Ieškote patikimo baldų vežimo į Angliją mikroautobusais? Štai kaip viskas atrodo iš vidaus

Žinai, koks jausmas, kai reikia perkraustyti baldus iš Lietuvos į Angliją, o galvoje – tūkstantis minčių ir neaiškus baimės šešėlis, kad ką nors padarysi ne taip? Aš čia jau daugiau nei dvidešimt metų sukuosi tarptautinių perkraustymų labirintuose ir pasakysiu atvirai: jei ieškote patikimo baldų vežimo į Angliją mikrobusais, gerai, kad čia užsukai. Nes šitoj rinkoj pilna tiek tikrai gerų specialistų, tiek tokių, kurie vakar dar vežiojo šildymo katilus, o šiandien – jau expertai brangiems itališkiems foteliams. Straipsnis nėra iš akademinės serijos, čia paprasčiausiai pasikalbėsim taip, lyg sėdėtume prie kavos puodelio virtuvėj, o tu klaustum, o aš bandau atsakyti be tos šventos ramybės, kurią matai tik reklaminiuose bukletuose su besišypsančiais vyrukais oranžiniuose kombinezonuose.

Pradžiai – ką apskritai verta žinoti

Kiek maždaug kainuoja baldų vežimas į Angliją mikroautobusu?

Nu ką, čia kaip su dantimis – niekas per telefoną tiksliai nepasakys, kol nepamatys burnos. Šiaip jei vežam iš Vilniaus ar Kauno į Londoną, už pilną mikriuką gali prašyti nuo 800 iki 1400 eurų. Jei tik sofa su komoda – galima pirkti dalį vietos, tada apie 250–400 eurų. Bet kuro kainos šokinėja kaip katinas ant stogo, tai kasdien tas tarifas pasivartys. Geriausia – atsiųsti nuotraukas, tada supras, kas tilps į tą Ford Transitą.

Ar mikriukas tikrai tilps į mano kiemą prie blokinio namo centre?

Klausimas, kurį girdžiu nuolat. Tilps ar ne – priklauso nuo kiemo. Standartinis krovininis mikroautobusas yra apie 2,6 m aukščio, 2,05 m pločio, ilgis iki 7 m. Jeigu kieme vingiuoja takelis, o mašinos stovi iš šonų – bus sunku. Karta vežėm sofą į Senamiestį, vairuotojas turėjo eiti atbulomis 300 metrų tarp šiukšlių konteinerių. Būna, kad žmogui tenka baldus iki gatvės išnešti pats. Kartais nepatogu, bet ką padarysi, oranžinis kombinezonas nemoka vaikščioti sienomis.

Koks skirtumas tarp privataus reiso ir dalinio krovinio?

Jei užsisaki privatų reisą – mikroautobusas visas tavo, važiuojam tiesiai A taškas į B tašką, be sustojimų Marytei Klaipėdoje. Dalinis krovinys reiškia, kad tavo baldai keliauja su kito kliento daiktais. Pavyzdžiui, tu moki už du kubus, prisidedi prie kuro, ir visi laimingi. Bet čia – ir pagautykė. Jei paėmei dalinį krovinį, gali tekti palaukti dieną ar dvi, kol surinks pilną mašiną. Aš mėgstu privatų reisą, kai vežami jautrūs daiktai, nes nenoriu, kad svetimos spintos remtųsi į tavo odinę sofą. Nors kartais susistumia tvarkingai.

Kiek iš anksto reikia susitarti dėl pervežimo?

Jei planuoji liepos mėnesį, kai visi studentai bėga – gerokai prieš tris–keturias savaites. O jei ramus lapkritis, tai kartais ir savaitės užteks. Čia kaip su eile prieš šventes – priklauso nuo sezono. Kartais paskambina antradienį, o išvažiuoti reikia penktadienį. Pasitaiko. Bet jei nori geriausios kainos ir patogaus laiko, ieškotis reikia anksčiau. Ypač jei ieškote patikimo baldų vežimo į Angliją mikroautobusais – geri grafikai užsipildo greičiau nei pigūs bilietai.

Ar galiu įmesti ne tik baldus, bet ir lagaminus su rūbais bei dviratį?

Žinoma, kodėl gi ne? Mikroautobusas – tai erdvė, kurią nuomiesi. Jei telpa sofa, gali pridėti ir kelionines. Tik rūbai dažnai būna maišuose, o maišai po kelių šimtų kilometrų išsineria kaip pašėlę. Geriau dėžės. Dviratį – irgi galima, bet nesusukti pedalai gali subraižyti tavo staliuką. Vežėm šeimą į Readingą – vaikų dviračiai, baidarės (ne, baidarės nebuvo, aš sumaišiau, ten buvo riedučiai), ir dar vietos baldams. Paskui teko vėdinti mikriuką, nes sportiniai bateliai... supranti.

Kas vyksta per pačią kelionę ir kas tie žmonės, kurie vairuoja

Kaip dažnai į Angliją važiuojate su mikroautobusais?

Mes turim reisus kelis kartus per savaitę, bet čia nėra traukinys Vilnius–Klaipėda, kad pagal grafiką. Kartais kas antrą dieną, kartais, jei mažai užsakymų – gal tik sykį. Vasarą – nuolat. Tuo metu tenka palaukti. Aš skaičiuoju, kad per metus nuvažiuojam apie šešiasdešimt kelionių į skirtingus Anglijos miestus. Londonas, Birmingamas, Mančesteris, Braitonas. Tos kryptys populiariausios. Jei reikia į kokį Redditchą ar Scunthorpe'ą – (taip, toks miestas tikrai egzistuoja, tikrinsiu dar, bet atrodo, kad taip) – deriname atskirai, paprastai kaip privatų reisą.

Ar aš galiu važiuoti iš paskos savo baldais su mikriuku?

Gali. Daugelis taip ir daro, ypač kai perkelia visą butą. Sėdi priekyje, dar dažniausiai turi dvi laisvas vietas. Bet štai niuansas: kelionė trunka apie 30 valandų iki Londono su poilsiu. Jei tu pavargęs po kelionės lėktuvu – miegok viešbutyje, nes krovininis mikroautobusas nėra S-klasė. Sėdynės tvarkingos, bet ne svajonių lygio. Kartais galvoja, kad važiuos kaip turistai. Ne, čia darbas. Vairuotojai mielai pasiima, jei žmogus draugiškas, bet jei pradėsi kapituliuoti dėl kiekvienos degalinės – bus ilgai.

Ar vairuotojas padės išnešti baldus iš antro aukšto be lifto?

Čia prasideda tos derybos, apie kurias niekas neparašo sutartyse. Oficialiai – vairuotojas krauna ir iškrauna. Neoficialiai – jei tai senas daugiabutis be lifto, o tu vienas... na, vairuotojas padės, bet ne todėl, kad privalo, o todėl, kad žmogiška. Mačiau kolegą, kuris vienas išnešė sekciją iš penkto aukšto, nes klientė – 70 metų senjora. Bet jei mato traumos pavojų – verčiau samdykis poras rankų. Mūsų darbas – nuvežti saugiai. Papildomos jėgos turi būti sutartos iki tol, o ne paskutinę minutę.

Ar reikia kažkokių popierių ar muitinės dokumentų baldams?

Jeigu esi ES pilietis ir veži asmeninius daiktus į naują būstą JK – po viso to Brexit'o situacija šiek tiek pasikeitusi. Formaliai buities daiktai, naudoti daugiau nei šešis mėnesius, paprastai neapmokestinami. Bet reikia C3 formos, kurią pildai muitinei. Mes, kaip vežėjai, turime CMR lapą. Jis fiksuoja, kad paėmėme tavo daiktus ir privalome nuvežti. Šitą mes sutvarkome. O dėl muitinės – geriau pats pasidomėk, nes aš vežioju, o ne teisininkas. Nors per daugelį metų prisiklausiau tiek, kad girdėtum mano atsakymais į šventą tikėjimą teise.

Ką daryti, jei mano butas Anglijoje dar neparuoštas ir aš nežinau adreso?

Būna. Yra laikinojo saugojimo paslauga. Mes galime nuvežti baldus į saugyklą, pavyzdžiui, netoli Londono, ir ten jie pagulės savaitę, dvi, kol susitvarkysi. Kaina – apie 40–70 eurų per savaitę. Kartais vežame pas giminaitį, kuris sako "padėk kieme". Ne, nesutinku. Baldai turi keliauti į sausą vietą. Mikroautobusai turi limituotą talpą, bet jei reikia saugyklos – suderinam. Tik nepalik visko paskutinei dienai. Supranti? Būna, kad ir taip galima, bet stresas garantuotas.

Pakuotė ir saugumas – ar viskas atlaikys tą kelią?

Ar pakankamai apsaugoti baldai jei tiesiog suvyniojami į pledus?

Pledai. Aš juos vadinu "emocine pakuote". Jie saugo nuo dulkių ir švelnių prisilietimų, bet jei ant sofos užkraus dar dėžę ar kampas atsitrenks į vinį – pledas neatlaikys. Reikia kartono kampams, vokos plėvelės, kartais – putplasčio. Kartais žmonės sako "o mano draugas taip vežė ir buvo gerai". Taip, galbūt turėjo pilną mikroautobusą vien tik su minkštais daiktais. Bet kai transporteryje drumstasi skirtingų klientų daiktai – reikia rimtesnės apsaugos. Ne šiaip sau profesionalūs vežikai turi spec. įrangą. (Arba turėtų turėti, jei jau rimti.)

Ką reiškia "profesionalus supakavimas" ir ar jis vertas pinigų?

Čia kai atvažiuoja du vyrukai, apsiginklavę kartono lakštais, lipnia juosta, putplasčiu ir maudo tavo komodą kaip kūdikį. Realiai tai kainuos papildomai, bet kai vežame į tolimesnius Anglijos kampelius – verta. Ypač jei daiktai brangūs, pvz., antikvarinė indauja. Kartą vežėme gražią ąžuolinę lovą be pakavimo... buvo... tragiška. Ne, nebuvo tragiška, bet nervų kainavo. Geriau mokėk ir miegok ramiai. Galime pasiūlyti, bet ne visada tą pačią dieną, reikia derintis.

Ar stiklinės durys ir veidrodžiai ištvers kelionę iki Notingemo?

Ištvers, jei bus apvyniotos ir pastatytos teisingai. Stiklui pavojingiausia – ne duobės, o ta vieta, kai daiktas stovi ne vertikaliai, o guli. Mes vežiojame veidrodžius tik su lipdukais "Rankomis nesiimti, tik vertikaliai". Kartą vežėm vitriną be X juostos – važiavimas per Lenkiją ją pamokė. Atvažiavo sveika, bet aš pats tą kelionę įsikandęs nagus praleidau. Dabar viską klijuojam X'ais. Jei neturim – apvyniojam kartonu. Ir dar – niekada nestatykite sunkių daiktų priešais stiklą. Mikroautobusas stabdo – tada bum. Lieka tik apynaujis rėmas. Baisu prisiminti.

Ar galima vežti surinktą spintą ar vis tiek reikia išardyti?

Galima, jei tilps pro duris ir į mikroautobusą. Bet surinkta IKEA spinta dažnai būna aukštesnė nei mikriuko vidus. Aukštis krovininėje dalyje apie 1,7–1,8 m, jei spinta 2 m – beda. Tada ardome. Be to, surinkta spinta gali "atokšėti" – plonos faneros gaminiai, kuriuose varžtai laiko tik įtampa. Matęs, kaip tokia atvažiavo kaip modernaus meno instaliacija – visos lentynos išlūžusios. Geriau atsukti duris, išimti lentynas, pervežti gulčia. Užtrunka valandą ilgiau, bet sutaupysi nervų.

Kokios medžiagos naudojamos, kad nesubraižytų odinės sofos?

Oda – šventa karvė. Naudojame putplasčio lakštus, vokinę plėvelę, kartais – minkštą tekstilę. Svarbiausia – neleisti metalui liestis su oda. Pavyzdžiui, jei veži sofą ir šalia metalinę lovą – tarp jų privalo būti kartonas. Kartą vežėme rudą odinį kampą į Liverpulį. Klientas pats supakavo – padėjo ant viršaus dėžes, nes "ten tuščia vieta". Atvažiavus viršuje liko vagos. Faktas – slėgė. Dabar visada insistuojam, kad niekas nespaustų ant viršaus. Mūsų mikriuke tokių eksperimentų nebepakartojam.

Kas, jei kažkas stringa, vėluoja arba kai tiesiog būna nesąmonių

Kas jei vairuotojas pavėluoja dėl oro uosto eilių ar dar ko nors?

Tiksliau kalbant, ne dėl oro uosto, o dėl Calais ar Olandijos tiltų eilių. Jie nutinka. Eurotunelis stringa, blogas oras. Kartą snygis Belgijoje sustabdė visą autostradą dienai. Mes paskambinome klientui, pasakėme, kad mikriukas įstrigo, ir atidėjom dviem dienoms. Normalu. Bet yra kitas reiškinys – kai vairuotojas pavėluoja, nes pasiėmė per daug užsakymų. To negaliu pakęsti. Jei tu rinkaisi patikimą baldų vežimą į Angliją mikroautobusu, turi gauti sąžiningą atsakymą: "Vėluosime dėl to eismo". O ne tylą.

Ar teko vežti baldus, kurie transporto metu gavosi apgadinti? Kaip elgiatės?

Taip. Neišduosiu, kad per dvidešimt metų viskas buvo idealu. Buvo. Vienas nemalonus atvejis – gražios ąžuolinės kėdės, klientas pats jas supakavo į ploną plėvelę. Mes vežėm. Kelionėje dūžtelėjo viena koja. Turbūt dėl kelio, turbūt dėl prasto pakavimo. Klientas supyko. Mes apmokėjome remontą. Tai kainavo ir nervų, ir pinigų. Dabar mes visada fotografuojame daiktus prieš pakrovimą. Sutaupo ginčų. Jei kas nutinka dėl mūsų kaltės – atsiskaitymų sistema veikia. Jei dėl kliento noro sutaupyti – kalbam atvirai prieš išvažiuojant. Tai nepatogus pokalbis, bet būtinas.

Kaip atskirti rimtą pervežimo įmonę nuo tų, kurie paima avansą ir dingsta?

Šito bijo kiekvienas. Yra tipas: skelbimai "vežame pigiai, šiandien važiuojam", mobilus numeris. Paima avansą – tyla. Kad to išvengtum, žiūrėk: ar įmonė turi realią buveinę, ar randi atsiliepimų ne tik jų svetainėje, ar rašo sutartį. Žinau keletą vardų, kurių nepaminėsiu, bet rinkoje yra tokių, kurie keičia pavadinimus dažniau nei kojines. Jei mikriuko nuotraukos atrodo kaip iš Google – turėk omeny. Geriau permokėk šimtą eurų, bet nenusvilk. Mano nuomonė.