Greitas siuntinių gabenimas į Angliją: saugūs pristatymai

Katike, kai pirmą kartą klientas manęs paklausė, ar galiu per tris dienas iš Kauno į Birmingamą pervežti dokumentus ir dar sumaltą kavą motinai, aš net nežinojau, ar juoktis, ar verkti. Bet pavyko. Greitas siuntinių gabenimas į Angliją nėra raketų mokslas, bet yra daug triukų, kurių niekas google nepasako. Ypač kai nori, kad daiktai nenukentėtų, o ne atsidurtų kažkurioj saugojimo patalpoj prie M25 greitkelio. Papasakosiu, kaip tai darome kasdien, ką matome, kur žmonės praranda nervus. Jau dvidešimt keturi metai kaip su tuo susiduriu, ir mačiau visko – nuo tobulai supakuotų portretų iki daiktų, prikrautų tiesiog į juodą maišą su viltimi.

Iš pradžių – kiek tai trunka ir kaip vyksta

Kiek dienų siuntinys važiuoja iš Vilniaus į Londoną?

Žiūrėk, jei renkiesi oro transportą ir mokėsi daugiau, gali būti ir dvi–trys darbo dienos. Jei per važiuojančius mikroautobusiukus ar bendrą krovinį – penkios–šešios, kartais savaitė. Esu matęs atvejį, kai dokumentai pasiekė East Londoną per trisdešimt šešias valandas, bet ten specifinė situacija buvo – vyko tiesioginis reisas, vairuotojas pažįstamas. Normaliai nesitikėk stebuklų per vieną dieną, nebent moki kaip už elitinį taksi. Oras Londone gali užstrigti bet kada, ypač jei rūkas. Tada nuleidžia skrydžius ir tavo dėžė laukia eilėj.

Ar express pristatymas į Angliją tikrai greitesnis už paprastą?

Express reiškia, kad kurjerių firmos reklamoje taip parašyta. Realiai? Kartais taip, kartais ne. mačiau atvejų, kai „express“ siunta keliavo ilgiau nei standartinė, nes buvo suformuota blogai, o sistema jos nepastebėjo. Kaina tai tikrai didesnė, kartais dviguba. Jei siunti skubius dokumentus į Manchesterą ar Birmingamą, express gali prasmegti net per tą patį vakarą, jei turi tiesioginę liniją. Bet jei siunti iš provincijos Lietuvos į Anglijos kaimą – tai express tik ant popieriaus. Verta rinktis tik kai tikrai skubu ir esi pasiruošęs mokėti daugiau.

Kas greičiau – siuntinys lėktuvu ar važiuojantis su vairuotoju per Eurotunnelį?

Važiuojantis vairuotojas per Eurotunnelį dažnai būna greičiau į centrinius Londono rajonus nei oras. Keista? O taip. Nes su lėktuvu reikia nuvykti į oro uostą, perdarbiuoti, muitinė, o paskui vėl iš oro uosto į miestą. O kurjeris, kuris išvažiuoja iš Kauno vakare, ryte jau Doverio uoste, per pietus Londone ir gali pristatyti tiesiai į rankas. Mane tai visada stebina, bet tai faktas. Aišku, jei siunta didelė ir sunki, lėktuvas gali nepriimti, o mikroautobusiukas priims, tik reikės ilgesnio laiko. Viskas susiję.

Ar pristatomi ir savaitgaliais, ar jie nedirba?

Anglijoje kurjeriai šeštadieniais dirba, bet retai. Sekmadienį – beveik niekada, nebent tai Amazon ar specialus premium servisas. Lietuviškos firmos, vežančios į Londoną, dažnai išvažiuoja penktadienį vakare, kad siuntinys būtų Londone pirmadienį ryte. Štai čia tas triukas, kurio niekas nepasako. Kartais klientas skambina šeštadienį pykdamasis, kur jo dėžė, o ji tiesiog stovi Maidstone'o sandėlyje laukdamas pirmadienio. Aš pats būdavau susierzinęs tokiom situacijom, bet taip jau yra. Anglijos logistika turi savo ritmą.

Kainos – apie ką verta žinoti, nors niekas nepatiks

Kiek kainuoja vidutinis 20 kg siuntinys į Angliją per kurjerį?

Sunku pasakyti vieną skaičių. Nuo keturiolikos eurų jei randi akciją, iki šešiasdešimties ir daugiau jei express per DHL. Standartinė 20kg dėžė į Londoną dažniausiai kainuoja dvidešimt–trisdešimt eurų. Bet jei matuoji svorį neteisingai ir pasirodo 22kg, krenti į kitą kainų juostą ir gali mokėti ženkliai daugiau. Aš turėjau klientą, kuris siuntė drabužius į Bristolį, o svoris pasirodė 21,3kg. Nors trys šimtai gramų viršijo – suma šoktėlėjo. Tokia jau sistema. Vertink svorį prieš pakavimą atidžiai.

Ar yra paslėptų mokesčių, kurių man nepasakys iš karto?

Taip, ir tai pikta tema. Daug kas siunčia per tarpininkus, kurie užsienyje turi sandėlį. Tu moki, tarkime, dvidešimt eurų Lietuvoje, o kai siunta pasiekia tikslą, reikia dar mokėti terminalo mokestį, kuro priemoką, arba pačiam Anglijos pusei – importo mokestį, jei vertė didesnė. Mačiau įmonių, kurios tyčia slepia šituos mokesčius iki paskutinės akimirkos. Nekenčiu to. Geriausia visada klausti tiesiai – ar kaina galutinė? Jei agentas vengia atsakyti, keisk agentūrą. Sąžiningų yra, tik reikia ieškoti.

Ar verta taupyti ir siųsti per pigiausią randamą vežėją?

Ne. Ne jei tau rūpi, kad daiktai atvyktų sveiki. Pigiausias dažnai reiškia apkrautą furgoną, kuriame tavo dėžė guli po septyniolika kitų, o vairuotojas veža viską, kas sutelpa. Prieš metus man skambino moteris, kuri siuntė porcelianą per kažkokią „super pasiūlymą“ turėjusią firmą. Dėžė atėjo su ratų ženklu ant viršaus – aišku, kažkas privažiavo. Kai kainos skiriasi dvigubai, pagalvok – kur tas skirtumas dingsta? Dažniausiai ant saugumo ir draudimo. Tobulos paslaugos už penkis eurus nebūna, atleisk.

Pakuotė – dauguma pridirba čia, o ne vežėjas

Kaip supakuoti stiklinį daiktą, kad jis neišbyrėtų kelyje?

Burbulinė plėvelė – minimumas. Bet aš dar dedu ir putų paketus kampuose, ir kartoną tarp sluoksnių. Stiklą reikia fiksuoti taip, kad viduje jis negalėtų judėti nei milimetro. Pernai į Liverpoolį siuntėme antikvarinį veidrodį. Klientė pakuotę padarė iš dviejų sluoksnių – vieno. Aš dar įdėjau trečią, nes žinau, kad furgonuose būna drėgmės ir temperatūros pokyčių. Veidrodis pasiekė sveiką. Jei negali pats – mokėk kam nors, kas moka. Kartais taupymas ant pakuotės kainuoja daiktą.

Ar tikrai reikia dvigubų kartoninių dėžių, ar verslo darbuotojai perdeda?

Reikia. (Čia turėjau užrašą „kartais pakanka vienos“, bet na – ne, aš pataisau save – dvigubos geriau.) Jei siunti elektroniką arba kažką trapaus, vidinė dėžė amortizuoja, o išorinė apsaugo nuo smūgių. Vieną kartą į Redingą siuntėme kompiuterio dalis. Klientas pasakė – kam tos dvi dėžės. Paaiškinau, kad Heathrow'o bagažo terminaluose kartais meta. Jis nusijuokė. Po savaitės parašė padėką, nes jo draugo siunta, siųsta per kitą vietą su viena dėže, atėjo su įdubimu. Atsimink – dviguba dėžė lyginasi su dviguba siena.

Ką daryti, jei neturi laiko normaliai supakuoti?

Tada nesiųsk šiandien. Persiunk rytojų. Aš nejuokauj. Mačiau žmonių, kurie meta daiktus į pirkinių maišą, priklijuoja lipduką ir stebisi, kodėl kas nors sulūžo. Kai man skambina iš kažkurios Lietuvos vietovės ir sako, kad „skubu, dėžės nėra, bet gal mašinai tiesiog atiduosim lagaminą“ – aš atsakau, kad galiu pasiimt, bet nepasakysiu, kad tai saugu. Kartais tas lagaminas atvažiuoja, kartais prasivėra. Jei taupai laiką ant pakuotės, taupai ant savo daiktų. Deja, bet taip yra.

Ar medinės dėžės būtinos siunčiant baldus į Angliją?

Baldams – taip, ypač jei tai nestandartiniai gabaritai. Anglijos paskutinės mylios kurjeriai, ypač tie, kurie dirbia Londono siaurose gatvelėse, nėra švelniausi. Medinė dėžė apsaugo kampučius nuo to, kai du daiktai trinasi vienas į kitą furgone. Bet žinok – medinė dėžė turi būti iš kopitimedžio, ne žalių lentų su vinimis. Muitinė gali nepriimti neišdirbtos medienos. Čia aš 90% tikras, bet visada patikrinkit su agentu (taip, čia ta vieta kur suabejoju – gal jau dabar kitos taisyklės?). Geriau paklausk nei vėliau gailėkis.

Dokumentai, muitai ir kiti džiaugsmai po Brexito

Ar dabar siųsti į Angliją sudėtingiau nei prieš Brexitą?

Sunkiau? Na, taip. Dabar reikia deklaracijų, sąskaitų faktūrų, kartais kilmės sertifikatų, kurių anksčiau nereikėjo. Jei siunti asmeninius daiktus, reikia parašyti laišką, kad tai naudoti daiktai, ne komercinis krovinys. Daug kas to nežino ir siunta įstringa Dagenhamo terminale. Aš turiu šabloną tokiam laiškui, kurį duodu klientams, nes muitiniai pareigūnai dabar tikrina kruopščiau. Jei pakuotėje neaišku, kas viduje – gali atidaryti ir patikrinti. Tada vėluoja dienomis. Brexitas ir logistika – pikta kombinacija.

Ką būtina rašyti ant siuntos aprašymo etiketės?

Tikslų turinį, ne šifrų. Ne „asmeniniai daiktai“. O „naudoti drabužiai – 5 vnt., knygos – 3 vnt.“. Muitininkai nemėgsta bendrų frazių. Kartą į Lidsą siuntėme dėžę su įrankiais, klientas parašė „remontui“. Muitinėje atidarė, įsitikino, kad nėra parduotuvių kiekio, bet vis tiek prarado dvi dienas. Vertink kiekvieną daiktą apytiksliai, net jei dovana. Anglijos muitai žiūri į vertę – jei viršija tam tikrą sumą, gali taikyti mokestį. Būk atviras, nebandyk slėpti. Jie vis tiek sužinos.

Ar reikia dėti sąskaitą-faktūrą į siuntos vidų?

Taip, ir gerai matomoje vietoje. Bent jau aš taip visada darau. Užklijuoju voką ant viršaus dėžės, kad nereikėtų raustis. Tai pagreitina muitinę. Jei dokumentų nėra – gali strigti, ypač jei siunti į atokesnius Anglijos regionus, pvz., į Kornvalį arba Šiaurės Jorkšyrą, kur vietiniai terminalai lėtesni. Sąskaita turi atitikti etiketės aprašymą. Jei nesutampa – klausimai. O muitinės klausimai reiškia delsimą. Delsti niekas nenori, ypač kai laukia artimieji.

Kas realiai vyksta kelyje ir kodėl siuntos kartais stringa

Kodėl mano siunta dingo Lenkijos pasienyje ir ten kybo dvi savaites?

Lenkijos–Vokietijos koridorius yra vienas iš apkrautesnių Europoje. Jei ten rado kokį neaiškų dokumentą, siunta sustoja kaip tramvajus be elektros. O dar jei vežėjas per mažai moka už terminalo paslaugas arba naudoja pigų tarpininką – tavo dėžė gali laukti eilėje labai ilgai. Mačiau tokių atvejų per daug. Kartą klientas skambino beviltiškai, o pasirodo, jo pavardė sistemoje buvo įvesta su klaida. Du simboliai! Ir visa siunta užstrigo. Sėsk ant kelių, parūkyk ir taisyk tada.

Ar tiesa, kad Anglijoje „paskutinė mylia“ yra didžiausia problema?

Didžiausia ir brangiausia problema. Iki Londono gali atvykti greitai, bet pristatymas nuo logistikos centro iki Worcesterio kotedžo – čia jau kitas filmas. Kurjeriai turi po šimtą adresų, tavo gatvė gali būti sunkiai randama, o dar jei nėra kambario sukrautame furgone – tavo siunta važiuoja kitą dieną. Pas mus buvo situacija, kai Londone gyvenančiam vyrui pristatė tik po trijų dienų, nes pirmą kartą jo gatvė buvo uždaryta dėl remonto. Anglijos keliai ir adresacija kartais – tikras kosmaras. Ypač kaimo vietovėse.

Ką daryti, jei siunta atėjo su pažeidimais, nors dėžė atrodo sveika?

Fotografuok iš karto. Nesiimk nieko daryti be nuotraukų. Kartais pažeidimai būna viduje, nes daiktai buvo blogai sukrauti furgone – trintis, slėgimas, temperatūra. Arba tiesiog kažkas numetė. Rašyk pretenziją vežėjui per 24–48 valandas, kitaip gali netekti teisės į kompensaciją. Aš geležinė taisyklė – jei klientas neatidaro dėžės atvykusio kurjerio akivaizdoje, jis praranda kozirius. Deja, daugelis pasirašo greitai, nes skuba, paskui raunasi plaukus. Neverta. Minutė kantrybės gali sutaupyti daug galvos skausmo.

Įmonės, pasirinkimai ir kas vyksta užkuliuose

Ar visos tarptautines pervežimus siūlančios įmonės sąžiningos?

Ne. Ir aš tai pasakysiu atvirai. Yra kompanijų, kurios surenka siuntas, pažada aukso kalnus, o paskui perduoda tretiesiems asmenims už pusę kainos kokiam neaiškiam vežėjui, kuris važiuoja tik kai susirenka pilnas furgonas. Tavo siunta lauks savaitę. Buvo atvejis, kai firma paėmė pinigus už express, o paskui – tylėjo tris savaites. Klientui teko grasinti policija. Renkiesi pagal atsiliepimus, ne pagal gražiausią svetainę. Jei vietoj adreso nurodyta tik kontaktinis telefonas – pabėk kuo toliau. Aš taip mokėjau iš savo klaidų.

DPD, DHL ar mažesnis Lietuvos vežėjas – kas geriau į Angliją?

Didieji vardai suteikia sekimo numerius, draudimą ir tvarką. Bet jie brangūs ir formalūs. Mažesni lietuviški vežėjai į Londoną dažnai lankstesni – pristato į rankas, paskambina, palauks. Kaina mažesnė. Rizika? Ne visi turi tinkamą licenciją ar tiesioginį draudimą. Aš asmeniškai didiesiems atiduodam elektroniką, dokumentus. O asmeninius daiktus, ypač didesnius – mažiems, kuriuos pažįstu. Čia jau pasitikėjimo reikalas. Jeigu nepažįsti – geriau DHL. Sumokėsi daugiau, bet nereikės sukti galvos po naktis. Atsakymas nepopuliarus, bet sąžiningas.

Ar turėčiau drausti siuntinį, kurio vertė 500 eurų?

Taip. Absoliučiai taip. Ypač jei siunti elektrinį dviratį arba kolekcionuojamas lėles, kaip mano sesuo. Draudimas per kurjerį dažnai kainuoja procentą nuo vertės, bet jei kas atsitiks – bent jau nenueisi su nuostoliu. Be draudimo gali tekti kovoti mėnesiais. Vieną kartą siuntėme į Notingamą įrangą, vertė apie keturis šimtus, nesidraudėm nes „viskas gerai“. Pametė Doverio terminale. Totalus praradimas. Mokėk kelis eurus daugiau ir miegot ramiai. Draudimas yra ne dėl to, kad kas nors atsitiks, o dėl tavo pačios ramybės.

Keletas dalykų, kurių niekas nepagalvoja iš anksto

Ar galiu siųsti maisto produktus iš Lietuvos į Angliją po Brexito?

Labai sudėtinga. Mesos, pieno produktų, kiaušinių – draudžiama. Konservai, sausainiai, kruopos – galima, bet su apribojimais ir deklaracijomis. Anglijos maisto standartų agentūra tikrina griežtai. Vieną kartą klientė siuntė skilandį broliui į Kventrį. Konfiskavo. Visiškai. Negrąžino net skilandį. Aš irgi verkiu viduje, bet taip yra. Jei labai reikia – siųsk sausą neapdorotą maistą, gerai paženklintą, bet ir tada rizikuoji. Verčiau atsivesk lagamine, jei gali. Arba nusiųsk pinigus, tegul nusiperka vietoje.

Ar verta rašyti savo telefono numerį ant dėžės šono?

Verta, bet viduje, ne išorėje. Išorėje rašyk anglišką atsiėmėjo numerį. Viduje – lietuvišką savąjį, jei dėžė atsidarys arba reikės tikslinti. Kartais etiketės nusitrynusios, o viduje yra popierius su kontaktais – tai išgelbėta siunta. Aš dar kartais rašau „Fragile“ lietuviškai ir angliškai, nors tai ne visada padeda. Vieną dėžę, kurioje buvo vitražas, pažymėjau „nekrauti ant viršaus“. Atėjo apversta. Kai kurių vežėjų logistikos centruose šitie žodžiai matomi... na, matomi, bet skaitomi ne visada. Deja.

Kada geriausia siųsti prieš Kalėdas, kad niekas nepasiklystų?

Lapkričio vidurys – optimalu. Gruodį visa logistika į Angliją lūžta. Black Friday, tada Kalėdų bumas. Siunta gali pasiklysti tarp milijono dėžių. Aš turiu taisyklę: jei turi siųsti dovanų į Londoną, Bristolią ar Edinburgą – iki gruodžio 5 dienos. Po to – ateitis neaiški. Praėjusiais metais viena siunta į Belfastą (o aha, Belfastas dar ir jūra važiuoja) atvyko tik vasario mėnesį. Supratau, kad ji plaukė aplink Britaniją turbūt. Paštai pūstuoju laikotarpiu – blogiausia vieta siųsti vertingus daiktus.

Kaip elgtis, jei pristatymo metu niekas neatsidaro duris?

Kurjeris paliks pranešimą, o dažnai Anglijoje – tiesiog prie durų, jei nurodei palikt saugiai. Kartais taip ir padaro be jokio parašo. Draugui Birmingame paliko 200 vertės siuntinį prie durų vidury dienos! Nieko nepasirašė. Sėkmė, kad kaimynai pasiėmė. Jei siunta brangi – būtinai nurodyk „signature required“. Ir dar: pabandyk pats būti namie arba pavedi tai kam nors. Kurjeriai turi maršrutus, jie nelauks dvidešimt minučių. Aš pats esu ne kartą pasivarinėjęs į kitą gatvę, nes klientas užtruko penkias minutes. Greitai gyvenam.

Išvada

Taigi, greitas siuntinių gabenimas į Angliją: saugūs pristatymai įmanomi tik kai supranti, kad greitis be saugumo – pinigų švaistymas. Aš per dvidešimt ketverius metus išmokau, kad geriau šiek tiek daugiau sumokėti už tinkamą pakavimą ir sąžiningą vežėją, nei vėliau verkti dėl sulaužyto turto. Paklausk savęs – ar pasitikiu tuo, kam atiduodu savo daiktus? Jei ne – ieškok kito. Anglija toli, bet pasiekiama. Svarbu tik nesubyrėti pakeliui. Ir nepamiršk – dokumentus tvarkyk laiku, o etiketes klijuok taip, kad lietuje nenubyrėtų. Sėkmės siunčiant.