Kaip saugiai pervežti vertingus daiktus į Angliją? Su draudimu ir be galvos skausmo

Žinai, per tuos beveik dvidešimt metų, kai vežioju baldus, techniką ir visokius žmonių turtus iš Lietuvos į Angliją ir atgal, daugiausia klausimų sulaukiu ne apie kainą, o apie baimę. Baimę, kad kažkas nutiks senelės vazai, kompiuteriui arba antikvariniam veidrodžiui. Ir aš tai suprantu – pats matęs tiek gerų, tiek absoliučiai tragediškų situacijų. Tad čia tau ne iš vadovėlio. Čia paprastai, kaip sėdėtumėm prie kavos, ir aš bandau paaiškinti, kaip saugiai pervežti vertingus daiktus į Angliją, kad nereiktų žiūrėti į draudimo dokumentus pro ašaras ir laukti stebūklo.

Ką apskritai reiškia „vertingas daiktas“ prieš kelionę?

Ką apskritai laikyti vertingu daiktu, kurį vežu į Angliją?

Čia nėra stebuklingos linijos. Viena moteris man yra sakiusi, kad jos vertingiausias daiktas – išaustas rankšluostis iš močiutės. Sūnus tuo tarpu vežėsi tris monitorius ir 4090 vaizdo plokštę. Realiai vertingas daiktas – tai ne tik tai, kas kainuoja daug pinigų rinkoje, bet ir kas turi emocinę vertę arba būtų sunkiai pakeičiamas. Aš asmeniškai visada sakau: jeigu praradęs daiktą sėsi ant lovos ir gailėsiesi ne dėl kainos, o dėl to, kad jo nebėra – tai vertingas daiktas. Ir tokius reikia vežtis kitaip.

Ar turiu viską surašyti ant popieriaus, ar galima tiesiog pasakyti vairuotojui?

Ne, vairuotojui pasakyti – tai lygiai tas pats, kas paleisti žinutę į kosmosą. Jis gali nuvežti, bet jis nepildo sąrašų. Reikia rašyti. Ir ne bet kaip – reikia inventorizacijos sąrašo. Kartą klientas pasakė: „o ten toje dėžėje šampano taurės“, o kai atidarius Anglijoje – ten porcelianinės lėkštės. Kur taurės? Nežinia. Tai parašyk sąrašą, pridėk prie dėžės, pasidaryk nuotrauką telefonu. Nes jei kils ginčas su draudimu arba pervežėju, tavo žodis prieš nieką nepadės. Sąrašas – tavo skydas.

Kiek daiktų vertė turi būti, kad verta juos drausti atskirai?

Šitam klausime aš ir pats kartais pasimetu, nes kiekvienas draudikas truputį kitaip žiūri. Bet realistinė riba mano galvoje – maždaug nuo tūkstančio eurų vienam daiktui arba nuo trijų bendrai. Jeigu veži tik kompiuterį už 800 eurų, kartais užtenka bendro krovinio draudimo. O jei veši meno kūrinį ar antikvarinį kilimą – tada jau verta atskiro įvertinimo. Ai, ir dar – kai kurios įmonės ima papildomą mokestį už deklaruotą vertę. Bet žinai, jeigu daiktas kainuoja daugiau negu keturi tūkstančiai eurų, verčiau jau sumokėk tuos papildomus eurus ir miegoti ramiai.

Fotografavimas prieš pakavimą – ar tai nėra paranoja?

Absoliučiai ne. Tai yra vienintelis būdas įrodyti, kad daiktas buvo sveikas prieš kraustymąsi. Aš visada stumiu klientus nufotografuoti daiktus su dienos datos atvaizdu ekrane arba laikraščio numeriu. Skamba kaip detektyvas? Gal. Bet pravers. Buvo atvejis, kai klientė vežėsi veidrodį į Londoną, o gavusi rado įskilimą kampelyje. Draudikas sakė: „o gal tai buvo prieš tai?“ Ji atsiuntė nuotrauką, kurioje veidrodis atspindi jos veidą visą. Ginčas baigtas per valandą. Tai nedaryk to dėl manęs – daryk dėl savo nervų.

Ar galiu vežti auksą, papuošalus šalia drabužių?

Gali, bet turbūt nenori. Aš nesakau, kad vairuotojai vagia – absoliučiai ne. Bet kai kratinys važiuoja per Europą, dėžės kraustomos, kai kur perskraustoma į kitus furgonus... Papuošalai tarp kelnių gali tiesiog išimti. Arba pametami pakeliui. Geriausia – maža, kietojo plastiko dėžutė, kuri eina su tavimi kaip rankinis bagažas arba labai aiškiai pažymėta ir inventorizuota. Oi, ir dar – apie tai draudime reikia pasakyti atskirai. Papuošalai dažnai krenta iš standartinio draudimo sąrašo, nežinau kodėl, bet taip yra.

Pakavimas – čia viskas prasideda

Ar galiu pats supakuoti vertingus daiktus, ar tikrai reikia profesionalų?

Pats gali, bet tada atsakomybė – šimtas procentų tavo. Kartą klientas Jonas iš Panevėžio supakavo krištolines taures į... laikraštį. Tiesiog susivyniojo į „15min“ ir dėjo į dėžę be burbulinės plėvelės. Rezultatas? Bristolio pakraštyje atidarė dėžę – viduje buvo krištolinis taiškas. Draudimas neužmokėjo, nes pats pakuotas netinkamai. Jeigu pervežėjai pakuoja jie – tai jų problemos. Bet žinai ką? Kartais ir jie skuba. Tai jei matai, kad deda per mažai porolono – sustabdyk. Tu turi teisę balsuoti, kai moki pinigus.

Koks popierius geriausias – laikraštis, ar tie burbuliniai vokai kažkokie?

Laikraštis – blogiausias pasirinkimas. Ne tik dėl rašalo, kuris gali įsigerti, bet jis neamortizuoja. Burbulinė plėvelė – gerai, bet geriausias dalykas, kurį aš mačiau – tai poroloninės plokštės viduje ir kartonas išorėje. Yra specialūs kampų apsaugai iš kartono – jie kainuoja centus, o gelbėja tūkstančius. Ir nenaudok senų, šlapių dėžių iš rūsio. Tavo porcelianas nusipelno švarios kartoninės pilies, o ne dėžės, kurią prieš dvejus metus pavadinai šiukšlių konteineriu. Užsakyk kokybiškas dėžes. Verta.

Ar leidžiama vežti elektroniką originalioje dėžėje, ar reikia išpakuot?

Originalioje dėžėje – kaip tik idealu. Jei turi kompiuterio, televizoriaus ar garso kolonėlių originalias dėžes, neikšdink jų. Jos sukurtos pagal tą daiktą. Vienintelė problema – jos dažnai būna per didelės ir nepatogiai naudoti kai kraustaisi. Bet aš rekomenduočiau jas įdėti į dar vieną kartoną, kad neplyšų rankenėlės. Buvęs kolega vežė monitorių be to – dėžė prarijo trinkelę pakeliui, nes rankenėlė atsidarė. Ekranas atsidūrė šiukšlyne. Nors, tiesą sakant, ten buvo ne trinkelė, o atšokęs metalinis kampas prie puspriekabės. Bet rezultatas tas pats.

Kaip supakuot stiklą, kad jis nepasibaigtų dužęs Birmingemo slenksty?

Oi, čia prisiminiau situaciją iš praėjusių metų. Vežėm veidrodį į Birmingemą, o ten... na, pakeliui buvo remontuojamas kelias prie uosto. Stiklas turi būti pastatytas vertikaliai, ne gulomis. Ir niekada nedėk sunkių dėžių ant viršaus. Dar vienas triukas – nulio kryžiukais lipnia juosta stiklo paviršių. Jei jis dužta, šukės liks vietoje, o ne iššoks kaip šrapnelis. Ir tarp stiklų – porolonas. Ne tik kartonas, nes kartonas perduoda smūgį. Birmingemo slenkstis, beje, yra pavojingesnis negu visas keltas kartu sudėjus. Ten vežėjai mėgsta paskutinę sekundę stabdyti.

Ar verta rašyti ant dėžių „atsargiai – stiklas“, ar tai tik kvailas šūksnis?

Rašyti verta, bet tikėtis, kad dėl to kas nors keisis – naivu. Kai kurie vežėjai, tiesiogiai tariant, skaito tas etiketes, kai laiko leidžia. Kiti – meta kur papuola, nes skuba. Etiketė yra signalas, bet ne šarvai. Geriau išvaizdžiai sutvirtink dėžę ir padėk ją ten, kur ji neturės dvidešimties kilogramų viršaus. Aš asmeniškai mėgstu naudoti ryškias oranžines etiketes – jos krenta į akis. Bet net ir tada buvau matęs, kaip dėžė su „stiklas“ etikete baigė kitų baldų apačioje. Tai – realybė, su kuriia reikia skaičiuotis.

Draudimas – ar jis apskritai ką padengia?

Kas yra krovinio draudimas ir ar jis automatiškai imamas vežant į Angliją?

Ne, jis ne automatinis. Bent jau ne visada. Standartinė pervežimo sutartis dažnai turi minimalią atsakomybę – pvz., kilogramui krovinio po kelis eurus. Tai juokas. Jeigu veži stalinį kompiuterį, kuris sveria 15 kg, o draudimas moka 6 eurus už kilogramą – gausi 90 eurų už tai, kas kainavo du tūkstančius. Krovinio draudimas – tai atskira sutartis, kuri turėtų apimti visą krovinio vertę arba bent tavo deklaruoto turtinį sąrašą. Ir nepatikėk, jei kas sako „ai, viskas bus“. Reikalauk popierių. Aš matęs per daug pažadėto auksinio kalno.

Kiek kainuoja draudimas vertingiems daiktams – ar tai labai brangu?

Priklauso nuo vertės, bet asmeniškai man atrodo, kad pigiau negu naujas kilimas. Pavyzdžiui, už standartinės vertės krovinį į Londoną gali mokėti nuo šimto iki trijų šimtų eurų papildomai. Jei turi vieną labai vertingą daiktą – pavyzdžiui, antikvarinę komodą – gali tekti drausti jį individualiai su vertintojo aktu. Kainos kinta, nes taip funkcionuoja rinka. Bet žinai, kas yra brangu? Nemokėti draudimo ir tada pirkti viską iš naujo. Aišku, būna mėnesių, kai klientai sako: „o gal šiemet praleisim tą draudimą?“ Ne. Nepalik to likimui.

Jeigu vežu sodininko traktorių ir šalia – paveikslą, ar draudimas galioja abiem?

Logiškai galvotum, kad taip. Deja, praktiškai – nebūtinai. Yra draudimo sutarčių, kurios nurodo, kad meno kūriniai ar kolekcinės vertybės turi būti deklaruotos atskirai. Traktorius – tai technika. Paveikslas – menas. Vienai kategorijai galioja vienas tarifas, kitai – kitas. Buvo situacija, kai vežėme ūkio techniką į Angliją kartu su antikvariniais baldais, ir dalis baldų nebuvo įtraukta į papildomą sąrašą. Radome sugebėję prasmukti forto eilėje, bet kompensacijos nebuvo. Ai, ne, tai buvo ne traktorius, o mini ekskavatorius (pataisau – tikra situacija, bet 2021-aisiais). Tai pasitikrink sutarties punktus.

Ar draudimas padengia, jeigu daiktas sužalojamas dėl netinkamo pakavimo?

Čia yra tas momentas, kai draudikai išsišiepia iš laimės. Jie mėgsta tuos atvejus. Jei pats pakuoti kaip šūdų maišas dėžėje – draudimas greičiausiai atšoks. Jeigu pakuoti profesionalai ir jie pridirbo – galima bandyti reikšti pretenziją pervežimo įmonei, bet draudimo bendrovė pasakys: „tvarkykitės su vykdytoju.“ Todėl visada fotografuok pakavimo procesą. Net jei atrodo kvailai. Aš turiu telefone galybę nuotraukų, kaip dėžės atrodė prieš išvažiuojant. Kartais tos nuotraukos gelbsti ne dėl draudimo, o dėl sąžinės – žinai, kad padarei viską, ką galėjai.

Ką daryti, jei įmonė sako, kad „viskas apdrausta“, o aš nematau popierių?

Tada atsistoji ir sakai: „parodyk.“ Jei nerodo – nerašyk čekio. Aš niekada nepasitikiu žodinėmis garantijomis, ypač kai kalbame apie krovinių pervežimą tarp Lietuvos ir Anglijos. Popierius yra vienintelis dalykas, kuris turi reikšmę teisme ar ginče. Jeigu furgone važiuoja tavo gyvenimo santaupos, o sutartyje parašyta du balandžiai – tai tu pasirašei ant balandžių. Būna, kad mažesnės firmos sako „nuo ko mums draustis, juk vairuoju pats“. Na ir kas? Kas jei jis užmigs? Kas jei neatidžiai sukraus? Reikalauk draudimo certifikato kopijos prieš sutartį.

Kiek laiko trunka draudimo išmoka, jei dėžė vis tiek dingsta?

Jei viskas gerai – mėnuo, du. Jei draudikai užsispiria – pusė metų. Buvo toks atvejis, kai kliento dėžė su dokumentais ir technika dingo sandėlyje prie Doverio, o draudimo kompanija ieškojo priežasčių nemokėti. Tipo, „o gal jūs patys jos neatgabenote?“ Anglijos draudikai yra atsargesni negu Lietuvos po Brexit, nors čia realiai turbūt dėl biurokratijos pokyčių. Bet faktas tas, kad greitai neperveda. Todėl jei daiktas ypač brangus – geriau jį vežtis lėktuvu su savimi, o ne patikėti vienam kroviniui, kuris važiuoja per Eurotunnelį.

Kelyje – kas vyksta, kai krovinys jau juda

Ar mano daiktai važiuoja tiesiai iš Vilniaus į Londoną, ar būna pervežiama kitam?

Dažniausiai ne tiesiai. Yra toks reiškinys, vadinamas „perkrovimu“. Tavo daiktai gali būti pakrauti Vilniuje, iškrauti Lenkijoje ar Vokietijoje ant didesnės mašinos, o tada Anglijoje vėl perkrauti į mažesnį furgoną. Tai normalu, bet tai taip pat yra rizikos momentas. Kiekvienas persikrovimas – papildoma pakėlimo proga. Yra įmonių, kurios siūlo tiesioginį pervežimą – furgonas vyksta iš taško A į tašką B be persikrovimų. Tai brangiau, bet vertingiausiems daiktams – idealu. Jei planuoji vežti vertingą daiktą į Angliją, paklausk tiesiai: „Ar bus persikrovimų?“ Nes jei neklausi – gali nesakyti.

Ar saugu vežti vertingus baldus su bendru kroviniu, ar geriau užsakyti furgoną?

Su bendru kroviniu pigiau, bet rizikingiau. Tavo baldai stovi šalia kažkokių metalinių stelažų iš kitos įmonės, o vairuotojas juos visus suverčia į vieną kratinį. Buvo atvejis su fortepijonu – ne, su mažesniu pianinu – kuris stovėjo šalia statybinių medžiagų. Kelias buvo slidus Belgijoje, kroviniai pastumti, ir fortepijonas gavo įbrėžimą. Jei turi kelis brangius baldus arba meno kūrinius – užsakyk atskirą vietą arba furgoną. Kaina bus didesnė gal pusantro karto, bet ramybė – neįkainojama. O šiaip, taip, kartais bendri kroviniai būna ir saugūs, bet tai loterija, kurios laimėjimas priklauso ne nuo tavęs.

Kaip Brexit pakeitė taisykles vežant meno kūrinius į Angliją?

Brexit pridarė problemų. Anksčiau per ES viskas slido laisvai, dabar – JK yra trečioji šalis. Meno kūriniams kartais reikia CITES dokumentų, jei tai antikvariniai daiktai iš tam tikrų medžiagų, arba įvežimo deklaracijų. Buvęs klientas vežėsi senovinę medžioklės trofėjų kolekciją – leidimai užtruko tris savaites. Aš šitam klausime tikrai nesiūlyčiau savo kaip eksperto – muitinės taisyklės keičiasi ir aš ne visada spėju paskui. Geriau pasitikrink su muitinės tarpininku. Bet žinok, kad Anglija dabar turi sieną. Su muitais. Ir jei neatitinki taisyklių – daiktas gali įstrigti sandėlyje be jokio perspėjimo.

Ar muitinė gali atidaryti dėžę su vertingais daiktais – ir kas tada?

Gali. Ir atidarinėja. Ne visada, bet jei rentgenas parodo kažką įtartino – atidarys. Jie nešoks per tvoras, kad viską gražiai supakuotų atgal. Jie atidaro, patikrina, uždaro. Kartais blogiau negu buvo. Todėl vertingiems daiktams nenaudok beprotiškai daug lipnios juostos, nes muitininkai kapstys toliau, jei reikia. Geriau dėžę padaryk lengvai atidaromą, bet gerai apsaugotą viduje. Ir niekada neslėpk nieko neapmuito – tai pražūtinga ir nelegalu. Tiesiog deklaruok tai, ką veži, net jei brangu. Muitinė Anglijoje tikrins dažniau negu anksčiau, nes dabar jie atsakingi už sienos kontrolę.

Kiek maždaug trunka pristatymas iš Kauno į Mančesterį šiuo metu?

Realiai nuo trijų iki septynių dienų, jeigu viskas gerai. Tiksliai negaliu įvardinti – priklauso nuo to, ar furgonas laukia pilno užsakymo. Jei turi eksliuzyvinį pervežimą – trys dienos. Jei bendras krovinys – gali laukti savaitę, kol surinks kitas daiktus iš Latvijos ar Estijos. Kartais tenka laukti dėl keltų – ypač jei vėjas prie Dunkerque arba eilės prie Eurotunelio. O buvo taip, kad dėl streiko Prancūzijoje krovinys savaitę pragulėjo! Tai su lūkesčiais atsargiai. Neprominu tau auksinės žuvies. Geriau nustebk sulaukęs greičiau, negu nervuokis vėluojant.

Kai viskas ne pagal planą

Kas būna, jei dėžė su kompiuteriais atvažiuoja subrūžinta – ką spausti?

Pirmas dalykas – neklausyk mano patarimų kaip instrukcijų, nes aš ne teisininkas, bet faktas: pirma, fiksuok. Nufotografuok dėžę dar neužėjęs į vidų. Antra – apžiūrėk turinį. Jei viduje gedimai – rašyk aktą vairuotojui. Jei jis atsisako pasirašyti – fotografuok jo valstybinį numerį ir fiksuok laiką. Tada – pretenzija draudikui ir pervežėjui per 48 valandas. Kuo ilgiau lauksi – tuo daugiau šansų, kad atsakys: „o gal jūs patys tai padarėte persikeldami.“ Buvęs atvejis: klientas atidarė dėžę po savaitės, o ne iškart. Draudimas tą savaitę pavadino „neaiškiu laikotarpiu“ ir sumažino išmoką perpus. Fiksuok iškart.

Ar teko matyt, kad daiktai tiesiog dingsta kelyje – kaip tai įmanoma?

Deja, taip. Ne pas mus konkrečiai, bet rinkoje taip nutinka. Dažniausiai dingsta maži, lengvi, brangūs daiktai – papuošalai, elektronika, kolekcinės monetos. Arba dėžės pasimeta dideliuose sandėliuose per persikrovimo metu, kai neatidžiai vedamos apskaitos. Buvo istorija, kai pervežėjas paėmė krovinį Kaune, perdavė kitam vežėjui Olandijoje, o tas – trečiam JK. Dėžė su dokumentais prapuolė tarp sandėlių. Radome po dviejų mėnesių, bet ji buvo atplėšta. Todėl brangius daiktus keisk į mažą kietą lagaminą ir, jei įmanoma, vežkis pats. Nekalbu apie vagystes – bet paklaidinimai vyksta dažniau, negu man patiktų.

Jeigu apsidrausiu pats per banką, o ne per pervežėją – ar tai protingiau?

Atsargiai. Banko draudimas dažnai dengia turtą būste, o ne krovinį. Aš žinau, kad kai kurie žmonės galvoja: „mano namų draudimas yra, tai kas ten nutiks“. Bet namų draudimas galioja namuose, ne tempiant per Europą. Yra specialūs krovinių draudimai, kuriuos gali pirkti atskirai, bet jie reikalauja sąlygų – pvz., kad vežėjas būtų licencijuotas ir pan. Bankas nebus toks malonus kaip specializuotas draudikas. Aš asmeniškai renkuosi kombinuotą variantą: pervežėjo draudimas plius mano asmeninė nuotraukų ir sąrašų apsauga. Tada bent jau žinai, kad turi du frontus, jei kas.

Ką reiškia „visas pavojus tenka siuntėjui“ mažosiose raidelėse?

Tai reiškia, kad jei kas nutiks – vairuotojas ir jo įmonė liks be kaltės. Viskas guls ant tavo pečių. Tai Frakto sąlygos, bet kai kurios perkraustymo įmonės jas įtraukia į smulkią sutarties spaudą. Perskaityk. Jeigu matai frazę, kad visas pavojus tenka tam, kuris siunčia – tiesiog neženk į sutartį. Tai reiškia, kad net jei vairuotojas rūkys prie tavo daiktų ir sudegins juos – kaltės nėra. Šlykštu, bet tiesa. Yra įmonių, kurios taip daro, nes taip yra pigiau. Tu pats renkiesi ar nori mokėti mažiau, bet rizikuoti viskuo. Aš nesakyčiau, kad tai būna kiekvieną savaitę, bet pasitaiko.

Iš viso to galima pasidaryti išvadą, kad saugiai pervežti vertingus daiktus į Angliją įmanoma tik tada, kai tu pats skaitai sąlygas, fiksuoji faktus ir nebiji klausti. Draudimas yra ne magiška apsauga, o popierius, kuris veikia tik tada, kai viskas aiškiai užfiksuota. Aš nežinau, ar tau dabar lengviau, bet žinok – per tuos metus mačiau ir džiugių akimirkų, kai daiktai atkeliauja idealiai, ir tragedijų. Ruoškitės blogiausiam, bet dirbkit su tais, kurie nebijo paaiškinti realią situaciją. Be to, nepamiršk: tas jausmas, kai atidarai dėžę Anglijoje ir matai, kad daiktas sveikas – jis yra tas jausmas, kuris viską atperka. O jei turėsi bent klausimą – rašyk, nesudėtinga.