Greitas pristatymas į Angliją naudojant patikimus mikroautobusus

Jau dvidešimt ketverius metus dirbu tarptautinių perkraustymų srityje. Per tuos dešimtmečius mačiau visko – ir šaunių klientų, ir tokių, kuriems net dėžės atrodė per sunkios. Ir žinau, kad greitas pristatymas į Angliją naudojant patikimus mikroautobusus yra tas pats geriausias kompromisas tarp brangios siuntų tarnybos ir lėto vilkiko, kuris važiuoja savaitę. Žmonės klausia manęs tų pačių dalykų, tik kitaip suformuluotų, o aš kartais pavargstu kartoti. Tai surašiau atsakymus čia, kad nereikėtų aiškinti šimtą kartų. Nes dabar jau ir taip vėlu, o aš dar turiu planuoti rytojaus reisą į Birmingemą. O ten dabar orai neaiškūs...

Kaip visa tai prasideda

Kiek laiko trunka greitas pristatymas į Angliją su mikroautobusu?

Žiūrėk, jei kalbam apie tiesų reisą iš Lietuvos – dažniausiai tai trunka nuo 48 iki 72 valandų. Viskas priklauso nuo to, kur pakraunama. Vilnius, Kaunas, Klaipėda – viskas gerai, tiesiai iš didmiesčių. Jei pakraunama iš kokio Zapoliškio (kur? Kampas prie Ignalinos, atsiprašau), gali priaugti pusdienį ar net ilgiau, kol privažiuoji normalų kelią. Maršrutas priklauso nuo oro ir kamščių. Patikimi mikroautobusai retai stringa, bet pasitaiko. Kartais per Būdingę užtrunki ilgiau nei planavai. Realiai – skaičiuok tris dienas į Londoną, o į Šiaurę – diena ilgiau.

Ar galiu vežtis ir baldus, ir kelias dėžes vienu metu?

Taip, per vieną reisą galima suverti viską – baldus, dėžes, golfų krepšius, o jei reikia ir augalą palangės. Mikroautobusas nėra magiška dėžė, bet jis talpesnis, nei atrodo. Buvo atvejis – klientė iš Panevėžio vežėsi sofą, dvidešimt dėžių ir... (hm, dviratį, ne motorolerį, atsiprašau)... dviratį. Tilpo. Svarbu, kad baldai būtų apmauti, nes metalas braukia apie plastiką. Kartais žmonės pakrauna be sąmonės, tada stebisi, kodėl stiklas sudaužytas. Furgone viskas juda. Jei nesutvirtinsi – bus problema. Bet taip, mišrus krovinys – normalu ir netgi dažnas dalykas perkraustymuose.

Kaip man surasti tikrai patikimą mikroautobusą, o ne kokį pašlemėką?

Čia jautri vieta. Randi skelbimą – gražios nuotraukos, mašina blizga, vairuotojas šypsosi. Paskambini – kaina žemiau rinkos trečdaliu. Suprask, kad kažkas ne taip. Per tuos metus mačiau: vien tik skambučių centrai, kurie parduoda tavo krovinį trečiam asmeniui, nei nepasakę. Arba atvažiuoja mašina, kuris lyg ir važiuoja, bet padangos kaip saliamiškas. Klausk, kas važiuos. Jeigu negali pasakyti vairuotojo vardo ar mašinos numerių – bėk. Patikimas mikroautobusas turi turėti tech. apžiūra, draudimą ir bent jau Google apžvalgas, kurios neatrodo rašytos botų.

Ar vairuotojas pakuoja daiktus, ar turiu pats viską daryti?

Dažniausiai pakuoji pats. Vairuotojas nėra pakavimo kompanija, jis vežėjas. Aišku, jei moki už tai papildomai ir sutariame iš anksto, vaikinai padeda – bet čia ne taisyklė, o paslauga. Kita vertus, mačiau vairuotojų, kurie atsisėda į kabiną ir sako: „aš tik vežu, nepakuoju, nešuoliuoju“ – ir iš vienos pusės jie teisūs. Tu geriau žinai, kas dėžėse. Sutvariškink pats, pažymėk. Jei reikia, paimam pakavimo medžiagas. Bet realiai – pakuok taip, lyg numestų laiptais žemyn. Nes laiptais kartais ir tenka nešti.

Koks skirtumas tarp mikroautobuso ir didelio krovininio furgono?

Dydis ir manevringumas. Mikroautobusas – tai dažniausiai Ford Transit ar panašus, iki 3,5 tonos. Didelis furgonas jau gali būti sunkvežimis, kuriam reikia tachografo, poilsio režimų ir brangesnio kelių mokesčio. Mikriukas prasispraudžia siaurose gatvelėse Londone, Birmingeme ar Liverpulyje. O didelis vilkikas gali užsikirsti ten, kur nematai ženklų. Žinoma, furgonas pigesnis už vilkiką? Ne, atvirkščiai – jei turi nedaug daiktų, mikroautobusas kur kas ekonomiškesnis. Be to, su mikriuku greičiau išvažiuoji, nes nereikia taip ilgai krautis.

Sunkesni klausimai: kainos ir laikai

Kiek kainuoja greitas pristatymas į Angliją mažesniu mikroautobusu?

Kaina svyruoja kaip oras pajūry. Jeigu pilnas mikriukas Vilnius – Londonas, skaičiuok tarp 900 ir 1400 eurų. Jei pusė mašinos – gal 600–800. O jei trys dėžės – tada jau verta galvoti apie kurjerinę paslaugą, nes mikroautobusas neapsimoka. Įtakos turi mėnuo – rugsėjis ir birželis brangesni, nes studentai. Arba piko metu kuro kainos šokteli. Aš neseniai skaičiavau reisą į Mančesterį – gavosi 1150 eurų (pataisykite – 1180, tiksliau, dar įskaičiavau keltą). Taip kad – individualiai visada.

Ar mokėti atskirai už degalus yra normalu?

Ne, tai nėra normalu. Normalu, kai moki už paslaugą, kuri jau įskaityta į kainą. Bet žinai ką – yra tokių įmonių, kurios grubiai tariant nuleidžia kainą, o poto prideda kuras, tiltai, mokesčiai, oro sąlygos, pilnatis. Atsargiai. Jei skambini ir sako, kad nuo 950 eurų – tai tie 950 ir yra. Ok, jei reikia keltu per Lamanšą, o tu apie tai žinojai, tada taip. Bet atskirai degalai? Ne. Tada klausimas – ar bus atskirai dar ir vairuotojo kava? Sutartis turi būti aiški iki cento, be šių nesąmonių.

Kodėl vieni prašo 800, kiti 1400 eurų už tą patį reisą?

Vieni dirba su savo mašinom, kiti perparduoda. Vieni važiuoja per Lenkiją tiesiai, kiti kaip turistai aplinkui. Buvo atvejis: paskambino klientas, kad gavo pasiūlymą 800 eurų už pilną mikriuką į Londoną. Sakau – gerai, tik ar mašina yra, ar ji rytoj važiuos? Paaiškėjo, kad tai brokeris, kuris surinks dar du krovinius, perkraus tris kartus ir gal pristatys po savaitės. Už 1400 gauni tiesioginį reisą, savo vietą mašinoje, greitą pristatymą. Sutik, tai ne tas pats. Pigiau – bet kaip su kokybe? Ne visada verta taupyti ant to, kas svarbiausia.

Ar mokama už svorį, ar už vietą mašinoje?

Perkraustymams mikroautobusu dažniausiai mokama už transporto priemonę arba jos dalį. Svoris? Vairuotojas nežinos tiksliai, kiek sveria tavo dėžė su knygomis. Mes žiūrime kubinius metrus – kiek užimi. Kartais atveža maišę su drabužiais – stebisi, kad kaina tokia pat, kaip su knygomis. O taip, nes vietą užima. Aišku, jei veši šlaką, cemento maišus ar pan., čia jau specifika. Kita vertus, jei vienas lagaminas – aišku, mes neimam už visą mikriuką. Tada kaina skaičiuojasi pagal daiktų kiekį, bet ne pagal kilogramus. Toks hibridas pas mus.

Ar verta vežtis dalį daiktų oro uostu?

Oro uostas greitas, bet brangus. Vežk lagaminus – puiku. Baldai? Nejuokauk. Be to, muitai Anglijoje po Brexit gali iškelti galvą, kai siunti oro paštu. Pervežimas mikroautobusu patogesnis, nes daiktai važiuoja tiesiai į duris. Oro uoste tu pats tempi, pats pildyk. Jei turi tik drabužių maišelį – skrisk. Jei turi sofą, komodą, dėžes – mikroautobusas yra logiškesnis pasirinkimas. Nors mačiau žmonių, kurie vežėsi net šaldytuvą lėktuvu. Kainavo daugiau nei pats šaldytuvas. Neapsimoka niekaip.

Ar galima mokėti dalimis, kai daiktai dar nepristatyti?

Paprastai – avansas prieš pakrovimą, likutis prieš iškrovimą arba grynaisiais atvykus. Mokėti dalimis po mėnesio? Nebent tu mano kaimynas iš Anykščių ir aš tave pažįstu dvidešimt metų. Kiekvienas vežėjas bijo, kad pristatys daiktus, o klientas pradės derėtis garaže. „O ten subraižyta! Nu kainą nuleisk!“ – todėl pilnas atsiskaitymas vyksta prieš pristatymą. Tai standartas. Yra išimčių, bet čia jau reikia pasitikėjimo. Aš asmeniškai retai kada sutinku atidėtinėm sutartim – per daug rizikos iškraipyti. Realybė tokia paprasta.

Popieriai, muitai ir tas nenormalus Brexit

Ar po Brexit viskas apsunkino perkraustymą į Angliją mikroautobusu?

Taip, apsunkino, nors mes jau apsipratom. Anksčiau pravažiuodavai kaip per sviestą – rodi pasą ir gero kelio. Dabar reikia muitinės deklaracijų, daiktų sąrašo, kartais patikrinimų. Jei veži asmeninius daiktus – jie turi būti naudoti, ne nauji. Nauji daiktai – muitai ir PVM. Aš vis dar kartais pasimesdavau su tais naujaisiais TA1 formuliarais... na, ten ta forma. (Palaukit, TA1 – ar ji dar galioja? Aa, ji galioja, bet tik tam tikram atvejui) – žodžiu, popieriai reikalingi. Bet jei rašai sąrašą normaliai, be kompiuterių ir alkoholio, dažniausiai praleidžia be didesnių problemų per valandą.

Ar reikia kažkokių popierių vežant asmeninius daiktus?

Reikia sąrašo. Ne romano – tiesiog sąrašo, kas yra dėžėse, kambarių pavadinimais. Virtuvė – 5 dėžės. Miegamasis – sofa, komoda. Muitininkai neskaito po daiktą, bet jei parašai „įvairūs daiktai“ – tada įtaria. Dar reikia kopijos paso, kartais nuomos sutarties Anglijoje ar darbo kontrakto – įrodyti, kad kraustaisi. Nedarai to – gali laikyti komerciniu kroviniu. Buvo toks dalykas Klivlende: klientas neturėjo jokių popierių, tik šypseną. Laikė parke 4 valandas, kol aiškinomosi. Dėlto – pasiruošk sąrašą namie ir viską sudėliojk aiškiai.

Ar mikroautobusui reikia leidimo įvažiuoti į Londoną?

Jei mašina registruota Lietuvoje ir yra lengvasis krovininis – ULEZ siunčia linkėjimus. Londonas turi tas zonas, kur senesni dyzeliai moka kasdien. Naujesni mikroautobusai, kurie atitinka Euro 6 – pravažiuoja. Senesni – kainuoja 12,5 svaro per dieną. Tai vairuotojo galvos skausmas, ne tavo, bet realiai įtakoja kainą. Į Londono centrą geriau nestumti didelio furgono, o mikriukas dar sukasi. Būna, jog klientai nenori mokėti ULEZ, tai iškrauname pakraščiuose. Tada jie patys vežasi daiktus metro. Linksma, bet taip būna tikrai. Man pats patinka iškraudinėti neatokiau.

Ką daryti, jei muitininkai nori tikrinti?

Nepanikuok. Tikrinimas – normalu, nors nervina. Atsidaro dėžę, lygina su sąrašu. Kartais klausia: „Kodėl tiek daug elektronikos?“ – sakai, kad tai asmeninis kompiuteris, monitorius, PlayStation. Jei viskas naudota – neprašys mokesčio. Jei randa naują dviratį apsaugotą plėvele – tada gali įsižeisti. Būk tikras sąraše viską. Ir nepakuok draudžiamų daiktų. Kas tai? Šviežias maistas, mėsa, alkoholis dideliais kiekiais, augalai. Aš kartą vežiau pomidorų daigą – nežinojau, kad negalima. Muitininkas žiūrėjo keistai, bet paleido. Tąsyk pasisekė, bet nepasikartosiu.

Kas realiai vyksta kelyje

Ar vairuotojai nakvoja kabinuose, ar viešbučiuose?

Greitas reisas reiškia mažai miego. Vairuotojai keičiasi, jei važiuoja dviese. Jei vienas – stoja tarnybinėje poilsio aikštelėje ar mažoje stovėjimo vietoje. Viešbutis Prancūzijoje – 60 eurų, kabinoje – nemokamai, bet ne taip komfortabilu. Mūsų vaikinai dažniausiai renkasi vokišką autostradų stovėjimo aikštelę, ten ramiau. Kalbant apie maistą, vienas vairuotojas nusprendė pašildyti makaronus ant variklio dangčio. Nesusiplanavo. Makaronai atšalo. Linksmas vakaras, bet neefektyvus. Kitaip tariant, tarptautinis pervežimas nėra glamūras – tai sunkus darbas.

Kas būna, jei mikroautobusas sugedsta viduryje Prancūzijos?

Tada skambini vadybininkui. Rimtai – jei mašina tikrai prižiūrima, gedimai reti. Bet pasitaiko. Prieš dvejus metus važiuojant ties Lionu atšoko įtempiklio skriemulys. Stovėjom 6 valandas, kol atvažiavo pagalba. Krovinys buvo saugus, vairuotojas neišsigando, bet pristatymas vėlavo. Klientas Londone nervinosi – suprantama. Geros kompanijos turi draudimą ir atsarginį planą. Kartais tenka persikrauti į kitą mikriuką. Brangu, bet daiktai juda toliau. Blogiausia – kai gedimas nutinka penktadienį vakarą. Tada servisai stinga iki pirmadienio. Tai nervina.

Ar galima kartu važiuoti kaip keleiviui?

Taip, dažniausiai galima, jei yra vieta. Mikroautobuse ne foteliai su LCD ekranais, bet sėdynė yra. Vairuotojas paprastai neprieštarauja, jei esi tvarkingas ir neužsiimi nereikalingu oratoriaus menu. Bet atmink – tu važiuoji kaip keleivis, o ne kaip vadovas. Nerodyk, kaip vairuoti, nes vairuotojas žino kelią. Kartais klientai nori vežtis augintinį – sutinkam, jei švarus. Mokėti už save? Kartais imama simbolinė kaina, kartais – nieko. Tai priklauso nuo kompanijos. Aš asmeniškai mieliau vežu be keleivių, nes mažiau streso, bet jei reikia – kodėl gi ne. Tik nepamiršk paso ir kelionės draudimo.

Ar daiktai maišosi, jei mašinoje kelių žmonių kroviniai?

Teoriškai ne, jei viską žymi. Praktiškai – būna visko. Jei vežėjas profesionalus, jis krauna zonomis: vieno daiktai – į priekį, kito – į galą. Bet kartais pasitaiko tokių, kurie krovinius deda kaip tetris be logikos. Buvo – klientas gavo svetimą lagaminą. Gerai, kad mes turim nuotraukas pakrovimo metu. Dažnai kroviniai nesimaišo, nes jie skirtingu laiku pakraunami. Bet jei važiuoja „susimetę“ žmonės – reikia rinktis kompaniją, kuri deda atskyriamąją sieną. Arba imi pilną mikroautobusą – tada ramiausia. Nenori rizikuoti – nevežk dalinių krovinių su neaiškiais tarpininkais, kurie slepia informaciją.

Ką daryti, jei pristatymas vėluoja dviem dienom?

Pirma – kvėpuok. Antra – skambink, ne rašyk pykčio laišką. Kartais delsa dėl oro, keltų, muitinės. Jei vėluoji tu pats bepakuodamas – tada jau tavo kaltė. O jei vėlavo vežėjas – jis turėjo pranešti. Kai kurios kompanijos slepiasi, kaip katinas prieš lietų. Geros – skambina pačios. Turi teisę prašyti kompensacijos, jei buvo sutartis su baudomis. Bet realiai – didžioji dalis smulkiojo verslo Lietuvoje dirba be tokių smulkių punktų. Tad lieka moralinis spaudimas. Rekomenduoju visada rašyti žinutę apie vėlavimą – tada išlieka pėdsakas. Ir nepiktinkis be reikalo.

Ar mikroautobusas gali atvažiuoti į kaimą, ar tik didžiuosius miestus?

Gali atvažiuoti ir į kaimą, bet klausimas – ar reikia? Anglijos kaimo keliukai kartais tokie, kad Ford Transit gabenimas stringa. Kartais paliekame daiktus miesto centre, kur klientas sutinka. Arba nuvarom iki durų, jei kelias leidžia. Buvo Kornvalyje – nuvykom iki pat kaimo, bet griovys abiejose pusėse toks, kad vos išlindom. Klientas laimingas, vairuotojas – šlapias nuo prakaito. Lietuvoje dažnai pakrauname prie namų. Anglijoje taip pat galima, tik centre Londone parkavimas – kosmaras. Tada geriau gatvės, kur galima sustoti kelioms minutėms be baudos.

Paskutiniai patarimai prieš skambinant

Kaip suprasti, kad kompanija iš tikrųjų turi tą mikroautobusą, o ne perparduoda?

Paklausk mašinos numerių ir vairuotojo vardo. Jei ginčijasi arba sako „užsakysim“ – reiškia perparduoda. Realus vežėjas turi mašiną stovėjimo aikštelėje ir gali nufotografuoti tau per valandą. Dar pasitikrink, ar jie turi buveinę, o ne tik gražų puslapį Facebooke. Aš žinau keletą „vadybininkų“, kurie sėdi kavinėje su telefonu ir parduoda tavo krovinį už komisinius. Tavo daiktai gali nukeliauti neaišku kur. Patikimas mikroautobusas turi savininką, draudimą CMR ir realius kontaktus. Buvęs klientas kažkada pasakė: „jei negali pasišnekėti su vairuotoju prieš kurį nors, tai ne rimta“ – ši mintis man patinka labai.

Ar verta drausti krovinį, jei vežu tik dėžes su drabužiais?

CMR draudimas dažniausiai būna įskaičiuotas, bet jis dengia ne viską. Jei veši seną plazminį televizorių, kurio vertė 50 eurų, bet emocinė vertė – milžiniška, tai draudimas atlygins tik rinkos kainą. Drabužiai? Jie dažniausiai dengiami, bet reikia įrodyti vertę. Fotografuok daiktus prieš pakraudamas. Aš žinau, kad draudimas skamba kaip papildomas punktas, bet kai mikriukas patenka į avariją (o taip retai, bet būna), tada verti kiekvieno cento. Nepamenu tiksliai, bet man atrodo, kad minimalus draudimas būna iki 5 eurų už kilogramą. Geriau pasidomėk individualiai pagal savo krovinį.

Koks geriausias metas vežtis, jei neskubu?

Venk rugsėjo ir sausio pradžios. Ruduo – studentai, žiema – prieššventinė panika. Gegužė, birželis irgi karšti. Geriausias laikas – vasaros vidurys, liepa, arba pavasaris, kovas-balandis. Tada mikroautobusai važiuoja laisviau, kainos stabilesnės, keltai nėra užsikimšę. Žinoma, jei turi darbą ir sutartį, tu negali rinktis. Bet jei lanksti data – sutaupysi šimtą kitą. Šiaip transporto įmonės mėgsta, kai klientas gali palaukti tris dienas, o ne reikalauti „rytoj iki 12:00“. Tai logiška – lankstumas yra lygu pigiau. Ir ramiau visiems.

Ar rašyti sutartį, ar užtenka žodžio?

Sutartis. Visada. Net jei draugas draugui – popierius. Ne dėl to, kad nepasitikiu, o dėl to, kad po trijų dienų vairuotojas nebeatsimins, ar buvo sutarta dėl viršutinių aukštų be lifto. Aš mačiau, kaip geriausi santykiai subliūkšta dėl to, kad kas nors pamiršo pasakyti, jog reikia nuvežti į antrą aukštą. Žodiniai susitarimai – kaip vanduo, prasiskverbia pro visus. Raštu fiksuok kainą, datas, adresus. Tai sutaupo daug bėdos vėliau. Mes dažnai darom paprastą el. laišką „taip, sutinku“, ir tai jau yra įrodymas. Geriau taip, nei nieko. Tikrai taip.

Ką jūs patartumėte žmogui, kuris dabar skaito šį tekstą?

Nesirink pagal kainą vien. Pasitikrink, kas yra kompanija. Jei kviečia greitas pristatymas į Angliją naudojant patikimus mikroautobusus – tegul tas mikriukas ir tikrai egzistuoja. Paklausk papildomų klausimų. Jei atsakinėja nenoriai – bėk. Paruošk daiktus kaip žmogus, o ne kaip isterikas paskutinę minutę. Ir dar – būk lankstus. Kartais gali išeiti taip, kad planas keičiasi. Ne pyk. Per tuos dvidešimt keturis metus mačiau labai daug. Ir žinau, kad geri vežėjai vertina draugišką klientą. Tai tiek. O, beje, jei skambinsi mano ofisui, pasakyk, kad skaitei – gausi kavą arba bent jau rimtą pokalbį. Sėkmės kraustantis!

Išvada

Taigi, jei renkiesi greitą pristatymą į Angliją, mikroautobusai yra tarpinis, patikimas kelias. Nepasikuklink rinkdamasis pagal kainą, nepamiršk sąrašo ir būk pasiruošęs nedidelėm nesklandumam kelyje. Tai realus darbas, ne pašto siuntimas. Bet kai viskas suplanuota teisingai – tavo daiktai pasiekia naujus namus sveiki ir laiku. O tau lieka tik atidaryti tą pirmą kavos pakelį Londone ar kur ten gyvensi. Sėkmės!