Individualūs mikroautobusų pervežimai į Londoną: kas, kaip ir kur klysti nenoromis

Jau 23 metus dirbu tarptautinių perkraustymų srityje – pervežu daiktus mikroautobusais į Londoną, atgal į Lietuvą, o jei reikia, ir į kitas Europos kerteles. Individualūs mikroautobusų pervežimai į Londoną mano akimis atrodo visai kitaip nei spalvingi skelbimai internete. Ten viskas gražu ir skaidru, o realybėje būna visko. Žmonės skambina su milijonu klausimų, o aš atsakau taip, lyg kalbėčiausi su kaimynu per tvorą. Šiame tekste sudėjau dažniausius klausimus, kuriuos tenka girdėti, ir bandau paaiškinti, kaip viskas vyksta iš tiesų, be pūkų.

Kainos, laikas ir kaip viskas prasideda

Kiek maždaug kainuoja individualus pervežimas mikroautobusu į Londoną?

Maždaug nuo 800 iki 1800 eurų. Taip, skirtumas didelis, bet realybė tokia. Aš žinau, kad tai ne ta atsakymas, kokio tikitės. Pavyzdžiui, jei judate iš Kauno į rytinį Londoną su dešimt dėžių, viena sofą ir dviračiu – bus pigiau nei pilnas dviejų kambarių buto perkraustymas iš Klaipėdos į centrą. Kuro kainos šokinėja, o po Brexit viskas šiek tiek pabrango. Dar vieną kartą pabrangus, mes pervežėjai irgi verčiam kainas. Kartais klientas sako "bet internete rašo 600", o aš atsakau – rašo, bet arba be muito, arba mažesnis mikroautobusas, arba tiesiog šūdas. Svarbu žinoti, į ką tikitės.

Ar mokėti mažiau, jei važiuoju vienas, o ne su šeima?

Jei jūs vieni, bet daiktų kaip trims šeimoms – mokėsite tiek pat. Nes kaina priklauso ne nuo keleivių skaičiaus, o nuo užimamos vietos. Individualūs pervežimai skaičiuojami pagal apimtį. Jeigu jums reikia vienos sėdynės sau ir visos kitos vietos – daiktams, mikroautobusas pilnas. Aną savaitę vežiau vaikiną, kuris sakė, kad jam tik lagaminas. Atvažiavus paaiškėjo – devynios dėžės ir šaldytuvas. Teko derėtis vietoje. Kad taip neatsitiktų, geriau nuo pradžių pasakyti viską. Nebijokite – mes irgi žmonės, suprantam, kad būna kaip būna.

Kodėl vieni pervežėjai prašo dvigubai mažiau nei kiti?

Atsakymas paprastas: ne visi veža patys. Kai kurie išmeta skelbimą, surenka užsakymą, o paskui skambina kokiems studentams su paslaugiu vanagu ir sako – vežk už keturis šimtus, aš pasiėmiau aštuonis. Arba jie neturi licencijų, draudimo, nieko. Aš mačiau, kaip į Londoną išvažiuoja mikroautobusas, kurio stabdžiai pašluoti kaip po dvidešimties metų karo. Ir klientai sėdi viduje. Tai va, jei kaina žema kaip kabelio – klauskite, kodėl. Nėra stebuklingų pigaus variantų. Kartais pagaunate tuščią grįžtantį reisą, tada gali gauti nuolaidą, bet tai loterija. Nepasiklyskite pigume.

Kelias, muitinė ir kas nutinka kelyje

Kiek laiko trunka kelionė mikroautobusu iš Lietuvos į Londoną?

Teoriškai – apie 22–24 valandas. Praktiškai gali tempti ir 30. Važiuoji per Olandiją, Vokietiją, Lenkiją... na, iš tikrųjų greičiausias kelias dabar per Vokietiją tiesiai. Kartais pasienyje tarp Belgijos ir Prancūzijos stovi eilėje po tris valandas – nežinia kodėl. Neseniai kolega strigo šešias valandas ties Calais. Aš stengiuosi važiuoti per naktį, kai mažiau eismo. Bet jei klientas bijo tamsos, derinam dieną. Jūsų daiktai važiuoja su jumis, jei individualus pervežimas, dažniausiai taip. Nebent sutariame kitaip. Asmeniškai aš vežu pats iki pat slenksčio.

Ar reikia deklaruoti daiktus kertant sieną su mikroautobusu?

Taip, reikia. Tai jūsų asmeniniai daiktai, bet jei vertė didelė arba vežate ką nors komerciško – dokumentai privalomi. Aš visada vežu manifestą, bet daugelis klientų vežasi tik dėžes su rūbais. po Brexit muitinės tapo griežtesnės. Dažnai paklausia, ar neprekybiniai daiktai. Atsakymas: ne, asmeniniai. Bet jei grįšite su visiškai naujais baldais – gali užduoti papildomų klausimų. Čia aš jau visada pasikonsultuoju su muitinės agentu, nes kartais noriu būti šimtu procentų tikras, o ne spėlioti. Jums patariu taip pat daryti.

Ką daryti, jei muitininkas paprašys atidaryti lagaminą?

Atidarai. Rimtai, netempkite laiko. Aš buvau liudininkas, kai moteris atsisakė atidaryti dėžę su asmeniniais daiktais – praradom valandą, o galiausiai vis tiek atidarė. Muitininkai turi teisę tikrinti. Aš, kaip vairuotojas, tuo metu stoviu iš šono ir laukiu. Geriausia viską pakuoti taip, kad būtų lengvai pasiekiama. Neuždenkite to, kas gali kelti įtarimą. Ir jei viduje šviečiantis televizorius be dėžės – gali tekti įrodinėti, kad naudotas. Taip, būna ir tokių situacijų. Viskas išsprendžiama, tik reikia kantrybės, kiek jos turite.

Kur tiksliai praeiname muitinę važiuojant į Londoną?

Dabar jau viskas vyksta Calais arba Doverio uoste. Anksčiau buvo paprasčiau. Sunku pasakyti vieną vietą, nes priklauso nuo maršruto. Aš dažniausiai važiuoju per Doverį, ten muitinė praeinama uoste prieš įvažiuojant į Britaniją. Kartais, jei kelyje remontai, pasukame per Dunkirką – ten panašus principas. Svarbu, kad pasas ar vizas būtų tvarkingi, o daiktų sąrašas – ne užrašytas ant popierinio rankšluosčio. Matęs tokių per dvidešimt trejus metus. Va, pagalvojau – jau dvidešimt treji. Laikas bėga greičiau nei autostradais.

Ar man reikia vizos, jei važiuoju tik vežti daiktus į Londoną?

Jei jūsų vežėjas yra iš Lietuvos – jam reikia CMR ir kitų popierų. Jums kaip keleiviui – reikia to, ko reikalauja Didžioji Britanija. Aš nesu pasų specialistas, čia teisininkai žino geriau. LR pilietybės turėtojams dabar, man rodos, reikia vizos darbo ar gyvenimo reikalais. Jei turite leidimą gyventi UK – rodote pasą ir leidimą. Aš tik vairuotojas, mano darbas – nežinoti visų migracijos įstatymų, bet žinoti savo. O jei jūs jau gyvenote Londone – situacija kitokia. Sutikite, čia painu. Geriau pasiskambinkite į ambasadą nei klausti manęs.

Daiktai, pakuotė ir keisti atvejai

Kaip supakuoti daiktus, kad jie išgyventų kelionę iki Londono?

Geriau per daug nei per mažai. Plėvelė, burbulai, dėžės. Baldus reikia išardyti, jei įmanoma. Mačiau, kaip veža stiklinį stalą be apsaugos – atvykus turėjo mozaiką. Kita vertus, neperdėkite. Kartą vežiau moterį, kuri kiekvieną puodelį suvyniojo į penkis sluoksnius. Mikroautobuse vietos nėra begalinės, jei pakuotė per daug išsipučia, nebetelpa. Dėl drabužių – geriausia maišai, o ne dėžės. Drabužius galima suspausti, o dėžės užima fiksuotą formą. Vienas klientas vežė žieminius rūbus šiukšlių maišuose. Iš pradžių nusijuokiau, o paskui pagalvojau – protingai, maišai prisitaiko prie kampų.

Ar galiu vežtis augalą, pavyzdžiui, didelę palmę?

Oho. Augalai... Tai viena sričių, kur aš neįsišaknijęs iki galo. Žinau, kad dirvožemis kelia problemų, nes Anglijoje griežtai tikrinami kenkėjai. Mažus vazoninius galima, bet didelę palmę su žemių kiekiu? Čia greičiausiai reikia fitosanitario. Aš vežiau kartą papartį – praleido, bet muitinininkas pasižiūrėjo ilgai. Kitą kartą turėjau atiduoti fikusą pasienyje. Geriausiai pasitikrinkite prieš kelionę, o ne spėliokite. Aš vežu, bet ar leis įvežti – ne nuo manęs. Kartais sakau klientams: geriau palikite kaimynei tą palmę, nei rizikuokite. Ne visada jie klauso mano patarimo.

Ar mikroautobuse galima vežtis gyvūnus?

Katės, šunys – taip, bet reikia paso, skiepų, kai kuriems – karantino. Tačiau atvirai: per 23 metus vežiau gyvūnus gal dešimt kartų, ir kiekvieną kartą buvo kitaip. Šuo iš Lietuvos į Londoną kitaip nei atgal. Nes taisyklės kisasi. Ką tiksliai reikia – nepasakysiu iš galvos, nenoriu meluoti. Pas veterinarą ir pasiskambinkite į DEFRA. Dėl mikroautobuso – vietos užtenka dviem katinams dėžėse, dažniausiai sėdi gale. Tik prašau – nepakvieskite manęs laikyti šuns ant kelių vairuojant. Aš bijo (taip, pataisau – bijau) gyvūnų, lakstančių laisvai salone. Tas žino, kas matė.

Kas bus, jei mikroautobusas suges kur nors Belgijoje?

Belgijos šalikelės nėra draugiškiausios. Aš prieš kiekvieną reisą tikrinu padangas, tepalus, aušinimo skysčius. Bandau sumažinti riziką. Bet jei gesta – turime assistance draudimą. Geriausi atvejai – gedimas netoli serviso. Kolegai perėjo diržas netoli Liuksemburgo, stovėjo keturias valandas. Aš turėjau gedimą Manheime – nutrūko sankabos trosas. Teko kraustyti daiktus į kitą mikroautobusą. Jūsų daiktai nevėluos amžinai, bet gali vėluoti dieną. Ir čia svarbu, kad pervežėjas turėtų planą B, o ne tik rankas sugniaužti. Aš visada turiu atsarginį variantą, bet vis tiek stresas.

Dokumentai, draudimas ir tie nepatogūs dalykai

Ar tikrai apdrausti mano daiktai, jei kas nutiktų?

Teoriškai – taip, jei sutartyje parašyta. Praktiškai aš mačiau, kad draudimas būna kasko arba krovinio. Kasko dengia mikroautobusą, ne jūsų sofa. Krovinio draudimas turėtų dengti daiktus, bet yra suma ir limitai. Kai kurie turi draudimą, bet minimalų – 10 000 eurų. Jei viso buto baldai – gali neužtekti. Prieš važiuodami klauskite poliso. Ir jei sako "visa padengta" – paprašykite juodai ant balto. Draudimas yra privalomas visų pervežimų, bet ne visi jį turi tinkamą. Aš per tiek metų mačiau visko, todėl raginu skaityti smulkųjį šriftą.

Ar egzistuoja paslėpti mokesčiai pervežant į Londoną?

Kartais taip. Ne pas mane, bet rinkoje tikrai. Matai kainą internete – 900 eurų. Paskui prisideda kuro antkainis, muito mokestis, vairuotojo maitinimas. Vienas klientas pasakojo, kad kitai firmai prirašė 300 eurų už "papildomas įkrovas", nors daiktų kiekis nepasikeitė. Aš stengiuosi viską pasakyti iš anksto, bet pripažinsiu – ne visi taip daro. Ypač jei pervežimas iš kaimo iki kaimo, o ne didmiesčio centro. Kelių mokesčiai, keltai, tuneliai... o dėl keltų dar prisideda tos bunkerių kainos, kurios keičiasi kas savaitę. Tai va, klauskite sąskaitos detalių iš anksto.

Ar visada gaunu tą patį mikroautobusą, kurį matau nuotraukose?

Ne. Aš tiesiai šviesiai pasakysiu – kartais nuotraukos iš senesnių laikų. Aš pats keičiau tris mikroautobusus per pastaruosius penkerius metus. Kai kurie skelbimai internete kabo metų metus. Jūs matote gražią, blizgančią mašiną, o atvažiuoja pilka, su įbrėžimu ant šono. Svarbu ne spalva, o kad būtų sausas viduje, veikiantys saugos diržai, pakankamai vietos. Kartą atvažiavau su mašina, kurią buvau pasiėmęs iš serviso – dar buvau lipnia juosta užlindęs buferį. Klientas nustebo, bet viskas tilpo, nuvažiavom. Gyvenimas ne visada kaip kataloge, tiesa?

Ką reiškia, kai pervežėjas sako, kad turi "partnerį Anglijoje"?

Dažnai reiškia, kad jis pats nevažiuoja iki galo. Surinka jūsų daiktus Lietuvoje, atveža į Olandiją, ir ten perduoda partneriui, kuris turi UK licenciją. Tai nėra blogai, jei skaidru. Bet aš mačiau, kai daiktai "dingsta" perdavimo metu. Vienas klientas laukė savo dviračio Londone savaitę, nes "partneris" jį paliko sandėlyje. Aš pats važiuoju iki Londono, bet jei perduodu – sakau atvirai. Kitu atveju tai tiesiog tarpininkavimas, kai nežinai, kas atvažiuos pas tavo duris. Ir tai erzina, mane asmeniškai irgi.

Kodėl kartais atvyksta vaikinas, atrodantis tarsi pirmą kartą mato mikroautobusą?

Taip, buvęs atvejis. Užsisakote pas solidžiai skambančią įmonę, o atvažiuoja devyniolikmetis su akėčiomis, kurios dar neišmokęs vairuoti, ir padeda jūsų daiktus kaip arbatinius. Kodėl? Nes didelė įmonė priėmė per daug užsakymų, o savo vairuotojai serga. Pasamdo freelancerį per skelbimą. Aš tuo metu dirbau su kita firma ir mačiau, kaip skambindavo žmonėms iš gatvės. Tai nėra norma, bet taip nutinka. Ypač rugpjūtį arba prieš Kalėdas. Geriausia – jei atvykusiam galite užduoti klausimų. Jei jis painiojasi su krovinių tvirtinimo diržais – pavojaus varpai jums skambėtų.

Praktika Londone ir paskutiniai klausimai

Ar mikroautobusas tilps mano gatvėje Londone?

Londonas... senamiesčio gatvės siauros, dviejų krypčių, o kai kur – vienpusės su žaliais aikštelės ženklais. Jeigu gyvenate Islington, Camden arba Kensington – centras bus problematiškas. Kartą vairavau į Hackney gatvelę, kuri buvo tokia siaura, kad nulupau veidrodėlį. Klientas apsidraudė, bet nervai išsekę. Geriau iš anksto patikrinti gatvės plotį. Aš dariau klaidą nepatikrinęs – dabar visada žiūriu. Jei gatvė per siaura – daiktus iškrauname artimiausioje aikštelėje ir nešame. Tai trunka ilgiau, bet saugiau. Kaina nuo to nepasikeičia, nebent kilometrų daugiau nuvažiuoju specialiai.

Ką daryti, jei laiptinėje Londone nėra lifto?

Juokdariai sako – sportuosit. Rimtai – aš nešiu, bet su sąlyga, kad apie tai žinau iš anksto. Jeigu trečias aukštas be lifto ir pilnas mikroautobusas sofų – labai pravartu papildoma ranka. Aš turiu keltuvus, vežimėlius, diržus, bet du žmonės geriau nei vienas. Be to, Londone laiptai dažnai spiraliniai, siauri, senoviniai. Ne visada sofos praeis aukštyn. Kartą teko pervežti spintą per langą – štai jums ir Londono žavesys. Apie laiptus pasakykit iš karto, kai deratės. Nes jei atvažiuos vienas žmogus ir pamatys penkis aukštus – gali būti kad atsisakys.

Ką daryti, jei atvykus į Londoną randu, kad trūksta vienos dėžės?

Pirmiausia – nepanikuokite. Patikrinkite sąrašą, patikrinkite mikroautobuso pakampes, po sėdynėmis. Kartais dėžė nukrenta už bagažinės plokštumo, sunkiai matosi. Jei tikrai nėra – skambinkite vežėjui nedelsiant. Geri pervežėjai turi logotipus ant dėžių, numeruoja juos. Aš numeruoju. Viena klientė panikavo, kad dingo jos batai, o jie buvo mikroautobuso priekyje, už vairuotojo sėdynės, nes ji pati ten įkišo. Taigi pirmiausia paieškokite. O jei tikrai dingo – draudimas, sąskaitos, aprašymai. Aš asmeniškai niekada nebuvau praradęs dėžės, bet esu atvežęs ją kitam žmogui per klaidą. Žmonės skuba, taip nutinka greitai.

Ar galiu pakeisti atvykimo adresą Londone likus dienai iki išvykimo?

Geriau ne, bet jei labai reikia – derinam. Aš turiu GPS ir planus. Londonas nėra ta vieta, kur nori važinėti ratu – ten kamščiai baisesni nei Vilniuje prieš Kalėdas. Jei adresas kitas rajonas – gal ir nesunku. Jei kitas Londono galas – gali reikėti vinjetės arba kelių rinkliavų. Aš esu pakeitęs adresą likus 12 valandų – klientas rado butą Šiaurės Londone, o buvome sutarę Rytų. Teko kirsti miestą penktadienį. Atvažiavom, bet aš buvau piktas. Ne ant kliento, o ant eismo. Pasakykit kuo anksčiau, bus pigiau ir ramiau. Ir man, ir jums.

Ar verta palikti arbatpinigių vairuotojui?

Nėra taisyklės, bet vertinama. Aš neprašau – man moka už darbą. Bet jei vairuotojas padėjo iškrauti, nešė iki lifto, buvo malonus, nors vėlavo keltas – kodėl gi ne. 20–50 svarų yra pagarbos ženklas. Tai labiau kultūrinis dalykas, ypač Anglijoje. Aš gavau arbatpinigių ir privalviai atsisakiau (taip, pataisau – ir nenorėjau imti), bet klientas primygtinai įgrūdo į kišenę. Kartais tai padėka už tai, kad atvykome laiku, nors galėjome nepasirodyti. Neivertinu to kaip savaime suprantamo dalyko. Kiekvienas svaras malonus, bet neprivalomas.

Kaip atskirti gerą pervežimų kompaniją nuo blogos?

Skambinkite. Rašykite. Klauskitės. Jei atsako per dvi minutes su šabloniškais "mes esame geriausi" – įtartina. Geras pervežėjas klausia jus atgal: kiek daiktų, iš kur, į kur, ar yra laiptai. Jis nori žinoti, su kuo susiduria. Blogi – tik sako "kada ir kur, mes būsim". Aš asmeniškai renkuosi tuos, kurie sako "nežinau, bet patikrinsiu", o ne tuos, kurie žada auksines kalas. Patikrinkite, ar turi licenciją tarptautiniams pervežimams. Jei ne – problemų gali kilti. Ir dar: gerų atsiliepimų internete gali nusipirkti. Pasitikėkit instinktu dažniau nei žvaigždutėmis ant ekrano.

Koks jausmas dirbti šitoje veikloje jau 23 metus?

Atsakysiu atvirai – pavargęs kartais. Keliai ilgi, miego trūksta, o Anglijos oras... na, jūs žinote. Bet kai klientas Londone atidaro pirmą kavą naujame bute ir sako "ačiū, kad atvežei mano gyvenimą" – tada supranti, kad ne šiaip vežioji dėžes. Tai daugiau nei perkraustymas. Tai žmonių istorijos, pradžios, kartais pabėgimai, kartais sugrįžimai. Aš nemeluosiu, kad visada saldu. Buvo dienų, kai norėjau mesti viską ir atsidaryt kebabinę Kaune. Bet grįžtu. Nes šitame darbe matai Europą, matai žmones, ir, kad ir kaip banaliai skambėtų, tai turi prasmę. Nors... kebabai irgi skanus. Atsiprašau, nuklydau.

Išvada

Individualūs mikroautobusų pervežimai į Londoną nėra raketų mokslas, bet ir ne automatinė procedūra, kurią galima atsispausdinti iš interneto. Reikia žmogaus, kuris žino kelius, muitines ir tai, kad Londono centre negalima tiesiog sustoti kur papuola.