Greitas mikroautobusų transportas siuntų į Angliją – ar tikrai juo galima pasitikėti?

Dirbu tarptautiniuose perkraustymuose jau nuo tada, kai į Londoną važiuodavo senieji Mercedessai su popieriniais žemėlapiais šalia vairuotojo. Greitas mikroautobusų transportas siuntų į Angliją – tema, kuri kartojasi mano telefone beveik kasdien. Skambina žmonės ir klausia: „O ar tikrai greitai?“, „Ar nesupūs mano daiktų?“, „Kodėl brangiau nei Facebooke?“. Atsakau paprastai – priklauso nuo to ar įmonė žino ką daro, ir nuo eilės prie Eurotunelio. Atsakinėsiu kaip žmogus žmogui, be apsišnekėjimo... nors kartais pats nukryptu. Per tuos dvidešimt ketverius metus mačiau visko. Tikiuosi, turėsite mažiau klaustimų ir daugiau pasitikėjimo. Jei ne – visada galite paskambinti. Net jei ir ne man.

Kiek trunka ir ar tikrai taip greitai

Kiek iš tiesų užtrunka kelionė mikroautobusu iš Lietuvos į Londoną su siunta?

Na, teoriškai – trisdešimt šešias valandas, jei vairuotojas važiuoja poromis ir niekur neapsistoja. Praktiškai? Paprastai dvi–trys dienos. Priklauso nuo to, ar važiuojama tiesiai jūsų kroviniui, ar dar pakraunama po truputį visur – Kaune, Panevėžyje, vakarų Lenkijoje. Aš asmeniškai visada sakau: skaičiuokite tris dienas, jei pasiseks – džiaugsitės, kad anksčiau. Ir dar vienas dalykas – jei vairuotojas sako, kad rytoj vakare bus Londone, bet šiuo metu yra prie Bialystoko, na... pats suprantate. Eilės pasienyje, oro sąlygos, paprasčiausias nuovargis – realybė tokia.

Ar realu pasiekti Angliją per 48 valandas su siunta, kaip kai kurie žada?

Galima. Dar prieš dešimt metų tai darydavome reguliariai, kai keliai buvo tuštesni ir muitinės mažiau landžiodavo po bagažines. Dabar – sudėtingiau. Kartais pavyksta, ypač jei mašina važiuoja express maršrutu ir nėra rinktuvinė. Bet aš jau pasakau atvirai – nebesu šimtu procentų tikras, ar per 48 valandas visada pavyks po visų post-Brexit patikrinimų be eilių. (Nors... hm, gal kai kurie pasienio punktai ir leidžia greičiau, tiesiog nenoriu jums meluoti.) Geriau žadėti ilgiau ir nenuvilti.

Kodėl vieni skelbia „siunta per 24 valandas“, o jūs kalbate apie kelias dienas?

Netiesa, kad mes lėtesni. Tas 24 valandų skelbimas dažnai būna žaisliukas akims. Pabandykite fiziškai nubėgti nuo Vilniaus iki Folkestone per pusdienį – gal ir įmanoma, bet ar saugu? Mačiau, kaip tokie „greituoliai“ paskui raudonavo prieš klientus, nes užmigo Vokietijoje ar nutrūko pusasis. Greitas mikroautobusų transportas nereiškia, kad reikia žudytis kelyje. Jei kas nors žada stebuklą už trisdešimt eurų – pagalvokite, iš ko tie stebuklai valgomi. Aš jau per senas šitam žaidime ir per daug mačiau.

Ką reiškia „ekspresinis pervežimas“? Čia tiesiog gražus žodis internete?

Geras klausimas. Pusė rinkos taip ir daro – priklijuoja lipduką „express“ ir galvoja, kad to užtenka. O aš suprantu kaip tiesioginį bėgimą: pasiima, neužsilaiko sandėliuose, važiuoja. Kad ir mikroautobusų siuntų transportas į Londoną... atsiprašau, rašau per greitai – siuntu. Žodžiu, kai mašina neatlieka penkių šoninių reisų, o važiuoja tiesiai pas jus. Deja, daugelis pasiima, padeda į kampą tris dienas, tada surenka pilną krovinį. Tai ne ekspresas, tai kaupimas.

Kai siunčiame daiktus – ar jie saugūs

Ar galima vežti trapius daiktus – stiklą, porcelianą – per tokį greitą reisą?

Prieš porą savaičių skambino moteris iš Kauno. Vežiau jos porceliano servizą dukrai į Birmingemą. Iš pradžių bijojau, sakau – vežkite kurjeriškai. Bet ji primygtinai norėjo greičiau. Suvyniojau į movą, pritvirtinau taip, kad net viena duobė Čekijoje nepadarytų skaldos. Ir svarbiausia – paaiškinau, kad šimto procentų garantijų niekas neduos. Ar saugu? Taip, jei pakavimas tinkamas. Ne, jei metate dėžę vidun ir sakote „dievai padės“. Dievai dažnai užimti.

Ar mano siunta maišysis su kitais kroviniais? Bijau, kad atsidurs apačioje.

Čia priklauso nuo organizatoriaus. Būna, kad mikroautobusas iškeliauja pusiau tuščias, bet dažniausiai taip nėra – juk reikia padengti kurą. Jūsų dėžė gali atsidurti šalia kažkieno šaldytuvo arba keturių dėžių su knygomis. Aišku, jei ypač jautrūs daiktai, pasakykite iš anksto. Kartais specialiai skiriama atskira zona mažiems kroviniams, bet tikėkitės – ne visada. Turiu prisipažinti, kartais ir pats nustembu, kaip glaustai tenka sutalpinti, kai klientas paskutinę minutę sako, kad „dar truputį“.

Kaip galiu būti tikras, kad siunta nepasimetė tarp kitų krovinių?

Tvarkingas važtaraštis ir – svarbiausia – nuotraukos. Aš siūlau nufotografuoti siuntą prieš atiduodant. Ne todėl, kad aš nepatikimas – todėl, kad kelyje gali nutikti bet kas. Pamenu, prieš keletą metų vairuotojas Dalas (taip, Dalas, ne Dallas, čia iš mūsų Tauragės pusės) sumaišė du vienodus kartoninius gabalus. Radome abu, bet prabėgo papildoma para. Sistemingas žymėjimas, lipdukai, sąrašai. O jei vežėjas sako „žinau viską atmintinai“ – bėkite. Atmintis sensta. Net manoji.

Kas atsakingas, jei kelyje per Lenkiją nutinka avarija ir krovinys apgadinamas?

Teoriškai – vežėjas ir jo draudimas. Bet štai kur bėda: mažų įmonių mikroautobusai ne visada turi pilną CMR draudimą. Kartais tik privalomąjį. Pats su tuo susidūriau prieš šešerius metus – ne mano mašina buvo, o partnerio. Siunta apgadinta, draudikas grūmojosi, sumokėjo po trijų mėnesių. Todėl aš ir sakau – klauskite apie draudimą. Ne tik gražių akų. Ir nebūtinai avarija, kartais staigus stabdymas ant slidžios kelio dalies padaro tą patį. Visada patikrinkite polisą.

Kainos ir kokie čia žaidimai

Kiek maždaug kainuoja greitas transportas siuntai į Angliją?

Už standartinę dėžę, tarkime, iki 30 kilogramų, iš Lietuvos – nuo 70 iki 130 eurų. Priklauso nuo miesto. Į Londoną paprastai pigiau, nes ten važiuoja daug kas. Į Bristolį, Kardifą ar Škotijos glūdumą – brangiau, nes reikia atsišakoti nuo pagrindinio trakto. Kartais klientai sako – per brangu. Gerai, bet paskaičiuokite patys: kurą per Europą, tunelio bilietą (po Brexit brangesnis, beje, ar taip buvo anksčiau? hm, nepamenu tiksliai, gal maždaug 120 su kuponomis), vairuotojo algą, nakvynę. Išeina žmogiška suma. Aš nesu labdara, nors kartais ir norėtųsi.

Kodėl tas pats kroviniukas pas vieną kainuoja 80, pas kitą 160 eurų? Kur gaudyklė?

Gaudyklė gali būti abiejose pusėse. Pigus variantas: arba rinktuvinis reisas, kai jūsų siunta guli dvi savaites sandėlyje, arba vairuotojas dirba nelegaliai, be draudimo, be poilsio. Brangus variantas: arba express tiesioginis važiavimas, arba tiesiog išpūsta kaina tarpininko, kuris parduoda paslaugą brangiau. Aš esu matęs abi puses. Kartais pats pasiimu užsakymą pigiau, jei tuo metu turiu tuščią vietą ir važiuoju į Angliją anyway. O kartais tenka sakyti – ne, už šitą sumą neimsiu, nes neaplipsiu. Kaina turi kvapą.

Ar galima mokėti tik gavus siuntą? Labai bijau, kad paims pinigus ir dings.

Suprantama baimė. Deja, be avanso retai kas veža, ypač jei nebuvote mūsų klientas. Aš pats imu penkiasdešimt procentų prieš tai, likusį – pristačius. Taip saugiau abiem pusėm. Jei kas nors sako „perveskite viską iš anksto ir tada pasiimsiu“, tai... na, nenoriu šnekėti blogai, bet aš asmeniškai taip nedirbu. Buvo atvejų, kai žmonės sumokėjo pilną sumą per Facebook, o profilio rytą nebėra. Aš ne toks. Bet ir be galo pasitikėjimo pilnapročiu avansu niekas nerodau – parodau čekį ir sutartį.

Ką daryti, jei siunta atvažiavo, bet dėžė aiškiai sulamdyta – ar turiu mokėti?

Neturite mokėti pilnos sumos prieš apžiūrą. Bet čia svarbu – pasirašykite važtaraštį su prierašu. Jeigu pasirašėte „gavau sveiką“, o namie radote skaldą – jau problemiška. Aš visada prašau kartu apžiūrėti. Kartais lamdymai neveikia vidų. Kartais – ne. Prieš dvejus metus vežiau veidrodį, vaizdas atrodė kaip po sprogimo. Klientė atsisakė priimti, mes nurašėm dalį sumos. (Bent jau taip turėjo nutikti, nors vairuotojas Tadas paskui ginčijo... bet tai mūsų vidiniai reikalai.) Sakykite tiesiai, jei kažkas ne taip.

Kas nutinka kelyje – ne viskas pagal planą

Kas jei pasienyje atidarinėja dėžes? Kiek tai vėluoja?

Brexitas pakeitė taisykles. Dabar UK pasienis – atskira planeta. Jei muitininkai nusprendžia tikrinti, gali užtrukti nuo dviejų valandų iki pusdienio. O jei randa ką nors neaiškaus – pavyzdžiui, maisto produktų, neįformintos elektronikos – tada diena ar dvi. Aš įpratęs, bet pirmą kartą klientai ima panikuoti. Mikroautobusas stovi, vairuotojas skambina, o jūs Londone nekantraujate. Raminu – dažniausiai viskas tvarkinga, jei sutikote daryti taip, kaip liepiu. Jei bandote peršokti per taisykles – tada nesiskųskite, kad vėluoja.

Ar teko girdėti, kad siunta niekada nepasiekia gavėjo? Kaip tai įmanoma moderniame pasaulyje?

Ko girdėjau... ko nematęs. Taip, būna. Paprastai ne su rimtais vežėjais, o su tais, kurie renka siuntas, o paskui jas „perduoda“ neaišku kam. Žinau atvejį (ne mano įmonė, ačiū Dievui), kai mikroautobusas sustojo Lenkijoje, vairuotojas pasakė, kad sugedo, o po to – tyla. Pusė krovinio dingo. Kaip? Nežinia. Todėl aš ir sakau – jei kaina juokinga ir profilis sukurtas prieš dvi savaites – rizikuojate. Patikimas siuntų transportas į Angliją kainuoja. Brangiai? Ne, bet kainuoja. O jei nemokamai – jūs esate produktas.

Ką daryti, jei vairuotojas praneša, kad vėluos dėl bėdos kelyje? Aš pykstu.

Pykstate – suprantama. Aš irgi pykstu, kai vėlai atvažiuoja santechnikas, nors pats dirbu šioje srityje. Bet kelyje – jei gali blogai nutikti, nutiks. Padangos, užsikimšęs kelias, eilė prie tunelio (vėl jis!). Svarbu, kaip vairuotojas elgiasi toliau. Ar skambina pats, ar kai tik jūs paskambinate pikti? Ar siūlo alternatyvą? Aš pats kartais pavėluoju valanda, dvi... na, jei kalba apie daugiau – jau ieškau kito sprendimo arba nuolaidos. Beje, kartais patys klientai pavėluoja atiduoti siuntą. Tada visi tyli. Įdomu, ar ne?

Ar oras iš tiesų gali sutrukdyti pristatyti siuntą laiku? Tai juk ne lėktuvas.

Na, mikroautobusas neskraido, bet kerta kanalą keltu arba tuneliu. Žiemą štormas prie Lamanšo gali atšaukti keltus. O po tunelio reikia išvažiuoti į anglišką pusę, o ten sniegas... prieš kelis metus buvome įstrigę keturias valandas, nes autostradoje apledėjimas ir niekas nejudėjo. Vairuotojas Mantas skambino, pasakojo, kad mato baltą sieną prieš save. Siunta vėlavo. Klientas suprato. Kartais gamta stipresnė už grafiką. Tiesiog kitą kartą, kai vairuotojas sako „galimi vėlavimai“ – turėkit omeny, kad taip gali būti.

Popieriai ir draudimai – dalis, kurią visi ignoruoja

Ar reikia specialaus popieriaus, jei vežu asmeninius daiktus broliui į Londoną?

Taip, reikia. Tai vadinasi packing list arba proforma – sąrašas, kas yra viduje, vertė. Dabar, po Brexit, UK nori žinoti viską. Asmeniniai daiktai? Teoriškai galima vežti be muito, jei jie naudoti turi senumo požymių. Bet muitininkas gali suabejoti – o kodėl jūsų broliui dešimt naujų džinsų su etiketėmis? Aš ne visada žinau, kaip konkretus muitininkas nuspręs (jau 24 metai, o vis dar nustembu). Todėl rašau saikingai, realias vertes, nuotraukas pridedu. Saugiau visiems.

Ar galiu pridėti lietuviškų dešrų, šakočio ar alaus? Ten žmonėms pasiilgsta.

Šliumberkės dar ir kaip pasiilgsta, aš pats kartais... bet ne, negalima. Maisto produktai – tabu. Nuo Brexit JK tapo trečiąja šalimi ir veterinariniai reikalavimai griežti. Alus? Galima ribotai, bet ten akcizų painiava. Aš asmeniškai atsisakau vežti maistą, nes mačiau, kaip muitininkas išima visą dėžę mėsos ir šiukšlių konteinerį padaro. Jūsų brolis gali nueiti į Tesco. Taip, žinau, kad lietuviškas šakotis skanesnis. Bet aš nenoriu prarasti krovinio arba gauti baudą dėl dešros. Atsiprašau.

Kas atsakingas, jei dėl blogų popierių siunta įstrigsta muitinėje?

Jei klientas pateikė neteisingą sąrašą – klientas. Jei mes sugadinome važtaraštį arba pateikėme neaiškų – mes. Dažniausiai – bendras šokis. Aš stengiuosi dar prieš pasiimdamas viską peržiūrėti, kartais net nufotografuoju turinį (taip, šiek tiek įkyru, bet padeda). Jei pakišote nelegalių daiktų – problema jūsų. Ir dar vienas dalykas – tarpininkai, kurie sako „tuoj sutvarkysim papierius telefonu“. Ne. Popieriai turi būti tvarkingi iš anksto. Aš jau per senas tikėtis stebuklais.

Rinkitės vežėją akylai – aš taip pat renkuosi

Kaip atskirti normalią įmonę nuo tų, kurios paima pinigus ir išnyksta?

Patikrinkite, ar įmonė egzistuoja registre ilgiau nei pusę metų. Paprašykite registro numerio. Paklauskite – o kur jūsų biuras, galiu atvažiuoti? Jei atsako „ne, mes tik mobilūs“ – gal ir nieko, bet atsargiai. Per 24 metus mačiau, kaip žmonės sumoka 300 eurų, o numeris kitą dieną išjungtas. Patikimas siuntų transportas į Angliją neturėtų bėgti nuo atsakomybės. Jei bendraujate tik Messengeriu, be sutarties, be kvito – na, nenoriu būti blogas pranašas, bet sergančiai galvai visko pasitaiko. Patikrinkite viską. Atsilepimai... atsiprašau, atsiliepimai internete irgi padeda, bet juk žinote, kad dalis jų nupirkti.

Kokių klausimų privalau užduoti vežėjui, kol neatidaviau siuntos?

Klauskite: ar turite draudimą? Ar tai tiesioginis reisas, ar surinkiminis? Kada planuojate išvažiuoti ir kokia tiksli kaina be paslėptų mokesčių? Aš pats raginu klausti. Kartais jie tyli, mano, kad aš telepatijos kursus baigiau. Nebaigiau. Kai vienas vyras paklausė, ar galiu garantuoti, kad siunta bus jo sūnaus rankose sekmadienio vakare – atsakiau: galiu bandyti, bet už sekmadienio vakarą prieš maldą atsakingas likimas, o ne aš. Klauskite. Jei atsakinėja vien „bus viskas ok“ – bėkite. Atsiverskite sąskaitas.

Ar apie jus atsiliepimai internete iš tikrųjų ką nors pasako?

Pasako, bet ne visą tiesą. Aš turiu gražių atsiliepimų ir vieną kitą piktesnį. Tas piktesnis – dėl kolizijos prieš kelerius metus, kai vairuotojas (nebe pas mus dirba) buvo šiurkštus. Tai teisybė. Bet yra įmonių, kurios perka atsiliepimus. Aš to nedarau, nes nežinau kaip nusipirkti penkių žvaigždučių šypsenos... (arba gal žinau, bet tingiu). Geriau paprašykite pažįstamo, ar jis vežėsi. Word-of-mouth – vis dar geriausias rinkodaros įrankis. Nors... jei randate mus Google ir skaitote čia – irgi gerai. Ha.

Ar mikroautobusai tikrai geresnis variantas nei didžiosios vilkikų kompanijos?

Ne visada. Jei siunčiate paletę – vilkikas pigiau ir logiškiau. Jei dvi dėžes, keletą lagaminų ar baldą iš buto – mikroautobusas lankstesnis. Gali paimti iš durų, pristatyti prie durų. Didysis vilkikas sustoja terminaluose, jūs važiuojate ten patys. Aš pats dirbu su mikroautobusais, bet jei prašo penkias paletes – siunčiu pas kolegas. Nesukčiau. Mano tikslas – kad daiktas pasiektų. Kartais mikroautobusų pervežimas į Londoną – geriausias būdas. Kartais – ne. Ir tai normalu. Nesiskriaudžiu.

Ką reiškia „nuo durų iki durų“? Ar tikrai niekur nereikės važiuoti?

Reiškia, kad atvažiuojame pas jus ir pristatome gavėjui. Bet yra niuansų. Jei gyvenate penktame aukšte be lifto – vairuotojas neš iki mašinos, ne į butą, nebent susitariame atskirai. Jei gavėjas yra centre, kur negalima sustoti – teks nueiti kelis šimtus metrų. Aš vadinu tai „lankstumu su ribomis“. Kartais žmonės pyksta: „aš mokėjau, kodėl neįnešėte?“. Na, už tą sumą aš vežu, o ne dirbu kaip perkraustytojai. Nors kartais padedu, jei matau, kad žmogus vienas ir senas. Bet kaip draugas, ne kaip pareiga.

Jei noriu, kad pristatytumėte šeštadienį, ar tai realu?

Įmanoma, bet brangiau. Šeštadieniai Anglijoje – kitoks ritmas. Kai kurios vietos nedirba, gavėjas gali nebūti namie. Vairuotojai irgi nori pamatyti šeimas. Aš galiu suplanuoti, bet su papildomu užmokesčiu. Buvo atvejis, kai prašė šeštadienio ryto į Mančesterį – vestuvių suknelė. Vairuotojas važiavo tiesiai, nemiegojo, bet sutartas laikas buvo kept. (Ne kept, o kept – suprantate, iš anglų kept time). Suveikė, bet kainavo dvigubai. Jeigu nėra kritiška – rinkitės darbo dieną. Sutaupysite ir nervų.

Ar verta drausti siuntą atskirai, jei vežėjas sako, kad jau turi draudimą?

Verta, jei siunta brangi. CMR draudimas turi lubas – dažniausiai skaičiuojama pagal kilogramus. Jei vežate deimantinį žiedą (perdedu, bet pavyzdys), CMR neatgaus vertės. Aš patariu brangiems daiktams daryti papildomą draudimą per savo draudimo bendrovę. Eilinis drabužių krepšys? Nepergyvenkite. Bet kompiuteriai, technika, antikvaras – taip. Ir dar – kai kurie vežėjai sako, jog jų draudimas „viską padengia“. Aš nedrįsčiau taip sakyti. Tiksliau, galėčiau, bet negalvosiu, kad jūs tikite. Patikrinkite limitus. Aš visada parodau savo.

Štai ir visa istorija. Greitas mikroautobusų transportas siuntų į Angliją gali būti puikus variantas arba galvos skausmas – priklauso nuo vairuotojo ir sutarties. Per dvidešimt ketverius metus mačiau visko. Patarimas vienas: netikėkite stebuklais už trisdešimt eurų, klauskite, kur ir kada, tikrinkite popierius. Jei radote vežėją, kuris atsako tiesiai ir nebėga nuo klausimų – tikėtina, kad daiktai pasieks Londoną sveiki ir laiku. Sėkmės kelyje.