Krovinių kaina kaina nuo 35€/35£. Kaina priklauso nuo krovinio dydžio, svorio, paėmimo ir pristatymo vietos. Tarptautinio perkraustymo paslaugos.
Siuntos kaina nuo 35€/35£ (tašė, krepšys, lagaminas, dėžė, laiškas). Kaina priklauso nuo siuntos dydžio, svorio, paėmimo ir pristatymo vietos.
Greitas siuntinių gabenimas mikroautobusais Anglijos link efektyviai – kaip tai vyksta iš tiesų
Jau dvidešimt treji metai, kai sukausi tarptautinių pervežimų rinkoje. Vežioju daiktus, baldus, dėžes – dažniausiai mikroautobusiais į Angliją. Žmonės skambina ir klausia: „Ar galima greitai? Ar efektyviai?“ Gali, bet reikia žinoti kelis dalykus. Ne viskas taip rožiai, kaip pasakoja kai kurios įmonės internete. Kartais vėluoja keltai, kartais muitinė sugalvoja patikrinimą, o kartais klientas supakuoja taip, kad pusė krovinio atkeliauja sutraiškyta. Aš papasakosiu, kaip yra iš tikrųjų. Be šablono. Tiesiog kaip žmogus žmogui, kuris pirmą kartą siunčia siuntinį sūnui į Londoną ar prekes į savo parduotuvę Birmingeme.
Kainos, terminai ir kaip viskas prasideda
Kiek kainuoja siuntinio gabenimas mikroautobusiu į Angliją?
Tiesiogiai? Nuo šimto iki keturių šimtų eurų, priklauso nuo svorio ir kur tiksliai. Ne kartą mačiau, kaip klientas paskambina, sako – turiu dvi dėžes į Mančesterį. Atsakau – apie du šimtus. Jis – o pas kitus šimtas penkiasdešimt. Tai va, bet pas kitus nežinai, ar neatveš po trijų savaičių. Aš dažniausiai važiuoju dukart per savaitę. Kaina susideda iš dyzelio, kelto mokesčių ir mano laiko. (Hmm, nors biurą turiu, tik ne Londone.) Svarbu – nėra fiksuoto tarifo, viskas sutartinė.
Koks realus laikas, kol siuntinys atsiduria Anglijoje?
Jei išvežu antradienį, dažniausiai ketvirtadienį arba penktadienį jau būna vietoje. Bet buvo ir taip, kad keltas vėlavo dėl audros, ir viskas persimetė į savaitgalį. Naktimis važiuoju per Lenkiją, Vokietiją, Belgiją. Kelias standartinis. Greitas siuntinių gabenimas mikroautobusais įmanomas tik tada, kai nereikia laukti pilnos fūros. Mikroautobusas – tai lankstumas. Aišku, jei klienatas pavėluoja su mokėjimu, vyksta sekančiu reisu. (aha, klientas, ne klienatas – rašau per greitai.) Tiesiog taip veikia.
Ar galiu patikrinti, kur yra mano siuntinys kelyje?
Žinoma. Nors nepasakyčiau, kad mano sistema kaip NASA. Paprastai skambutis ar žinutė – „Edai, kur mašina?“ Atsakau – prie Brėmeno, ryt bus. Dabar jau daugelis vežėjų turi GPS, bet aš kartais pamirštu įjungti dalijimąsi. Ne dėl to, kad ką nors slepiu, tiesiog telefonas senas, o anūkas nuolat aiškina, kad reikia naujo. Maži vežėjai siunčia nuotraukas iš pakelės, o didelės kompanijos siūlo trackinimą, kuris rodo siuntinį Klaipėdoje, nors jis jau Rūro baseine. Tai ką patikimesni?
Ar reikia kažkokio minimalaus svorio ar tūrio?
Ne, nereikia. Gali būti viena maža dėžė su vaistais arba dešimt kubinių metrų baldų. Gali būti tas vienas lagaminas, kurį dukra paliko pas mamą Kaune ir dabar skubiai reikia Liverpulyje. Mikroautobusas talpus, bet ne magiškas – jei atveši šaldytuvą ir tris spintas, reikia fūros. Daugelis mano klientų siunčia nuo penkiasdešimties kilogramų iki pusės tonos. Tiesiog rašykite, pasakysiu, ar tilps. Buvo atvejis, kai klientas pasakė, kad dvi dėžės, o atvažiavo penkios. Tilpo, bet vos vos.
Kaip užsakyti pervežimą? Ar reikia popierių iškart?
Pradžiai – skambutis ar žinutė. Pasakote, ką, kur ir kada. Aš įvertinu, ar tilps į tvarkaraštį. Popierių iškart nereikia, bet adresai – taip, reikia tikslių. Kartais žmonės duoda pašto indeksą be miesto. Anglijoje indeksai keisti, pvz., NW10 arba M1 5GG. Jeigu nežinote, surašykite gatvę bent. Sutartį pasirašome vėliau, elektroniniu būdu. Pinigai – dalis iškart, dalis pristatymo metu. Taip dirba beveik visi privatūs vežėjai. O tie, kurie prašo visko iš anksto ir be kvito... na, patys suprantate. Būna visko.
Mikroautobusas – ką vežame ir kaip saugome
Ką galima gabenti, o kas draudžiama?
Drabužiai, batai, knygos, virtuvės įranga, dviračiai – viskas tvarkinga. Neimame degių skysčių, dujų balionų, ginklų jokiu būdu. Buvo, kad klientas slėpė dėžėje dažų teptukus su terpentino indeliu. Uoslė parodė dar Klaipėdoje. Taigi – buities daiktai, elektronika – taip. Sprogmenys, narkotikai, šviežia mėsa – ne. Nors šviežios mėsos atvejis... gal ir galima, jei šaldyta tinkamai, bet čia jau kita kalba. Reikia atskiro leidimo, o aš ten nesu specialistas.
Kaip reikia supakuoti siuntinį, kad jis nesugestų kelyje?
Paprastai. Jei dėžė – tai dvigubas kartonas, o ne kažkas iš pieno miltelių pakuočių. Būna, kad žmonės sudeda daiktus į maišus ir galvoja, kad mikroautobuse niekas nepasimes. Deja, važiuojant per Vokietijos duobes net ir tvirtai pritvirtinta dėžė dūžta. Turiu tvirtinimo juostas, bet tai nereiškia, kad galima gabenti stiklą suvyniotą tik į laikraštį. Vienas vyrukas vežė veidrodį – supakavo kaip reikia, atkeliavo kaip reikia. Kitas – sugadino. Investuokite į pakavimo medžiagas, kainuoja centus, o nervai – beverčiai.
Ar galiu paskambinti vairuotojui tiesiogiai?
Taip, mano numeris veikia. Nors kartais būnu vairuojantis ir negaliu atsiliepti. Palikite balso paštą arba rašykite – atsakau kai sustoju degalinėje. Didelės kompanijos duoda bendrą numerį, ten sėdi operatorius ir sako „jūs eilėje“. Aš nesu eilėje, aš tiesiog vairuoju. Kartais klientai skambina vidury nakties – na, suprantu, jaudinasi. Bet jei važiuoju – negaliu rašyti. O jei stoviu – galiu per penkias minutes atsakyti. Tiesiogiai bendravimas – viena priežasčių, kodėl renkasi privatų pervežimą, o ne kurjerį.
O jei lietus, sniegas, plūdinė situacija kelyje?
Mikroautobusas ne fūra – lengviau slysta, bet greičiau manevruoja. Žiemą per Lamanšą reikia atsargiau, nes ten kartais būna vėlavimų dėl kelto. Anglijoje sniego mažiau nei Prancūzijos kalnuose, bet lietus – taip, visada. Daiktai važiuoja sausioje mašinoje. Jei krovinys tvirtai fiksuotas – atlaiko. Buvo atvejis, kai potvynis užtvindė kelią prie Dobele, teko aplink per kaimus. Siuntinys vis tiek atsidūrė laiku, tik aš pavargau. Tokių dalykų pasitaiko. Jūsų dėžei kelias nepavojingas.
Koks mikroautobuso tūris ir ar galima gabenti nestandartinius daiktus?
Vežimėlis? Lengvai. Dviratis? Irgi. Būna, kad klientas vežia du dviračius, valtį ir žvejybos reikmenis į Angliją sūnui. Tilpo, bet teko nuimti galinę sėdynę. Nestandartiniai daiktai – didesni nei dėžės – reikalauja matmenų. Aš pasiimu ruletę ir matuoju. Kartais atrodo, kad netilps, o tilpa kaip tetris. Kartais pats pasakau „tilps drąsiai“, o paskui stebiuosi, kaip ten viską sudėjau (aš juk ne architektas, kažkaip iš bėdos prigaminu). Geriau atsiųsti nuotrauką prieš atvykstant ir nesitikėti stebuklų.
Kelias ir popieriai: muitinė, keltai, Londono zonos
Per kur važiuojate į Angliją? Ar visada tas pats kelias?
Standartiškai – pro Lenkiją, Vokietiją, Belgiją, Prancūziją, Calais arba Dunkirk, keltas į Doverį. Kartais per Olandiją. Retkarčiais, jei krovinys į Šiaurės Angliją, renkuosi Hull keltą iš Zeebrugge. Maršrutas priklauso nuo kainos, kur reikia pristatyti ir nuo to, ar keltai veikia. Ne, nėra vieno kelio. Greitas gabenimas Anglijos link efektyviai vyksta tik kai protingai pasirenki maršrutą pagal eismo naujienas. Kartais Waze išgelbsti daugiau nei patirtis. Nors patirtis irgi padeda, kai internetas neveikia Prancūzijos kaime.
Ar reikia muitinės deklaracijų siunčiant asmeninius daiktus į UK?
Po Brexito situacija pasikeitė. Asmeniniai daiktai – jei naudoti, ne nauji – gali būti be PVM tam tikrais atvejais, bet dokumentas vis tiek reikalingas. Aš ne muitinės tarpininkas, todėl jei krovinys komercinis – rekomenduoju pasitarti su agentu. Asmeniniams daiktams užtenka sąrašo turinio anglų kalba. Kartais muitiniai viską patikrina, kartais praleidžia per pusvalandį. Buvo, kad klientas siuntė naują dviratį – čia jau prekė. Teko mokėti. Nesiūlau apgauti sistemos, nes muitinėje dabar gali atidaryti kiekvieną dėžę. Na, gal ne kiekvieną, bet vieną iš dešimties tikrai.
Kiek trunka keltas per Lamanšą?
Iki dviejų valandų, bet laipinimas ir išlipimas prideda dar valandą. Calais-Doveris – trumpiausias. Jei renkatės pigiausią siuntinių gabenimą mikroautobusais į Angliją, gali tekti laukti ilgiau dėl pigesnio reiso. Kartais naktį pigiau, bet tada miegi mašinoje prie uosto. Aš renkuosi patogų vidurdienio reisą, nes naktimis miego trūkumas didina riziką. Greitas pervežimas ne visada reiškia greitą keltą – kartais greičiau aplenkti eilę uoste nei sutaupyti dvidešimt eurų ant bilieto. Galvokite apie laiką, ne tik kainą.
Ar jūsų mikroautobusai atitinka ekologinius reikalavimus Londono zonose?
ULEZ zona Londone – ne juokas. Mano mašinos euro standartas – penktas, kartais šeštas. Nors neatsimenu tiksliai, ar visos šeštos, reikės patikrinti techninį pasą (oi, metai jau ima rodytis). Į centrą su sena mašina – mokėk. Bet dauguma adresų yra už centro, priemiesčiuose, ten ULEZ ne visur. Buvo atvejis, kad pristatymas Westminster'e kainavo papildomai trisdešimt svarų. Klientas nežinojo, aš pats nepagalvojau. Dabar visada pasitikrinu indeksą. Efektyvus gabenimas Anglijos link kartais reikalauja suprasti ir aplinkos mokestį.
Kas atsitinka, jei mano siuntinys kelia įtarimų pasieniečiams?
Tada stabdoma mašina, o dar blogiau – baudos. Aš tiksliai nežinau visų JK muitinės protokolų (nėra man taip tekę iki galo), bet mačiau kolegą, kuriam atidarė viską dėl įtartino rentgeno vaizdo. Pasirodo – per daug metalinių daiktų maišuose. Prarado penkias valandas ir pusantro šimto eurų baudą. Todėl aš esu atsargus – noriu pasitikėti klientu, bet visada paklausiu: „Čia tikrai jūsų senelės sena antklodė?“ Aišku, juokauju, bet esmė rimta. Taisyklės ten griežtos, ypač po to, kai viskas pasikeitė.
Realybė: sukčiai, vėlavimai ir kitos nemalonios temos
Kodėl vieni vežėjai pigesni už jus du kartus?
Nes skaičiuoja kitaip. Kas antras skelbimas internete – „perkraustymai Anglija-Lietuva nuo 99 eurų“. Realybė? Arba neatsiliepia, arba pridėsi penkis šimtus paslėptų mokesčių. Mačiau įmones, kurios prisiima krovinį, paskui niekaip neprivažiuoja. Klientas skambina man iš nevilties. Efektyvus siuntinių gabenimas mikroautobusais Anglijos link nėra apie žemiausią kainą – čia apie tai, ar tave išgirs kai kils bėda. Aš brangesnis nei anoniminis skelbimas? Galbūt. Bet mano numeris neprisijungęs jau dvylika metų.
Ar buvote neiškėlęs siuntinio? Kodėl taip nutinka?
Taip, du kartus per dvidešimt metų. Pirmą kartą – sugedo tiltas Vokietijoje, teko laukti pagalbos parą. Antrą kartą – klientas davė blogą adresą, o telefonas neatsakė. Stovėjau vidury Londono su dėže – niekas neatidarė. Grįžau į Lietuvą su jo siuntiniu. Jis paskui pats atvažiavo pasiimti, atsiprašė. Būna. Neversiu galvos, kad ne viskas tobula. Svarbu – pranešti iškart. Kai kuriems tai atrodo katastrofa, bet aš jau nusiteikęs ramiai. (Na, tiek to, suprantate ką turiu omenyje.)
Kaip atpažinti sukčius perkraustymų rinkoje?
Lengvai. Prašo viso pinigo iš anksto į neaiškią sąskaitą. Nenori duoti savo adreso ar mašinos numerio. Sako „patikėkite mumis, mes profesionalai“. O kur licencija? Kur svetainė su realiais atsiliepimais? Aš savo veidą dedu prieš kiekvieną reisą – žmonės mato, kad aš tikras. Sukčiai dažniausiai kopijuoja žinomų įmonių skelbimus. Buvo atvejis, kai mano numerį pasisavino kažkoks tipas Varšuvoje. Skambina klientai ir sako – o jūs dabar Lenkijoje? Ne, sėdžiu Marijampolėje ir geriu kavą. Net juokinga buvo.
Ar galima gabenti gyvūnus mikroautobusu į Angliją?
Teoriškai taip, bet aš nevežu. Ne todėl, kad nemėgstu katinų – priešingai, turiu tris namie. Bet dokumentai gyvūnams po Brexito tapo sudėtingi kaip filosofijos dėstymas. Veterinariniai pažymėjimai, skiepai, karantinai. Vieną kartą vežiau šunį – viskas praėjo sklandžiai, bet aš tiek nervų praleidau, kad daugiau nebesiūlau. Jei reikia gyvūno – kreipkitės į specializuotas firmas. Ten turi narvus, vėdinimą, veterinarą telefone. Aš – siuntiniai ir baldai. Ir taip galvos skausmo per akis, nereikia dar gyvūnų.
O augalai, sėklos, maisto produktai?
Augalai – ne, muitinė gali sudeginti idėją ir patį augalą. Maisto produktai – apriboti. Šviežia mėsa, pieno produktai – tikrai ne. Konservai, sausi produktai – kartais galima, bet turi būti sandariai supakuoti ir deklaruoti. Buvo tokia močiutė iš Alytaus, siuntė sūnui Anglijoje dešrą. Gražiai supakavo, bet JK pasieniečiai ją konfiskavo. Sūnus liūdnas, mama įsižeidusi. Aš perspėjau, bet „o ką, savo rankų darbo!“. Suprantu jausmą, bet taisyklės taisyklės. Geriau siųsti linų sėmenų nei raugintą dešrą.
Antras galas Anglijoje – pristatymas ir kiti praktiški dalykai
Ką daryti, jei siuntinys atkeliavęs pažeistas?
Fiksuojame iškart. Aš fotografuoju prieš pakraudamas ir iškraudamas. Jeigu dėžė buvo gerai supakuota, bet viduje kažkas dūžo – reiškia, aš kaltas. Per dvidešimt metų taip buvo gal penkis kartus. Neišsisuku. Kartais daiktai juda net ir su tvirtinimais. Kiekvieną kartą sprendžiame žmogiškai – nuolaida kitam reisui, arba jei viskas labai blogai – draudimas. Nors draudimas... prisipažinsiu, ne visada viską apmoka laiku. Kartais reikia priminti. Bet tai jau ne jūsų galvos skausmas. Jūs turite gauti sveiką siuntinį.
Ar reikia man būti namie pristatymo metu?
Idealu – taip. Bet jei negalite, reikia pasirūpinti, kad kaimynas paimtų, arba saugioje vietoje palikčiau. Aš nenoriu palikti brangaus krovinio prie durų Londone – dings per penkiolika minučių, nejuokauju. Kartais klientai prašo palikti prie garažo – jei ten uždaras kiemas, sutinku. Bet atsakomybė tada jūsų. Geriausias variantas – jūs arba jūsų žmogus. Aš paskambinu valanda prieš atvykdamas, kad nereikėtų stovėti kaip paštomate. Nemėgstu nei laukti, nei versti laukti.
Kaip su jumis susisiekti ir kokia kalba galima rašyti?
Skambinkite, rašykite – lietuviškai, angliškai, rusiškai, lenkiškai. Olandiškai nemoku. Nors kartais vairuoju pro Olandiją, kalbos neišmokau, tik kelis keiksmažodžius. Telefonas mano atsiliepia paprastai. Žinutės – geriau Messenger arba Viber, nes SMS kartais nepasiekia kai esu tarptinkliniame ryšyje. Email – tinka, bet atsakau lėčiau, nes jį tikrinti tenka vakarais. Kai kurie jauni klientai prašo Instagram'o – turiu, bet ten retai ką dedu. Vieną kartą įkėliau krovinį. Nieks nesuprato, kas čia per daiktai.
Ar galima su jumis važiuoti kartu su siuntiniu?
Pasitaiko. Jei yra vieta priekyje – kodėl ne. Bet turiu pasakyti – kelionė ilga, mikroautobuse ne visada patogu. Kartais klientas važiuoja su katinu ir dviem lagaminais. Vieta ankšta. Aš nesu taksi vairuotojas – negaliu sukti kur panorėjęs. Maršrutas planuojamas pagal keltą ir kitus krovinius. Jei norite komforto – traukinys. Jei norite stebėti savo daiktus – sėskite. Bet būkite pasiruošę miegoti sėdimoje padėtyje. Buvo toks Vytautas – nulipome Doveryje, jis visas nutirpęs. Pasakė vertėjo, bet antrą kartą nebenorės.
Koks skirtumas tarp jūsų ir didžiųjų siuntų kompanijų?
Daugelis galvoja, kad DHL ar UPS yra greičiau. Taip, jei siuntinys mažas ir sutvarkyti dokumentai. Bet jei vežate dviejų kambarių buto baldus arba penkiasdešimt dėžių – jie kainuos tris kartus daugiau ir atveš per savaitę. Mikroautobusas – tiesiogiai. Jūs žinote, kas veža. Efektyvus siuntinių gabenimas per privačius vežėjus į Angliją turi vieną minusą – jei aš susirgsiu, reikia ieškoti pakaitalo. Bet per tiek metų sirgau tik du kartus. Ir abu – savaitgaliais. Tad nieko baisaus. Svarbiausia – žmogiškas ryšys, o ne skambutis į aptarnavimo centrą.
Taigi, siuntinių gabenimas mikroautobusais į Angliją – ne raketų mokslas, bet ir ne važiavimas su dviračiu iki parduotuvės. Reikia galvoti apie kelionę, žmones, su kuriais dirbate, ir tas smulkmenas, kurias lengva pamiršti. Aš nežadam stebuklų, bet pažadam – jei kas nepasiseks, pasakysiu tiesą iš karto. Efektyviai nugabenti daiktus galima tik tada, kai šalia yra žmogus, o ne algoritmas. Skambinkite, rašykite, klauskite. Net jei klausimas atrodo kvailas – geriau jį užduoti prieš, nei gailėtis po pristatymo.