Greitas siuntų pervežimas mikroautobusu į Angliją: ką verta žinoti prieš renkantis transportą

Dvi dešimtys metų tarptautinių perkraustymų rinkoje – atrodo, mačiau viską. Bet vis dar pasitaiko situacijų, kurios išmuša iš vėžių. Kai žmonės klausia apie greitą siuntų pervežimą mikroautobusu į Angliją, dažniausiai jie nori vieno: kad daiktai atsidurtų Londone, Birmingeme ar Mančesteryje greitai ir nesugadinti. Šis būdas populiarus dėl lankstumo. Mikroautobusas gali paimti siuntą tiesiai iš namų, ne visada reikia milžiniškų logistikos terminalų. Bet čia pat slypi ir niuansai. Apie juos – šį kartą be pompastikos, tiesiog kaip vaikinas, kuris šitame reikale jau pasisukiojęs.

Kaina, terminai ir ta mikroautobuso logika

Kiek maždaug kainuoja siuntų pervežimas mikroautobusu į Angliją?

Žiūrėk, kaina priklauso nuo kelių dalykų. Kur paimsim – Vilniuje, Kaune, ar kur nors Alytaus rajone pasienyje. Kur vešim – Londonas, Braitonas, ar gal kokį Edinburgą (nors ten jau ne Anglija, tiesa, bet klientai maišo). Kiek tos siuntos ir ar reikia pagalbos pakraunant. Šiaip dabar, kai rašau, kaina dažniausiai sukasi apie 0.90–1.30 euro už kilometrą, bet tiksliai pasakyti galiu tik sužinojęs adresus. Būna pigiau nei didysis vilkikas, jei siunta mažesnė. Būna brangiau, jei skubu ir vienas važiavimas.

O jei mano siunta tik viena dėžė, ar tikrai verta siųsti mikroautobusu?

Viena dėžė... Hmm. Techniškai galima, bet ar verta? Žinok, jei tai tik viena standartinė dėžė be antikvaro viduje, paštu ar kurjeriu gali būti pigiau. Mes imamės, kai verta mūsų laiko. Kartais žmonės turi vieną dėžę, bet joje senas laikrodis. Tada – taip, verta, nes reikia rankų. O jei ten seni žurnalai? Gal ne. (Buvau vienas klientas, vežė žurnalus. Nei pigu, nei praktiška.) Mikroautobusas čia kaip taksi kroviui – patogu, kai verta mokėti už komfortą ir greitį.

Ar galima gauti tikslią kainą per penkias minutes, jei man labai skubu?

Penkios minutės? Na, atvirai – reali kaina per penkias minutes yra arba atsitiktinis skaičius, arba šūvis į tamsą. Aš asmeniškai neskubu taip, nes nenoriu vėliau aiškinti, kodėl prikūrau 300 eurų, o realybėje reikia 500. Trumpai – kuo skubiau nori, tuo mažiau tikslu. Skambini, pasakai ką, iš kur, kur vešim. Tada aš pagalvoju, pasiklausiu vairuotojo, kur tuo metu yra. Ir paskambinu atgal. Kartais per pusvalandį, kartais per dvi valandas. Penkios minutės būna tik tada, jei pats vairuotojas sėdi šalia manęs be darbo.

Paimam, vežam, paliekam – kaip tai vyksta iš tikrųjų

Tai kaip ten iš tikrųjų vyksta, paima iš namų ar kaip?

Tai va, procesas toks: pirmiausia kalbam telefonu ar rašom žinutėmis. Susitariam datą, maždaug valandą. Vairuotojas atvažiuoja su mikroautobusu – pas mus dažniausiai tai Mercedes Sprinter ar panašus. Kartais jau būna kitų krovinių, kartais tuščias važiuoja tik dėl tavęs. Kraunam daiktus. Jei reikia, padeda. Tada važiuojama į pasienį. Muitinė – jei nieko įtartino, pravažiuoja. Anglijos pusėje vėl kelias, kol pasiekia tavo nurodytą adresą. Kai artėja, skambina. Ir atiduoda. Paprasta, bet tarp visų etapų gali būti siurprizų.

Ar galite paimti siuntą Vilniuje ir nuvežti į Londoną? Kiek maždaug tai trunka?

Vilnius–Londonas – klasika. Kažkada per Kaliningradą bandėme trumpinti, dabar daugybė kelių per Lenkiją, Vokietiją, Olandiją. Kelionė trunka maždaug 28–34 valandas realaus vairavimo, bet žinok, vairuotojas ne robotas. Jis privalo miegoti. Praktiškai dažnai tai užtrunka dvi paras su nakvyne. Kartais greičiau, jei du vairuotojai važiuoja pamainiui. Kaina – priklauso nuo degalų ir maršruto. Iš Vilniaus dažnai paimam ryte, o Londone atiduodam po poros dienų. Būna ir greičiau, bet tada kaina šokteli. Kaip ir visur.

Ar vairuotojas padės man perkrauti dėžes, jei jos sunkios?

Taip, bet ne visada. Vairuotojas padės, jei daiktas sveria iki dvidešimt penkių kilogramų ir telpa pro duris. Jei tai spinta pagalvojau – tada jau reikia dviejų porų rankų. Mes nesame baldų liftas ant ratų. Jei žmogus vienišas ir devyniasdešimtmetis, bando įkrauti šaldytuvą – čia problematiška. Kartais aš pats važiuoju padėti, bet turiu prisipažinti, kad mano nugara jau nebe dvidešimtmečio. Paskaitykite apie mebliu... oi, turiu omeny jei baldas, įskaičiuokite pagalbą į kainą.

Ar galiu pats važiuoti drauge su savo siunta?

Gali, bet... ne visada patartina. Aš turėjau klientą, kuris nusprendė važiuoti drauge su savo siunta. Sutarėm. Vairuotojas paėmė jį Klaipėdoje. Kelionė – trisdešimt valandų. Po dešimties klientas suprato, kad sėdėti ant dėžių nėra kaip verslo klasėje. Dar reikia pusryčius susitvarkyti, tualeto pertraukas. Jei tikrai nori sutaupyti skrydžio bilietą – taip, įmanoma. Bet mikroautobusas yra darbinė transporto priemonė, ne keleivinis autobusas. Sėdynės būna tik vairuotojui ir gal prie keleivio. Geriau susitvarkyti Wizz Air bilietą.

Dokumentai, muitinės vingiai ir tas draudimas

Ar reikia kažkokių popierių siuntai į Angliją po Brexit?

Popieriai... Brexit viską apsunkino, nors jau praėjo keleri metai. Dabar siuntai reikia invoinso. (Va, net lietuviškai sunkiai išleidžiu – sąskaitos-faktūros, turinio sąrašo.) Jei tai asmeniniai daiktai – turėk packing listą. Ne visada muitinė tikrina, bet jei tikrins ir sąrašo nėra, gali uzstrigti. Aš pats neesu muitinės tarpininkas, tik vežėjas, bet žinau, kad be prekių aprašymo dabar niekur. Jei veši verslo siuntą – EORI reikia, bet apie tai kitas klausimas. Geriau pasiruošk popierius, nei paskui rašyk paaiškinimus laiške.

Ar siunta drausta, jei kelyje kas nors nutiks?

Šitas klausimas visada kelia šiokią tokią įtampą. Mūsų draudimas... žinok, jis yra, bet apimtis priklauso nuo sutarties. Standartiškai vežame kaip vežėjas pagal CMR taisykles, kur atsakomybė ribota. Jei siunta verta 5000 eurų, o CMR atsako tik pagal svorį – gausi ne viską. Todėl jei veši vertingus daiktus, antikvarą, arba elektroniką, patariu užsisakyti papildomą draudimą. Aš pats kartais nežinau, kokia ten suma išeis tiksliai, nes brokeris skaičiuoja. Bet be draudimo – rizikuoji. Ypač jei tai ne tik dėžės, o verslo įranga.

O jei muitinėje sustabdys ir pradės tikrinti, aš turiu ką nors daryti?

Jeigu muitinė sustabdo – tu nieko negali daryti, budėti šalia vairo. Vairuotojas privalo parodyti dokumentus, atidaryti, jei prašo. Tu gali sėdėti namie ir nervintis. Aš turėjau atvejį prieš porą metų Doverio uoste – sustabdė, nes įtartinai atrodė dėžių svoris. Tikrino septynias valandas. Septynios! Klientas skambino kas valandą. O aš ką galiu – paskambinau vairuotojui, jis sako: „Stovim“. Realybė tokia. Kartais praleidžia akimirksniu, kartais tempia. Brexit dėl tokių dalykų tik blogiau. Patarimas – nesiųsk nieko dėkingo (suprask – draudžiamų dalykų) ir aiškiai aprašyk turinį.

Ar man reikia to EORI numerio, nes kažkas minėjo?

EORI... taip, jei siunti kaip įmonė ar verslo siuntą. Jei asmeniniai daiktai, persikraustymo dėžės – ne, nereikia. Nors kai kurie muitininkai gali paklausti. Aš pats ne visada atskiriu verslo siuntą nuo asmeninių daiktų be popierių. Žodžiu, jei veši dokumentus, kompiuterius firmos logotipu – geriau turėti EORI. Jei tai senos mamos įrankiai ir antklodės – nekreipk dėmesio. Bet jei dvejoji, pasitark su muitinės agentu. Aš tik pervežėjas, ne muitininkas, nors daug mačiau.

Ką meti vidun – baldai, įrankiai ir kitos keistenybės

Galima vežti baldus mikroautobusu į Angliją, ar tik mažas dėžutes?

Baldai? Žinoma! Mikroautobusas kaip tik tam ir skirtas. Mes vežame sofutes, spintas, komodes. Kartais netgi sulankstomą baseiną (nors ten jau improvizacija). Limitas – kas telpa pro duris ir sutelpa svorio atžvilgiu. Vienas klientas bandė įkrauti trijų metrų sofą į dviduris Sprinterį. Ne, neįėjo. Teko kviesti didesnį furgoną. Bet standartiniai baldai – taip, be problemų. Svarbu, kad būtų apsaugoti antklodėmis, folija. Vairuotojas paprastai turi diržus. Jei nori vežti visą butą – kartais reikia dviejų reisų. O kartais ir vieno mikroautobuso užtenka. Šaibos taupo – turiu omeny pinigus.

Ar galiu įmesti į tą patį krovinį maisto produktų drauge su daiktais?

Maistas. Ai, čia bėda. Techniškai asmeniniam naudojimui – galima šiek tiek. Bet... ką turi omenyje maistą? Dešros? Sūriai? Mėsos produktai į Angliją – labai bloga mintis. Muitinė gali konfiskuoti, dar baudą užkrauti. Aš turėjau klientę, bandė vežti šaldytą varškę. Ne. Blogai. Jei tai sausainiai, džiovinti vaisiai, arbatos – dar ne taip blogai. Bet mano patarimas: maistą atskirk nuo daiktų, jei tikrai esi užsispyręs. Ir niekada nevežk kaip pagrindinio krovinio. Aš asmeniškai tokių siuntų vengiu, nes kvapas prilimpa. Be to, terminai – jei ilgai stovi, pūva.

Kokia didžiausia siuntos riba, kurią dar galima pakrauti?

Didžiausia riba... Sunku pasakyti vienu sakiniu. Pagal masę – mikroautobusas paprastai iki 1,2–1,4 tonos naudingojo krovinio. Pagal tūrį – maždaug 8–12 kubinių metrų, priklauso nuo modelio. Aš sakau „maždaug“, nes kartais žmonės susikrauna daug lengvų dėžių ir viršija tūrį, nors svoris leistinas. O kartais veža metalines detales – svoris didelis, o vietos mažai. Reikia balanso. Jei abejoji – atsiunti nuotrauką ir aš pasižiūriu akimirksniu. Būna, kad atvažiuoju, o ten dviguba sofa ir dar vežti reikia – tada arba du reisai, arba didesnė mašina. Gyvenimas.

Ar elektros įrankius galima vežti be didesnių problemų?

Įrankiai? Taip, ramiausia širdimi. Suktuvai, gręžtuvai, kampiniai šlifuokliai – jokių problemų. Tik elektros įranga turi atitikti įtampą, bet čia jau ne mano problema, ne vairuotojo. Aš vežu, ne instaliuoju. Kartais vežiojame visą statybininko ardą: perforatorių, pneumatinę įrangą. Svarbu, kad būtų saugiai supakuota – tepalai išpilti, grandinės nenusidėvėtų (liečiasi sienelėmis). Vienas vaikinas vežė suktuvų komplektą be dėžių – viskas subraižyta atvykus. Tai čia ne transporto kaltė, o pakavimo. Bet vežti galima. Netgi lengviau nei maistą.

Blogos istorijos ir atvirumo valanda

Ar teko turėti klientų, kuriems siunta buvo pamesta ar sugadinta?

Taip. Būna. Ne pas mus galbūt dažnai, bet būna. Prieš trejus metus vairuotojas pataikė į duobę Prancūzijoje. Dėžės pasimetė viduje, lūžo porcelianinės lėkštės. Draudimas padengė, bet emocijų neatgausi. Kartais pasitaiko idiotų... (turiu omeny neatsakingų vairuotojų kitose kompanijose), kurie pristato suplėšytas dėžes. Aš pats kai matau, kad vairuotojas važiuoja per greitai posūkyje, tai sakau: arba lėtai, arba ieškau kito. Realybė – nėra 100% garantijos. Jei kas nors sako, kad viskas bus idealiai – melagis. Bet riziką galima sumažinti pasirenkant patikimą pervežėją ir gerai pakavus.

Kodėl vienos įmonės siūlo žemesnę kainą nei kitos, kas ten slepiasi?

Nes ten skirtingi žaidėjai. Vieni turi mikroautobusą, kurį reikia užpildyti bet kokia kaina, tai meta 300 eurų ir paskui skambina: „Oj, pristatymas tik po savaitės, nes surinksim dar krovinių.“ Kiti skaičiuoja tikslų maršrutą, degalus, mokesčius, vairuotojo algą ir pelną. Antrieji brangesni, bet jie nesusimauna. Dar yra „popieriniai“ pervežėjai – neturi mašinų, priima užsakymą, parduoda trečiam. Kaina žema, nes jie tik tarpininkas. Aš apie tokius galvoju... negerai. Klientas galvoja, kad kalba su vežėju, o realiai kalba su biržos makleriu. Geriau mokėti daugiau ir žinoti, kas realiai vairuoja tavo daiktus.

Ar tikrai visi tie „perkraustymai“ internete turi licencijas vežti krovinius?

O Dieve, ne. Tikrai ne visi. Internetas pilnas skelbimų: „Perkraustymai į Angliją, kaina nuo 200“. Paskambini – o jie net licencijos neturi. Kartais net CMR žino kaip trys lotyniškos raidės. Aš turėjau pažįstamą, kuris vežė su B kategorijos vairuotojo pažymėjimu... mikroautobusu, kuris realiai yra sunkvežimis. Muitinėje problemos. Klientas prarado siuntą, laiką, nervus. Patikrink licenciją. Paprašyk vežėjo pažymėjimo kopijos. Jei atsisako – spruk. Tai kaip taksi: ar sėstum, jei vairuotojas neturi teisių? Aš tai tikrai ne.

Kas bus, jei vairuotojas vėlai atvažiuos, nes pasienyje eilė?

Vėlavimai... tai mūsų kasdienybė. Priejūrio uoste eilės, ypač penktadieniais. Vairuotojų poilsio laikas, kurio negali praleisti vairuodamas. Kartais vietoje dviejų parų gaunasi trys. Aš pats jau nebežinau, kada paskutinį kartą viskas vyko pagal planą iki minutės. Bet štai dalykas – jei skubi iki atgalinės datos, sakyk tai iš anksto. Ne paskutinę dieną. Mes galima pakoreguoti maršrutą, pasiimti anksčiau. O jei pasakei „kai pervesiu, tada varykit“, bet pervedei vėlai... blame yourself, kaip sako anglai. Pasienis yra pasienis. Eilės ten nuo nieko nepriklauso, net nuo mūsų norų.

Smulkmenos, kurios pravers prieš siunčiant

Ar reikia siuntą kaip nors specialiai supakuoti, ar pakiks paprasta dėžė?

Pakuotė... kartais net svarbesnė nei pats vežėjas. Aš mačiau dėžes iš parduotuvės – vienos plonos kartono, atrodo kaip popierinis maišelis. Ne. Geriausia – dvigubo sluoksnio, sunkiasvoris kartonas. Kampai sutvirtinti. Jei stiklas – burbulo folija, du sluoksniai. Jei baldas – antklodės, kartonas, kampų apsaugos. Kartais klientai sako: „O, vairuotojas gi atsargiai veš.“ Ne, vairuotojas vairuoja, daiktai juda, trinantys vienas kitą. Kelias nėra šilkas. Dešimt tūkstančių duobių per Europą. Tavo dėžė turi atlaikyti ne švelnumą, o fiziką. Suprask tai. Pakuok kaip turėtų atlaikyti kritimą iš dvidesimt centimetrų.

Kaip sužinoti, kad siunta jau Anglijoje ir galiu ją pasiimti?

Skambina. Mes nesi universalus DPD tracking, neturim aplikacijos. Bet vairuotojas skambina prieš paimdamas, skambina iš pasienio jei kažkas, ir skambina prieš atiduodamas. Kartais žinutė. Jei labai nerimauji, gali turėti vairuotojo telefoną ir parašyti. Aš asmeniškai nenoriu, kad man rašytų kas pusvalandį, bet vieną kartą per dieną – normalu. Realiai žinai tik du dalykus: ar paimta, ir ar atiduota. Tarpiniai etapai – nelabai, nes ES teritorijoje viskas laisva, o Anglijos muitinėje gali stovėti. Bet vairuotojas – gyvas žmogus, skambina ir informuoja.

Ar galima mokėti grynaisiais vairuotojui, ar tik pavedimu?

Grynaisiais? Paprastai taip, kai atiduoda Anglijoj. Pavedimas – prieš tai arba tiesiogiai. Kartais dalis sumos prieš, dalis po. Aš nesiūlau vežti nieko, kol nėra avanso, ypač jei nepažįstamasis. Buvo atvejų... (geriau nevardinsiu, bet pinigai kartais stringa tarp sąskaitų). Grynieji vairuotojui rankoje – patikimiausia operacija. Tik neduok stambiomis kupiūromis, jei gali. Mažomis arba bankiniu pavedimu. Bet taip, abi formos galimos. Svarbu – susitarti prieš išvažiuojant, ne kai jau Doveryje stovi ir klausti kaip bus.

Ar sekmadieniais taip pat vežate, nes man tik tada patogu?

Sekmadieniai... Nu va, čia liūdnai. Didžioji dalis muitinių nedirba sekmadienį. Anglijos sandėliai dažnai irgi pailsi. Tiesą sakant, galima važiuoti, bet pristatymas sekmadienį – problematiškas. Mes dažniausiai nepristatome sekmadieniais, nebent ypatinga situacija ir klientas sutinka priimti tiesiog iš mašinos. O paimti sekmadienį galima, jei mūsų vairuotojas Lietuvoje ir dirba tą dieną. Bet kainuos brangiau. Aš pats sekmadieniais bandau nedirbti, bet jei krizė – pasirengęs. Geriau planuok darbo dienoms. Šiaip savaitgalį logistika miega, kaip ir žmonės.

O jei aš nebūsiu namie, kai atvažiuos paimti siuntą?

Nebūsi namie – klasika. Viskas gerai, jei yra kam atverti duris. Brolis, kaimynė, sūnus. Jei nieko nėra – galima palikti saugioj vietoj su tavimi sutartinai. Kartais vežam į saugojimo punktą, bet tada papildomos išlaidos. Kartais sutariam kitą datą, bet vairuotojas jau Anglijoj, kuriam laiko nebe tiek daug. Geriausia – kitaip susiplanuoti. Buvo, kad palikom garaže su kombinuotos spynos kodu. Veikė. Buvo, kad palikom pas kaimynę, o kaimynė paskui ieškojo pagalbininko kelti. Jei žinai, kad neatidarysi – pasakyk iš anksto, neprisidek streso.

Kuo mikroautobusas geresnis už didelį krovininį furgoną mano situacijoje?

Na, mikroautobusu geriau, kai siunta mažesnė nei pilnas namų turinys, bet didesnė nei pašto dėžutė. Kai reikia greičio – mes galim išvažiuoti rytoj, o didelė įmonė tavęs sutvarkys po savaitės. Kai reikia lankstumo – paimam iš tavo kiemo ir atvežam tiesiai prie durų Mančesteryje. Didysis furgonas brangus, lėtas, reikalauja logistikos. Mikroautobusas – kaip chirurginis skalpelis, o ne kardas. Tiesa, jei veši visą fabriką – reik furgono. Bet žmonėms, kurie kraustosi, persiunčia daiktus artimiesiems – mikroautobusas į Angliją yra auksinis viduriukas. Man taip atrodo.

Greitas siuntų pervežimas mikroautobusu į Angliją – ne raketų mokslas, bet ir ne vaikų žaidimas. Svarbiausia – rinktis tuos, kas turi patirties, o ne tik gražų skelbimą Facebooke. Aš asmeniškai visada sakau: jei kaina atrodo per gera, kad būtų tiesa, greičiausiai taip ir yra. Pasitarkite iš anksto, paklauskite keisto klausimo – pagal atsakymą daug ką suprasite. Sėkmės kraustantis.