Greitas mikroautobusų siuntų pristatymas į Angliją – ką privalai žinoti prieš kraunant dėžes

Na, žiūrėk. Sako, nori išsiųsti daiktus į Londoną, Birmingemą ar net į Braitoną. Mikroautobusų siuntos – vis dar vienas greičiausių būdų persivežti savo daiktus į Angliją, ypač kai ne viena mažytė dėžutė, o keturių-keturiolikos kubų krovinys. Dirbu su tarptautiniais perkraustymais jau trylika metų, ir matau, kad žmonės įsivaizduoja: užmetei daiktus į busiuką ir pirmyn. Realybė kitokia – muitinės, pakavimas, vairuotojai dirbantys naktimis... Jei ieškai greito mikroautobusų siuntų pristatymo į Angliją, pradėk nuo šių klausimų. Pasiklausk savęs arba manęs. Atsakysiu taip, kaip paaiškinčiau per pietų pertrauką sandėlyje.

Kainos ir pradžia – kodėl niekas nepasako tiesiai?

Kiek dabar kainuoja išsiųsti dėžę į Londoną mikroautobusu?

Sunku pasakyti iš karto – nuo penkiasdešimt eurų už mažą dėžę iki keturių šimtų už dešimt sunkesnių. Viskas priklauso nuo svorio, tūrio ir ar vešime tiesiai iki durų. Kartais klientas paskambina sako: „turiu dvi dėžes“, o jos didesnės už šaldytuvą. Tokių siurprizų pasitaiko. Todėl aš prašau nuotraukų. Tik tada galiu pasakyti tikslią sumą. Prieš Kalėdas kaina šokteli, žiemą paprastai pigiau.

Ar kaina skiriasi, jei siunčiu į Birmingemą, o ne į sostinę?

Skiriasi, bet nežymiai. Į Londoną transporto daugiau, konkurencija didesnė, o iki Birmingemo reikia lukterėti, kol surinksi pilną krovinį. Realiai, jei siunta telpa į vieną mikroautobusą, skirtumas – dvidešimt-trisdešimt eurų. Jei vežame tik tavo daiktus, kaina fiksuota, degalai nuo Londono iki Birmingemo tie patys. Kartais klientai galvoja, kad Anglijos viduje viskas nemokamai. Ne, vairuotojas irgi turi grįžti, o tuščiam važiuoti niekas nenori.

Ar galiu važiuoti kartu kaip keleivis ir sumokėti mažiau?

Gali, jei yra vieta, bet nuo to atkalbėčiau. Kelionė trunka ilgai, sėdynės ne visada komfortabilios tarp daiktų, o vairuotojui tu – dar vienas rūpestis. Kai kurie kolegos leidžia, aš retai. Jei jau važiuoji, moki už sėdimą vietą, o už siuntą – atskirai. Tai nėra pigiau, tiesiog du mokėjimai. Pamenu, važiavo paauglys, grįžo po dviejų parų – veidas žalias. Dar daiktai gali kristi ant kojų posūkiuose. Nepatogu visiems.

Kodėl vieni prašo dvigubai mažiau nei kiti?

Čia reikia žinoti kelia dalykus. Rimtai, turėjau galvoje keletą. Kai kurie freelanceriai važiuoja su pusiau tuščiu busu ir pasiima siuntas už sutiktinę kainą. O didesnės įmonės turi ofisus, draudimą, samdomus žmones. Bet yra ir treti – prisiima už dyka, paima daiktus, paskui dingsta. Sutiksi šaunių vaikinukų ir šarlatanų. Pigiausia nebūna saugiai. Kartais patikrink, ar bent jau FB puslapį su realiom nuotraukom turi.

Popieriai, muitinė ir visa ta biurokratija po Brexit

Kokius popierius reikia paruošti po Brexit?

Po Brexit tapo sudėtingiau. Reikia inventory list – turinio aprašymo. Kiekviena dėžė, kiekvienas daiktas, vertė. Jei siunti asmeninius daiktus, reikia parodyti, kad ne prekybai. EORI – apie jį atskirai. Kartais klientas atsiunčia sąrašą: „rūbai, knygos, raketaž...“ – prašau be šposų. Muitininkai be humoro. Dokumentus reikia dviejų egzempliorių – vienam nuskenavus, kitas atsarginis. Geriau atspausdink, nei telefonu rodyk.

Ar mano senelis gali siųsti rūkytų dešrų į Angliją per kurjerį?

Ne. Ne, ir dar kartą ne. Šito nei aš, nei joks vairuotojas nepakeisime. Po Brexit maisto produktai, ypač mėsa, pienas, kiaušiniai – tabu. Senelis gali pykti, grasinti – bet atsakymas tas pats. Buvo atvejis: senyvo žmogaus siunta, prigrūsta dešrų. Kelyje per Prancūziją muitinė atidarė, kvapas... įsivaizduok. Daiktai konfiskuoti. Vairuotojas baudos negavo, bet gavome moralinį antausį. Neišsiųsi. Ir nebandyk slėpti po drabužiais.

Kas yra EORI numeris ir ar man jo reikia?

EORI – kodas, kurį turi turėti įmonės, bet ir fiziniai asmenys kartais. Jei siunti komercinį krovinį, be jo nieko nepraleis per Doverį. Asmeniniams daiktams kartais užtenka asmens kodo, bet čia aš vienu procentu nebūsiu tikras – reikia pasitikrinti. Geriau turėti, nei neturėti. Daugelis mano klientų nežinojo šito numerio, bet mes padedame užsiregistruoti. Nemokama procedūra, tik kelios dienos. Nepamiršk, kad po vienu numeriu gali keliauti visos tavo siuntos metus.

Ar muitinė visada tikrina mikroautobusų siuntas?

Ne visada, ir tai svarbu suprasti. Daugelis važiuoja tiesiai – scaneris, jei nepasirodo įtartina, praleidžia. Bet jei vaizdas per rentgeną primena metalo krūvą, stabdo. Patikra gali užtrukti pusvalandį ar dvi valandas. Kartais prasisuka laimingai. Jei esi patikimas vežėjas, tikimybė mažesnė. Turėjau situaciją, kai tris kartus praleido, o ketvirtą atidarė viską. Toks jau muitinės bliuzas – niekada nežinai, kaip šiandien pasiseks.

Kiek laiko užtrunka muitinės patikra Kalais?

Na, ten visko. Kai sekasi, pusantros valandos. O jei eilė ilga – dvi-trys (nors buvo atvejis, kad ir keturias, bet čia jau force majeure). Blogiausia vasarą. Žiemą sparčiau. Būna, stovi eilėje, o paskui sužinai – kamščias ne dėl patikrų, o dėl to, kad kažkuris vairuotojas užmiršo dokumentus. Tai trunka atitinkamai. Planuok atsargiai – jei skubi, niekas dėl tavęs nepaskubės. Muitininkai emocijų nesvarsto.

Supakavimas – ką daryti su tomis dėžėmis

Ar tikrai turiu dėti dvigubą kartoną, ar užteks vieno sluoksnio?

Užtenka vieno, jei tik pagalvės ir sportinė apranga. O jei lėkštės, stiklas ar elektronika – dvigubas kartonas minimumas. Klientai kartais taupo pakuotėse, o stebisi, kad šaldytuvas atvažiavo horizontaliai ir nebešaldo. Dėžės turi atlaikyti ne tik svorį, bet ir tai, kad ant viršaus užkraus dar penkias. Dvigubas sluoksnis gelbėja. Jei neturi, bent sutepk burbuline plėvele. Rankšluosčiai irgi tinka. Senas geras būdas.

Ką daryti, jei siunčiu stiklinę vitriną – juk telpa į busiuką?

Telpa, bet ar išgyvens – kitas reikalas. Stiklas, veidrodžiai – pavojingiausia. Asmeniškai atkalbu, bet jei jau siunti, reikia medinių rėmų, X juostos ant paviršiaus ir dešimties centimetrų apsaugos kampuose. Kartais klientas sako: „tik dviejų metrų spinta su veidrodžiu“. Supakuot. Atvažiavus veidrodžio nematyti – tik drūtų nuolaužų pintinė. Supakuok kaip karinį krovinį arba nevežk. Paprasčiausia taisyklė, bet kietas galvos nepriima.

Ar reikia rašyti ant dėžių kas viduje?

Reikia, ir ne šiaip sau. Kai muitininkai atidaro, turi matyti sąrašą. Ant dėžių rašyk numerius: 1 iš 12, 2 iš 12, ir turinį sutikrink su sąrašu. Realiai tai gelbsti ir vairuotojui, nes žino, ar nepasimetė, ir tau – nereikia atplėšinėti visko ieškant dantų šepetuko. Būna, kad rašo „virtuvė“, „miegamasis“ – irgi gerai. Svarbu, kad ne tik tau suprantama. Kitaip paskui pirmą atplėši paskutinę.

Koks svoris dar laikomas normaliu, o kada jau persunku?

Mikroautobusai skirtingi. Mūsų didžiausias – trys su puse tonos, krovinys gali būti toną, pusantros. Bet kai knygos – Biblija, visi Haris Poteriai – toną pasiekia dvidešimt dėžių. Labai sunku. Svoris svarbus ne tik techniškai, bet ir dėl vairuotojo nugaros. Jei viršijame, baudos Prancūzijoje. Optimalu – dėžės iki dvidešimt kilogramų. Tada nešt lengva, ir muitininkai neliks įtartini. Jeigu aukščiau – perspėk iš anksto.

Kelias, laikas ir kas vyksta kelyje

Kiek dienų dabar važiuoja siunta iš Vilniaus į Londoną?

Paprastai per dvi-tris dienas. Išvažiuojam, pirmą dieną jau Lenkijoje ar Vokietijoje, antrą – keltas, ir vakare jau Essex. Bet realus laikas priklauso nuo to, ar vežame tiesiogiai, ar per terminalus. Būna terminalų Varšuvoje, Berlyne, ten daiktai lauks rezervinio reiso. Tiesiogiai – greičiau. Penktadieniais dažnai atidėlioja iki pirmadienio, nes muitinė savaitgaliais kitaip dirba. Planuok ne trumpiau trijų dienų, kad nereikėtų nervintis dėl kelių valandų.

Ar vairuotojai nakvoja, ar vairuoja be sustojimų?

Sakykim, kad idealus vairuotojas – robotas. Bet mūsiškiai žmonės. Per parą leidžiama devynias valandas, tada privaloma pertrauka. Nakvoja kabinuose, moteliuose ar saugiuose sklyduose. Kartais lyja, jie sėdi su termosu. Tai sunkus darbas, ypač su pristatymais į skirtingus adresus Londone. Kamščiai baisesni nei pas mus per lietų. Aš pats anksčiau vairuodavau dažniau, dabar – tik ekstra atvejais. Keliai tie patys, bet nugaros skausmas tik stipresnis.

Kas atsitinka, jei keltas vėluoja?

Lauki. Keltai tarp Prancūzijos ir Doverio vėluoja dažnai: rūkas, bangos, strigimai uoste. Kartais prarandi puse dienos. Geri vairuotojai turi planą B – kitas keltas, kitas uostas. O kai kurie sėdi ir keikiasi. Mes informuojame klientus realiu laiku. Jei žinai, kad vėluosi, paskambink. Anglija nenuplauks, bet žmonės jaudinasi. Kartais vėluoja dėl streikų. Tada stebi naujienas ir lauki. Nieko baisaus, tiesiog nenusimink.

Kur dažniausiai stringa mikroautobusai kelyje į Angliją?

Lenkijoje remontai, Vokietijoje kamščiai prie Rūro, bet tikrasis pragaras – M25 žiedas aplink Londoną. Ten stovi be priežasties. Kartais penkiasdešimt mylių per dvi valandas – prabanga. Ir dar vieta – prieš Doverį. Eilės ten kaip sovietmečiu. Jei vairuotojas nežino apylankų, prisėdi. Aš turiu kolegą, jis toks rizikingas tipas (nors, jei atvirai, nežinau, kaip oficialiai pavadinti – tiesiog meistras aplenkti eiles), važiuoja per vidinius kelius. Bet tai rizikinga. Geriau paimti ilgiau, bet saugiau.

Ar tikrai GPS toks svarbus, kaip sako?

Svarbus, bet svarbesnis – vairuotojo galva. GPS numeta į gyvenvietes, kur negali pravažiuoti trijų metrų aukščio busiuku. Kartais atveda į uždarą kiemą Brixton, kur vietiniai žiūri įtariai. Geri vairuotojai žino, kur ribotas aukštis, kur mokami įvažiavimai. Technika padeda, bet vien TomTomu pasikliovęs pasiklysi. Buvo atvejis – navigacija vedė per mažą tiltą Kembridžšire. Vairuotojas sustojo paskutinę sekundę. Priekis tilpo, antena – neaišku. Tik žmogiškas protas gelbsti.

Pristatymas Anglijoje ir galai

Ar pristatymas Londone skiriasi nuo pristatymo į mažą kaimą?

Skiriasi kaip diena ir naktis. Londone problema – parkavimas, kamščiai, mokami rajonai. Vairuotojas negali sustoti prie durų centre – nebent karalius taip daro. Mažuose kaimuose – privažiavimas. Keliai siauri, vartai be rakto. Kartais adresas – pasienio ferma, o paskutiniai du kilometrai – žvyrkelis. Skambink iš anksto. Būna, šeimininkė laukia su arbata, kartais – su dideliu šunimi. Pasitikslink, ar bus kas priima, nes grįžti antrą kartą – papildomos išlaidos.

Kas jei aš nebusiu namie sutartu laiku?

Tada paliekam prie durų – jei leidi. Arba perduodam kaimynui, jei patikimas. Geriausia sutarti dėl rezervinio laiko arba padėti raktą. Aš nepasakosiu, kad visada galima persiderėti, nes Londone dienotvarkė tanki. Vairuotojas negali laukti valandų. Jei žinai, kad darbe užstrigsi, pasakyk. Kartais paliekame saugioje vietoje – už garažo, bet tai tavo rizika. Geriau pats būk, arba deleguok draugą. Brolį. Ką nors vietoj savęs.

Ar galiu prašyti, kad pristatytų į biuro centrą, o ne į namus?

Gali, bet turi būti tikras, kad kas nors priims. Daugelis biurų centrų turi reception, bet ne visada priima asmeninius siuntinius. Ypač jei nėra krovininio lifto ir reikia nešt į aštuntą aukštą. Kartą palikome su security vyruku, kuris pats persikėlė. Geriau pristatymo vieta – žemutinis aukštas ar privatus namas. Jei biuras – suderink laiką, pasakyk kolegoms. Nes krovinys gali atvažiuoti šeštadienį, o biuras dirba tik iki penktadienio. Tada turi šriftą.

Ką daryti, jei siunta atėjo sulamdyta – prie ko kreiptis?

Fiksuok. Nuotraukos iš visų kampų prieš atplėšiant. Tada skambink vežėjui. Jei normali įmonė, bus draudimas. Kartais išmokame žalą iš karto, jei aiški mūsų kaltė. Bet jei vežė „pažįstamas iš forumo“ be sėdynės – problematiška. Sulamdyta gali būti dėl muitinės, dėl aplaidumo, dėl svorio viršaus. Svarbu – dokumentuoti. Be nuotraukų nieko nepasieksi. Tikrai. Ir nepasirašyk vežtaraščio neatidžiai, nes ten mažomis raidėmis būna atsakomybės atsisakymas.

Kaip atrodo normalus vairuotojas, o kaip įtartinas?

Normalus – prisistato, rodo dokumentus, turi važtaraštį, kalba mandagiai net pavargęs. Įtartinas – dulkėtas busas, be įmonės atributikos, krauna skubiai, neskaito taisyklės. Kartais pamatęs daiktus, keičia kainą. Tokių pilna visur. Pasitikėk instinktais. Jei jauti, kad ne taip – atšauk. Geriau prarasti dieną, nei daiktus. Buvo atvejis, kai vairuotojas atrodė, lyg būtų visą naktį linksminęs. Siunta atkeliavo, bet su įbrėžimais. Tai irgi signalas. Nebūtinai blogai, bet priverčia susimąstyti.

Ar verta pačiam pirkti keltų bilietus ir ieškoti pigesnio varianto?

Ne, jei neveži pats. Keltų bilietai vasarą pinga ir brangsta keisčiausiais intervalais. Verslo klientai kartais perka paketus, bet paprastam žmogui geriau palikti vežėjui. Jie turi sutarčių su kompanijomis, kainos mažesnės nei internete. Bandyti sutaupyti dvidešimt eurų, o paskui patiems mėginti apeiti muitinę – kvaila. Aš taip žiūri: jei samdai profesionalą – pasitikėk. Bent jau tomis dalimis, kurios ne tavo kompetencija. Keltai – ne tavo galvos skausmas. Tavo daiktai – tavo galvos skausmas.

Išvada

Žiūrėk, greitas mikroautobusų siuntų pristatymas į Angliją – tai ne raketa. Bet ir ne pašto vokelis. Reikia supakuoti protingai, paruošti popierius ir pasirinkti ne pagal kainą, o pagal tai, ar tiki tuo žmogumi prie vairo. Jei kažkas skambėjo sudėtingai – skambink, paklausim. Po trylikos metų šitame darbe galiu pasakyti: geriau paklausti prieš, nei gelbėti po. Sėkmės kraustantis. Ir nepamiršk – jokių dešrų siuntinyje.