Greitas siuntų pristatymas mikroautobusu Anglijos klientams – kaip tai darome kasdien

Dvidešimt ketveri metai kelių. Ne visada lygių, ne visada saulėtų. Vežioju siuntas, baldus, kartais žmones – mikroautobusais ir ne tik. Didžioji Britanija man ne paslaptis, o Anglijos klientai... na, jie specifiniai. Nori greitai, nori aiškiai, o kartais dar ir paglostyti nervus. Greitas siuntų pristatymas mikroautobusu Anglijos klientams nėra raketų mokslas, bet ir ne taip paprasta, kaip atrodo skelbime „per dvi dienas bet kur“. Čia papasakosiu, kaip viskas vyksta iš tikrųjų, be cukraus ant viršaus. Jei ketini siųsti ką nors į Londoną, Birmingemą ar mažą miestelį netoli Mančesterio – skaityk. Ne paskaitą rašau, o atsakau į tai, ką klientai klausia vakarais telefonu.

Pradžia – nuo ko čia viskas prasideda

Ar galiu tiesiog paskambinti ir paklausti, ar vežate mano siuntą į Londono rytus?

Žinoma. Aš net gi mieliau kalbu telefonu nei rašau šimtą žinučių. Paprastai paklausiu, ką siunti, kiek tai sveria, kada reikia. Bent du kartus per savaitę važiuojame link Londono, tai jei pasisekęs laikas – į tą patį Greenwich ar Stratfordą vežam be problemų. Kartais žmonės bijo skambinti, galvoja, kad iškart reikės mokėti. Ne. Pirmas pokalbis tik tam, kad abu suprastume, ar apsimoka. Aišku, jei skambinsi penktadienio vakarą dešimtą valandą, galiu būti vairuojantis, tada atšauksiu ir perskambinsiu. Bet taip jau būna.

Kiek laiko iš tikrųjų trunka greitas siuntų pristatymas mikroautobusu Anglijos klientams, kai skelbimai žada viską per dvylika valandų?

Blė. Negi dar tikite tais skelbimais? Iš Vilniaus iki Doverio – maždaug pusantros paros gryno vairavimo be miego. Realiai: dvi su puse, trys dienos iki Londono, jei viskas sklandžiai. Kartais pasitaiko, kad keltas vėluoja, arba Prancūzijoje kamščiai kaip išbadėję. Buvę atvejų, kai klientas gavo siuntą per dvi dienas, bet tai buvo todėl, kad furgonas jau stovėjo Calais ir tik laukė, kada keltis. O jei transportas dar rinkosi siuntas Kaune ir Klaipėdoje – pridėk dar pusdienį. Greitis priklauso ne nuo mano noro kalti pedalą, o nuo logistikos.

Ar mano viena dėžė su knygomis yra per maža, kad jus tai domintų?

Ne, ne per maža. Būna, kad žmonės veža tik du lagaminus arba vieną kompiuterio dėžę. Mikroautobusas ne visada pilnai prikrautas, ypač jei važiuojame su kliento baldais, tai tarp jų tikrai telpa mažesnė siunta. Kartais surandame vietos net rankiniam lagaminui. Aišku, jei tik viena maža dėžė – kaina vienai dėžei bus didesnė nei dalis didesnio krovinio, bet mes paaiškinam tai iš anksto. Vežiau studentui į Readingą tris dėžes vadovėlių. Pats važiavo paskui lėktuvu. Sutaupė sau galvos skausmo oro uoste.

Kai reikia mokėti – ir apie tuos skaičius

Kiek kainuoja siųsti dvi dideles dėžes iš Kauno į Birmingemą, be jokių ten „papildomų mokesčių paaiškėjusių pakeliui“?

Atvirai? Kaina priklauso nuo savaitės dienos ir užimtumo. Jeigu furgonas tuo metu važiuoja pro Birmingemą – pigiau, nei jei tenka daryti atskirus ratus iš Londono krypties. Šiaip, du šimtai – keturi šimtai eurų, labai grubiai. Nenoriu meluoti telefonu, todėl geriau pasižiūriu konkrečią savaitę. Tas „be paslėptų mokesčių“ yra svarbu. Buvęs klientas skambino, pasakojo, kaip pas ką nors Anglijoje ant liepto prirėkus dar šimtą svarų šnekėjo apie kažkokį eksploatacijos mokestį. Aš tokios praktikos nepažįstu. Ką pasakau – tą ir gauni. Na, plius jūros keltų bilietą iš savo kišenės jau neapmokėsiu.

Ar pinigus pervesti reikia prieš kelionę, ar galiu sumokėti grynais gavęs siuntą?

Paprastai naujiems klientams prašome pusės sumos iš anksto. Ne todėl, kad jūsų nepasitikiu, bet todėl, kad yra buvę... hrm... kurioziškų situacijų. Prieš trejus metus vienas pone nusprendė, kad siunta jam nebereikalinga, kai transportas jau stovėjo prie jo durų Nortamptone. O degalai, keltas, laikas – viskas suvalgyta. Dabar elgiausi atsargiau. Jei jau seniau dirbome – kai kurie moka pilnai grynais į rankas. Tai jau kaip susitariame. Bet jei pirmas kartas – deja, avansas. Taip jau yra šioje rinkoje, nežinau ar teisinga, bet apsaugo abu.

Kodėl kai kurie anglai skelbimų portaluose siūlo vežimą trigubai pigiau?

Oo, čia jautri vieta. Kai kurie važiuoja be draudimo, be CMR, be miego tarp vairavimų. Kartais – nelegaliai užsidirbinėjantys studentai su nuomotu furgonu ir nulinėmis teisėmis gabenti komercinius krovinius. Pigiau bus, bet jei muitinėje sustos – jūsų siunta gali dingti be pėdsakų. Aš nekalbu apie visus, žinoma, yra sąžiningų bičiulių, kurie tiesiog važiuoja tuščiu furgonu atgal ir pasiima ką nors papildomai. Bet rizikuoti taupymo vardan... prisimenu atvejį, kai klientas pasirinko pigiausią variantą, o jo šaldytuvas atsidūrė kur niekaip nepavyko jo atsekti. Gaila, bet aš į tai nekišu nosies.

Kas tilps, o kas ne – realybė, o ne svajonės

Ar į mikroautobusą sutelpa ir dviratis, ir trys dėžės, ir tas storas čiužinys?

Čiužinys... jei dvivietis ir su standžiu pagrindu – dažniausiai ne. Mikroautobuso bagažinė ribota, aukštis ten ne krovininis. Kartais tenka atsukti sedynes, tada vieta atsiranda, bet tada nesiveža keleivių. Dviratis be priekinio rato telpa visada, visa kita – kombinacijų reikalas. Praėjusį mėnesį vežiau į Bristolį du dviračius, dėžę su įrankiais ir augalą. Laimė, buvo mikroautobusas su bėgeliais šone – sukamės, kaip Tetris žaidime. Jei abejojate, atsiųskite nuotrauką, aš per penkias minutes pasakau, ar rasis vieta. Kartais net ir netikėčiausi daiktai susideda, kai žinai kaip.

Ar tą skalbimo mašiną galima siųsti mikroautobusu, ar jau per sunku?

Svoris? Ne, paprastai ne per sunku, mikroautobusas laiko saugiai iki pusantros tonos. Bet formos. Skalbimo mašina sunkių dėžių fone yra nepavydėtina – ją reikia pritvirtinti, kad neslidinėtų. Buvę, kad vežiau būtent tokią į Lutono miestelį. Klientė manė, kad tik užsikrausim ir važiuosim. Ne, reikia ir tempimo diržų, ir apsauginių kampų. Tai kainuoja daugiau laiko nei trys dėžės. Jei viena tokių daiktų – dar nieko. O jei dar ir šaldytuvas... tada jau mikroautobusas (nors ką tik sakiau mikroautobusu, iš tiesų tokiu atveju geriau krovininis furgonas, nes mikriukas per mažas sudėti viską tvirtai) gali būti per ankštas.

Baldai iš Ikeos – ar jūs ten ką nors surenkate prieš pristatydami?

Ne, ne, ir dar kartą ne. Aš turiu du kairinius nykščius ir pakankamai darbo prie vairo. Surenkame tik tai, kas buvo išardyta vežimui. Jei atvešite Ikeos spintą supakuotą dėžėse – vešiu. Jei atvešite surinktą – vešiu irgi, bet rizikuojate, kad durys atšoka. Tiesa, yra Ikeos parduotuvė Wembley, bet ten niekas manęs nepalaiko už rankos. Pirma, aš esu pervežėjas, o ne stalius. Antra, Anglijos klientai kartais galvoja, kad tarptautinis perkraustymas automatiškai reiškia „viskas įskaičiuota". Ne, ne visada. Pasikonsultuokite su atsakingu draugu prieš man paskambinant.

Galima siųsti maistą? Tą rūkyta mėsą ar šviežią sūrį močiutei Anglijoje?

Brexit padarė savo. Mėsos produktai ir pieno gaminiai į Didžiąją Britaniją... švelniai tariant, problematiški. Teoriškai asmeniniams tikslams leidžiama tam tikra norma, bet praktiškai pasieniečiai kartais patys nežino taisyklių ir laiko valandomis. Mažesnės siuntos su sausainiais ar šokoladu praeina, o štai dešra... prisipažinsiu, dėl dešros dokumentų visų taisyklių nežinau tiksliai (pastaruoju metu keitėsi biosaugaus sertifikavimo reikalavimai, ir aš ne muitinės agentas, kad viską išmančiau), todėl patarčiau to nevėžti. Geriau išsiųskite tiek pinigų, kad nusipirktų Tesco. Taip saugiau. Buvę, kad sūrio nereikalavo, bet tai buvo prieš dvejus metus. Dabar – nežinau.

Kas gali nepavykti kelyje – be pateisyčių

Ką daryti, jei tą dieną, kai atvažiuojate, aš būsiu darbe ir niekas neatidarys durų?

Skambinate. Iš karto. Ne po valandos, kai aš jau trypčioju prie durų su pustrečios tonos kroviniu. Kartais galima palikti pas kaimyną – tada man reikia parašo ir jo telefono. Kitais atvejais paliekame prie durų, jei taip sutarta iš anksto, bet tada atsakomybė krinta ant jūsų. Buvę, kad Londone, Hackney, palikau dėžę su drabužiais prie durų, nes klientas sakė „ten saugu“. Ir tikrai buvo saugu – aš pats kabančias kameras mačiau. Bet vis tiek jaudinausi iki vakaro, kol jis parašė, kad gavo. Geriau jau kas nors atidarykite, arba nurodykite kitą adresą – darbovietę, parduotuvę, kurioje dirba draugė.

Ar važiuojate tiesiogiai iki mano durų, ar perduodate kažkokiam anglui Londone?

Tiesiogiai važiuoju iki durų, jei tik jūsų gatvė yra platesnė nei du metrai. Mikroautobusas nėra mažas, kai reikia įsukti į Bristolio senamiesčio aikštelę. Kartais, jei galutinis taškas yra Škotijos ūkis ar keltas į Meną – ten jau perduodu kolegai arba vietiniam kurjeriui. Bet tai retai. Paprastai aš pats atidarau dureles, pats nešiu dėžę. Jei reikia antro aukšto – nešame kartu, jei tik leidžia nugara. Kai kurios kompanijos viską meta prie slenksčio ir dingsta. Aš palieku, kur susitariame. Kartais pagelbėju iškrauti, jei matau, kad vienas žmogus – pagyvenusi ponia. Bet tai jau nebe mano pareiga, taip supraskite.

O jei kelyje įvyksta kokia nors avarija ar keltas atšaukiamas – kiek tada vėluosite?

Pernai žiemą ties Dunkerque užlijo taip, kad standartinis keltas iš viso neplaukė aštuonias valandas. Sėdėjau salono kėdėje, gėriau karčią kavą ir skambinėjau trims klientams, kad atidėtume susitikimus. Realybė tokia – aš nekontroliuoju oro ir kitų vairuotojų, kurie avarijas daro prieš pat mane. Paprastai turime maršruto alternatyvą – kitą keltą arba Eurotunelį. Būna, kad vėluojame pusdienį, bet retai visą dieną. Jei tikėtis staigmenų... na, balandžiai greičiau nenukris ant lėkštutės. Štai, vėl nulipau nuo temos. Svarbiausia – mes pranešame. Tai didžiausias dalykas, kurio klientai vertina: ne tobulą laiką, o informaciją.

Ar sekmadienį pristatote? Nes dirbu šešias dienas per savaitę

Paprastai ne. Anglijoje sekmadienis vis dar turi kitą ritmą – parduotuvės trumpiau dirba, kamščiai kitokie, bet svarbiausia, kad vairuotojai irgi žmonės. Aš ne robotas. Po šešių dienų prie vairo sekmadienis yra atsistojimas ant kojų. Bet jei labai labai reikia – būna išimčių, ypač jei siunta turi patekti iki pirmadienio ryto susitikimo. Tada kaina bus didesnė. Ir ne apsimetinėjimu, o tiesiog faktas: sekmadieninis darbas kainuoja dvigubai, nes tai mano poilsio laikas. Daugelis Anglijos klientų supranta. Tie, kurie tikrai skuba, sutinka mokėti daugiau. O tie, kurie nori pigiai – palauks iki antradienio.

Popieriai, muitinės ir kitoks biurokratinis galas

Ar man pačiam reikia pildyti muitinės deklaracijas siunčiant daiktus draugei į Angliją?

Taip. Ir tai erzina ne mažiau nei mane. Po 2021 metų viskas pasikeitė – netgi dovanoms reikia sąrašo. Pildome EORI numerius, inventorinius sąrašus, vertes eurais. Jūs pildote, aš tikrinu, jei kažkas neaišku – klausiu. Buvusi situacija, kai klientė nurodė drabužių verte dvidešimt eurų visai dėžei. Muitininkai juokėsi ir atidarė siuntą. Geriau jau rašyti realias kainas, antraip prasidės patikrinimai ir jūsų draugė gaus dėžę vėliau savaitę. Muitinė – ne vieta originalumui. Aš pats kiekvieną kartą iš naujo keikiu tuos langelius, bet be jų nepravažiuosi. Toks jau gyvenimas po Brexit.

Kas tas T1, ir ar tai mano galvos skausmas, ar jūsų?

T1 – tranzitinė procedūra. Kai krovinys keliauja per ES į trečiąją šalį (Anglija jau tokia), muitinė nori žinoti, kad niekas pakeliui neiššvilps pusės dėžių. Aš tvarkau dokumentus, bet jūs turite pateikti tikslius krovinių sąrašus. Kartais agentūra padeda, kartais tvarkau pats, jei važiuoju tiesiogiai. Paprastam klientui nereikia žinoti visų raidžių, bet reikia suprasti, kad kroviniai be T1 gali įstrigti Calais kaip prieškario memuarai. Atsakomybė bendra. Jei duosite netikslų sąrašą – aš galiu paruošti tik tai, ką žinau. O tada muitininkai liepia atidaryti. Ir tuščioj kiemoj atidarai. Nemalonu.

Ar galiu siųsti siuntą be jokios sąskaitos faktūros ar čekio?

Gali, bet aš to nerekomenduočiau, o kai kuriais atvejais – atsisakau vežti. Be įrodymo, kad daiktai jūsų ir nekomerciniai, muitinė gali paimti viską į areštinę. Buvo atvejis, kai vežiau naudotą kompiuterį be dokumento. Muitininkai paklausė, ar parduodu. Jeigu parduodu – muitas ir PVM. Jei ne – įrodyk. Savo asmeninius daiktus gali įrodyti tik su dokumentais, nuotraukomis, arba savo žodžiu... bet juo pasikliauti pavojinga. Todėl prieš siunčiant naudotus baldus ar techniką – susiraskite bent el. laišką su pirkimo patvirtinimu. Tai ne mano kaprizai. Tai kasdienybė dabar.

Kai nutinka blogai – arba kodėl verta rinktis rimčiau

Ar pasitaikė, kad siunta buvo sugadinta, ir ką tada darote?

Pasitaikė. Prieš ketverius metus vienas stiklinis staliukas... klientas supakavo į antklodę. graži antklodė, bet staliukas neatlaikė. Sulūžo. Mes mokėjome. Turime draudimą CMR, bet draudimas nepadarė staliuko vientiso. Klientas suprato, kad pakuotė buvo švelniai tariant... kūrybiška. Bet aš vis tiek atsilyginau dalį sumos, nes noriu miegoti ramiai. Kai kurios didelės įmonės išsisukinėja mėnesiais. Aš ne. Jeigu kaltė aiški – sprendžiame per savaitę. Aišku, jei siuntėte porcelianą su bulvėmis vietoj putų – čia jau jūsų olimpiada, bet ir tada bandome rasti kompromisą.

Kodėl kai kurios įmonės paima avansą ir dingsta – kaip to išvengti?

Tai baisu. Yra tokių „vežėjų", kurie renka pinigus į sąskaitą, kurios priklauso kokiam nors bičiuliui, o paskui – telefonas išjungtas. Aš žinau porą istorijų iš Lietuvos, kai žmonės sumokėjo po penkis šimtus eurų ir liko be daiktų ir be pinigų. Kaip atskirti? Tikrinkite, ar įmonė turi licenciją, ar suteikia sutartį ne paštu, o su rekvizitais. Ar turi svetainę, kurioje ne tik skelbimai. Aš dirbu dvidešimt ketverius metus – mano pavardė telefone išsisaugojusi pas šimtus klientų. Bet jei pirmą kartą bendraujate su manim – tikrinkite. Nesidaliju piktai, bet sąžiningai: rinkoje yra parazitų. Ir jie gadina orą visiems mums.

Kaip jums patikėti, jei niekada nesu naudojęsis tarptautiniais pervežimais?

Patikėkite pamažu. Pirmiausia paskambinkite, paklauskite, pasikalbėkite. Jausmas telefone daug pasako. Ar aš vengiu atsakyti į tiesioginius klausimus? Ar slepiu kainą? Ar spaudžiu skubėti? Tokie požymiai kartais rodo, kad žmogus nerimta. Aš nesu šventasis, bet mano darbas – kad jūs vėl paskambintumėte. Anglijos klientai dažniausiai rekomenduoja vieni kitus, ir tai mane gelbėja. Todėl nešvaistau savo vardo. Jei reikia – duodu ankstesnių klientų telefonus (su jų leidimu), kad pasitikrintumėte. Tai senamadiška, bet veikia geriau nei bet koks Google atsiliepimas, kurį gali parašyti bet kas.

Praktika, kurią žinau iš važiavimų, o ne iš knygų

Kaip supakuoti daiktus, kad jie ištvertų kelią per Europą mikroautobusu?

Kartonas. Ir ne bet koks – dvigubų sienelelių. Plėvelė. Kamščiai tarp porceliano sluoksnių. Ir daug lipnios juostos. Buvęs atvejis, kai klientas supakavo taurės į laikraščius. Ech... dienraščiai saugo nuo dulkių, bet ne nuo smūgių. Po kelių šimtų kilometrų tas laikraščių kamuolys virto popierine mase. O taurės – šukės. Jei vežate elektroniką – naudokite originalias dėžes. Jei drabužius – ne į maišelius, o į dėžes, kad nespaustų. Ir nepilkite svorio vienoje dėžėje. Geriau penkios lengvos nei trys sunkios. Nes aukščiau jų nenorėsiu kelti, o mikroautobusas, tiesa pasakius, taip pat nėra idealiai minkštas. Keliai duoda supratimą apie gyvenimą.

Ar ant dėžių rašyti turinį angliškai – ar tai tik amerikiečių filmų dalykas?

Rašykite. Jūsų dėžė gali atsidurti sandėlyje Londone, kur dirba žmonės, nemokantys lietuviškai. Be to, muitininkai kartais prašo atidaryti, ir jei ant viršaus parašyta „books“ – greičiau patikės, kad tai asmeniniai daiktai, o ne prekybinė siunta su slėpta valstybės paslaptimi. Aš pats, kai kraunu, žiūriu į etiketes. Sutaupo laiko. Ir jums reikia turėti savo kopiją sąrašo. Beje, rašykite ne tik viršuje – ir šone, nes dėžės kraunamos viena ant kitos. Viršus gali tapti nepasiekiamu. Tai smulkmena, bet aš ją išmokau pats, kai teko rašyti ant drabužių maišelio žymekliu, radusiu po sėdyne.

Ar tikrai pakanka tiesiog storaus parduotuvės maišelio su pašto etikete?

Ne, nepakanka. Aš mačiau, kaip vienas toks maišelis su vaikų žaislais... Atidarėme mikroautobuso gale ties Notingamo žiedu, o ten – plyšęs maišelis, žaislai byrėja ant asfalto. Gėda prisipažinti, bet dalis nukrito į balą. Aš sugavau ką galėjau. Tad dėžė turi būti dėžė, sandari, su lipnia juosta per viršų ir per sandūras. Jei siunčiate dokumentus – vokas turibūti (aš čia pats sau pataisau – turi būti) papildomai įmautas, kad lietus nepraustų. Žmonės kartais galvoja, kad mikroautobuso salonas yra sausas kaip dykuma. Ne, kondensatas, lietus, dulkės – viskas kaip Žemėje. Pakuotė turi apsaugoti.

Kur man geriausia palikti daiktus, jei nėra kito adreso Anglijoje tik draugo darbovietė?

Darbovietė – jei ten sutinka. Bet patikrinkite, ar turi pakrovimo vietą. Anglijos pramoniniuose rajonuose kartais reikia pravažiuoti rezervuotu vartu, o mūsų mikroautobusas ne visais pravažiuoja. Buvę, kad vežiau į sandėlį netoli Mančesterio, o ten vartai žemesni nei mano antena. Teko krauti prie tvoros. Jeigu galima – pristatykite į namus arba į saugyklą, kurioje draugas turi prieigą. Šiaip, Anglijos klientai dažnai prašo į centrus, bet ten automobilių stovėjimas – drama. Ypač Birmingeme. Kartais paprasčiau sutartis dėl vakaro nei dienos. Vairuotojai ten nėra labai tolerantiški stovintiems kieme. Bet mes stengiamės.

Smulkmenos, kurios padeda apsispręsti

Ar galima kartu važiuoti su siunta, jei pats neišsikraustinėju, tik siunčiu daiktus?

Taip, jei yra vietų salone. Mikroautobusu vežame daiktus, bet jei keleiviai neprieštarauja ir krovinys neužima visų sėdynių, kodėl ne. Buvęs atvejis – vežiau jauną šeimą su kūdikiu ir dviem lagaminais. Sėdėjo ant galinės sėdynės, o daiktai – šone. Tik nepamirškite: tai ne taksi. Nesustosiu prie Big Beno fotografuoti, jei vėluojame, ir oro kondicionierius ne visada veikia taip, kaip limuzine. Bet jei reikia tiesiog iš taško A į tašką B su savo dėže – sutinkame. Svarbu, kad važiuojantys turėtų pasus ir vizas, jei reikia. Brexit, na, kaip suprantate.

Koks pats greičiausias maršrutas iš Lietuvos į Angliją mikroautobusu ir kodėl ne visada juo važiuojame?

Greičiausias? Klaipėda – Vokietija – Nyderlandai – Belgija – Calais – Doveris – Londonas. Naktinis keltas ir Eurotunelis rinktis pagal dieną. Kartais per Prancūziją greičiau nei per Vokietiją, bet aš paprastai važiuoju per Olandiją dėl kelių kokybės. Anglijos klientams svarbu, kad po Doverio greitkeliai M20, M1, M6 veda į visus didžiuosius miestus. Ne visada pasirenku patį trumpiausią kelią, jei ten remontai. Waze aplikacija gelbsti, bet vairuotojo patirtis svarbiau. Štai štai, vis sakau, kad Anglija arti, bet iš tikrųjų nuo Lietuvos sienos iki jūros – apie 1700 kilometrų. Ne už kampo.

Taigi, greitas siuntų pristatymas mikroautobusu Anglijos klientams nėra magija. Tai darbas, planavimas, kelias ir atsakomybė. Dvidešimt ketveri metai moko, kad svarbiausia – neįsipareigoti daugiau, nei gali išpildyti, ir visada pasakyti tiesą apie terminus bei kainas. Jei ieškote pervežimo – skambinkite, klauskite, reikalaukite aiškumo. Aš nežinau visko, bet tai, ką žinau, žinau iš važiavimų. O dabar eisiu tikrinti padangų slėgį, nes rytoj vėl kelionė. Sėkmės siunčiant.