Greitas siuntinių pervedimas į Angliją mikroautobusais saugiai – ar tai dar įmanoma be streso?

Jeigu svarstai, kaip greitai ir be streso nugabenti siuntinį ar asmeninius daiktus į Angliją, mikroautobusas dažnai būna pats pragmatiškiausias kelias. Aš tarptautiniuose pervežimuose – perkraustymuose ir krovinių gabenime – sukuosi jau gal dvyliktą metą, ir galiu sakyti atvirai: po Brexit viskas pasikeitė, bet daiktams vis tiek reikia judėti. Nuo Vilniaus iki Londono, nuo Kauno iki Birmingamo – mes važiuojame dažnai (na, dabar tiksliau – kas antrą savaitę, nes toks dažnis realiai susidaro pagal paklausą). Šiame tekste bandysiu atsakyti į klausimus, kuriuos man užduoda kas antras klientas prieš pakraunant pirmą dėžę.

Užsakymas ir kaip viskas prasideda

Kiek iš anksto reikia rezervuoti vietą, jei noriu siųsti siuntinuką į Angliją mikroautobusu?

Na, idealu būtų jei paskambintum prieš tris–penkias darbo dienas. Tada mes spėjam suplanuoti maršrutą, paskaičiuoti, kiek vietos bus laisva po didesnių krovinių. Kartais nutinka, kad žmonės skambina paskutinę dieną – praėjusį penktadienį vienas vyrukas iš Panevėžio paskambino vakare prieš išvažiavimą. Susitvarkėm, bet tai buvo atsitiktinumas, kai kažkas kitas atšaukė. Taigi, reguliariai rezervuok bent prieš savaitę – tada viskas vyksta sklandžiau ir tau ramiau.

Ar galiu įsimesti ne tik siuntinį, bet ir kelis savo asmeninius daiktus – lagaminą ar dviratį?

Taip, taip, tai visai įprasta. Mikroautobusai nuolat važiuoja su mišriais kroviniais – vienam siuntiniai, kitam drabužių maišai, trečiam dviratis. Svarbiausia, kad viskas būtų sąžiningai deklaruojama muitinei. Prisimenu, vežėme merginai lagaminus į Mančesterį – du lagaminai ir keturios dėžės. Ji sakė, ten tik drabužiai. Patikrinom turinį... buvo ir knygų, ir maišelis su makiažo priemonėmis. Nėra blogai, bet reikia parašyti ant sąrašo tiksliai, kas viduje.

Kaina, laikas ir realūs skaičiai – nieko neišgražinsiu

Kokia dabar reali kaina siuntiniams į Angliją vežti mikroautobusu?

Žiūrėk, priklauso nuo svorio ir maršruto. Maždaug nuo dviejų su puse iki keturių eurų už kilogramą, su minimalia tarifu apie šimtą eurų. O jei Birmingamas ar Mančesteris – jau brangiau, nes reikia degalų nukrypti nuo pagrindinio kelio. Yra pigesnių skelbimų internete, žada perpus mažiau. Tik perskaityk mažąsias raideles – ten prikiša terminalo mokesčių, muitų... Pas mus kaina aiški nuo pirmo pokalbio, kokia ir bus, nors su kuru viskas pastaruoju metu brango.

Kiek dienų dažniausiai keliauja siuntinys nuo Vilniaus iki Londono?

Realiai? Trys–keturios dienos. Kartais penkios, jei vairuotojas turi daug iškrovimų kelyje – pirmiausia Belgijoje, paskui prie Londono, tada kitur. Perkelti per kanalą iš Doverio ar Calais irgi užtrunka nuo dviejų iki šešių valandų, priklauso nuo eilės. Norėčiau pasakyti, kad visada keturios, būna retai. Oro sąlygos, eismas aplink Paryžių, fermeriai protestuoja Prancūzijoje... Kelias gyvas. Ne skrydis lėktuvu, suprask.

Ar yra koks nors ypatingai greitas variantas, jei labai skubu?

Yra. Vadinam tiesioginiu reisu – važiuoja pas tave ir be sustojimų į UK. Kainuoja brangiai, šimtus eurų, kartais virš pusantro tūkstančio, jei užimsi beveik visą saloną. Prisimenu, vežėm dokumentus į teismą Birmingame. Skambino antradienį, reikėjo iki ketvirtadienio. Išvažiavom tą pačią naktį. Tačiau toks greitas siuntinių pervežimas į Angliją mikroautobusu yra prabanga, o ne standartas. Turi suprasti, kad kelias fiziškai ilgas.

Pakuotė, draudimas ir kodėl daiktai sulūžta

Ar tikrai taip svarbu, kaip supakuosiu dėžes, jei važiuoja mikroautobusu, o ne vilkiku?

Vaje, taip. Yra klaidinga nuomonė, kad mikroautobuse viskas švelniai stovi. Nė velnio. Tai tūkstančiai kilometrų per Europą, posūkiai, stabdymai, duobės. Kartą vežėme dėžę iš Kauno į Birmingamą – klientas panaudojo seną batų dėžę. Supakuota drabužiais. Atvaryta, dėžė perksarusi, turinys byra. Dvigubos kartono sienelės, lipni juosta per visas briaunas, burbuliniai vokai. Gėda neprašyti pagalbos pakuojant, jei pats nežinai kaip.

O jei kažkas sudužta – jūsų draudimas padengia žalą?

Mes turime CMR draudimą – jis dengia, jei mūsų kaltė, pavyzdžiui, avarija. Bet jei tu pats supakavai tą krištolinę vazą į du sluoksnius laikraščio ir ji atsiras įskilusi – to mes nekompensuojam. Būna, kad klientai pyksta: „bet jūs juk vežėte“. Suprantu. Nori pilnos atsakomybės? Užsisakyk atskirą daiktų draudimą. Kainuoja papildomai. Deja, daugelis taupo tuos trisdešimt eurų, o paskui raudonuoja. Aš nuoširdžiai įspėju.

Brexit, muitinė ir skausminga biurokratija

Brexit kažką pakeitė siuntimui į Angliją? Ar dabar viskas sudėtingiau?

Taip, ir dar kaip. Anksčiau būdavo: užkrauni, nuvažiuoji, iškrauni. Dabar sąrašai su kiekvienos dėžės verte ir aprašymu. Reikia EORI numerio jei įmonė, o fiziniams asmenims – tikslūs packing listai. Naujiems daiktams JK pusėje gali tekti sumokėti VAT. Kai kurie vežėjai nutyli ir tada žmonių siuntiniai stringa muitinėje savaitėmis. Mes padedame pildyti, bet jei klientas mums meluoja apie turinį – tada problemos. Ruoškimės popieriams rimčiau nei prieš dešimt metų.

Kokius dokumentus tiksliai man reikia paruošti siunčiant asmeninius daiktus į UK?

Dažniausiai reikia packing listo su kiekviena dėže. Jei persikraustai gyventi, kartais reikia TOR1 formos. Dėl CMR – mes turime savo. Bet dėl kai kurių specifinių daiktų, pavyzdžiui, antikvarinių baldų ar specifinės elektronikos, būsiu atviras: nebebūnu šimtu procentų tikras, nes Anglijos taisyklės keičiasi kas kelis mėnesius. Geriau prieš savaitę paklausk mūsų vadybininko, kuris tikrina naujausias gaires, o ne aklai tikėk mano šneka.

Kas nutiks, jei muitinė nusprendžia patikrinti mano siuntinį?

Atidarys dėžes, palygins su sąrašu. Jeigu sąrašas tikslus – tiesiog užtrunka dvi–septynias dienas ir viskas toliau keliauja. Bet jei sąraše parašyta „dovanos“, o viduje – penkiasdešimt naujų telefonų dėklų pirkimui, arba, neduok Dieve, kažkas komercinio mąsto... tada prasideda. Baudos, muitai, konfiskavimas. Tikrina ne dažnai, bet tikrina. Aš savo klientams vis sakau: nesiekok muitinės. Jie ir taip pavargę, nereikia erzinti netiksliais popieriais.

Kas telpa ir ko ne – mikroautobuso ribos

Ar galiu siųsti maisto produktus į Angliją mikroautobusu?

Mėsa, pienas, kiaušiniai, šviežios daržovės – ne, tai draudžiama. Džiovinti vaisiai, fabriškai supakuoti sausainiai – galima, bet turi gamintojo etiketes ir ilgą galiojimo datą. Buvo atvejis, kad klientė norėjo vežti sūrį iš Lietuvos į Londoną. Anksčiau, prieš Brexit, dar eidavo pro šoną. Dabar (na, dabar nebe – taisyklės pasikeitė ir mes neberizikuojam). Muitinė gali konfiskuoti net ir tai, kas atrodo nekalta. Geriau nesiųsti maisto, jei nesi užtikrintas.

Koks yra didžiausias daiktas ar svoris, kurį dar galiu įtalpinti?

Vienas daiktas – gal iki šimto ar pusantro šimto kilogramų, jei stora duetė vairuotojų gali pakelti. Bendrai mikroautobuse telpa kokia tona viso krovinio, bet dažniausiai ne tavo vieno. Jei turi sofą – geriau išrink arba rinkis vilkiką. Mikroautobusas tam neskirtas, nors kartais klientai klausia: „o gal sutalpinsim?“. Ne, neverta. Taisyklė paprasta: jei nepakels du vyrai arba netelpa pro duris – ieškok kito varianto. Aš nenoriu traumuoti stuburų.

Realybė kelyje – vėlavimai, dingimai ir kitos bėdos

Ar dažnai pasitaiko, kad siuntinys vėluoja, ir kodėl taip nutinka?

Nutinka. Ne dažnai, bet nutinka. Praėjusiais metais Doverio uoste buvo kompiuterinė klaida – sustojo visa sistema keturiolikai valandų. Mes nieko negalėjom padaryti, tik sėdėti eilėje. Pasitaiko ir oras, ir protestai Prancūzijoje. Blogiausia, kai kurie vežėjai tau paprasčiausiai pradingsta – tris dienas nekelia ragelio, o tu lauki skalbinių Londone. Mes rašom į WhatsApp, siunčiam nuotraukas. Bet turi suprasti: žemėlapis rodo liniją, o realybė – duobėtą kelią.

Ar buvote turėjęs kliento, kuris liko nusivylęs, nors jūs viską padarėte teisingai?

Buvo. Labai nemaloni istorija. Moteris vežė porcelianą – šeimos paveldą – į Bristolį. Mes supakavom profesionaliai, dėžės su šūksniais, žymėta „dėmesio, trapi“. Ji išpakavo, viskas puiku, tik viena lėkštutė įskilusi. Dėžė sveika, be duobių. Greičiausiai mikro įtrūkis buvo senas, o vibracija padarė savo. Mes kompensavom pusę vertės, nors nebuvo mūsų kaltė. Kartais taip – padarai pagal knygą, o žmogus vis tiek liūdnas. Tai gyvenimas, ne sandėlis.

Kokia blogiausia patirtis, kurią prisimeni iš visų šių metų pervežime?

Gyvas augalas. Nežinia kodėl, bet klientas nusprendė, kad fikusas ištvers keturias dienas tamsoje mikroautobuso gale. Neištvers. Be to, dabar augalams reikia fitosanitarinio sertifikato, o jo nebuvo. Nuvykus į Mančesterį, vargšas medelis merdėjo, žemė byrėjo ant kitų krovinių. Aš atsisakiau vežti gyvą augalą kitą kartą. Ech, primena mano močiutės fikusą kieme – bet čia jau ne į temą. Trumpai: nevežk gyvų dalykų. Common sense.

Ar tikrai nutinka, kad siuntinys tiesiog „dingsta“ kur nors kelyje?

„Dingimas“ dažniausiai reiškia, kad dėžė pasimetė po kažkieno sofos ar nuslydo po suolu kampelyje. Mes darom pakrovimo nuotraukas, sekm GPS. Kartą dvi dienas ieškojome dėžutės, kol supratom, kad ji nusmuko po suolais apkrovus Londone. Iš šalies atrodo kaip tragedija, o iš tikrųjų – geometrija. Tikri vagysčiai reti, jei vežėjas sąžiningas. Bet jei palieki mašiną neprižiūrimam parkinge Kalė uoste – rizikuoji. Kalbu apie blogas įmones, kurios taupo saugumo sąskaita.

Taisyklės, sukčiai ir dalykai, kuriuos žmonės pamiršta

Ką draudžiama vežti mikroautobusu į Angliją be jokių išlygų?

Ginklai, narkotinės medžiagos, sprogmenys – aišku, kad ne. Degios medžiagos, dideli aerozolių kiekiai, neapsaugoti akumuliatoriai irgi tabu. Svajoju, kad atidaręs dėžę nerasiu atidaryto dezodoranto ar automobilio detalių su tepalų likučiais. Vairuotojai nėra ugniagesiai, kad gesintų rūkstantį kartoną. Kiekvienas nori kelionę baigti kuo greičiause, bet saugumas visada svarbiau. Supakuok sąžiningai, nes jei tyčia slėpei – visa atsakomybė krinta ant tavęs.

Kaip atskirti sąžiningą vežėją nuo to, kuris paliks tave ant ledo?

Labai paprasta. Ar jie duoda sutartį? Ar turi draudimą, kurį gali patikrinti? O gal žada viską žodžiu per Viber? Sąžiningi ima avansą, o likutį paskui. Buvo moteris, sumokėjo pilną sumą kažkokiam autobusui iš skelbimo. Mašina neatvažiavo. Numeris išjungtas. Skaudu. Pažiūrėk, ar įmonė turi adresą, ar rašo CMR. Jei kaina per gera – kur nors nukirpta. Pavyzdžiui, be draudimo, be muitinės dokumentų. Tada tavo siuntinys įstrigs kur nors pasienyje.

Koks yra daiktas, kurį žmonės dažniausiai pamiršta arba neįvertina siuntimo metu?

Parkavimas Londone ir aplinkiniai mokesčiai. Londone ne taip paprasta sustoti prie namų su mikroautobusu. Congestion charge, siauros gatvės, o jei dar namas be lifto ketvirtame aukšte – vairuotojas nėra samdomas nešikas. Britų namai seni, laiptai siauri. Kartą Brixtone praleidom valandą, kol radom vietą iškrauti. Klientas pyko, kodėl vėlai. O mes ieškojom legalaus stovėjimo. Taip pat žmonės pamiršta, kad recipientas JK gali turėti sumokėti importo VAT. Tai ne mūsų mokestis – tai UK muitinė.

Kodėl mikroautobusas, o ne DHL?

Kodėl žmonės renkasi būtent mikroautobusą siuntiniams, o ne didžiuosius kurjerius?

Nes didieji atmeta keistos formos daiktus, turi taisykles svoriui ir matmenims. Mikroautobusas lankstesnis. Gali pasiimti iš buto ketvirtam aukšte, gali derintis laiką. Su DHL gauni numerį, bet jei reikia pristatyti septyniasdešimt kilogramų senovinių durų į mažą miestelį – jie gali atsisakyti arba uždėti kosminę kainą. Mes paimam, sutalpinam, nuvežam iki durų. Personalizuota paslauga, be milžiniško tinklo. Būtent dėl lankstumo siuntiniai važiuoja mikroautobusais – ypač į Birmingamą, Mančesterį ar mažesnius miestelius.

Ar mikroautobusas išvis yra saugus pasirinkimas tarptautiniams pervežimams?

Yra, jei vežėjas nedaro kvailysčių. Mūsų mašinos techniškai tvarkingos, stabdžiai prižiūrimi, ratai keičiami laiku. Signalizacija, grūdintos spynos. Bet pats svarbiausias saugumas – žmogiškas faktorius. Ar vairuotojas pavargęs, ar prisikrovė per daug? Kartą mačiau svetimą mikroautobusą su netinkamai pritvirtintom dėžėmis – vaizdas siaubingas. Jei viduje chaosas, kelyje gali tapti pavojinga. Saugus siuntinių pervežimas į Angliją prasideda ne nuo spynų, o nuo sąžiningo pakrovimo ir vairuotojų poilsio.

Paskutiniai patarimai prieš skambinant

Koks yra pats svarbiausias dalykas, kurį privalau padaryti prieš siųsdamas siuntinį?

Eiksi niršti, bet sąžiningas packing listas – čia stebuklinga formulė. Nemeluok apie turinį, nerašyk „dovanos“ be specifikacijos. Muitinė atidarys, pamatys dešimt nepaminėtų daiktų ir užtruks. Būna, kad klientai pyksta ant mūsų, o mes nežinojome, kad ten kažkas papildomo. Antra, pakuotė – dėžės turi atlaikyti svorį. Trečia, prisiimk atsakomybę: jei siunti skystį – uždaryk, apvyniok. Common sense, bet ne visada common practice.

Ar mikroautobusu galiu siųsti siuntinį į bet kurį Anglijos kampelį, ar tik į didžiuosius miestus?

Į Londoną, Birmingamą, Mančesterį, Bristolį – važiuojam reguliariai. O jei tavo adresas Kornvalyje ar Škotijos kalnuose – kaina šoktels, nes reikės papildomo kuro ir laiko. Kartais derinam, kad pasiimi iš artimiausio mūsų taško. Arba vežame iki Londono, o ten perduodam vietiniam kurjeriui. Bet tada jau kita paslauga. Paprastai sakau: kuo arčiau A1 ar M1 magistralės – tuo pigiau. Anglija didelė, o mikroautobuso balkis ribotas, negalim sau leisti klaidžioti pusdienį dėl vienos dėžutės.

Ar verta drauge siųsti ir elektroniką – kompiuterį, monitorių?

Taip, bet originalioje pakuotėje geriausia. Jei neturi, apsivyniok burbuline plėvele, padėk putų kampučius ir žymėk „trapi“. Ekranai bijo temperatūros pokyčių – žiemą mikroautobuse gali būti šalta naktį. Šaldymas nežiaurus, bet mechaninis smūgis kelyje pražudys bet kokį monitorių. Praeitą kartą vežėm stacionarų kompiuterį į Readingą – klientas pats supakavo į du sluoksnius putų, atvyko sveikas. Jei brangi elektronika – apdrausk atskirai arba vežk tiesioginiu reisu, kur mažiau kraunama.

Ką pasakytum žmogui, kuris svarsto siųsti pirmą kartą?

Atsipūsk. Nėra čia raketų mokslo. Pasirink sąžiningą vežėją, kuris atsako į skambutį vakare, jei nerimauji. Pakuok taip, lyg ten gultųsi tu pats. Rašyk sąžiningai, kas viduje. Ir suprask, kad kelias ilgas – ne sekundė. Jei kaina per maža lyginant su rinka – kažką nuslepia. Pasitikėk instinktu. Mes pirmą kartą vežėm ne tobulai irgi, visi mokomės. Svarbiausia – rytas, kai siuntinys pasiekia sveiką. Ne greitis, o saugumas. Nors aišku, greitis irgi malonus.

Išvada

Taigi, jei tau reikia greito siuntinių perdavimo į Angliją mikroautobusais ir nori, kad viskas būtų saugu – rinkis ne tik kainą, bet ir žmogų kitame ragelio gale. Pakuok daiktus taip, lyg ten gultųsi pats, neišsisukinėk nuo popierių ir suprask: kelias iki Londono ar Birmingamo ilgas, bet visai įveikiamas, jei padaroma sąžiningai. Jei turi dėžių paruošęs ir nori pakalbėti apie maršrutą – paskambink, pažiūrėsim, kaip sudėliosim krovinius. Sėkmės pakavime ir iki.