Jūsų asmeniniai daiktai: saugus gabenimas mikroautobusu į Angliją

Per tuos dvidešimt keturis metus, kiek dirbu perkraustymų versle, Anglijos kryptis tapo antraisiais namais. Na, ne visai namais, bet važinėjam ten nuolat. Klientai visada klausia vieno – ar tikrai saugu? Aš visada sakau: mažesnis mikroautobusas dažnai pranašesnis už didelę sunkvežimio priekabą, ypač kai keliauja asmeniniai daiktai. Saugus gabenimas mikroautobusu į Angliją – tai ne vien apie mašinos dydį, bet ir apie tai, kaip pakavote, kaip sutarėte ir kiek nervų palikote namie. Aš šį tą esu matęs – ir graudžių istorijų, ir tokių, kai žmogus atidaro dėžę Londone ir net nežino, kas ten dar gyva. Bet jei viską darote protingai – kelionė būna sklandi.

Ko reikia prieš sėdant į kelią

Kiek iš viso kainuoja daiktų pervežimas mikroautobusu į Angliją?

Na, čia kaip su aštuntaisiais metais prieš krizę... šiaip kaina, jei trumpai. Iš Lietuvos į Londoną ar aplinkinius miestus su pilnu krovininiu mikroautobusu – dažniausiai nuo 800 iki 1400 eurų. Žinot, priklauso nuo to, ar važiuojat pirmąją rugsėjo savaitę, kai visi studentai laksto, ar ramiau – sausio viduryje. Kuro kainos šokinėja kaip zuikiai, tai pilno krovinio kaina gali svyruoti ir per porą šimtų. Yra buvę, kad klientas turėjo tik šaldytuvą su trimis lagaminais – sutarėm už pusę, nes ko ten vežti... orą? Tik nepamirškite, kad tai be papildomų muitų, jei vėliau paaiškėja, jog kažkas visiškai naujo.

Ar galiu padėti daiktus be dėžių, jei jie dideli, pavyzdžiui, sofa?

Ai, sofos... Dažniausiai aš sakau – jei telpa pro duris, galim ir be dėžių gabenti. Bet žinokit, yra buvę ir blogai. Vieną kartą pasiėmėme odinę sofą be jokio pakavimo, o lietaus nepamatėm sinoptike (oro prognozėje, o ne tuo sinoptike, kuris dainavo prieš dvidešimt metų). Atvažiavus į Readingą, ji kvepėjo kaimu. Tai... apklotas bent jau privalomas. Normalios įmonės turi moving blankets, šiltas apsaugines antklodes... o ne, tas antklodes vadinasi kitaip, moving blankets. Kartais pigių pervežimų vairuotojai veža be nieko, ir tada nubrozdėjimas garantuotas. Ypač jei mašina sena, amortizacija sugesta kaip pas senelį žigulį.

Kaip išsirinkti patikimą kompaniją, kuri gabena į Angliją?

Čia baisiai svarbu, nes rinka pilna savivalių. Yra tokių, kurios veikia tik Anglijos lietuvių feisbuke, pasiima avansą ir dingsta tarp Lenkijos ir Vokietijos. Rimtai, kasmet girdžiu po kelias tokias istorijas. Patikima kompanija visada turi rašytinę sutartį, registrą kokiame nors Vežėjų sąraše ar... kaip ten dabar vadinasi, Tas... Atransporteris? Ne, aš tikrai neatsimenu visų institucijų pavadinimų (gal čia Lietuvos transporto inspekcija?), bet žinokit – jei nėra nei svetainės, nei rekvizitų, tik gražios akutės profilyje – bėkit. Geriau mokėkite dvidešimt eurų brangiau, bet žinokite, kad daiktai tikrai pasieks tikslą.

Pakavimas – čia viskas prasideda

Kaip supakuoti stiklines dureles ar veidrodį, kad neskiltų?

Stiklas... O, čia mano nemėgstamiausia tema. Prieš penkiolika metų turėjau klientę iš Kauno – vežėm didžiulį senovinį veidrodį į Birmingemą. Aš tada dar perspėjau – sakau, dvigubai suvyniokim. Ji sakė, kad pakankamai. Rezultatas – trys šukės ir ašaros pas klientą. Dabar aš jau nebeklausiu, aš reikalauju. Stiklinės durys, veidrodžiai – burbulinė plėvelė, tada kartonas, tada dar sluoksnis. Ir į statų! Jei sudėsite gulsčiai – lūžta. Nes taip jau yra su gravitacija. Kartais klientai pyksta, kad daug medžiagų naudojam, bet geriau saugu nei atsiprašinėjimai po dviejų tūkstančių kilometrų.

Ar IKEA spintelė ištvers kelionę mikroautobusu iki Londono?

IKEA... Nu, ko čia slėpti – tai ne antikvariniai baldai iš ąžuolo masyvo. Dažniausiai laminatas, drožlių plokštės, kartais varžtai, kurie laikosi tik dėl geros valios. Jei išrinkta ir supakuota – gali ir ištverti. Bet jei vežat surinktą spintelę, kurios nugarėlė plona kaip popierius – tai Dievuliai mato. Važiuojant pro Belgiją, sankryžose stabdom, inercija veikia. Kartais mikroautobusai, jei netinkamai prikrauti, taip šokinėja, kad galva į stogą. IKEA geriau išrinkti. Ir taip, aš žinau, kad ten kniedės – bet tai neturi reikšmės, jei spintelė trūnšta dūžiais... trūnsta... subyra. Žiūrėkit, smegenys jau vakarai (vėlyvas metas, ne sekmadienis).

Ką daryti su drabužiais – dėti į maišus ar į dėžes?

Drabužiai... Na, į maišus greičiau susimeti. Bet aš asmeniškai vengiu tų juodų šiukšlių maišų. Kodėl? Nes jei muitinėje atidaro – atrodo kaip šiukšlės, ne kaip perkraustymas. Kartą kolega (ne iš mūsų įmonės, laimei) turėjo situaciją – muitininkas pamatė trisdešimt juodų maišų ir pradėjo krėsti pokštus. Juokas juokais, bet valanda laiko gaisras. Geriau į popierines dėžes ar specialius drabužių konteinerius. Dar geriau – spintas su strypais, jei mikroautobusas turi. Kai kurie mūsų senesni turėjo... na, turėjo, nes modelis jau parkuotas. Naujesni transporteriai – ne visada. Bet drabužiams tinka ir paprasta dėžė.

Kaip pažymėti dėžes, kai jų dvidešimt ar daugiau?

Žymėjimas... Aš visada siūlau – dėžės numeruojamos ir kambariai. Pavyzdžiui: '2 – virtuvė', '5 – miegamasis'. Buvo toks klientas Panevėžyje, atsimenu lyg vakar... nors gal užvakar... taigi jis parašė ant kiekvienos dėžės gražia šriftu. O važiuojant... lijo, dėžės šlapios, rašalas išteko. Atvažiavus į Bristolį – viskas mėlyna, kaip pasiklydęs tip... ne, taip, tiesiog mėlyna. Tai geriau etiketes klijuoti ir su flomasteriu. Ir dar – viršų dėžės žymėkit. Nes jei apversite – ir porcelianas, ir užrašai nueina niekais. O be numerių iškrovimas tampa spėlione, ypač kai skuba.

Apie dokumentus ir muitinę – be išpažinčių

Koks dokumentas reikalingas, kad mano daiktai praeitų muitinę?

Dokumentai po Brexit pasikeitė. Anksčiau buvo paprasta – ES reiškia laisvas judėjimas. Dabar... hm. Jei asmeniniai daiktai, reikia kažkokios deklaracijos, sąrašo. Kartais reikia įrodyti, kad tai naudoti daiktai – bent jau 6 mėnesius. Kaip įrodyti? Čekiai, nuotraukos... o kartais ir jūsų žodis pakankamai. Aš nežinau tiksliai visų muitinės niuansų Anglijos pusėje 2025 metais, nes ten taisyklės šokinėja. Geriau pasitarkit su muitinės tarpininku arba būkit sąžiningi su sąrašais. Fasuotų prekių nederėtų vežti kaip asmeninių daiktų – tai jau prekyba. O dėl prekybos – ten kiti popieriai.

Ar mikriukas važiuoja per keltą, o gal tunelį po Lamanšu?

Dažniausiai keltas. Ne dėl to, kad tunelis blogas – tiesiog mikroautobusams su kroviniu ten brangoka, ir ilgesnės mašinos nepatogiai jaučiasi tunelyje, nors realiai... važiuoja ir vienu, ir kitu. Aš asmeniškai mėgstu keltą Haver Litle? Ne, Doveris–Calais arba Dunkirkas. Nežinau kodėl, bet keltai man asocijuojasi su pertrauka. Vairuotojas pailsi, daiktai stovi ramiai. Tunelis greitesnis, bet jame nieko nematai, ir jei staiga techninė bėda – po vandeniu nepagalinsi. Iš kolegos girdėjau, kad vežė tuneliu – viskas ok, bet atmosfera slogi. Nu, bent jau daiktai saugūs abiem atvejais, jei mašina tvarkinga.

Ką daryti, jei muitinėje prašo atidaryti dėžes?

Ai, atidarinėja. Kartais dėl principo, kartais dėl įtarimų. Jei sakėt, kad vežat buitinę techniką, o ten – keturi nauji kompiuteriai – įtartina. Sutinku. Aš kai buvau jaunesnis, labai nervindavausi, kai muitininkai lįsdavo. Dabar jau ramiau – pasiimam atvaržytoją, atdarinėjam, rodome. Svarbu, kad dėžės būtų neįtvirtintos hermetiškai. Kartais klientai užklijuoja kiaurai drėgmei atsparią... atspariai? Nu, vandeniui atsparią juostą sluoksniuose – atidarai pusvalandį. Palikite galus atviresnius, kurias galima patikrinti neardant visko. Ir dar – nekaskite brangių daiktų po penkiolika kitų sluoksnių, kuriuos reikia iškrauti visai mašinai.

Transportavimas saloje ir pristatymas

Ar mikriukas gali įvažiuoti į Londono centrą, kur ULEZ ir kamščiai?

Londonas... Oi. ULEZ – tie mokesčiai už švarų orą, apie kuriuos net vietiniai piktinasi. Dyzelinis krovininis mikriukas dažnai turi mokėti papildomą mokestį. Tai jei pristatymas į centrą – skaičiuokite iš anksto. Nemažai firmų nusipirkome naujesnius transporterius, atitinkančius standartus, bet senesni mūsų... hm, kartais sumoka klientas, kartais aš, jei pamirštu pasitikrinti. Kamščiai – nuo ketvirtadienio iki pirmadienio ryto siaubingi. Kartais mums paprasčiau iškrauti Wembley ar Harrow'e, o tada žmogus pasiima. Žinoma, jei visas butas – reikia prie pat durų. Tada pabūnam eilėje. Nervai? Kartais. Bet kava palei kelią padeda.

Ar dažniausiai vežat tik į Londoną, ar ir į kitus Anglijos miestus?

Ne ne, tikrai ne. Aišku, Londonas – topas. Ten gal keturiasdešimt procentų visko. Bet važiuojam ir į Birmingemą, Mančesterį, Liverpulį, Bristolį, net į Moldą... tuo... Ne, ne Moldą, tuo... į Velsą, Tenby mažą miestelį vežėm kartą. Toks žavingas, bet kelias siaubingas. Mikroautobusas pasiekia ten, kur didelis sunkvežimis nepasivers. Anglijoje gatvelės siauros, ypač senesniuose kaimuose Cotswolds ar panašiai. Tada mes ir esam naudingi – susispaudžiam, įvažiuojam, iškraunam per mažesnes dureles. Ai, taip – dažnai Anglijoje žemos tvoros, reikia atsargiai vairuoti atbulai, nes 24 metų patirtis dar nepadaro tavęs nemirtingu atbulinime... atbulioje. Važiuojant.

Kiek laiko užtrunka kelionė Kaunas – Londonas su mikroautobusu?

Na, žiūrint kaip važiuoji. Teorija – apie 25–28 valandos su privalomu poilsiu. Realybė – nuo 30 iki 40. Kodėl? Nes vedžioja per Lenkiją, Vokietiją, Belgiją... na, galima ir kitaip per Olandiją. Kartais keltas vėluoja. Kartais vairuotojas privalo miegoti – tachografas pypsi. Aš šiaip jau neatsimenu, ar mikroautobusams iki 3,5 tonos visada tachografas, bet kai kurie mūsų sunkesni – jau reikia. Tai stotelės privalomos. Be to, Anglijoje dešinėje pusėje važiuojama, reikia priprasti. Vienas mūsų vairuotojų prieš dešimt metų atvažiavęs į Doverį, išsivarė į priešingą eismo juostą. Baisi istorija, laimingai baigėsi. Tai laikas – labai kintamas dydis.

Saugumas ir blogos staigmenos

Ar daiktai draudžiami pervežimo metu?

Draudimas... Rimtos įmonės turi CMR draudimą arba krovinio draudimą. Bet aš jums pasakysiu atvirai – limitai ten ne visada milžiniški. Paprastai vertė už kilogramą. Asmeniniai daiktai – jie sunkiai įvertinami. Jei vežat senovinį kilimą, kurio vertė dešimt tūkstančių, o CMR draudimas dengia iki dviejų eurų už kilogramą... nu, skaičiuokite patys. Aš patarčiau brangesnius daiktus drausti papildomai. Arba nesiųsti visko vienu kartu. Žinokit, yra atvejų, kai dingsta dėžė. Retai, bet būna. Ir tada tie du eurai už kilogramą labai nepadės sielai nuraminti. Tiesiog būkit realistai.

Kas atsako, jei dėžė atsirado su įbrėžimu ar įdubimu?

Pripažįstu – pasitaiko. Mikroautobusas, nors ir mažesnis, vis tiek siūbuoja. Jei dėžė netinkamai supakuota arba pastatyta ant kampo – gali atsirasti įbrėžimų. Arba jei klientas pats pakrovė sunkias dėžes ant minkštų daiktų... Aš nekalbu, kad taip yra gerai, bet realybė tokia. Mes stengiamės atsakingai. Bet būkit sąžiningi – jei patys pakrovėte šaldytuvą ant kartoninės dėžės su lėkštėmis – nu kas čia kaltas? Atsakomybė dažniausiai dalijasi. Blogos įmonės verčia pasirašyti aktą, kad viskas buvo idealu. Mes taip nedarom, bet žinokit – fiksuokit telefonu viską prieš pakrovimą. Tada lengviau ginčytis, jei kaltas vežėjas.

O jeigu vairuotojas pavėluoja pristatyti daiktus į Angliją?

Vėlavimai... Tai lyg oras Anglijoje – beveik normalu. Ne mūsų tyčia, dažniausiai. Gedimas, avarija priešais, keltas atšauktas. Kartais klientas sako 'bet jūs žadėjote antradienį!' – o aš žinau, kad žadėjom, bet kas gali užtikrinti 100%? Aš negaliu. Net Boeing ne visada laiku nusileidžia. Svarbu – komunikacija. Jei vairuotojas dingęs tris dienas be žinios – čia jau blogai, galbūt apgavystė. Bet jei skambina, rašo, atsiprašo – žmogiška. Mes, kai vėluojam, bandom kompensuot kitu būdu. Nors sutartyje parašyta, kad terminai preliminarūs, daug kas skaito tik kainą.

Kaip aš žinosiu, kad daiktai tikrai nuvežti į tą teisingą adresą?

Adresas Anglijoje... Jie ten painūs. Postkodai, namai be numerių, tik pavadinimai. 'The Willows', 'Rose Cottage'. Aš kartą norėjau pristatyti į tokį, o GPSas nuvedė į kitą gatvę. Pasisekė, kad klientas išėjo į lauką pagal triukšmą. Dabar aš visada reikalauju telefono numerio ir prašau, kad žmogus būtų vietoje. Be to, gerai nufotografuokite proklį... prokelį, įvažiavimą, gatvės ženklą. Nes Anglijoje vienodi namai – kaip birželio bugai, nieko nesuprasi. Ir taip, mes skambinam prieš pusvalandį. Jei neatkelia – paliekam, kur liepia, bet be parašo. tai ri... tada rizika jūsų. Aš taip darau tik su aiškiu leidimu.

Smulkmenos, apie kurias nepagalvojat

Ar galiu vežti augalą – alyvą ar ką nors didesnio – į Angliją?

Augalai... Po Brexit tai tapo kosmosu. Techniškai – draudžiama vežti dirvą su augalais be sertifikatų. Bet aš nesu botanikas ir nesu 100% tikras, ar kambarinis fikusas keliauja taip pat kaip sodinukai. Žinau, kad laukiniai augalai – čia ne. Kambariniai... gal? Bet aš rizikuoti nesiūlyčiau. Kartą klientė labai prašė pasiimti didelę alyvą... mes atsisakėm. Verkė, pyko, bet geriau pykti nei pasienyje konfiskuoti. Kur tada dėsi? Muitininkas nepasiims globoti, tiesiog išmes. Tai augalams – siunčit su specializuotomis tarnybomis arba palikit kaimynams. Kaimynai apsidžiaugs labiau nei muitinė, nors irgi ne visada džiaugiasi.

Kurioj vietoj daiktai labiausiai taškosi – pas mus ar pas jus?

Na, šiaip tvarkingai važinėjant – niekur. Bet realiai? Dažniausiai Lietuvoje pakrovimo metu. Nes skuba, nespėja, lyja, kolega nuleidžia dėžę. Anglijoje dažniausiai tik iškraunam. Nors buvo atvejis, kai klientas Peterborough'e gyveno, garaže prašė sudėti. O ten garažas toks žemas, kad aš pats netilau su galva. Nukabinom daiktus prie vartų, o jis pats tempė toliau. Tai aš nežinau, ar tai dar mūsų atsakomybė. Ko noriu pasakyti – saugus gabenimas mikroautobusu į Angliją priklauso nuo abiejų pusių. Mūsų – kaip vežam. Jūsų – kur liepiat dėti ir kaip pasiruošėte. Kartais klientai nori stebuklo už minimumą. Stebuklai baigėsi su Mozėmis.

Koks tavo nemėgstamiausias daiktas vežti ir kodėl?

Oho... Tai lygintuvas? Ne... Ne, kartoninė dėžė su knygomis. Dešimt dešimčių kilogramų viename langelyje. Aš nejuokauju – advokatų archyvai, senos enciklopedijos.