Greitas pristatymas į Angliją: siuntinių gabenimas mikroautobusais

Sveikas. Jei skaitai tai, greičiausiai turi siuntinį, kurį reikia kuo greičiau nugabenti į Angliją. Ne į kokią nors ten tolimą ateitį, o realiai – šią savaitę. Mikroautobusai šioje rinkoje jau kuris laikas ne šiaip sau „mažieji broliai“, o rimtas instrumentas, kai reikia judinti siuntinius į Londoną, Birmingamą ar net į kokį Mančesterį. Aš šitame reikale jau virš dvidešimt metų. Mačiau visko. Ir super greitų pristatymų, kai klientas jau kitą vakarą laimingas skiria žinutę, ir tokių, po kurių norisi paslėptis po žemė dėl kokių nors logistinių nesklandumų. Atsakysiu į klausimus, kuriuos man užduoda beveik kiekvienas pirmą kartą siunčiantis žmogus. Paprastai, kaip per pokalbį prie kavos, o ne kaip iš suvokimo.

Pirmas kartas? Štai kas svarbu

Kiek dienų trunka pristatymas į Angliją?

Įprastai, jei viskas sueina kaip reikia, per tris–keturias dienas jūsų siuntinys jau gali stovėti prie slenksčio Londone. Kartais per dvi, jei mašina pilna ir išvažiuoja antradienį ryte. Kartais per penkias, jei pasienyje eilės arba vairuotojas paima dar vieną krovinį vėliau nei planavo. Aš dažnai sakau klientams: skaičiuokite keturias darbo dienas, o jei ateina anksčiau – laimėjimas. Šitame biznyje nieko tiksliau nepažadėsi, nes pasienio pareigūnai, orai, kamščiai – viskas gyva. Ne koks traukinio tvarkaraštis.

Ar tikrai mikroautobusu greičiau nei dideliu vilkiku?

Na, taip, paprastai greičiau. Vilkikas turi savo maršrutus, terminalus, perkrovimo punktus. Jis kaip dramblys – galingas, bet lėtas. Mikroautobusas gali amerikietiškai pasukti pro Kaletę, aplenkti eilę, net pristatyti tiesiai prie durų Birmingamo priemiestyje. Mes kartą vežėme medicinos įrangą, tai per pusantros paros buvo vietoje. Bet (čia pataisymas) ne visada, jei mikroautobusas dar ne pilnas, gali tekti palaukti kitos siuntos. Tada greitis tampa panašus. Faktas tas, kad lankstumas – jo koziris.

Laikas ir kainos – tai ko visi klausia

Kiek kainuoja siųsti dėžę į Londoną?

Oi, šitas klausimas. Atsakymas visada skiriasi. Maža dėžė, sakyčiau, iki dvidešimt kilogramų – kainuoja kitaip nei didelis lagaminas ar keturių metrų amortizatorius. Šiaip apie šimtą penkiasdešimt–du šimtai eurų dažnai būna reali suma standartiniam siuntiniui. Bet jei tenka varyti vien tik dėl vienos mažos dėžutės iki pat Edmontono šiauriniame Londone – kaina bus didesnė, nes degalai ir tiltų mokesčiai. Prašau, visada skambinkite – kaina priklauso nuo savaitės dienos ir kiek mes tuo metu turime užsakymų. Tiksliau telefonu pasakysiu, čia tik apytiksliai svyravimai.

Kodėl vieni pigiau, o kiti brangiau?

Čia kaip su taksi. Yra tokių, kurie verčiasi per galvą, ima tris eurus už kilometrą, o kiti normaliai. Kai kurios įmonės meta žemą kainą, prisikrauna daiktų, o paskui slepiasi nuo skambučių savaitę. Aš mačiau. Blogiausia, kai paima daiktą, o paskui sako, kad reikia dar penkiasdešimt eurų mokesčio, kurio nebuvo paminėta. Tai va, jei kaina per maža – įtarkite. Kas per maža, tas pavogta, sakydavo mano senelis, nors čia ne visai tas pats, bet principas artimas. Rimtas pervežėjas pasakys kainą iš karto.

Ar sekmadienį irgi veža?

Techniškai veža, bet kas nori dirbti sekmadienį? Aš asmeniškai stengiuosi taip nespausti vairuotojų, nes po savaitės kelyje jie būna kaip skudurai. Bet yra skubių užsakymų, kai medicininės prekės ar dokumentai. Tada imame ir važiuojame. Paprastai pristatymas į Angliją per tris–keturias dienas nepataiko į savaitgalį, jei išvykstame trečiadienį. O jei penktadienį – tada siuntinys gali laukti angliškame sandėlyje iki pirmadienio. Bent jau pas mus taip yra. Negalima visko spausti per jėgą.

Kada siuntinys bus pristatytas – ar galit pasakyti valandą?

Valandą? Atsiprašau, bet čia aš jau ne dievas. Galiu pasakyti – rytoj po pietų. Arba trečiadienį iki vakaro. Bet jei prisiekiu, kad lygiai keturioliktą trisdešimt, tai meluoju. Keliai, eilės prie Doverio, net oro slėgis matyt įtakoja vairuotojo nuotaiką. Kartą pasakiau klientui „iki dešimt“, o jis iki aštuonių ryto neišėjo iš namų, nes laukė. Prisiekiu, taip buvo. Geriau jau platus intervalas. Taip nervai mažiau išseksta abiem pusėm.

Siuntiniai – kas į ką telpa

Ar imat vežti tik dėžes, ar galiu siųsti ir baldą?

Imam viską, jei tik telpa pro duris. Kartą vežėme net sofą iš Kauno į Glazgovą. Mikroautobusai pas mus būna įvairūs – iki trijų su puse tonos. Žinoma, jei tai didžiulė spinta iš penkių dalių, gali tekti du mikroautobusus siųsti, bet tada jau verta pagalvoti apie didesnę mašiną. Šiaip dėžės, lagaminai, dviračiai, vezimėliai – standartas. Baldai irgi, bet turi būti apgalvota. Ir svarbiausia – priduoti matmenis. Ne tokia kaip mano žmona, kuri man sakydavo „vidutinis“ krabas, o jis pasirodo dvimetris.

Ar reikia man siuntinį supakuoti, ar jūs tai padarysit?

Geriau supakuokite patys, žinote, kaip ten kas sudėta. Bet jei trūksta laiko ar rankų, galim padėti. Tiesa, mes ne pakuotojai iš didžiųjų firmų – kokio šarvuoto polietileno nepasiūlysime, bet kartonas, lipni juosta, burbulinė plėvelė – yra. Kartą klientas atnešė skalbimo mašiną be nieko, tai mes ten ką išgalvojome, salyse sluoksniavome. Atvežėme sveiką. Bet jei siunčiate stiklą ar porcelianą – nepagailėkit putų. Prašau. Mikroautobusas siūbuoja, Parlamente duobės, nors Anglijoj lyg ir ne Parlamentas, o Londono gatvės.

Koks didžiausias svoris, kurį dar galima įmesti į mikroautobusą?

Priklauso nuo mikroautobuso. Mūsų transportas registruotas iki trijų su puse tonos bendros. Atimam mašinos svorį – gaunasi, kad krovinys gali būti apie toną, toną ketvirtį. Bet realiai, jei vežame ir kitų klientų daiktus, žiūrime, kad neišsišoktume. Nors... (čia abejoju pats) su naujais ekologiškais reikalavimais gal ir mažiau. Reikia patikrinti techninį pasą. Šiaip vienas klientas vežė akmens stalviršį – gal du šimtus kilogramų. Tilpo. Bet dulkės buvo baisios. Svarbu ne tik svoris, bet ar daiktas netraumuos kitų siuntinių.

Ar leidžiam gabenti maisto produktus?

Čia toks slidus reikalas. Po Brexit viskas pasikeitė. Šviežia mėsa, pienas – tikrai ne, muitinė atims ir dar baudą gresia. O džiovinta dešra, lietuviškas duona, saldainiai... Hm. Aš vežiau šimtą kartų, bet štai čia reikia atsargiai. Kartą klientė siuntė rūkytą skumbrę – Doverio poste truputį pabara, bet praleido, nes buvo tinkamai supakuota ir su etiketėmis. Bet aš negaliu garantuoti šimtu procentų. Geriau maisto – specialiose linijose, bet jei jau labai reikia – skambinkit, pažiūrėsim.

Kelyje nutinka visko

O jei mikroautobusas sugedsta pakelyje?

Šitą klausimą užduoda tie, kurie matę filmus. Nu, nebūna taip tragediškai, bet pasitaiko. Mūsų atveju vairuotojas skambina, mes organizuojam pagalbą. Jei gedimas didelis – perkeliam siuntinius į rezervinę mašiną. Praeitais metais kažkur prie Lilio tiesiog suplyšo diržas, tai teko laukti valandą. Klientui pasakiau tiesą – bus vėluojama, atleiskit. Svarbiausia ne meluoti, kad „jau ateina“, kai dar stovi be ratų. Yra tokių kompanijų, kurios taip daro. Mes stengiamės nepriklausyti jų gretoms. Gedimas – ne pasaulio pabaiga, jei esi pasiruošęs.

Kas atsakingas, jei mano siuntinys apgadinamas?

Transporto įmonė atsakinga, aišku. Bet čia yra niuansų. Jei daiktas buvo blogai supakuotas – tada kaltė persimeta. Aš turėjau atvejį: klientas supakavo paveikslą į vieną plastikinį maišelį. Nu, suprantat. Paveikslas atkeliavo su įskilimu. Mes dalinai kompensavome (norėjau išvengti konflikto), bet jei būtų buvęs normalus rėmas ir putos – nieko nebūtų atsitikę. Verta pasirašyti CMR arba sutartį. O jei pervežėjas sako „viskas bus okei be popierių“ – bėkit. Rimtas dokumentas – rimtas žaidimas. Aš be popieriaus nieko neimu.

Ar pakeliui imate dar ir kitų klientų daiktus?

Taip, dažnai. Mikroautobusas retai važiuoja tuščias, nes tai neekonomiška. Vienas krovinys į rytų Londoną, kitas į pietus, trečias – Birmingaman. Susidėliojame maršrutą, kad būtų logiška. Kartais klientas pyksta, kodėl jo daiktai pirmi neįkraunami. Na, drauge, jei tavo adresas paskutinis maršrute – toks gyvenimas. Bet aš visada pasakau iš karto. Yra buvęs atvejis, kai vairuotojas pamiršo dėžę su dokumentais kažkokio sandėlio kampe. Vėlgi – ne idealu, bet taip gyvenime būna. Susitvarkėme. Sako klientas padėkojęs. Tikiuosi.

Ką daryti, jei aš nebūsiu namie kai atvažiuoja?

Tada reikia pasirūpinti iš anksto. Gal palikti raktą kaimynui. Arba sutarti, kad vairuotojas paliktų prie saugomų durų. Mes galime ir kitą dieną bandyti, bet tai kainuos papildomai, jei tenka laukti ar keisti maršrutą. Kartą klientas paliko raktą po kilimėliu, o ten dar ir šuo buvo. Vairuotojas beveik padarė ten į kelnes iš baimės. Verčiau parašykite instrukcijas aiškiai. Anglijoj pas tėvus, seses – visi variantai tinka. Tiktai nepamirškite mus įspėti prieš valandą, ne paskutinę sekundę.

Užsakymas, dokumentai, keistenybės

Ar reikia rašyti kokių popierių, muitinės deklaracijų?

Į Angliją – taip, po Brexit viskas apsunkėjo. Reikia proformos sąskaitos, turinio aprašymo, vertės. Kartais paprašo EORI numerio, bet čia jau jei komercinis krovinys. Jeigu siuntinėlis draugei – paprastesnė forma. Aš pats padedu užpildyti, nes daugelis iškart bijo to muito. Bet atsakomybė vis tiek galutinai tenka siuntėjui. Kartą klientas buvo prisirašęs „dovanos“, o viduje – keturi nauji telefonai. Muitininkai ne kvaili. Pratęsė laiką, skambino, aiškino. Taigi – tikslumas labai svarbus. Nerašykite tiesos neatitinkančių dalykų.

Ar galima mokėti grynais, kai atvežat?

Atsakymas – taip, galima. Bet mes labiau mėgstam pavedimą prieš tai, nes grynieji kelyje – papildoma rizika vairuotojui. O ir laiko gaišimas, kai jis turi atiduoti, aš turiu surinkti... Na, nepatogu. Bet jei nėra kitaip – imame. Tik ne sterlingų svarais tiksiai, eurais. Nes paskui vairuotojui keistis, nuorūka banko... Faktas, kad Londono centre grynu – jau beveik istorinis reiškinys. Bet aš suprantu, kai senyvas žmogus tik grynais pasitiki. Čia ne problema, jei iš anksto pasakote.

Kodėl negalima siųsti aerozolių?

Sprogimas. Aiškiai? Aerosoliai po slėgiu. Jei automobilyje temperatūra šokteli per vasarą arba spaudimas kyla – bumas. Yra atvejų, kai pavieniui atrodytų saugūs daiktai sukelia problemų. Mes kažkada vežėme dėžę buities chemijos, mažytę, tai vairuotojas pasistengė, kad neįkaistų. Bet dideliais kiekiais – muitinė gali nepraleisti, o ir mes atsisakome. Ne todėl, kad esam blogi, o todėl, kad nenorim visko sudeginti pakelyje. Ir taip Europoj gaisrų per daug pernely. Oi, čia jau ne į temą.

Mikroautobusas iki durų ar tik iki terminalo?

Iki durų. Tai yra mūsų darbo esmė. Ne terminalas, ne postas, o tiesiai namo. Aišku, jei jūsų namas kažkur vidury Stratfordo aukštadumų ir tiltas riboja svorį – gali tekti nueiti trisdešimt metrų. Bet mašina stoja kuo arčiau. Terminalinis variantas – tai jau kita paslauga, didžiosios logistikos žaidimas. Čia mes kalbam apie pristatymą į Angliją mikroautobusu, kai vairuotojas skambina, jūs atidarot duris, pasirašot arba tiesiog pasiimat dėžę. Aš labiau mėgstu duris. Jaukiau, tiesiogiau.

Ar tikrinat, kas viduje, ar tik imat dėžę ir vežat?

Žiūrim. Jei matome, kad dėžė siunčiama į Angliją ir ant jos parašyta „drabužiai“, paprastai tikime. Bet jei kažkas barška, skleidžia kvapą arba svoris neatitinka – klausiame. Mes ne muitinė, neturime teisės išpakuoti be leidimo, bet turime teisę atsisakyti vežti. Kartą dėžėje buvo... kaip ten... nu, kažkas neaiškaus. Vairuotojas paėmė į tamsą. Ne, pokštas. Reikėjo patikrinti, ar nėra nelegalių dalykų. Mes tikriname riziką, bet ne privatumą. Čia subtilus balansas. Pasitikėjimas, bet ne akli.

Ar galima sekti siuntinį, matyti kur dabar mikroautobusas?

Galima, bet ne realiuoju laiku kaip Uberis. Vairuotojas reguliariai atsiunčia lokaciją, nuotrauką. Kartais skambina iš keltų. Mes stengiamės, kad žinotumėte, ar jau Prancūzijoje, ar dar tarp Krokuvos ir Berlyno. Pilna GPS sekimo sistema yra tik dideliuose vilkikuose, mikroautobuse kartais telefonas turi pakankamai baterijos, kartais ne. Realiai pasakius, jūsų daiktas saugus, o jei labai nerimaujate – skambinate. Aš pats ryte ir vakare visada žinau, kur mano vairuotojas. Nebent tunelis arba baterija mirė.

Kas jei aš padariau klaidą adrese?

Skambinkite kuo greičiau. Jei mikroautobusas dar neišvažiavęs iš Lietuvos – sutaisom per minutę. Jei jau Vokietijoje – sudėtingiau. Kartą klientas parašė SW15 2QZ, o reikėjo SW16 2QZ. Vienas skaičius. Mes radome namą SW15, priėmė kaimynas, o paskui tas daiktas savaitę keliavo per Angliją iki tikrojo savininko. Vairuotojas pyko. Aš irgi. Bet sutvarkėme, nes tai mūsų darbas. Tiesiog patikrinkite kodą du kartus. Ir nepamirškite pašto kodo – Anglijoj be jo kaip be rankų.

Ar galim susitart dėl pristatymo į vakarėlį – tipo šeštadienį vakare?

Oi. Šito neprašykite. Šeštadienį vakare mes irgi žmonės. Bet... jei sumokėsite dvigubai ir tai vienas kelias Panevėžio rajone, o ne Braitono centro diskoteka – galima kalbėtis. Realiai terminuoti pristatymai pagal jūsų asmeninę šventę – prabanga, bet kartais galim padaryti išimtį. Tik nepamirškite, kad vairuotojas nori namo pas žmoną, o ne stebėti jūsų gimtadienio fejerverkus. Kartą nuvežėm tortą į vestuves, bet tai buvo ketvirtadienis ir pakeliui. Šeštadienį – sunkiau. Bet skambinkit, gal viskas sueis.

Kodėl kai kurios įmonės pažadėjo per 2 dienas, bet vežė savaitę?

Todėl, kad jos meluoja. Atsiprašau, bet taip yra. Yra tokių, kurie pasiima daiktą, paslepia sandėlyje savaitę, o paskui randa vairuotoją. Jūs moki geriau, nei gauni. Aš tai vadinu „siurbliu“. Atrodo pigu ir greita, o paskui ieškai jų tris paras telefonu – niekas nekelia. Sąžiningas pervežėjas pasakys tikrovę: važiuosim trečiadienį, Londone bus penktadienį. Jei per dvi dienas – puiku, bet pažadėti nežinant – amoralu. Tikrinkite atsiliepimus internete, klauskite draugų. Ir atminkite: kartais brangiau = greičiau ir ramiau. O kartais ne. Bet dažniausiai.

Ar jūs vežat ir atgal? Reiškia, galiu iš Anglijos kažką parsiųsti į Lietuvą?

Taip, dažnai vežame ir atgal. Vienas variantas – jūsų siuntinys į Angliją, o grįžtant paimame ką nors iš ten ir vežame atgal. Tai vadinama kombinuotu reisu. Ypač populiaru po Kalėdų, kai emigrantai siunčia dovanas namo. Arba kai reikia atgal parvaryti dokumentus, įrenginius, net mašinas ant auto priekabų. Tik reikia sutarti iš anksto, nes vienos dienos kelionės metu vietos greitai prisipildo. Paskutinį kartą iš Liverpulio atgal parvežėm net keturis siuntinius – du į Vilnių, vieną į Kauną, vieną į... hm, atrodo Šiaulius. Ar Panevėžį. Nebepamenu tiksliai.

Greitas pristatymas į Angliją mikroautobusais – ne stebuklas, o kasdienis darbas, kuriam reikia patirties ir tiesos. Jei ieškote, kad tai padarytų žmonės, matę ir sėkmių, ir nesėkmių, drąsiai rinkitės tuos, kurie nebijo pasakyti „nežinau“ ar „bus vėluojama“. Svarbiausia – nepasiklysti tarp žemų kainų ir tuščių pažadų. Anglija arčiau, nei atrodo, bet tik su tinkamai parinktu transportu ir sąžiningu žodžiu. Skambinkite, klauskite – o ten jau matysime, kaip sukirsti šitą reikalą iki galo.