu procentų tikras, nes jie šiek tiek keičia taisykles kasmet. Iki Brexit viskas buvo paprasta, o dabar... na, dabar jei siunčiate prekes, kurių vertė iki maždaug 135 svarų sterlingų, muitas paprastai netaikomas. Ar tiksliai 135? Hm, gal 136 jau imama – nežinau, tikrinkite GOV.UK, bet ten tokia lyg ir riba. Bet pridėtinės vertės mokestis gali kristis anksčiau. Štai kodėl kai kuriems tenka sumokėti aštuonis ar dvylika svarų prie pristatymo. Tos siuntos be papildomų mokesčių labiau veikia, kai verdėja tarp privačių asmenų ir nekomercinė vertė.

Ar galiu parašyti, kad tai dovana, ir tada nereiks mokėt?

Oi, senas geras triukas. Ne, dabar jau nebeveikia taip, kaip senais laikais. Anglijos muitinė žino šitą "dovanų" žaidimą ir jei vertė viršija maždaug trisdešimt devynių svarų dovanų ribą – vis tiek skaičiuoja mokesčius. Be to, jei muitininkas mato naują viryklę dėžėje, o ant popieriaus "dovana draugei" – jie nekvaili. Pamenu, klientas taip bandė siųsti dekoratyvinę lempą, vertą du šimtus eurų. Muitininkai atidarė, įvertino, priskyrė mokesčius. Tiesiog būkite sąžiningi nuo pradžių, bus mažiau skausmo. Dovanų statusas padeda tik tikroms dovanoms, ne slėptuvėms nuo mokesčių.

Siunčiu savo senus daiktus, kodėl manęs muitas turi liečia?

Tai klasikinis klausimas. Jei judate gyventi ar siunčiate asmeninius daiktus, kuriuos jau naudojote, teoriškai galima apeiti tam tikrus mokesčius per Transfer of Residence formulę. Bet čia reikia popierizmo – sąrašų, įrodymų, kad tai ne pirkiniai. Daug kas to nepadaro ir tada stebisi, kodėl reikia mokėti. Jei tiesiog siunčiate dėžę be dokumentacijos, muitininkai mato "siunta", o ne "asmeniniai daiktai". Yra skirtumas. Žinau, kad tai erzina. Ypač kai siunčiate vaikystės albumus ar seną striukę. Bet sistema nemato sentimentų, ji mato HS kodus. Ir tas yra bauginantis procesas pradžioje.

Ką daryti, jei jie iš muitinės paprašys kažkokių popierių, kurių neturiu?

Tada prasideda šokis. Geriausia – nesiųsti, kol neturite visko. Bet jei jau prašo, pavyzdžiui, sąskaitos faktūros ar įrodymo apie kilmę, reikia kontaktuoti siuntėją ir bandyti gauti retrospektyviai. Kartais pakanka paaiškinimo laiško. Kartais... nieko nepadarysi. Buvęs kolega kartą prarado visą dėžę su dokumentais, nes klientas nebeturėjo jokių įrodymų, kad daiktai pirkti prieš dvylika metų. Jei siunčiate brangius daiktus – laikykite nuotraukas, senas sąskaitas. Nebūtinai originalo, bet kopijų. Tai tarsi draudimas nuo beprotybės. Ir dar: jei bent kyla įtarimas, kad reikės, geriau pasirenkite brangesnį pervežimą su pilnu aptarnavimu.

Pakavimas – čia dažnai prisidirbama

Kiek sluoksnių kartono reikia dėžei?

Viena. Ne, dvi. Gerai, žiūrėkite – jei drabužiai, užtenka dvigubo sluoksnio, jei kramtoma siunta, stiklas ar elektronika – turi būti trigubas. Kartono kokybė svarbiau nei sluoksnių skaičius. Aš mačiau dėžes iš vieno tinklo parduotuvių, kurios beveik apsieina be juostos. O mačiau ir tokių, kurios subyra per pusvalandį nuo prikrauto galio. Investuokite į B arba C bangos kartoną. Ir niekada nepripildykite viršaus daugiau nei penkiais kilogramais. Tada ji tiesiog atsidaro pakeliui, ir daiktai... palaidi. O tada kalti visi, tik ne pakuotojas. Būna ir taip.

Ar galiu panaudoti senas dėžes iš turgavietės?

Gali. Bet turi omeny, kad jei ten prieš tai buvo šaldytuvai ar kas nereikalinga, etiketės gali suklaidinti. Realistiškai – daugelis žmonių taupo ir naudoja senas dėžes. Aš irgi taip darau namie. Bet perkant naujas dėžes siuntimui į Bristolį ar Liverpulį turite žinoti, kad senoje gali būti sienų trūkumų, kurių nematote. Kartą klientas įpakojo senus leidinius į apelsinų dėžę. Neišvalė. Norfolk'o muitinė atidarė... ne, ten stebuklingai viskas buvo gerai, bet kvapas buvo lyg vaisių parduotuvėje. Geriau nenaudokite maisto dėžių, net jei jos atrodo tvirtos. Švarus, naujas kartonas yra pigiausia investicija.

Ar reikia kažkaip ypatingai žymėti dėžes su elektronika?

Elektronika – atskira kalba. Baterijos, krovikliai, litio jonų elementai... Jei tai yra viduje, privalote pažymėti pagal taisykles. Kurjeris privalo žinoti, kad viduje yra lithium. Jei bandote nuslėpti, o atsitinka kažkas – atsakomybė visiškai ant jūsų pečių. Be to, elektronika trapi. Aš visada siūlau dvigubą kartoną, burbulinę plėvelę ir neleisti daiktams čiuožti. Jei siunčiate nešiojamą į Birmingemą, geriau jį dar įdėkite į rankinę viduje dėžės. Toks dėžė-dėžėje principas. Nebandykite siųsti kompiuterio, apsupto vien tik sulankstytų drabužių, tarsi jie būtų amortizatoriai. Drabužiai nesulaiko smūgių taip, kaip manote.

Draugė siuntė drabužius ir jie atkeliavo dregni. Kaip to išvengt?

Baisu, kai taip nutinka. Paprastai drėgmė atsiranda ne dėl to, kad laivas plaukia po vandeniu, nors juokų juokais, o dėl temperatūros pokyčių konteineryje. Drabužiai prakaitavo. Štai kodėl visada – kartoju – visada reikia plastikinio maišo viduje pakuotės, net jei labai pasitikite kartonu. Bent jau hermetizuokite audinius. Pamenu, siuntėme į Kornvalį visą drabužių dėžę. Kelias buvo sklandus, bet oras drėgnas. Tas plastikas viduje išgelbėjo. Kartonas iš išorės truputį sugijo, o daiktai – sausi. Tai maža detalė, bet ji gelbsti nervus. Ir dar: nepilkite skalbinių minkštiklio ant viršaus. Kvapas pritraukia vabzdžius (hm, arba ne, bet geriau jau paprasčiausias skalbimas).

O kaip su maistu – sūreliai, dešros, sausainiai?

Maistas... čia yra zonos, kur net aš pasiklausiu kolegų, nes taisyklių daug. Gyvi produktai, pienas, mėsa – absoliučiai uždrausta. Sūrėlis techniškai yra pieno produktas, ir personaliniai kiekiai galimi, bet limituoti. O sausainiai, makaronai, kava – paprastai praeina be didesnių problemų. Bet patikėkite, jūs nenorite, kad dėl penkių sūrelių sulaikytų visą siuntą. Nors... aš asmeniškai mačiau, kaip mama siuntė sūnui į Oksfordą dešimt kilogramų sausių kopūstų. Praėjo. Kodėl? Nes tai ne šviežias maistas ir buvo pažymėta kaip dried vegetables. Geriau jau siųsti džiovintą, o ne šviežią. Ir nepamirškite – Jungtinė Karalystė turi griežtas taisykes dėl gyvūninės kilmės produktų.

Kainos, svoris ir kaip neišsiduoti pas pigiausią paštą

Kodėl vieni vežėjai siūlo penkiolika eurų, o kiti keturiasdešimt už tą patį?

Čia atsakymas, dėl kurio kai kurie kolegos manęs nekenčia. Kai kurios įmonės dirba be licencijų, be draudimo, be normalių sandėlių. Jie ima mažai, surenka penkis siuntinius, įmeta į vieną furgoną, kuris važiuoja kartą per savaitę. Jei kils bėda – jūs niekado jų neberasite. Rimtas pervežėjas turi mokėti muitiniams tarpininkams, sertifikuotiems vairuotojams, kurjeriams Anglijoje. Tai kainuoja. Neperskraustyti kroviniai į vieną durų angą neatvažiuoja patys. Jei kaina atrodo per gera, kad būtų tiesa – taip ir yra. Yra toks posakis mūsų aplinkoje: pigu – brangiai. Ir taip būna devynis iš dešimt kartų. Atleiskite, bet taip yra.

Kiek kainuoja siųsti trisdešimt kilogramų į Birminghamą maždaug?

Aš nenoriu meluoti – tikslios kainos čia nerašysiu, nes jos svyruoja kas porą mėnesių ir priklauso nuo sezono. Bet jei kalbame apie standartinę dėžę per profesionalų pervežimą, tuomet maždaug trisdešimt–penkiasdešimt eurų, gal truputį daugiau jei iki durų reikia. Pigiausias kurjeris, kuris renka į vieną krūvą, gali paimti dvidešimt. Skirtumas? Pas dvidešimties eurų pasiūlymą dažnai nėra sekimo numerio, o jei dingsta – jūs ieškote kaip beprotis bendrose Facebook grupėse. Rimti vežėjai suteikia sekimo numerį, draudimą ir telefoną, kuriuo atsiliepia. Bet rinktis visada jums. Aš tik patariu.

Ar yra kažkokia tiksli kaina, ar viskas pagal svorį?

Svoris yra pagrindas, bet ne absoliutas. Matmenys irgi turi reikšmę, ypač jei siuntinys didelis, bet lengvas. Kurjeriai vadina tai kubiniu svoriu. Kartais jūsų dėžė sveria penkis kilogramus, bet pagal matmenis apskaičiuoja kaip penkiolika. Tuomet mokate už penkiolika. Aš pats prieš kelis metus susidūriau su situacija, kai klientas siuntė tuščią lagaminą. Svoris – trys kilogramai. Mokėjo už aštuoniolika pagal matmenis. Buvo nesmagus pokalbis. Bet tokiose situacijose geriau iš karto klausti: "O koks bus kubinis svoris?" ir palyginti abi kainas. Taip išvengsite staigmenų siuntimui į Angliją.

Ar verta drausti siuntą?

Jei viduje yra bent kas nors vertingesnio nei du šimtai eurų – taip, verta. Daugelis galvoja, kad draudimas – tiesiog papildomas pardavimo triukas. Bet aš mačiau, kaip dėžės krisdavo nuo rampų, kaip lietūs merkdavo paliktus krovinius. Standartinis atsakymas būna: vežėjas ir taip atsakingas. Taip, bet atsakomybė ribota. Jei nematote sąlygų smulkiajame šrifte – paklauskite. Paprastai draudimas kainuoja kelis procentus nuo vertės. Ir dar – parašykite tikrąją vertę jau vien dėl to, kad jei dings, gausite adekvačią kompensaciją. O ne dvidešimt eurų už seną kompiuterį, kuris vertas tūkstančio.

Kas jei siuntinys svėrė daugiau, nei aš nurodžiau anketoje?

Tada vežėjas perskaičiuos. Ir dažnai tai būna nemalonus pokalbis telefonu arba papildoma sąskaita el. paštu. Jei skirtumas mažas – keli šimtai gramų – kartais praleidžia pro akis. Bet jei nurodėte dešimt, o realiai penkiolika kilogramų – kaina kis. Beveik visada. Kai kurios įmonės ima baudą ir už neatitikimą. Todėl turite svarstykles namuose. Arba nueikite į paštomatą, kur jos yra. Yra ir apsimetėlių, kai klientas sako "nu ten labai lengva, tik popieriai", o ten iš tikrųjų knygų krūva. Neišsiduokite patys ir nebandykite apgauti – skaitmeninės svarstyklės dabar visur. Ir vežėjai jau nebeklumpa.

Ar kvepalai ir kosmetika turi apribojimų siunčiant į Angliją?

Skysčiai. Anglijos muitinė į skysčius žiūri atidžiai, jei jų daug. Vienas buteliukas kvepalų asmeniniam naudojimui – nieko baisaus. Bet jei siunčiate penkis, dešimt, jau atrodo kaip prekyba. Be to, alkoholio turinčios kvepalų ar losjonų atmainos gali sukelti klausimų. Geriau nesiųsti atvirų indų, nes jie gali išsiliekti slėgio metu lėktuve. Aš turėjau klientę, kuri siuntė rankų darbo muilus. Praėjo, nes tai nebuvo skysčiai, o kietos medžiagos. Bet plovikliai... čia jau rizikingiau. Jei abejojate – geriau nepakuokite į tą pačią dėžę su drabužiais. Atsirkite atskirai ir pažymėkite. Bus ramiau.

Kai siunta jau peri Baltiją

Kiek laiko eina siunta į Manchesterį, maždaug?

Standartiškai, jei per vežėją su furgonais, terminas yra nuo trijų iki septynių darbo dienų. Jei į duris Londone – greičiau, nes ten centras. Jei į atokų kaimą Šiaurėje – gali temptis. Aš visada sakau klientams: skaičiuokite savaitę, o jei ateina anksčiau – džiaukitės. Yra ir skrydžių variantai, tada dvi-trys dienos, bet ten kaina visai kitokia. Kartą mums siunta į Oldhamą truko devynias dienas, nes keltas vėlavo dėl audros. Taip nutinka. Jūsų siuntinys neplaukia pats sau – jis laukia, kraunamas, vėl laukia. Kantrybė čia yra tas įrankis, kurio niekas nenori, bet visiems reikia.

Ar jie pristato į duris, ar reikia vykti į sandėlį?

Priklauso nuo paslaugos. Durų pristatymas egzistuoja, bet kainuoja brangiau. Ekonominis variantas dažnai būna iki tam tikros vietos – terminalo, sandėlio, siuntų taško. Pavyzdžiui, Londone galite turėti atsiimti iš Heathrow aplinkoje esančio centro. O jei mokate už pilną aptarnavimą – atveš tiesiai. Tik turėkite omeny: jei adresatas nebūnama, dažnai palieka pranešimą. Ir tada jis turi tris dienas atsiimti. Po to – grįžta atgal arba eina į saugyklą, už kurią mokama. Pasiklauskite iš anksto, nes "iki durų" skirtingai skamba pas skirtingus vežėjus. Nebūkite per daug optimistai.

Kas jei adresatas nebūnamas namie pristatymo metu?

Tada prasideda logistinė operacija. Dažniausiai kurjeris palieka pranešimą ir bando kitą dieną. Kai kurie palieka pas kaimyną, bet tai labai retas atvejis. Jei nepaeina du kartus – siunta keliauja į didžiausią miesto skyrių. Anglijoje tai gali būti ne taip arti, kaip atrodo. Tada adresatas gauna raštelį, turi vykti su tapatybe, kartais – susimokėti mokesčius vietoje. Aš tetai siunčiau dėžę į Notingamą. Ji nebuvo namie, o telefonu jos nepasiekiau tą dieną. Galvojau, kad viskas prarasta. Deja, turėjo važiuoti kitą savaitgalį. Gerai, kad buvau perspėjęs. Rimtas vežėjas duoda sekti numerį – naudokitės.

Ar galiu siųsti į bendrabutį ar tai problematiška?

Bendrabučiai... nepatogūs dalykai. Problema ta, kad daugelyje UK studentų namų nėra vietos didelėms dėžėms. Ir priėmimo punkto darbo laikas ribotas. Jei siunčiate į Kembridžo ar Braitono bendrabutį – parašykite tikslų kambario numerį ir bendrąjį telefoną. O dar geriau – susitarkite su recepcija. Nes jei kurjeriui nepavyksta pristatyti, o studentas paskaitoje – siunta pakeliui atgal. Ir grąžinimas kainuoja beveik tiek pat, kiek siuntimas. Aš iš tikrųjų tokios patirties neturiu daug – gal du kartus gyvenime, bet abu kartai baigėsi skambučiais ir keiksmais. Geriau į siuntimo pastabas įrašykite: "paskambinti prieš pristatant".

Blogos istorijos, limitai ir kiti atvejai kai norisi keiktis

Ar tikrai negalima siųsti akumuliatorių?

Negalima. Na, galima, bet su drakoniškais apribojimais. Ličio baterijos, ypač didelės talpos, yra pavojingas krovinys. Mažos AA naudojamos – galima. Bet nešiojamojo kompiuterio ar elektrinio dviračio baterija – jau kvepia atsisakymu. Jei siunčiate elektroniką, kurioje įmontuota baterija, turite pažymėti. Jei baterija atskirai – daugelis vežėjų tiesiog atsisakys. Buvę atvejai, kai žmonės slėpė akumuliatorius po drabužiais. Jei kiltų gaisras konteineryje... Geriau neaprašysiu. Atminkite: baterijos yra baterijos. Jos keliauja pagal kitas taisykles, o ne kaip senas megztinis. Pasidomėkite atskirai, jei planuojate tokį siuntimą.

Mano pažįstamas siuntė telefoną ir jis dingo. Kur jis galėjo paklysti?

Atsakymas be pykčio: dingo ir viskas. Žinote, aš negaliu pasakyti procentaliai, kur jis dabar. Galbūt sandėlyje, galbūt vagys, gal kurjerio kišenėje. Deja, brangi elektronika dingsta dažniau nei norėtumėm. Pamenu atvejį prieš kelerius metus – pervežėjas (ne mūsų, ačiū Dievui) prarado tris telefonus per mėnesį. Galiausiai paaiškėjo, kad važiuodami pro Lenkiją pasiklydo mažame terminale. Telefonai buvo, tik niekas nežinojo, kur. Jei siunčiate vertingą elektroniką – siųskite atskirai, registruotai, su pilnu sekimu ir draudimu. Ir nepasitikėkite fraze "kažkas pažįstamas pasiimsiu". Kartais tas pažįstamas ir pameta.

Ką reiškia "customs value" ir kodėl tai svarbu?

Customs value yra ta suma, kurią jūs nurodote kaip vertę. Ne kaina, kurią jūs mokėjote prieš dešimt metų, o reali rinkos vertė dabar. Jei nurodysite per mažai – muitinė gali pati įvertinti, ir dažnai įvertina brangiau, nei jūs norėtumėte. Jei per daug – mokėsite daugiau mokesčių. Čia balansas. Aš patarčiau paieškoti panašių daiktų eBay ar Amazon ribotam laiko tarpui. Ir tą sumą užrašyti. Pamenu, klientas nurodė antikvarinę vazą – šimtą eurų. Muitininkas rado identišką parduodamą už aštuonis šimtus. Turėjo aiškintis savaitę. Teisinga vertė – jūsų geriausia sąjungininkė. Švaistykite laiką ginčams neverta.

Jei aš pats vežu daiktus mašinoje, tai tos pačios taisyklės galioja?

Ne, visai ne tos pačios. Jūs pats vairuojate, tada tai jūsų asmeninis bagažas, ne komercinė siunta. Yra tam tikri kiekio apribojimai, kad neišsišoktumėte kaip nelegalus pardavėjas, bet jūs nereikia mokėti muito lygiai taip, kaip per kurjerį. Aišku, ribos galiojasi. Negalite tempti penkiasdešimt naujų dviračių ir sakyti, kad tai asmeniniam naudojimui. Muitininkai turi akis. Kartą mačiau, kaip vyrukas bandė atsivežti pigius alkoholio kvepalus kaip dovanas draugams – dešimt dėžių. Teko palikti. Bet šeimos daiktai, persikraustymo mantija – visai kas kita. Tik nepamirškite paso ir nuomos sutarties, jei perkeliatės gyventi.

Ką daryti, jei gavau laišką iš HMRC, kad turiu mokėti?

Pirmiausia – nesidairykite internete atsitiktinių patarimų. HMRC tai rimtas reikalas. Jei laiške nurodyta suma ir kodas – patikrinkite, ar siunta tikrai jūsų. Kartais nusiunčia klaidingai. Jei viskas teisingai, turite sumokėti per nustatytą terminą, kitaip siunta grįš arba bus areštuota. Yra galimybė apeliacijos, jei vertė neteisingai įvertinta. Reikia pateikti sąskaitas, įrodymus. Aš nesu mokesčių konsultantas (tikrai ne), bet galiu pasakyti – atidėlioti blogai. Geriau susimokėti ir pasiimti daiktus, nei vėliau aiškintis dėl delspinigių. Be to, skubus apmokėjimas pagreitina išlaisvinimą. Po savaitės jau turėsite savo dėžę.

Jei aš sumetu viską į vieną dėžę – ir kompą, ir batus, ir porą šiltinukų – ar bus bėdos?

Bėdos bus ne su dėže, o su deklaracija. Muitininkai nemėgsta mišrainės. Jiems reikia suprasti, kas yra krovinys. Kai viduje viskas po truputį, sunku įvertinti vertę, priskirti kodus. Aš turėjau klientę, kuri suvertė dviračio padangą, šlepetes, popieriaus lapus ir plaukų džiovintuvą. Viskas gerai, bet sandėlyje tris valandas aiškinosi, kur yra kas. O jei dar yra uždraustų daiktų maišėje – sustoja visas procesas. Rūšiuokite protingai. Viename – drabužiai ir batai. Kitame – buitinė technika. Trečiam – jei jau reikia – maistas. Taip ir saugiau, ir be papildomų mokesčių lengviau praeisite muitinėje.

Išvada

Taip, siųsti daiktus į Londoną, Manchesterį ar mažą miestelį netoli Bristolio be papildomų mokesčių yra realu. Bet nebus taip, kad viskas išsispręs savaime. Prireiks kantrybės, gerų dėžių ir teisingai užpildytų deklaracijų. Jei kažkas neaišku – geriau paklauskite vežėjo du kartus, nei paskui rašykite į grupę "Ar kas nors žino, kur dingo mano siunta?". Aš tikrai dar nežinau visko, bet tai, ką žinau, gali padėti sutaupyti laiko ir pinigų. Sėkmės pakuojant.