Greitas siuntų pristatymas į Angliją su nuolatiniu stebėjimu – ką aš sužinojau per beveik du dešimtmečius

Žinai, per beveik dvidešimt dvejus metus, kiek aš sukuosi tarptautinių perkraustymų versle, pamatai visko. Greitas siuntų pristatymas į Angliją su nuolatiniu stebėjimu dabar skamba kaip savaime suprantamas dalykas, bet prisimenu laikus, kai stebėjimas buvo lyg raketų mokslas. Dabar viskas lyg ir paprasčiau, tačiau Brexit viską sumaišė iš naujo. Klientai skambina nervinęsi, klausia, ar spės, ar matys, kur siunta. Aš sakyčiau – paprastai taip, bet reikia žinoti keletą gudrybių. Nes jei supakuosi kaip šieno gėlis, nieks tavęs iš Londono neišgelbės, o stebėjimas parodys tik tai, kad tavo dėžė kažkur. Ir tai dar neblogiausias variantas.

Ką verta žinoti, kol dar niekur nepasiuntei

Kiek laiko užtrunka greitas siuntų pristatymas į Angliją su nuolatiniu stebėjimu, jei skubu?

Jei viskas tvarkinga, greitoji paslauga į Londoną ar Birmingemą dažniausiai trunka nuo dviejų iki keturių darbo dienų. Žodis „greitas“ čia toks slidus – kai kurie klientai mano, kad rytoj, bet reikia suprasti, kad pervežimas per Lamanšą turi savo logistiką. Kartais mašina pajuda antradienį, bet pasienyje stovi eilėje, tad ketvirtadienį jau Anglijoje, o pristatymas – penktadienį. Stebėjimas rodys kiekvieną stotelę. Jeigu siunti į Škotiją ar kaimą Kornvalyje, pridėk dar dieną kitą. Aš pats stebiuosi, kaip greitai dabar važiuoja, bet nepripūskim oro – ne stebuklas.

Ar mano draugas Anglijoje gali atsiimti siuntą, jei aš nurodau jo adresą Preston, bet jis ten negyvena nuolat?

Jei adresas teisingas, pristatys ten, kur nurodyta. Ar tavo draugas ten nuolat gyvena – kurjeriui visiškai nerūpi, jis nemato gyvenamosios vietos deklaracijos. Svarbu, kad kas nors būtų vietoje. Buvo taip – klientas nurodė draugo butą Liverpulyje, o šis tą savaitę išvažiavęs. Siunta grįžo į sandėlį. Paskui papildomi mokesčiai. Jeigu draugas žino, kad laukia, geriausia telefono numerį įrašyti jo. Stebėjimas parodys „out for delivery“, tada tegul jis budi. Nieko sudėtingo, tik nereikia apsimiego.

Ar galiu siųsti šakočio mamai, ar muitinė nenuoštimbs kažkuo?

Oi, čia jautri vieta. Anglijos muitinė, tiksliau UK Border Force, į maisto produktus žiūri itin rimtai nuo Brexit. Ne be reikalo – jie tikrina, ar nėra mėsos, pieno produktų be dokumentų. Šakočio su sviestu – abejoju. Jei tai komercinis siuntinys, beprotokoliai. Jei asmeninė dovana... vis tiek rizikinga. Aš pažįstu atvejį, kai mama gavo lietuviškų bandelių, bet muitinė jas konfiskavo. Sūrio dar perveda, bet ne šviežią. Geriau siųsti džiovintų grybų, o ne pyragų. Ar mums leidžiama? Žinok, draugas, čia aš jau ne 100% tikras, nes taisyklės ten keičiasi kaip kojines.

Ar reikia visus popierius pildyti anglų kalba, ar lietuviškai galima?

Angliškai, draugas. EU laiškas – jau nebeegzistuoja kaip anksčiau. UK muitinė nenarklys, kas parašyta lietuviškai. Aš vis dar gaunu bandymus rašyti „raportus“ (o tiesiog invoices) lietuviškai. Rezultatas – siunta stringa, kol kažkas išverčia. Pirkimo sąskaita, pakuočių sąrašas – viskas angliškai. Netgi jeigu siuntėjas esi tu pats, tiesiog parašyk: „personal belongings“. Jei yra vertės deklaracija – svarbiausia skaičiai ir aiškus turinio aprašymas. Kartais pildau klientams, nes jie persistengia su detalėmis. Kuo paprasčiau, tuo geriau. (Čia pataisymas – ne „raportai“, o invoices, atsiprašau, galvoje buvo kitaip).

Kas vyksta kelyje ir kodėl stebėjimas rodė Klaipėdą, o paskui tylėjo tris dienas

Kodėl stebėjimas parodo, kad siunta išvyko iš Lietuvos, o paskui dvi dienas – tyla?

Taip būna ir dažniau, nei galvoji. Kai siunta palieka mūsų terminalą Vilniuje, ji važiuoja į vieną iš Europos rūšiavimo centrų – Olandijoje ar Belgijoje. Ten persikraunama į kitą mašiną. Kartais tarp terminalo nuskaitymo ir kito skenuoto proceso praeina 48 valandos. Stebėjimas nenurodo kiekvieno matomojo žingsnio – tik kai paketas patenka po skaitytuvu. Kitas momentas – Lamanšo keltas. Ten neskenuoja individualiai, važiuoja visa mašina. Tad atrodo, kad dingo, o iš tikrųjų tiesiog važiuoja per Europą. Aš pats nervinuosi, kai matau tuštumą, bet tai normalu. Ne visada reiškia, kad pametė.

Kaip iš tikrųjų supakuoti daiktus, kad juos rastų sveikus Anglijoje, kai viskas taip toli?

Dviguba kartoninė dėžė, burbuliniai vokai viduje, ir nieko neturi judėti. Vieną kartą vežėme porcelianą – klientas supakavo į laikraščius. Taip, į paprastus laikraščius. Rezultatą matau akivaizdžiai: trečias lėkštės liko sveikas. Stebėjimas parodė, kad viskas ok, bet fizinė būklė... eh. Jei siunti elektroniką, antistatinė plėvelė. Drabužius į maišus, ne šiukšlines. Kurjeriai krauna ne taip, kaip tavo mama krauna lagaminą. Jie meta. Tikrai meta. Ir neskaitys etiketės „this side up“. Padėk daug juostos, ir tada dar truputį. (O jei dar įdėsi skysčių – sandariai, nes jie bėga, žinai kaip yra).

Ar „express“ paslauga visada reiškia, kad siunta bus per dvi dienas pas mamos slenksčio?

Aš tiesiog tau pasakysiu – ne. „Express“ yra marketingo žodelis. Vieni per du ar tris darbo dienas padaro, kitiems „express“ yra penkios dienos. Svarbu, ar jie turi tiesioginį maršrutą į Angliją, ar krauna per Lenkijos sandėlį. Stebėjimas padės sužinoti tikrovę. Jei matai, kad siunta dvi dienas stovi Krokuvoje, vadinasi, ten ir jos „expressas“. Kartais paskambinu klientui ir sakau: žiūrėk, pristatymas į Angliją su nuolatiniu stebėjimu yra, bet garantuoti stebuklų aš negaliu. Reikia realių lūkesčių, nes mamos laiptinė neabejotinai liks toje pačioje vietoje ir savaitę vėliau.

Kokia apytikslė kaina už tokį greitą pristatymą į Angliją su stebėjimu, jei dėžė sveria apie 20 kg?

Apie 60–90 eurų, priklausomai nuo kurjerio. Gali būti ir 45, ir 120. Jei tai tik dėžė su drabužiais, apimtis nedidelė – pigiau. Jei siunti elektroniką, draudimas brangina. Stebėjimas paprastai įskaičiuotas, bet kai kurios pelėdnagės (taip, vadinu jas pelėdnagėmis) ima papildomą eurą už SMS žinutę. Aš pats nesuprantu to. 20 kg dėžė į Londoną – realistinis skaičius apie 70 eurų. Jei į šiaurę, iki Yorko ar Edinburgo, gali prikristi papildomai 10–15 proc. Biuro pristatymas pigiau nei gyvenamasis namas, nes... nežinau, gal algoritmai tokie. Dėlto kad mažiau klausimų užduoda.

Kur man geriau iškviesti kurjerį – iš namų Vilniuje ar galiu palikti siuntą paštomate?

Jei namuose esi – geriau iš namų, nes kurjeriui parodysi, kad dėžė tvarkinga, pasirašysi. Paštomatai patogūs, bet yra rizika. Kartą klientas paliko siuntą paštomate, o viduje buvo stiklinis indas – paštomato kamera nuskaitė, bet paskui kitoje pusėje kažkas numetė. Dėl to stebėjimas prasidėjo tik iš logistikos centro. Gi jei iš namų, aš matau, kad kurjeris pasiėmė, skenavosi, ir tuoj pat sistemoje atsiras pirmas taškas. Paštomatui reikia laiko iki surinkimo. Jei skubi, kviesk į duris. Jeigu ne, palik paštomate, bet gerai įpakuok. O šiaip aš mėgstu paštomatus, nes nereikia su niekuo kalbėtis ryte.

Apie tą nuolatinį stebėjimą – kuris kartais veikia kaip senas dviratis

Ką reiškia nuolatinis stebėjimas – ar aš matau kiekvieną jūsų posūkį į dešinę?

Ne, nematai posūkių. Matai skenuotus taškus: siunta priimta, siunta rūšiuojama, siunta paliko terminalą, siunta muitinėje, siunta iš muitinės, išvyksta į pristatymą. Kai kurie vežėjai atnaujina kas kelias valandas, kiti – kai pakelis atsiduria po kodu. Greitas siuntų pristatymas į Angliją su nuolatiniu stebėjimu dažniausiai reiškia, kad matysi pagrindinius etapus. Būna, kad stebėjimas užstringa ties „in transit“, nors tavo dėžė jau Bristolyje. Tai techninės spragos. Kartą pasitaikė, kad sistema rodė Romoje, o siunta jau atidaryta Londone. Tokių keistenų yra. Bet 95 proc. laiko veikia kaip laikrodis. Tik nebūk paranojiškas.

Kas yra tas „tracking number“ ir ar keičiasi, kai siunta perima partneriai JK?

Vienas numeris, kurį duodu aš, dažniausiai veikia per visą kelią. Bet JK viduje vietinis kurjeris, pavyzdžiui, toks kaip DPD ar UPS lokalinis padalinys, kartais įdeda savo vidinį kodą. Tada turi du numerius. Klientai skambina: kodėl rodo kitą? Aš turiu aiškinti – tai tas pats balsas, tik kita akmeninė rūta (o, čia aš norėjau pasakyti „kita rūba“, bet gal ir taip aišku). Stebėjimo numeris prasideda raidinėmis kombinacijomis, kartais su LT ar GE prierašu. Svarbiausia – pasitikrinti, ar paskutinis įrašas ne „customs hold“. Nes jei ten, tuomet stebėsime tik kaip bulvės dygsta.

Kodėl man telefonas rodo „attempted delivery“, nors draugas namie buvo ir niekas neskambino?

Aš pažįstu šitą skausmą. Būna, kad vairuotojas skuba, pamato didelį namą, neranda numerio, ir spaudžia „nebuvo kas atidaro“. Arba tiesiog lengviau taip pažymėti nei ieškoti toliau. Tada siunta grįžta į vietinį sandėlį. Anglijoje, ypač priemiesčiuose, pašto kodai painūs – vienas vairuotojas gali suklysti. Stebėjimas parodys tą patį kodą. Siuntėjui JK verta palikti instrukciją angliškai: „please call upon arrival“. Nes jei ne, jie gali numesti pas kaimyną. O kaimynai... na, ką aš žinau, kartais kaimynai irgi žmonės. Bet ne visada geri.

Ar galiu gauti SMS, kai siunta jau važiuoja pas tą draugą, ar tik naršyklėje žiūrėti?

Dauguma mūsų naudojamų platformų siūlo SMS, bet reikia pažymėti langelį. Aš dažnai pamirštu pasakyti klientui, o jie paskui pyksta, kad niekas nepranešė. Taip pat dabar yra programėlės. Stebėjimas realiu laiku – kiek realiu, tai jau kitas klausimas. Įsivaizduok, kad mašina turi GPS, bet jis ne visada įjungtas matyti tau. Dažnai SMS ateina su pristatymo langu: „jūsų siunta bus šiandien 14:00–16:00“. Jei Anglijoje lietus, gali ir vėluoti. O jei sniegas – apskritai pamiršk, ten sustoja viskas, net arbatos gamyba.

Ar stebėjimo sistema rodo muitinę atskirai, ar aš net nežinau, kad mano siunta ten?

Kartais rodo kaip „customs clearance“, kartais tiesiog „in transit“ ir tu nepajusi, kad ji ten dvi dienas. Po Brexit muitinė tapo pagrindine kliūtimi. Sistemai svarbiausia nuskaitymo laikas. Jei muitininkai neatidaro – atnaujinimo gali nebūti. Buvęs atvejis: stebėjimas rodė „on its way to UK“, o iš tikrųjų jau tris dienos Doverio poste. Tada staiga – „delivered“. Kaip filmas be vidurio. Aš pats kartais paskambinu savo kontaktams, kad patikrintų, bet negaliu žadėti visiems, nes ten sistemų tvarkytojai atsakinėja pagal nuotaiką. Dažniausiai pamatai muitinę tik tada, kai reikia mokėti.

Kainos, muitai ir kodėl kartais norisi išeiti į pensiją anksčiau laiko

Kokia bus tiksli kaina 15 kg dėžei su drabužiais, jei noriu visą stebėjimą ir pristatymą Ispanijos... oi, į Angliją?

Ispanijos? Ne, tu klausi apie Angliją. Gerai, 15 kg drabužių dėžė – dažniausiai apie 55–75 eurus. Jei tu jais nepersiuntinėji ir tai tavo asmeniniai daiktai, muito nebus. Jei verčiaisi – kitas reikalas. Stebėjimas įskaičiuotas. Bet jeigu dėžė didelė, kurjeriai skaičiuoja ne tik svorį, bet ir apimtį. Kartais 15 kg, bet dėžė 60x50x40 cm – gali pabrangti. Aš skaičiuoju pagal realius duomenis. Yra toks dalykas – volumetric weight. Taigi nesiųsk tuščios dėžės, prikrauk kojinių tarp daiktų, bus ir pigiau, ir saugiau. Jei apskaičiuosi pats, gali suklysti. Geriau palik mane.

Ar reikia mokėti muito mokestį Anglijoje, kai siunčiu savo senas knygas ir batus?

Jei tai naudoti asmeniniai daiktai ir vertė žemiau 135 svarų sterlingų – paprastai ne. Bet tu privalai tai deklaruoti. Aš vis dar matau, kaip žmonės rašo „gift“ ir tiki, kad stebuklingai atsivers durys. Po 2021 metų tai nebetenka prasmės. Knygos ir batai – remonto ar antrinio naudojimo kategorija. Jei siunti vieną dėžę, deklaruok kaip „used personal belongings, no commercial value“. Stebėjimas nemeluos, bet muitinė gali paprašyti sąskaitos. Jei neturi – problemos. Mano patarimas: nesiųsk nieko naujo su etiketėmis, tada kils klausimų. Aš taip pat anksčiau galvojau, kad knygos nekliudo, bet pasirodo, kad kai jų 30, jau atrodo kaip parduotuvė.

Kodėl viena logistikos įmonė prašo 80 eurų, o kita – 35, jei abidvi žada tą patį stebėjimą?

Kartais 35 eurai yra tik paėmimas ir pašto stotelė iki sienos. O 80 – iki durų su draudimu ir muitinės tarpininkavimu. Suvok skirtumą. Pigiausi pasiūlymai dažnai slepia priedus: kuro mokestis, teritoriniai papildomi, kaimo vietovių priemoka. Aš matau įmones, kurios žada greitą siuntų pristatymą į Angliją su nuolatiniu stebėjimu už 30 eurų, o paskui siunta dingsta į nesamonę. Brangesnės firmos turi tiesioginius kontraktus su DHL, FedEx. Pigios – meta į bendrą konteinerį ir ten jau Dievas davė. Aš asmeniškai neimčiau už 35, jei ten gyvenimo santaupos. Bet jei tai tik seni batai – rizikuok. Nors kam rizikuoti dėl batų?

Ar man reikia draudimo, jei siunčiu nebrangius daiktus, bet jie sentimentingi?

Sentimentingi... na, svarbūs. Jei tai tavo vaikystės žaislai ar močiutės rankdarbiai, draudimo neatmesk. Bendrovės standartinė atsakomybė dažnai apima tik svorį, o ne emocinę vertę. Pavyzdžiui, jei dėžė pradingsta, jie duoda 8 eurus už kilogramą. Tavo albumas sveria 2 kg – 16 eurų. Štai tau ir atlygis už prisiminimus. Aš klientams sakau: jei siunti į Angliją ir bijai, kad prapis – drausk. Kaina apie 2–3 proc. vertės. Kai kurie sako „ai, Dievas padės“. Dievas padeda tiems, kurie patys sandariai supakuoja, kaip aš jau sakiau.

Ar pristatymas į privačius namus skiriasi nuo biuro Londone kaina?

Gerai ta pastebėjai. Biurams Londone dažnai taikomas „commercial address“ tarifas, kuris kartais pigesnis, nes lengviau pristatyti į verslo centrą nei ieškoti kvartalo tarp kitų namų. Bet kartais brangiau, jei reikia liftu. Aš sąžiningai... man atrodo, kad didžiosios įmonės taiko tą patį bazinį tarifą. Tačiau jei gyvenamasis namas turi tankų aptarnavimą, jokių papildomų. Jei kaimas Šiaurės Velse – bus papildoma. Stebėjimas parodys tą patį, bet kaina gali svyruoti. Rašyk tikslų pašto kodą, nes viena raidė pakeičia zoną. NW1 kitas nei NW10, nors panašūs.

Kai velnias slypi smulkmenose – problemos, kurių niekas neįrašo į reklamines šukles

Ką daryti, jei matau, kad siunta pasiekė Angliją, bet praėjo keturios dienos ir niekas nepristato?

Pirma, nekaltink manęs, aš tik informuoju. Antra, paskambink vietiniam sandėliui. Stebėjime bus numeris. Jei jie sako „backlog“, reiškia, pas juos chaosas. Buvęs atvejis – po Kalėdų mano kliento siunta dvi savaites gulėjo Birmingemo terminale, nes tiesiog neturėjo žmonių vairuoti. Trečia, rašyk laišką siuntėjui. Ketvirta, jei tai skubu – gali mokėti papildomai už „priority redelivery“. Bet aš to nerekomenduočiau, kartais tai vistiek nepagreitina. Paskutinis variantas – pasiimti pats. Jei sandėlis netoli. Nors į ką kreiptis, kai ten automatizuotas atsakiklis? Būna sunku.

Ar galiu siųsti televizorių be originalios dėžės, jei gerai apvyniosiu?

Gali, bet tai rizikinga. Modernūs ekranai ploni, lūžta net nuo spaudimo kampe. Originali dėžė turi polistireno formas, kurios laiko. Jei neturi – statybinė puta, dviguba dėžė, ir žymė „fragile“ stora raudona spalva. Aš mačiau, kaip vežėme 55 colių televizorių į Mančesterį be originalios pakuotės. Atvykus – ekranas kaip voratinklis. Draudimas? Nepriklausė, nes nebuvo profesionaliai pakuota. Mes tai padarėme, bet kartais klientas sako „ai, užteks“. Neužtenka. Nesiųsk vertingos elektronikos be tinkamo karkaso. Stebėjimas beisles gams nepadės, jei viduje stiklas. O šiaip, kodėl visi siunčia būtent televizorius? Anglijoje jų irgi pilna.

Kas yra ta muitinė, kurioje mano siunta stringa po savaitės, ir ar aš čia kaltas?

Muitinė – tai patikros taškas, dažniausiai Doveris ar Felikstouvas, kur jie tikrina, kas važiuoja į salą. Tu kaltas tik tuomet, jei pateikei klaidingą informaciją ar įdėjai kažko draudžiama. Kitais atvejais – tiesiog eilė. Po Brexit pilna krovininių mašinų, personalas pavargęs. Siunta stovi, laukia eilėje. Stebėjimas parodys „customs clearance“ ilgą laiką. Kartais jie atidaro dėl principo. Turiu draugą, kurio dėžėje buvo tik žemėlapis – atidarė, matyt, ieškojo ko nors kito. Tai nereiškia, kad tu blogas žmogus. Tiesiog sistema apkrauta. Kantrybės. Arba skambink agentui.

Ar mano telefono numeris svarbus, jei aš tik siuntėjas, o ne gavėjas?

Labai svarbus. Jei gavėjas Anglijoje neatsimena, kad kažkas siunčia, o kurjeris skambina tau – tu turi paaiškinti. Dar svarbiau – jei siuntą stabdo muitinė, dažnai skambina siuntėjui dėl paaiškinimų. Aš turiu daugybę atvejų, kai klientas nurodė tik gavėjo numerį, o šis buvo Japonijoje verslo reikaluose. Siunta grįžo. Telefonas turi būti aktyvus siuntimo metu ir savaitę po to. Anglijoje pristatymo kompanijos mėgsta skambinti. Jei neprisimenai savo numerio, nes ką tik pasikeitei – blogai. Gavėjui irgi pranešk, nes kitaip jie atidarys dėžę ir galvos: kas čia per siuntinys iš Vilniaus?

Ar stebėjimas rodo, jei siunta buvo apgadinta kelyje, prieš pristatant?

Deja, ne. Stebėjimas fiksuoja vietą ir būseną, bet ne fizinę būklę. „In transit“ reiškia, kad kažkur važiuoja, bet ar sveika – pamatys tik atidarius. Ką aš darau klientams – prašau atidaryti prie kurjerio, jei dėžė atrodo įtartina. Jei atsisako palaukti – fotografuok nuo visų pusių ir pasirašyk su pagrįstu atsargumu. Vieną kartą matėm, kad dėžė buvo šlapia – sistema rodė „delivered successfully“. Sėkmingai, taip. Sėkmingai permirko. Taigi nuolatinis stebėjimas duos tau maršrutą, o ne remonto istoriją. Fiksacija – tavo draugė čia. Daryk video atidarydamas.

Kodėl kai kurios įmonės Anglijoje atsisako pristatyti į aukštutinį aukštą be lifto?

Nes jie gali. Kurjeriai neprivalo nešti į penktą aukštą. Kai kurios sutartys numato „door-to-door“, bet tai dažnai reiškia iki durų žemėje, o ne iki buto durų Londone. Aš ginčydavausi dėl to, bet pripažįstu – jei dėžė 40 kg, nedaryk to vaikino, kuris tempia vienas. Užrašyk pastabą: „ground floor accepted“ arba susitark su draugu, kad padės. Stebėjimas parodys atvestą, bet ant slenksčio paliktą. Jei jautri sportbačiai, nešdamas pats. Buvo atvejų, kai dėl laiptų siunta grįžo nesėkmingo pristatymo žymėmis. Tuomet vėl sandėlis, vėl laukimas. Nenorėsi to.

Pabaigai pasakysiu štai ką: greitas siuntų pristatymas į Angliją su nuolatiniu stebėjimu yra visiškai įmanomas ir dažniausiai sklandus, jei renkiesi ne pagal kainą, o pagal sąžiningumą. Per dvidešimt dvejus metus mačiau visko, bet paprastai viskas baigiasi gerai, kai žmogus neskuba per daug ir nesiplepa pakavime. Jei ką – skambink, rašyk, klausk. Geriau paklausti prieš, nei gailetis po. Sėkmės siunčiant – ten jie laukia, ypač jei tai šakočio nesiunti.