Greitas siuntų pristatymas į Angliją kasdien – ką privalai žinoti prieš siųsdamas

Dirbu su kroviniais jau gal kokių 22 metus, ir galiu pasakyti – kai klientas sako „man reikia greitas siuntų pristatymas į Angliją kasdien“, pirmiausia aš paklausiu: o ką tu turi omenyje „kasdien“? Nes tai nereiškia, kad tas pats vairuotojas tavo siuntą veža kiekvieną rytą. Tai reiškia, kad mes surenkame, sukrauname ir išsiunčiame kiekvieną darbo dieną. Daugelis žmonių galvoja, jei laiškas į Londoną skrenda per dieną, tai ir paletė ten bus per naktį. Ne visada taip. Čia reikia žinoti kelis dalykus. Aš pabandysiu paaiškinti taip, lyg sėdėtume prie kavos. Arbatos, jei nekenti kavos.

Kas vyksta furgone ir sandėlyje

Ar kasdienis siuntimas į Londoną reiškia, kad mano siunta tikrai išvažiuoja kiekvieną dieną?

Ne. Na, ta prasme, jei atiduosi iki dvylikos, gal spėsi į reisą. Bet greitas siuntų pristatymas į Angliją kasdien veikia kaip autobusas – pavėlavęs lėksi rytoj. Mes kaupiame siuntas, sukrauname ir važiuojame kasdien, bet tavo dėžė palauks, kol bus pilnas krovinys. Kas antras klientas to nesupranta. Kartais pyksta. O aš vis aiškinu – furgonas ne troleibusas. Jis važiuoja tada, kai pilnas, o ne pagal tavo individualų norą.

Kiek laiko realiai važiuoja furgonas nuo Vilniaus iki Mančesterio?

Furgonas arba vilkikas išvažiuoja, pravažiuoja per Lenkiją, Vokietiją, paskui persikelia per Lamanšą. Paprastai tai trunka maždaug dvi–tris paras. Aš sakau maždaug, nes kartais eilės prie Calais būna beprotiškos. Pamenu vieną rudenį, kai stovėjom beveik aštuonias valandas. Kolega praleido gimtadienį kabinoje. Tai nėra kasdienė realybė, bet nutinka. Būna ir patikrų, ar dar kas. Taip kad jei siunti į Mančesterį, skaičiuok tris dienas. Jei pasiseks – dvi. O jei balta rūkas prie Doverio – tai ir keturias. Visko pasitaiko.

Ar galiu sekti savo siuntą, kai ji jau Anglijoje?

Gali, bet ne taip, kaip seki maisto pristatymą telefone – gauni numerį, įvedi į sistemą, pamatai, kad siunta išvyko iš Kauno. Paskui nieko. Tada staiga po dviejų dienų – „pasiekė Londoną“. Kodėl nėra tarpinių? Nes GPS rodo mašiną, o ne tavo dėžę, kuri yra viduje su šimtu kitų. Terminaluose ją perkrauna ir tikrina – kartais tai užtrunka pusdienį, kartais penkiolika minučių. Sistemos ne visada atsinaujina akimirksniu. Tai nesisverk kas penkias minutes. Bus ten, kur turi būti.

Kas vyksta su mano daiktais, kai jie pasiekia sandėlį prie M25?

Jie stovi ant lentynos ir laukia sandėlyje netoli Londono, kur darbuotojas nuskenuoja, peržiūri etiketę ir deda į zoną. Tada krauna į mažesnį furgoną arba palieka kitai dienai. Kartais etiketė nuklijuoja – turėjom atvejį, kai du klientai turėjo identiškas pavardes ir dėžės susimaišė. „Kur mano knygos?“ – o jos važiuoja į Readingą, bet išsprendėm per dvi dienas. Terminaluose gyvenimas intensyvus. Siunta neprapuola. Retai. Na, pasitaiko, bet labai retai.

Ar vairuotojai perka kavą pakeliui, ar mano siunta laukia mašinoj parke?

Tavo siunta važiuoja su vairuotoju, o jis privalo sustoti. Po keturių su pusę valandos – pertrauka, per kurią galbūt perka kavą, o gal tik nusnūsta. Kasdieniai reisai į Angliją reikalauja sustojimų degalinėse, kitaip negali. Ir ta kava Channel Tunnel pusėje yra baisi, bet jie geria – per daug metų priprato. Tavo siunta saugi, užrakinta. Bet vairuotojas – žmogus, jis pavargsta. O jei nepailsės – pavojinga visiems. Taip kad geriau kava ir dešimt minučių poilsio, nei avarija.

Pinigai – ką mokam ir kodėl

Kiek maždaug kainuoja greitas siuntų pristatymas į Angliją kasdien mažam 2 kg paketui iš Kauno?

Mažas paketas, du kilogramai, standartinė dėžutė – realiai turėtų kainuoti nuo aštuoniolikos iki dvidešimt aštuonių eurų. Žiūrint koks tinklas. DPD, DHL – skirtingos skaičiuoklės. Kai žmonės klausia, kodėl ne penki eurai, atsakau: kelionei per tris valstybes, keltui, dyzeliui ir atlyginimui Anglijoje reikia pinigų. Būna akcijų. Būna pigesnių variantų, jei pats atveži į terminalą. Bet tada jau nebe pristatymas iki durų. Greitas siuntų pristatymas į Angliją kasdien turi savo kainą, bet ji nėra kosminė. Reikia realiai žiūrėti.

Kodėl vieni vežėjai prašo trigubai daugiau už tuos pačius matmenis?

Tai priklauso nuo to, ką vadini „tais pačiais matmenimis“. Pirma, yra apimtinis svoris. Dėžė sveria du kilogramus, bet jei didžiulė – užima vietą. Antra, draudimas. Pigūs vežėjai kartais nėra apsidraudę. Trečia, kai kurie tiesiog bando pasipelnyti iš nežinančio. Yra kompanijų, kurios kabina grąžą ant klientų, kurie atrodo pasimetę. Aš taip nedaryčiau. Bet deja, rinkoj pilna žiurkėnų. Pirma pasiūlo penkis šimtus, paskui ima „muito mokestį“, kurio nėra. Tai tikras pavyzdys iš praktikos. Atsargiai.

Ar įmanoma nusigauti žemiau 15 eurų už standartinę dėžę į Birmingham?

Nedaug. Teoriškai, jei renkame didelį kiekį ir tu pats atveži į sandėlį, galima. Bet paštu arba ekspresu – net nežinau ar pasieksi keturiolika. Jei kaina žemiau penkiolikos, pradėk abejoti. Greičiausiai bus paslėptų mokesčių, arba bus toks ekonominis pervežimas, kad siuntą gausi po trijų savaičių. Aš tokių nepasirinkčiau, bet jei siunti draugui seną megztinį – gal ir tinka. Tikrai ne verslui. Verslui reikia stabilumo ir greičio. O ten pigiausiais maršrutais kartais dingsta ir siuntos. Taip nutinka.

Ar kaina keičiasi, jei siunčiu ne iš Vilniaus, o iš kokio Švenčionių galo?

Taip. Nes jei turim važiuoti pasiimti tavo dėžės į Molėtus ar kokį Švenčionėlių (ne, ne Švenčionėlių, bet panašaus užkampio) rajoną, ir kuro kaina, ir laikas skiriasi. Centriniai taškai – Vilnius, Kaunas, Klaipėda – ten maršrutai optimizuoti. O kai suki penkiasdešimt kilometrų į šoną, furgonas degaluoja, vairuotojas praleidžia valandą. Tas laikas yra pinigai. Nebent turi galimybę pat atvežti iki artimiausio miesto. Tada kaina bus panaši į vilniečio. Trumpai – atstumas nuo pagrindinio kelio vaidina vaidmenį. Ne visada malonu, bet taip veikia logistika.

Kas tas juokingas fuel surcharge ant sąskaitos, kurio aš neprašiau?

O, tai visų pamėgtas siurprizas. Fuel surcharge – kuro antkainis, kurį dauguma prideda prie bazinės kainos, nes dyzelio kaina šokinėja kaip pasiutėlė. Paprastai procentas nuo krovinio vertės – gal trylika, gal penkiolika. Tikslaus skaičiaus nepasakysiu, nes jis keičiasi kas mėnesį. Kartais kas savaitę. Tai ne mūsų pramanas, tai globalu. Kai kurie pyksta, galvoja, kad prisirašiau iš niekur. Bet aš irgi moku daugiau už kurą nei prieš trejus metus. Tai tokia rinkos realybė, kurią tenka priimti.

Kai kelyje nutinka bėdos

Ar tikrai reikia trigubų kartonų, jei siunčiu elektroniką, ar tiesiog apvynioti burbulka?

Reikia kokybiško kartono. Vieną kartą vežėme monitorių iš Kauno į Liverpulį. Klientas apiburbuliavo gražiai, bet dėžė buvo panaudota – minkšta. Krovėjai krauna krūvas, statomi ant viršaus kiti daiktai. Monitorius atkeliavo su įskilusiais ekrano kampais. Draudimas? Žiūrėjo į pakuotę ir pasakė – netinkamai supakuota. Praradimas. Jei siunti kompiuterį ar spausdintuvą, pirk naują dėžę. Geriau dvigubas sluoksnis. Nebūtina triguba, bet tvirtą. Tavo daiktas turi iškęsti ne du, o gal dvidešimt rankų pasikeitimą.

Kas atsitinka, jei mano siunta suplyšta kelyje dėl lietaus?

Furgonai sandarūs, bet puspriekabės durys kartais praleidžia drėgmę per tarpelius. Jei dėžė stovi prie durų ir lietus varo, gali būti bėda. Pamenu žiemą – vežėm kartonus į Bristolį. Dvi apačios šlapios. Laimė, viduje buvo metalas. Mes apsidraudėm. Bet jei be draudimo – problema. Paprastai vidus lieka sausas, bet pasitaiko. Siūlau vynioti į plėvelę. Ypač paletes. Tai pigu, bet gali išgelbėti. Be to, ne visi vairuotojai tikrina, ar viskas sandaru krovinio skyriuje. Žmogiškas faktorius.

Sakyk atvirai – ar pervežėjai meta dėžes, kai niekas nemato?

Nenoriu meluoti – yra tokių kompanijų, mažesnių, pigesnių, samdančių pagalbininkus be patirties, ir būna, kad meta. Žiūrėjau vaizdo įrašą, kuriame vaikinas numetė televizorių nuo dviejų metrų. Rimtos įmonės to nepakenčia, bet kai renkiesi pigiausią variantą, rizikuoji. Apie tai niekas nerašo. Aš parašiau. Nes jei siunti ką vertinga, nepagailėk vadybos kokybei – foto prie pakrovimo ir tvirtos dėžės padeda. Žmonės stebisi, kodėl brangu, o tada pamato vaizdelį internete.

Ar galiu siųsti neišardytą dviratį tiesiog taip, be dėžės?

Gali, bet aš nedaryčiau. Pedalai atsikiša, vairas platus. Subraižys tavo rėmą, ir gali subraižyti kito daiktą furgone. Jau nekalbant apie grandinės riebalus – tepa viską. Susipakuoti reikia. Nuimti pedalus, pasukti vairą. Uždėti apsaugas. Valandos darbas. Tuomet reikia specialios dėžės. Bet rezultatas – daiktas atvyksta be įbrėžimų. Jei skubu – įmesiam saloną, bet tada užima daug vietos ir kaina kyla. Na, matai. Reikia galvoti ne tik kaip sutaupyti, bet ir kaip išsaugoti daiktą tokiu pavidalu, kokiam palikai.

Ar jūsų vairuotojai žino, kad veža mano senelės porcelianą, ar jiems viskas vienodai?

Etiketėje rašoma „BREAKABLE“ ir vairuotojas tai mato, bet kelyje jis tikrina ar viskas saugu. Jei važiuojam lygiai – ramu, bet jei staigiai stabdome, tada net etiketė nepadės, nes furgone nėra visada tobulų fiksavimo sistemų. Atsimenu, vežėm senienas iš Panevėžio į Braitoną – vazonai. Supakavom su apsaugomis, vairuotojas važiavo atsargiai ir atvyko sveiki, bet streso buvo. Reikia pranešti krovėjams ir vadybininkui. Ir nekuklinti sakyti – čia brangu, nes jei nežinos, elgsis kaip su akinių dėklu. O porcelianas nepateisina eksperimentų.

Brexit, muitai ir popieriai – galvosūkiai

Ar dabar, po Brexit, kasdienės siuntos į Angliją stringa pasienyje ilgiau?

Taip, stringa kitaip nei anksčiau. Buvo laikai, kai nieko nereikėjo – važiuoji ir krovinys juda. Dabar reikia bent jau muitinės deklaracijų. Bet tikrai ne kiekviena dėžė tikrinama. Nebent neaiškus turinys. Aš jau tiksliai dabar negalėčiau pasakyti, ar šią savaitę Doverio poste naujas patikrinimų raundas, nes postai nuolat keičiasi. Kartais pralekiam per valandą, kartais pusdienį. Svarbu turėti EORI ir tikslų aprašymą. „Dovana“ nebeužtenka. Kasdieniniai reisai gali šiek tiek vėluoti, bet nežlugdo verslo. Tvarka popieriuose gelbėja.

Koks skirtumas tarp EORI ir tiesiog mano įmonės kodo?

EORI – tavo įmonės ID muitinei tarptautinėje prekyboj. Lietuviškas kodas ten nerūpi. Jiems reikia EORI. Fiziniams asmenims jo nereikia. Bet jei verslas ir darai kasdienį siuntimą į Londoną, turėk numerį po ranka. Kartais jis būna sustabdytas deklaracijos nepadavimo. Buvęs atvejis – klientas turėjo EORI, bet neaktyvus. Siunta savaitę pragulėjo. Skambino mums. Kovojom. Išsprendėm. Bet streso nereikia. Gerai pasitikrink online prieš. Tai sutaupo nervų tau, mums ir sandėlio darbuotojams Anglijoje.

Ar privalau rašyti angliškai ant siuntos aprašymo, ar lietuviškai tiks?

Angliškai. Ir aiškiai. „Clothes“ geriau nei „stuff“. Jei muitininkas nesupranta, atidaro. O atidarius – vėlavimas. Buvo klientas, parašė „rakandai“. Kas tai per rakandai? Geriau „used household goods“. Kai dovanoji, netikra vertė erzina. „Gift“ žodis nebeveikia kaip anksčiau. Atsispausdink etiketę normaliai. Jei abejoji – nufotografuok turinį. Kartais papildomas žingsnis, bet išgelbsti nuo zyzimo Anglijos pusėje. Ir nepamiršk – adresas turi būti su pašto indeksu. Be jo kurjeris klajos. O tada vėlai.

Kiek galiu siųsti naujų batų, kol muitininkai pagalvos, kad parduodu?

Riba miglota. Pora batų draugei – dovana. Dvidešimt porų tose pačiose dėžėse – verslas. Yra neoficialios ribos. Klientė siuntė rankų darbo muilą. Dvylika vienetų. Anglijoj sustabdė. Pasakė – komercinis kiekis. Teko mokėti. Jei darai kasdienę siuntimą verslui, registruok veiklą ir mokėk muitus. Jei asmeniniai daiktai – nevaryk vienu metu konteinerio. Saikas ir sveikas protas. Paskui nesiskųsk, kad muitai dideli. Tai standartinė procedūra. Kiekviena valstybė saugo savo rinką. UK ne išimtis.

Ar galiu gauti baudą, jei pakartotinai pamirštu pridėti tinkamą invoisą?

Taip, ir ne tik baudą – gali prarasti siuntą arba mokėti saugojimą už kiekvieną dieną sandėlyje. Anglijos muitinė nejuokauja. Pamiršti sąskaitą yra pusdienio klaida, bet pasekmės gali būti savaitė laiko ir keli šimtai svarų. Mes primename klientams, nors kartais žmonės pyksta – „kam tie popieriai“. Dabar jau žino. Jei siunti kasdien, tvarka būtina, nes viena klaida kartojasi dešimt kartų. Tada skambučiai, rūstybė. Geriau sugaišti penkias minutes nei savaitę aiškintis po to.

Klausimai, kuriuos girdžiu kas antrą dieną

Ar galiu išsiųsti siuntą šiandien ir kad ji būtų Londone rytoj?

Express tarnybos egzistuoja, bet ne standartiniu kainu. Jei atiduodi ryte, per 24 valandas galima. Birmingamas gal per trisdešimt šešias. Bet kaina dviguba. Reisas į oro uostą, ne furgonu. Kasdienis siuntimas ne viskas skrenda lėktuvu – skrenda tik ypatingi atvejai. Likusios važiuoja keliu. Tai jei klientas ragina „rytoj būtina“, klausk – o kiek gali mokėti? Greitis keliuose yra tiesiogiai proporcingas kainai. Paprasta kaip diena. Bet ne visada pigu. Verslas taip veikia.

Kur dingsta siuntos, jei aš pats supakuoju jas per mažai?

Sandėlio kampe atsiduria daiktai be ženklų. Vieną kartą atvyko siunta iš Klaipėdos, supakuota į celofaną – nejuokauju, celofaną. Etiketė nukliuvo, vardas dingo, gavom maišą be jokio ženklo. Pagal vidų atspėjome, kad ten vairiai, bet sugaišom tris dienas. Jei dėžė per silpna – subyra, etiketė nukrinta ir siunta tampa bežadžiu daiktu, po to naršom po terminalą kaip bepročiai. Rašyk vardą didelėmis raidėmis ant visų šonų, netgi ant viršaus. Tai nėra paranoja, o patirtis, kurią tenka kartoti, nes žmonės vis dar taupo ant pakuočių. Nepasitaupysi.

Ką daryti, jei kurjeris Anglijoje neatneša iki durų, o liepia važiuoti į paštomatą?

Pyksti. Aš ir pykstu. Paskutinis mylias Anglijoje atiduodamas subrangoviams, kurių vairuotojai skuba, neatidaro durų ir meta pranešimą. Ne mūsų teritorija – mes atvežam iki terminalo, o jie pristato. Bet jei laikas nepatogus, gali taip nutikti. Pasirenkam tinklus, kurie skambina, bet tobula sistema neegzistuoja. Kai kurie pristatytojai net nebeldžia – lipdukas ant durų ir bėga. Apie tai niekas nenori šnekėti, bet aš papasakojau. Nes taip yra. Ir blogiausia – tu nieko negali pakeisti, tik iš anksto įspėti.

Ar tikrai verta rinktis greitą pristatymą kasdieniškai, jei mano parduotuvė dar tik startuoja?

Ne visada. Jei turi tris užsakymus per savaitę, kam mokėti už kasdienį reisą – yra ekonomiškesnių variantų, surenkamoji siunta dukart per savaitę. Kai žmonės nori, kad siuntą pristatytų greitai, mano, jog kasdienis išsiuntimas garantuoja pardavimus, bet nebūtinai. Anglijos rinka didelė, bet pradinis srautas mažas, tad sutaupyk transportui ir investuok į reklamą. Kai augs verslas – tada ir kasdienė paslauga pravers. Pradžioje rinkis protingai. Verslas pirmiausia turi gyvuoti, o ne atrodyti kosminis. Tokia mano nuomone.

O kaip tu pats siųstum dovaną sesei į Braitoną – tiesiogiai ar per tarpininką?

Per mūsų partnerius, ne todėl, kad dirbu čia, bet žinau procesą. Braitonas gražus, ten tas pirštas ant kranto, bet pristatymas kaip į bet kurį UK tašką – reikia gero adreso. Aš pats supakuociau kruopščiai, užrašyčiau „Elzei, čia šventei“ ir išsiunčiau per patikimą tinklą. Kainuoja truputį daugiau nei pigiausias variantas, bet sesė gaus sveiką dovaną. O čia svarbiausia. Nors ką ten žinau, gal ir pats nuvaryčiau laivu, jei turėčiau laiko, bet neturiu. Ir tu greičiausiai irgi neturi.

Išvada

Greitas siuntų pristatymas į Angliją kasdien nėra raketų mokslas. Tai darbas, kuriam reikia kantrybės, tinkamai paruoštos pakuotės ir bent šiek tiek žinių apie tai, kaip juda daiktai žemėlapyje. Nesitikėk stebuklų už tris eurus. Nestatyk visko ant vieno kortos pigiausiame variante. Jei ką ir supratai – supratai, kad geriau paklausti iš anksto, nei aiškintis vėliau. Mes vežam kasdien. Kai būsi pasiruošęs – rašyk arba skambink. Bet prieš tai – supakuok normaliai. Tai labai svarbu.