Griežtai laikomės pristatymo terminų visada Anglijos kryptimi – ar tai realu?

Žinai, aš jau turbūt kokią penkioliką metų vežioju žmonių daiktus į Angliją. Ir jei darai šitą darbą bent tris sezonus, supranti, kad „griežtai laikomės pristatymo terminų visada Anglijos kryptimi“ skamba gražiai, bet realybėje atsiranda tas vienas keltas, kuriuo nevaziavo, arba M20 spūstis prie Folkestone. Bet mes vis tiek stengiamės. Šiandien papasakosiu atvirai – kaip pristatymo datos veikia į Londoną, Bristolį ar Belfastą (nors Belfastas, tiesą pasakius, šiek tiek kitaip), ką daryti, jei vėluoji, ir kodėl kai kurie vežėjai meluoja apie terminus tiesiai į akis. Ne paskaita – paprastai, kaip per žinutę.

Pradžiai – apie tuos pažadus

Tai ką, jūs tikrai griežtai laikotės pristatymo terminų visada Anglijos kryptimi, ar čia tik reklama?

Aš negaliu kalbėti už visus, bet mes stengiamės. Kai sakom „visada“, turim omenyje, kad nežaidžiam su datomis be reikalo. Buvo atvejų, kai Doverio uoste stovėjom ilgiau, bet klientui paskambinom dar prieš jam išeinant iš namų. Realybė: jei kas vyksta ne pagal planą, informuojam tą pačią dieną. Tikslas – patekti tą dieną, kurią žadėjom. O jei kas nors žada šimtą procentų be jokių „bet“ – jie meluoja, aš tau sakau. Turbūt ne visada, bet dažnai.

O jei mano būtent 15 dieną reikia baldų Londone, ar galit garantuot?

Galiu pasakyti taip: jei krovinys išvažiuoja 10-ąją ir kelias užima 3–4 dienas, tai 15-ąją mes ten ir būnam. Bet „garantija“ yra apkrautas žodis. Aš galiu garantuoti, kad vairuotojas nepames rakto, bet negaliu garantuoti Doverio policijos patikrinimo. Todėl mes sakom – planuok 15-ąją, bet tarkimės ir dėl 16-osios rytinės. Tai realu. Klientai, kurie paskambina pusantros savaitės prieš – laimingesni. Tie, kurie skambina vakar – nervuojasi, ir aš irgi.

Kiek laiko prieš išvykimą reikia susitart dėl perkraustymo į Bristoli?

Idealu – trys savaitės. Minimum – savaitė. Turėjom atvejį prieš mėnesį, kai paskambino iš Kauno, skrydis į Bristolį už dviejų dienų, baldai turi būti ten tą pačią savaitę. Mes sutvarkėm, bet brangiau kainavo, nes teko permesti kelis maršrutus. Kuo anksčiau žinai datą, tuo geriau. Ypač jei reikia vizos ar darbo leidžio popierių – čia ne transporto problema, čia tavo problemos. Aš galiu atvaręti mašiną, bet jei tu pats nepasiruošęs... na, tas laiko kąsnis grynai iš tavo kišenės.

O kodėl vieni vežėjai žada per 2 dienas į Londoną, o jūs sakot 5–6?

Todėl, kad vieni meluoja. Atvirai. Per 2 dienas galima tik be miego ir be muitinės, gal su laiko mašina. Iš Vilniaus iki Londono – minimum 3 dienos normaliai, 4 rami, 5 jei krovinys iš vakarų Lietuvos. Tie, kurie žada per dvi dienas, dažnai turi omenyje kad paėmimas per dvi dienas, o pristatymas kada nors. Aš neviliosiu. Verčiau pasakysiu penkias, ir džiuginsiu ketvirtą ryte. Radai pigų skelbimą „per 48 valandas“ – tikėk, bet patikrink. Dažniausiai ten draugas su perpildytu mikroautobusu arba apgavikas. Nekęsiu tokių skelbimų.

Ar normalu prašyt visos sumos prieš paėmimą ar či aferos požymis?

Tai priklauso – nenoriu taip pradėt. Mes imam 30% avanso. Bet suprantu smulkius vežėjus, kurie ima viską prieš – jie bijo, kad klientas pabėgs. Vis dėlto, jei firma prašo 100% iš anksto ir neturi jokio biuro... hmm. Aš nedaryčiau to. Turėjom klientę, kuri sumokėjo 800 eurų kažkokiam „Jonui“ iš grupės Facebook'e. Jonas dingo. Policija rado tik jo profilio nuotrauką su kate. Nepatariu. Mūsų atveju – pasirašom sutartį, gaunam antrąją dalį prieš fūros išvažiavimą. Tai saugiau visiems ir nervų mažiau.

Ar galima mokėt pusę iš anksto, pusę kai atvežat?

Būtent taip mes ir dirbam dažnai. 50/50. Bet antrą pusę noriu matyti prieš paskutinę dieną, kai fūra jau UK teritorijoj. Ne dėl to, kad nepasitikiu tavim – bankų pervedimai savaitgaliais stringa, o aš nenoriu, kad vairuotojas stovėtų prie durų laukdamas. Buvo nervinis rytas Bristolyje, kai klientas sakė „atsiimsiu iš bankomato“. Tris bankomatus apėjo. Vairuotojas supyko, aš irgi. Geriau pervesk iš vakaro. Grynieji – gerai, bet turi būti tiksliai sutarta. Aš pats renkuosi pavedimą – turiu įrodymą, tu turi įrodymą.

Kas dedasi kelyje į UK

Kiek valandų realiai važiuoja mašina nuo Vilniaus iki Birmingemo?

Mašinai be krovinio gal 26 valandos. Su pilna fūra, muitinėmis, poilsio laikais – 3–4 dienos. Neskaičiuok valandomis, skaičiuok dienomis. Vienas mano vairuotojų nurūko per Lenkiją greičiau nei reikia (tai buvo leistinas greitis, aš neturėjau omeny greičio viršijimą) ir turėjo ilgiau pailsėti. Nuo Klaipėdos iki Heathrow mes skaičiuojam keturias dienas. Būna ir greičiau, bet nesitikėk stebuklo. Kelias į Birmingemą per Kalė truputį ilgesnis nei į Londoną – man atrodo, kad maždaug dviem valandomis, nors žemėlapyje atrodo arti.

Ar jūs patys vairuojat ar samdot studentus vasarai?

Aš asmeniškai? Ne, aš jau senokai nebe vairuoju tarptautinių maršrutų – nugarą pradėjo priminti, kad man nebe dvidešimt. Mūsų vairuotojai važinėja į Jungtinę Karalystę reguliariai, su kodinėmis 95 kortelėmis, su patirtimi. Studentų neimam į tarptautinius reisus – per didelė atsakomybė. Kartais paimam pagalbininką krautis, bet jis nesėda prie vairo. Eilinį kartą matau, kad kažkas rėžia į medį A1 kelyje netoli Peterborough... sakau, tik ne mūsiškis (tikiuosi). Tonas gal keistas, bet taip jaučiamės mes biure, kai matome naujienas apie avarijas.

Kas būna jei sugesti Vokietijos autobane – mano daiktai ten lieka?

Ne, nepaliekam. Bet būna streso. Prieš du metus – sankaba pasakė „ate“ netoli Diseldorfo. Klientas paskambinęs antrą naktį (jis pamiršo laiko juostą) išsigando. Mes per kelias valandas antrą fūrą sutvarkėm pervežimui. Tai kainavo mums, o ne klientui – turim sutartyje tokį punktą. Tačiau tai užtruko 12 valandų. Tavo daiktai saugūs, fūra užrakinta, bet terminas nukenčia. Ir štai kodėl aš vengiu sakyti „griežtai laikomės terminų“ kaip koks robotas – technika gali sugesti nepriklausomai nuo noro. Mes taisom, bet laikas nukenčia.

Ar tikrai Doverio uoste tenka laukti po 8 valandas, kaip skaitau internete?

Aš nesu tikras dėl tų aštuonių – kai kuriose dienose taip būna, bet mes paprastai stovim 2–4 valandas. Po Brexito pasikeitė – tikrinamieji dažniau. Žiūrėk, aš nekęsiu to uosto. Jis tvankus, brangus ir ten visada pilna kažko nereikalingo. Kartais uosto darbuotojai nusprendžia patikrinti krovinį valandai – nieko negali padaryt. Koks mano patarimas? Neplanuok pristatymo Doverio arealui tą pačią dieną, kai keltą turi išplaukti. Visada numatyk buferinę dieną. Tai realybė, su kuria gyvenam jau kelerius metus, ir niekas čia nepasikeis greitai.

Ar galima žinoti fūros buvimo vietą realiu laiku?

Kai kurie mūsų automobiliai turi GPS, kai kurie turi vairuotoją su telefonu. Pas mus nėra tos įmantrios sistemos kaip didžiosiose korporacijose, kur paspaudi mygtuką ir matai kiekvieną posūkį. Tačiau vairuotojas kas kelias valandas praneša kur yra. Įvesk į žemėlapius ir pamatysi. Vakar Bronius buvo netoli Lutono – paskambinau, sakau, kur esi? O jis – prie M1, kaip ir planuota. (Ar Lutonas jau Anglijoj? Taip, taip, tuoj vos ne Londonas.) Kartais technika užstringa, kartais žmogus pavargo. Bet mes niekada neatjungiam telefonų. Tai mažesnė įmonės priežiūra, bet didesnė atsakomybė. Taip man atrodo.

Ar vežate tiesiai į duris ar į kažkokį sandėlį Londone?

Tiesiai į duris, jei tik fūra ten įvažiuoja. Jeigu tavo namas yra siauroj gatvėj Westminster rajone – ne, ten fūra netelpa. Tada perkeliam į mažesnį transportą arba sutariam dėl sandėlio. Mūsų pagrindinis sandėlis yra netoli Croydon, ten galima pasiimti. Bet žinok, sandėlis nėra parduotuvė – neturim baro kodų skaitytuvo. Turi iš anksto suderint laiką, nes ne visada ten kas būna. Buvo toks atvejis – klientas atvažiavo 10 vakaro, o sandėlis tuo metu tikrai nedirba. Jis pyko, bet aš ten gyvenu nebekurią. Laikas yra dienos metu, britišku laiku.

Popieriai, muitai ir post-Brexit pain

Ar po Brexito vis dar reikia pilno inventoriaus anglų kalba gabenant į Mančesterį?

Taip, reikia. Ir žinok, tai didžiausia klientų klaida – jie prašosi vežti „asmeninius daiktus“, o sąrašo nėra. Po 2021 metų sausio muitinėje reikia C88 dokumento ir sąrašo. Nebūtinai šekspyriškai ant anglų kalbos, bet suprantamai – „1 sofa, 2 kompiuteriai“. Aš patikrinu prieš išvykimą, bet jei atsiuntęs lietuviškai dieną prieš... na, aš ne vertėjas. Geriau parašyk aiškiai. Muitininkai žmonės, jei matai, kad dedasi pastangų – praleidžia smulkius netikslumus. Nesėdi ten kad tavęs bausti, nors atrodo kitaip.

Kiek kainuoja jei muitininkas randa deklaracijoje klaidą – ar mane baudžia?

Bauda krenta dažniausiai vežėjui arba siuntėjui, bet galiausiai gali virsti tavo sąskaita. Jei klaida mūsų – mokam mes. Jei tavo sąraše – tu moki arba lauki. Buvo atvejis – klientas deklaravo 15 dėžių, o fūroje radau 17. Kur tos dvi atsirado? Pamiršo, kad žmona prikrovė lagaminus su knygomis. Muitininkas nepagailėjo. Teko mokėt saugumo užstatą, kol išsiaiškinom. Nuostolis nuo 150 iki 400 eurų. Tiesiog būk sąžiningas deklaruodamas – aš tau sakau, muitininkai jaučia melą kaip šunys maistą. Nepenėk jų.

Ar galiu į tą pačią fūrą įsimesti savo dviratį ir keturis krepšius?

Gali, bet turi apie tai pasakyti prieš tai, kai aš paskaičiuoju tūrį. Buvo piktas atvejis – vežėm baldus į Edinburgą, o klientas prieš pat išvažiavimą atsivežė dviratį, tris krepšius ir šaldytuką. Fūra pilnai užsipildė, ir mes nebeturėjom vietos kito kliento daiktams. Teko skambinti ir atsiprašyti kito žmogaus. Jei tai numatyta – jokių problemų, skaičiuojam vietą. Jei tai paskutinės minutės staigmena – aš pradedu nervintis. Kartais atrodo, kad žmonės mano jog fūra yra tardis – viduje begalinė erdvė. Nėra. Reikia planuoti kaip realiai.

Kas atsakingas jei muitinė atidaro dėžę ir kažkas sudūžta?

Muitinė atidarinėja retai, bet atidaro. Jei jie atidarė netinkamai arba įmetė atgal daiktą kaip papuolė – atsako institucija, bet gauti iš jų atlygį... sveikatos linkiu. Todėl kiekvieną dėžę, kurioje traškūs daiktai, žymim „Fragile“. Bet geriausias draudimas – neprigrūsti trapių daiktų su sunkiais. Kartais pats pakuoju su klientais, jei matau, kad jis deda porcelianą po enciklopedijom. Tada perimu. Ne visada turiu laiko, bet stengiuosi. Realiai – draudimas turėtų padengti, bet draudimo bendrovės mėgsta ieškoti priežasčių nemokėt. Būna taip.

Ar galiu vežti maisto produktus į Angliją dabar, po 2024 metų pakeitimų?

Šitoj vietoj aš nesiėmiau šimtu procentu – reikia pasitikrinti TARIC kodą konkrečiai, bet žinau, kad mėsa, pienas ir kiaušiniai draudžiami be specialių leidimų. Džemas, sausainiai, uždaruose induose – paprastai praleidžia, jei tai ne komercinis kiekis. Buvo klientas, kuris vežė šaldytą karpį savo tėvui į Londoną. Muitininkas pažiūrėjo, nusprendė kad tai žuvis asmeniniam vartojimui, ir praleido. Bet kitąkart gali būti kitaip. Geriau nevežti šviežio maisto. Nebent tikrai žinai taisykles. Aš asmeniškai nenorėčiau rizikuot dėl silkės.

Ar draudžiate krovinius jei fūra apvirstų? (nors taip būna retai?)

CMR draudimas yra pagal nutylėjimą Europoje, bet jis ribotas. Aš visada klausiu: ar verta drausti papildomai? Jei veši seną sofą už 50 eurų – nelogiška. Jei antikvarinį stiklą – drausk. Turėjom atvejį pernai, kai padanga sprogo Prancūzijoje ir suplyšo brezentas. Lietus pateko į tris dėžes. CMR padengė dalį, bet ne viską. Klientas pyko ant mūsų, ant lietaus, ant Prancūzijos. Suprantu jį. Draudimas yra tarsi oro pagalvė – naudoji retai, bet gelbėja. Mes siūlom papildomą draudimą rimtiems reisams. Patarimas: fotografuok daiktus prieš pakrovimą.

Pinigai, bėdos ir smulkmenos

Kas yra ta "paskutinė mylia" Londone ir kodėl ji tokia brangi?

Paskutinė mylia Londone – tai kančios mylius. Kai fūra stovi M25 aplinkelyje tris valandas dėl 5 kilometrų atstumo iki tavo buto Islington rajone... supranti. Londono centras nėra skirtas fūroms. Leidimai, ULEZ mokestis, siauros gatvės. Kartais tenka nuomotis mažesnį sunkvežimį arba perkrauti. Tai kainuoja papildomus 200–400 svarų. Aš visada klausiu: ar tikrai reikia į centrą, ar gali pasiimti iš mūsų sandėlio? Jei ne – sutinkam, bet perspėjam. Buvo atvejis su sofų liftu, kuris netilpo laiptinėje Kensington. Žmonės verkė, aš buvau bejėgis. Nuomojom kraną.

Kaip atskirt profesionalą nuo firmos-vaiduoklio?

Ar jie turi adresą? Ne tik miestą, bet ir gatvę? Ar atsiunčia sutartį prieš prašydami pinigų? Ar telefonas atsiliepia antrą kartą? Aš žinau, kad kainos kartais stebuklingai mažos, bet jei žada nugabenti dviejų kambarių butą į Londoną už 300 eurų – kažkas ne taip. Arba šešių savaičių terminas, arba daiktai pamiškėj. Realios įmonės turi bent vieną fūrą, darbuotoją, svetainę. Jeigu profilio nuotraukoje – vyras su kroviniu, bet nėra įmonės duomenų – pagalvok. Aš per tuos metus mačiau per daug ašarų dėl tokių „firmų“. Tai ne mano konkurentai, tai aferistai.

O jei noriu pats padėt krautis – ar tai leidžiama?

Žinoma, netgi prašom. Bet jei tu pats nešioji dėžes, aš atsakomybės už tavo nugarą nesiimu. Buvo herojų, kurie nusprendė vieni nešti šaldytuvą į aštuntą aukštą be lifto. Kvėpavimas sunkus, šaldytuvas sveikas, bet aš galvojau, kad teks kviesti greitąją. Mes turim savo krautuvus, bet jei nori taupyti – padėsiu pats nešti knygas. Techniką palik mums. Ir dar – jei krauni pats, aš negaliu garantuoti, kad pakavimas optimalus. Tu supakuosi emociškai, aš logistiškai. Kartais sutampa, kartais ne. Faktas tas, kad aš bijau tavo nugaros traumų labiau nei savo.

Ar vežate į Skotiją dažnai, ar ten rečiau?

Dažniau nei į Belfastą, rečiau nei į Londoną. Glazgas, Edinburgas – kelis kartus per mėnesį. Aberdynas – rečiau. Kelias ilgesnis, keltai brangesni, o ten oras... na, ne apie orą šneka. Problema ta, kad vairuotojai po visos Europos nenori sukti į šiaurę, nes ten sunkiau sugrįžti atgal be krovinio. Mes organizuojam tomis datomis, kai turime pakankamai užsakymų. Jei skubiai – kainuoja brangiau. Bet taip, vežam. Tik nepamiršk, kad nuo Londono iki Edinburgo – dar aštuonios valandos važiavimo. Tai ne ta pati diena, kaip dažnai galvoja tie, kurie pirmą kartą kraustosi.

Ką daryti jei atvežė visai ne mano daiktus – jau antras kartas per metus!

Nuostabu, kad pasikartoja, bet aš pats tai patyriau kaip klientas prieš daug metų – atvežė svetimą sofą. Nervas siaubingas. Jei mes tai padarėme – skambini man asmeniškai, rėki (aš paklausysiu), ir keičiam per 48 valandas. Bet pirmiausia patikrink etiketes prieš pasirašydamas važtaraštį. Jei pasirašei, kad gavai – po to sunkiau įrodyt. Buvo atvejis, kai klientas pasirašė, o paskui pamatė, kad ne jo daiktai. Mes atvažiavom tą pačią savaitę, bet be parašo būtų lengviau. Vežėjai irgi žmonės, bet klaida yra klaida – taisom. Supyksti – teisingai, bet sprendimą randam.

Koks yra pats blogiausias scenarijus, kurį matėt per keliolika metų?

Fūra užsidegė feryje. Ne mūsų fūra – kolegos iš kitos įmonės, bet mes matėm. Laimei, niekas nenukentėjo, bet daiktai dūmų paveikti visiškai. Kitas blogas atvejis – klientas nepasakė, kad laiptinėje nėra laiptų (buvo remontuojama) ir mes nešėm piano per langą. Beje, nešėm, bet stygos buvo sudilusios kelyje. Bet jei klausi apie terminus – blogiausia, kai fūra dingo tris savaites. Kur? Lenkijos kuriame nors parkinge, vairuotojas pasiėmė išvykimą ir pasiklydo administraciškai. Radom. Daiktai sveiki. Bet klientas tos trys savaites neišmiegojo. Aš irgi.

Taigi, „griežtai laikomės pristatymo terminų visada Anglijos kryptimi“ yra ne tik siekis, bet ir įsipareigojimas, kurį privalome pateisinti net ir tada, kai Doveris spaudžia, M25 stovi ir vairuotojas nori miego. Aš nieko neslepiu – būna ir vėlavimų, ir ašarų, ir sugestų sankabų. Bet sąžiningumas bei planavimas iš anksto padeda išvengti devyniasdešimties procentų bėdų. Jei renkiesi vežėją, rinkis ne pagal greičiausią pažadą, o pagal aiškiausią atsakymą. Ir nepamiršk – kuo anksčiau skambini, tuo tiksliau mes galim pasakyti „taip, tą dieną ir bus“. Sėkmės kraustantis.