Kaip išsiųsti siuntinį į Angliją mikroautobusu saugiai?

Draugas vakar vakare paskambino ir klausia – o kaip ten iš tiesų, gal galiu tiesiog įmesti dėžę į kažkokį mikroautobusą ir nusiųsti į Angliją saugiai? Sakau, žiūrėk, nėra čia raketų mokslas, bet ir taip paprasta, kad „numesi ir pamirši“ – irgi ne. Aš tarptautiniuose pervežimuose su mikroautobusais vyniojuos jau gal kokius dvylika, o gal ir penkiolika metų, skaičiuoti nenoriu. Žmonės galvoja, kad mikroautobusas – tiesiog didelis automobilis. Ne. Tai mažas krovininis skyrius, kur daiktai keliauja arba kaip karaliai, arba gauna į kūną nuo kiekvienos duobės nuo Vilniaus iki Londono. Jei nori, kad tavo siuntinys atkeliautų sveikas, reikia žinoti kelias praktines smulkmenas. Ne sudėtinga. Tiesiog realu.

Pradžiai – nuo ko galvoti, kai renkiesi pervežimą

Ar mikroautobusas yra geras būdas siųsti siuntinį į Angliją?

Atsakymas priklauso nuo to, ką veši. Jeigu turi kokias keturias–šešias dėžes ar kelis maišus, o ne visą buto baldų komplektą, mikroautobusas yra auksinis variantas. Jis lankstesnis už fūrą, paima tiesiai iš namų ir dažniausiai nuveža iki gavėjo durų Anglijoje. Bet jei tenka gabenti pianiną ar trijų vietų sofą – jau nebe siuntinys, o perkraustymas į Angliją. Tada reikia didesnės mašinos. Aš asmeniškai siunčiant daiktus į Londoną mikroautobusu rekomenduoju, kai svoris neperžengia maždaug 300–400 kilogramų. Taip būna laisviau nei su didžiosiomis siuntų tarnybomis, tik reikia rasti patikimą vairuotoją, o ne pirmą pasitaikiusį skelbimuke. Ne tiek suriša rankų, kaip didžioji fura.

Kiek maždaug kainuoja nugabenti dideles dėžes iš Kauno į Birmingemą?

Kainų spektras čia didelis, nelipsiu ant stogo su fiksuotais skaičiais. Prieš porą savaičių klientė vežėsi tris dėžes su drabužiais ir batų dėžtę – sumokėjo apie 180–210 eurų. Viena dėžė viena galėtų kainuoti 80–120, jei vairuotojas jau važiuoja ir turi laisvos vietos. O jei reikia specialaus reiso – brangiau. Dar prisideda pristatymas į aukštą be lifto, tada vairuotojas gali paprašyti papildomai. Tiesą sakant, fiksuotos kainos nėra, nes mikroautobusai į Angliją važinėja kasdien, tik maršrutai skirtingi. Vieną kartą vežiau siuntinį vos už 70, nes bagažinė buvo tuščia ir reikėjo uždengti sąnaudas. Sekmės reikalas.

Ar reikia popierių, jei siunčiu tik asmeninius daiktus?

Brexit šiek tiek viską sujaukė. Dabar net asmeniniai daiktai stringa muitinėse. Jeigu daiktai naudoti, reikia rašytinio paaiškinimo, kad tai – jūsų rakandai, ne pardavimui. Vairuotojas kartais pats žino, ką rašyti CMR lape, kartais ne. Aš patariu klientams pasidaryti sąrašą angliškai. Nes siuntinys į Angliją mikroautobusu neprasisuka pro muitinę kaip vaiduoklis. Neseniai vienam jaunuoliui (tai gal ne jaunuoliui, o vyrukui iš Panevėžio) pasisekė – neturėjo sąrašo, bet vairuotojas buvo patyręs ir papildė popierius kelyje. Jei kitas – nemalonumai. Taigi popieriai reikalingi.

Kaip atskirti normalų vežėją nuo šarlatanų?

Skambini, o ten balsas sušunka „taip taip, mes profesionalai“, bet negali pasakyti, kur jo mašrašnė stovi šįvakar – jau negerai. Tikras vairuotojas, kuris vyksta į Londoną ar Birmingemą reguliariai, papasakos apie talpą kubais, pasakys, ar turi kroviniams draudimą, ir nepabėgs nuo klausimo apie licencijas. Yra tokių, kurie veža be jokio draudimo. Aš tokių vengčiau kaip maro. Kartais geriau sumokėti dvidešimt eurų daugiau, bet žinoti, kad tavo siuntinys Angliją pasieks su žmogumi, turinčiu rimtą vežėjo atsakomybę. Kartą mačiau tipą, kuris kabo ant Viber profilio tris mėnesius, o parodyti licenciją – dingsta kaip į vandenį. Tokių pilna.

Ar galiu paskambinti šiandien ir ryt jau išsiųsti?

Žinoma, jei turi sėkmės. Realybė kitokia – geriausi maršrutai į Angliją užsipildo keliomis dienomis į priekį. Ypač jei reikia konkrečios datos. Turėjau atvejį: klientas skambino pirmadienį, norėjo išsiųsti antradienį. Pasisekė, buvo laisva vieta. Kitą savaitę tą patį vairuotoją jau turėjo pilną krovinį. Tekko laukti iki ketvirtadienio. Taigi planuotis reikia. Yra ekspresiniai reisai, bet ten kaina... kai kurios įmonės paima dvigubai. Karo čia nėra, tiesiog logistika. Aš pats ekspresu nevėžioju, nes miegui irgi reikia laiko.

Pakuotė – dėžės, juostos ir visi tie niekšai

Ar galiu naudoti senas dėžes iš garažo?

Gali, tik nepamiršk, kad tos dėžės jau kartą gyveno ir pavargusios. Mačiau, kaip tokia batų dėžė sulūžo tiesiog pakraunant į mikroautobusą, nes apačia buvo sudrėkusi. Geriausia – dvigubos sieneles. Ir ne tik drabužiams. Jeigu veši smulkmenas, reikia, kad dėžė atlaikytų ne tik savo svorį, bet ir kitas dėžes ant viršaus. Nes mikroautobusuose į Angliją viskas būna sustatoma kaip tetris. Tavo siuntinys gulės ne vienas, ant jo guls kažkas kito. Todėl jei dėžė silpna – bus liūdnai. Naudok naujas arba labai stiprias perdirbtas. Žinok, tai paprasta taisyklė, bet žmonės vis pamiršta: dėžė keliauja tūkstančius kilometrų.

Kaip klijuoti dėžes, kad jos neatsivertų kelyje?

Vieną kartą pažįstamas pakrautas vos nenukrito pirmame posūkyje, nes dėžė buvo užklijuota tik kampuose. Juosta atšoko nuo šalčio. Kelionė į Angliją per Lenkiją, Vokietiją, Nyderlandus – temperatūros kaita tikra. Aš rekomenduoju lipnia juosta eiti per vidurį, per šonus, ir dar kryžiumi viršuje. Taip dėžė laikosi kaip prikibusi. Įsivaizduok, kaip vairuotojas Lenkijos kelyje stabdo – viskas slankioja bagažinėje. Nepakankamai sustiprinta dėžė atsidarys ir turėsi daiktų išsibarstymo pasakojimą. Kaina virvės ritinėlio – keli eurai. Verta, nereikia taupyti ten, kur nereikia.

Ką daryti su skysčiais – šampūnais, aliejumi, vynu?

Čia jautru. Pirma – alkoholis ir skysčiai muitinėje klausimų kelia. Antra – jie bėga. Mačiau situaciją, kai moteris supakavo šampūną į dėžę, apsivyniojo marškinėliu. Bagažinėje buvo šalta, paskui šiluma, slėgis pasikeitė – kamšteliai atšoko. Drabužiai kvepėjo levandomis, bet šalia buvęs vynas... tai buvo tragedija. Mano patarimas: skysčius pervežk tik originalioje pakuotėje, sandariai, ir dar į sandarų maišelį. Rimtai, geriau nevežti tokių dalykų mikroautobusu – ne tam jie skirti. Yra specialūs vežėjai chemijai, bet tai jau ne mikroautobusai iš Lietuvos, o atskira istorija.

Ar ant dėžių rašyti, kas viduje?

Žymėti pravartu. Ne todėl, kad vairuotojas kvailas. O todėl, kad kai pasiekia Londoną ar Mancesterį, jis žino, kuri dėžė kuriai šeimai. Nes važiuoja ne tu vienas. Kartais vienam mikroautobuse būna penki–šeši skirtingi siuntiniai. Jeigu tavo dėžėje bus priklijuotas lapelis su „Jonas, Londonas, N17“ – vairuotojui lengviau. O jei nėra jokių ženklų... jis skambina ir klausinėja, o tu nerviniesi. Vienas klientas anąsyk rašė ranka „nespausti“ ant dėžės su porcelianu. Valio, viskas atkeliavo sveiki. Smulkmena, bet kai vežėjų mašinos tos pačios, o klientų daug, ženklinimas padeda išvengti sumaišties.

Ar šalia mano daiktų bus svetimi daiktai?

Beveik niekada nebus vieninteliai tavo, jei naudoji bendrą mikroautobusą. Tai kasdienybė – mašina važiuoja su trijų–keturių klientų daiktais. Gerai supakuoti tavo rakandai turėtų būti atskirti nuo kitų. Bet fizinės pertvaros būna tik keliuose modeliuose. Dažniausiai viskas surišama diržais ir sudėliama tvarkingai. Blogos įmonės kartais krauna chaotiškai. Aš pats mačiau, kai viršutinė dėžė nuraitydavo ant apatinės, nes nebuvo pritvirtinta. Patikimas vairuotojas visada turi plokščių, ant kurių krauna sluoksnis po sluoksnio. Jei abejoji – klausk, kaip jie krauna. Turi teisę žinoti, nes tai tavo turtas.

Kas vyksta kelyje iki Anglijos

Ar vairuotojas važiuoja be sustojimų?

Ne, nebent robotas. Realus žmogus privalo pailsėti. Maršrutas į Londoną iš Lietuvos trunka maždaug 26–30 valandų su keltu per Prancūziją arba Nyderlandus. Vairuotojas sustos pavalgyti, pamiegoti. Kartais nakvoja kelyje, kartais – pas pažįstamus. O daiktai? Jie lieka mašinoje. Gera įmonė turi saugomą stovėjimą arba mašina užrakinama su signalizacija. Aš prisipažinsiu – kartais naktį pasitaiko prastų parkavimo vietų prie autostrados. Vairuotojas gelbėjasi kaip gali. Bet jei tai profesionalas, jis žino, kur saugiau sustoti. Taigi tavo siuntinys mikroautobuse dvi paras keliauja, bet yra prižiūrimas. Būna, kad nakvoja netoliese, bet mašina po kameromis.

Kaip dažnai vairuotojas praneša apie buvimo vietą?

Tai labai priklauso nuo žmogaus. Vieni rašo „vakarojam netoli Kolno“, kiti – tyli iki paskutinio kilometro. Aš asmeniškai manau, kad kasdienis žinutės nėra didelė paslaptis, bet būna vairuotojų, kurie neturi tam laiko arba nemėgsta telefonų. Prieš siųsdamas dėžę į Angliją, visada pasitark dėl komunikacijos. Jei tau svarbu žinoti – pasakyk. Jei sutinki laukti – irgi gerai. Tik netikėk pažadais „skambinsiu kas valandą“. Tokio dažnio retai kas laikosi. Realiai praneša du–tris kartus per visą kelionę. Kartais net ir to neužtenka, bet ką padarysi, vairuotojas taip pat žmogus, o ne informacijos centras.

Ar muitininkai tikrins mano daiktus?

Gali patikrinti. Ne visada tikrina, bet gali. Turėjau reisą, kai Prancūzijos pusėje paprašė atidaryti dėžę su buitine technika. Nieko baisaus – žmogus pažiūrėjo, palygino su sąrašu, užrašė. Bet būna ir atsitiktinių rimtesnių patikrinimų. Jei kažkas atrodo įtartina – prašo atidaryti. Todėl niekada neužklijuok dėžių taip, kad nebūtų galima atidaryti be peilio. Ir nepakuok to, ko nenorėtum rodyti pareigūnui. Muitinė tarp Lietuvos ir Anglijos po Brexit dirba kitaip nei anksčiau. Kartais vairuotojai patys nežino, ko tikėtis. (Tiesą pasakius, šitą mėnesį galioja naujos taisyklės, bet aš dar iki galo jų nesigilinau. Gal kai kita savaite pasidomėsiu rimčiau.)

Ką daryti, jei gavėjas Londone negali priimti siuntinio laiku?

Standartinė situacija. Aš dažnai siūlau susitarti dėl kaimyno arba saugaus vietos. Patyręs vairuotojas, atvežęs siuntinį mikroautobusu į Angliją, gali palikti dėžę garaže, kieme arba pas kaimyną su rašytiniu patvirtinimu. Bet niekada – ant slenksčio be prašymo. Kartais klientai prašo palikti prie durų, o ten lyja kaip iš kibiro. Dėžė šlapta. Aš pats vieną kartą palikau dėžę su dokumentais prie durų, nes klientas primygtinai prašė. Pasakiau – rizika tavo. Vis dėlto geriausias variantas – pristatymas kai kas nors priima. Jei ne – trumpalaikis sandėliavimas, bet tai jau papildomos išlaidos. Londone pašto dėžučių adresų vairuotojai dažnai neranda.

Ar kaina priklauso nuo to, kaip greitai reikia?

Aišku priklauso. Jei tau reikia, kad siuntinys būtų Anglijoje po trijų dienų – viena kaina. Jei gali laukti savaitę ar dvi – kita. Greitas pristatymas mikroautobusu reiškia, kad mašina turi važiuoti beveik tiesiai, be papildomų krovinių. Tada visas mikriukas skirtas tik tavo dėžėms. Tai patogu, bet brangu. Jei sutinki, kad pakeliui paima kitus klientus – kaina krenta. Aš patarčiau taupesniam klientui rinktis lankstų terminą. Pernai studentai gabeno daiktus į Bristolį – laukė dešimt dienų, bet sumokėjo trečdaliu mažiau, nes važiavo pilnu kroviniu. Ne skubėjo, sutaupė. Toks triukas.

Kai kas nors nutinka ne taip

Ar mano daiktai apdrausti, jei suduš kelyje?

Tai priklauso nuo vežėjo. Rimti žaidėjai turi CMR draudimą arba krovinio draudimą. Bet yra tokių, kurie veža be nieko. Aš visada sakau: prieš pervesdamas pinigus, paklausk draudimo poliso numerio. Jei žmogus pradeda vengti atsakymo – bėk. Atsitinka visko. Štai pernai dėl blogo kelio Vokietijoje atsidarė dėžė su monitoriumi – ekranas trūko. Klientas turėjo draudimą, gavo atlygį. O kitas vežėjas pasakė „aš ne kaltas, kelias blogas“. Ir ką tu padarysi? Taigi, siųsdamas siuntinį į Angliją mikroautobusu, pirmiausia dėmesį kreipk ne į kainą, o į tai, ar tavo daiktai apsaugoti. Tai svarbiau už 15 eurų sutaupymą.

Ką daryti, jei dėžė atvažiavo pažeista?

Klasika. Todėl prieš pakraunant visada nufotografuok kiekvieną dėžę iš visų pusių. Geriausiai – video. Aš klientams tai sakau nuolat, o jie pamiršta. Atvykus pirmas dalykas – apžiūrėk. Jei randi pažeidimą, surašyk aktą. Vežėjas turi pasirašyti. Jei atsisako, rašyk įrašą telefonu, kad jis matytųsi kadrą. Žinoma, jei pats buvai pripakavęs netaisyklingai – niekas nepadės. Bet jei tai tikras pažeidimas, nuotraukos yra tavo draugai. Kartais tenka aiškintis savaitę. Nėra malonu. Bet taip veikia tarptautiniai pervežimai mikroautobusais – be įrodymų tu esi niekas. Beje, blogos kompanijos pasirašyti atsisako specialiai, kad neliktų pėdsakų.

Ar dėti auksą ar pinigus į siuntinį?

NIEKADA nedėk. Rimtai. Ne tą pakartosiu – niekada. Turėjau klientą, kuris įdėjo į siuntinį tris tūkstančius eurų grynais „nes nenorėjo temptis oro uoste“. Dėžė atėjo, pinigų nebuvo. Kas atsitiko kelyje – nežinia. Vairuotojas sakė nieko nematęs. O dabar įsivaizduok – tu bandai įrodyti. Dokumentai, pasai, auksas – nieko vertingo į siuntinį mikroautobusu į Londoną ar kitur. Pasiimk į lėktuvą arba siųsk registruotu paštu su draudimu. Mikroautobusas puikus baldams, drabužiams, indams. Ne paslaptims. Aš čia griežtas, nes mačiau per daug liūdnų situacijų, kai žmonės pasitikėjo ne taip, kaip reikia.

Kas atsakingas, jei vėluoja ir aš patiriu nuostolių?

Čia sunkioji vieta. Logistikos sutartyse dažniausiai yra punktas, kad vežėjas atsako tik už krovinį, ne už netiesioginius nuostolius. Tai reiškia, jei tau reikėjo tų daiktų tam tikrai datai ir jie vėlavo savaite – vežėjas greičiausiai nemokės už tavo prarastą verslo sandorį. Gali bandyti bylinėtis, bet ar verta? Geriau visada planuok su rezerva. Aš asmeniškai sakau: jei tau reikia dėžių Anglijoje penktadienį – planuok, kad jos bus trečiadienį ar ketvirtadienį ryto. Ne paskutinę minutę. Mikroautobusai vėlauja dėl orų, keltų, muitinių. Tai ne idealus pasaulis. Aš jame nugyvenau jau penkiolika metų ir žinau – garantijų nėra.

Apie tai, ko nepasakys bukletuose

Ar turiu padėti vairuotojui krauti?

Paprastai vairuotojai dirba vieni, bet jei esi vietoj ir gali padėti – visada įvertina. Nereiškia, kad turi tempti ketvirtą dėžę ant pečių. Bet jei atidarai duris, parodai, kur kas yra, pagloboji pakrovimui skirtas plokštes – tai pagreitina darbus. O jei esi Anglijos pusėje ir priimi siuntinį? Tada padėk iškrauti, ypač jei didelė ir nešulinė. Nors yra mano kolega, kuris sako: „aš vežėjas, ne samdinys, kraunu pats“. Tai priklauso nuo mentaliteto. Aš pats visada padedu. Greičiau, draugiškiau. Kai siunčiate siuntinį į Angliją mikroautobusu, nepamirškite – vairuotojas irgi žmogus, o ne robotas. Be to, jei laiptai kleti, be tavo pagalbos jis gali temptis dvigubai ilgiau.

Ar galiu siųsti maisto produktus?

Oi. Anglijos muitinė dėl maisto yra labai atidi. Kovą su kiaulių maru ir kitomis ligomis jie veda rimtai. Jeigu randa šaltai rūkytos dešros, gali konfiskuoti. Aš anksčiau maniau, kad jei tai fabrikinė pakuotė – viskas ok. Pasirodo, ne. Dėl to prieš siųsdami siuntinį mikroautobusu patariu: jokio maisto. Naujoji Zelandija – ne, Anglija, bet principas panašus. Palik mamos sūrį savo šaldytuve. Nevežk. Gali prarasti ne tik sūrį, bet ir sulėtinti visą procesą. Kartą vairuotojas turėjo praleistą valandą vien dėl sūrio gabaliuko kažkieno krovininėje. Absurdas, bet realybė.

Koks svoris yra „per daug“ vienai dėzėi?

Praktinė taisyklė: jei tu pats vienas ne gali panešti dėžę – vairuotojui irgi bus sunku. Mikroautobusais į Angliją dirbantys vežėjai dažnai krauna vieni. Jeigu dėžė sveria 40 kg, dar pakeliama. O jei 80 kg? Beveik ne. Be to, per sunkios dėžės gali sulūžti apačia. Mačiau dėžę, kuri svėrė kokius 70 kilogramų (buvo pilna knygų) – apačia atšoko dar Klaipėdos rajone. Geriau padalinti į dvi. Taip vairuotojui lengviau, ir tau saugiau. Dar viena priežastis – per sunkios gali kainuoti daugiau, jei yra svorio limitas. Apie kainų formulę tai priklauso, bet dažniausiai iki 30 kg vienam vienetui yra komfortas visiems. Kelionė ilga, o stuburas ne guminis nei tau, nei vairuotojui.

Ar galiu siųsti gyvūną?

Ne. Nebent per specializuotas tarnybas su skiepais, pasais, veterinariniais patikrinimais. Paprastas siuntinys mikroautobusu – ne variantas. Sulaukiu klausimų apie kates, šunis. Žmonės galvoja, kad bagažinėje gali sėdėti gyvūnas. Negali. Ten be oro, be šviesos, temperatūros pokyčiai. Be to, Jungtinė Karalystė turi griežtas taisykles dėl gyvūnų įvežimo. Be dokumentų gyvūnas patenka į karantiną arba grįžta atgal. Aš ne veterinaras (nors kartais taip jaučiuosi besąs), bet šitoje vietoje tikrai žiniau – gyvūnai ne į dėžę, o į specialų transporterį. Jie turi keliauti keleivio skyriuje, o ne krovininę. Juk ne siuntinys.

Išvada

Taigi, jei apibendrinti – siųsti siuntinį į Angliją mikroautobusu gali būti pigiau, greičiau ir žmogiškiau nei su didele siuntų kompanija. Bet „saugiai“ neatsiranda savaime. Reikia tvirto pakavimo, sąžiningo vežėjo ir tavo paties budrumo. Nepasitikėk vien verbaliais pažadais. Pasirašyk bent jau žodinę sutartį, nufotografuok daiktus, paklausk apie draudimą. Toks jau tas tarptautinis perkraustymų pasaulis – kartais netvarkingas, bet kai žinai taisykles, viskas baigiasi gerai. Sėkmės siunčiant.