Greitas krovinių transportavimas mikroautobusais į Angliją dabar: ką verta žinoti prieš pirmą skambutį

Kai man pirmą kartą paskambino klientas iš Kauno ir paklausė, ar galiu per dvi dienas nuvežti jo motociklą į Londoną, aš dar nežinojau, kad mikroautobusai taps pagrindiniu mūsų verslo peiliu. Dabar, po dvidešimt ketverių metų tarptautiniuose perkraustymuose, galiu pasakyti tiesiai – greitas krovinių transportavimas mikroautobusais į Angliją dabar yra populiariausias būdas, bet ir pats rizikingiausias, jei nežinote, į kieno mašiną kraunate. Skubūs reikalai dažnai atneša greitas bėdas, sako mano kolega iš Liverpoolio, ir jis visuomet teisus. Bet jei viskas padaryta teisingai, iš Vilniaus į Londoną per tris keturias dienas jūsų baldai gali šiltai įsikurti naujame bute. Tiesiog neskubėkite rinktis pagal vieną kainos skelbimą socialiniuose tinkluose.

Kainos, terminai ir kodėl vieni prašo centus, o kiti – auksą

Kiek dabar kainuoja greitas krovinių transportavimas mikroautobusais į Angliją?

Dabar, 2024-ųjų pabaigoje – o gal jau ir 2025-ųjų pradžioje, laikas bėga greitai – kaina svyruoja nuo aštuonių šimtų iki dviejų su puse tūkstančio eurų už pilną mikroautobusą. Vieta vietoje, aišku. Jeigu vežate du kartonus drabužių į Mančesterį, nekainuos taip, kaip verslui, kraunančiam penkias tonas įrankių į Birmingamą. Kaina yra priklauso – taip, perskaitėte teisingai, rašau kaip gyvai – nuo kelių faktorių: ar mašina važiuoja pilna, ar ieškome jai poros laisvų kubų. Tiesioginiai reisai visada brangesni, bet ir greitesni. Kai kas dar įskaičiuoja kuro priemoką, kai kas – ne. Klauskite tiesiai.

Ar galiu sumokėti tik kai gausiu krovinį, ar visada reikia avanso?

Realiai – avansas yra standartas. Aš asmeniškai nusivedžiau daug kartų, kai klientas sakė "grynais prie durų", o paskui durų nerandame tris dienas. Ne, ne dingo namai – dingo žmogus. Mokėkite bent penkiasdešimt procentų iš anksto, ypač jei reisas yra išskirtinai po jūsų daiktus. Mažesnės įmonės, važiuojančios į kelis adresus, kartais sutinka ir grynais pristatymo metu, bet tada kaina didesnė. Jeigu vežėjas sutinka paimti be cento avanso, greičiausiai jis turi pilną mašiną kitų daiktų. O gal jis pavargęs ir nesiorientuoja. Bet tokiais atvejais aš skeptiškas.

Kodėl vieni prašo 800, kiti – 2500 eurų tą pačią dieną į tą patį Londoną?

Todėl, kad čia du skirtingi pasauliai. Tas, kuris ima 800, greičiausiai važiuoja su dvidešimtojo amžiaus Transit'u, be jokio draudimo kroviniui, miega kabinoje prie M20 ir degaluos keturiolika litrų šimtui. O tas, kuris ima 2500, turi Mercedes Sprinterį su liftu, CMR draudimą, tarpininkus ir nemiegojusį vairuotoją. Aš nepuolu nieko teisti – kartais tas pigus važiuoja taip pat gerai kaip brangus. (Pataisykite mane – buvo atvejis, kai brangus agentas pasiuntė ne tą mašiną ir krovinys vėlavo savaitę.) Bet jei vežate verslo prekes ar kompiuterius, rinkitės rimčiau. Ne pagal skelbimą su dviem foto iš telefono. Tiesiog logika.

Ar kaina priklauso nuo to, ar mašina važiuoja pilna, ar dar derinu kitus klientus?

Taip, ir tai pagrindinis dalykas, kurio žmonės nesupranta. Pilnas mikroautobusas – jūsų privatus reisas. Jeigu mašina pilna tik jūsų baldų iš Klaipėdos į Bristolį, kaina fiksuota ir aukšta. Bet jei jūsų du kubai drabužių stovi šalia kito dviračio ir trijų knygų kartonų – dalinamės degalais. Dalinis krovinys kainuoja pigiau, bet reikia laukti, kol surinksime kritinę masę. Kartais tai diena, kartais – keturios. Jei skubate – suderinti neįmanoma. Yra toks niuansas: kai kurie maži vežėjai „nemato“ grynųjų mokėjimų, kad nereikėtų mokėti mokesčių. Nenorėčiau to detalizuoti, bet aš žinau, jog taip būna. Būna ir laukiame aikštelėse.

Ar draudimas kroviniui jau įskaičiuotas į kainą, ar mokama atskirai?

CMR draudimas pagal įstatymą privalo būti, bet kaip jau sakiau – ne visi taip daro. Mes įskaičiuojame bazinį draudimą į standartinę kainą. Jei krovinys vertas dvidešimt tūkstančių eurų, jis nebebus apdraustas pilnai. Reikės papildomo draudimo, o tai kainuoja apie pusantro procento nuo vertės. Paprastai žmonės to neperka, nes taupo. Tada nutinka avarija. Kartą vežėme brangią kavos aparatūrą – klientas pasakė "o kam drausti, tik kava". Mašinoje vamzdelis įkaito. Žala – penki šimtai eurų. Jis pyko ant mūsų, bet be draudimo negalėjome kompensuoti. Nekartokite. Jūsų daiktai verti bent minimalaus saugumo.

Laikas, maršrutai ir mikroautobusų tikroji rinka

Kiek realiai trunka kelionė nuo Vilniaus iki Londono su kroviniu dabar?

Su vairuotoju, kuris nėra robotas, apie tris su puse iki keturių dienų. Aš mačiau, kaip "greitukai" skelbia "per 48 valandas", bet tai skylė su laiku. Išėjimas iš Lietuvos, Latvija, Lenkija, Vokietija, Nyderlandai, tunelis, Anglija. Muitinė prie Eurotunelio dabar gali užtrukti valandą, o gali – septynias. Vairuotojas privalo miegoti, o jei jis siūlo važiuoti be poilsio – bėkite. Kartą mano kolega bandė per dvi dienas ir pateko į siaubingą spūstį prie Doverio – prarado dieną ir beveik sąmonę. Realūs skaičiai: trys keturios dienos saugiai. Ne mažiau.

Ar mikroautobusas gali atvažiuoti į mano kiemą kaime ir pakrauti tiesiai iš namų?

Teoriškai taip, bet praktiškai – arba aš, arba jūs, arba kaimynas turėsime išlįsti per langą, kai aš įklimpsiu molio po lietaus. Mikroautobusas yra mažesnis už vilkiką, bet vis dar 2,2 metro pločio ir beveik tris metrus aukščio. Jūsų šalutinis kelias gali to neįleisti. Vairuotojai nepaves sofos iš penkto aukšto be lifto – deja, fizika. (Šitą turėjau pasakyti vakar vienai poniai, bet prisiminiau tik dabar.) Kaimo vietovėse randame kompromisą: sutariame dėl artimiausios asfaltuotos vietos, arba jūs pristatote iki miesto. Būna.

Kodėl kartais sako "vėlai vakare bus", o krovinys atsiranda tik po trijų dienų?

Na, nes vairuotojai – žmonės, o žmonės kartais nutyli. Dažnai taip būna dėl gedimų, kurių niekas nepasakoja. Kas antras skambutis po vėlavimo prasideda su klausimu "kur mano daiktai", o aš jau silkę valgau. Būna, kad mikroautobusas sulūžta Vokietijoje, arba blogiau, krovinys stringa muitinėje. Kartais vairuotojas surinko per mažai siuntų ir laukia dar vienos, kad nevažiuotų tuščias. Tai neetiška, bet aš žinau įmones, kurios taip dirba kas antrą kartą. Blogiausia, kai jie nepasako tiesos. Geriau pasakykite, kad atsiras po trijų dienų, negu kad meluosite apie dvi valandas. Mano nuomonė.

Ar mikroautobusas greičiau ir geriau nei vilkikas, ar tik brangiau?

Greičiau? Dažnai taip. Geriau? Ne visada. Vilkikas gali tempti dvidešimt tonų, o mikroautobusas – standartiškai toną dvidešimt, o su priekaba gal keturias. Penkiems kartonams mikroautobusas bus prabanga. Bet jei turite motociklą, archyvą ar nedidelės studijos baldus – čia jis laimi mobilumu. Vilkikas negali užsukti į senamiesčio gatvelę Edinburge (taip, ten irgi vežame, nors klausimas apie Angliją, sorry, išsiklydau), o mikroautobusas – lengvai. Kuro sąnaudos vienam kilogramui čia jūs gaunate brangesnės. Jei turite laiko – vilkikas. Jei reikia iki penktadienio – mikroautobusas.

Ar vežate tik į Londoną, ar ir į Birmingamą, Mančesterį, kitur?

Londonas – duona ir sviestas, ten dažniausiai. Bet Anglija ne tik sostinė. Birmingamas, Mančesteris, Liverpulis, Bristolis, netgi Aberdynas Škotijoje – visur važiuojame. Tik reikia suprasti, kad jei jūsų adresas yra žvyrkelio gale, mikroautobusas gali grįžti paskutinį kartą. Kainos į kitus miestus nei Londonas šiek tiek didesnės, nes mažiau klientų grįžtančia kryptimi. Jei norite į Velso kaimą – pasiruoškite už papildomą dieną ir kelis šimtus svarų. Pigiai ten nenuvažiuosi. Bent jau ne su mano mašina ir mano nervais.

Dokumentai, muitai ir brexit'o spąstai

Ar po Brexit'o viskas labai pasikeitė, ar galiu vežti tą patį kaip anksčiau?

Ne, negalite. Prieš 2020-uosius aš pripildžiau mikroautobusą drabužiais, atvažiavau į Folkestone, parodžiau pasą ir važiavau toliau. Dabar – CMR, prekių aprašymas, vertė, kilmė. Jei per trečiąją šalį – dar papildomi lapai. Žmonės skambina ir sako "bet aš ten gyvenau dvidešimt metų". Aš suprantu emocijas, bet muitinei jos nerūpi. Jiems reikia kvito. Ypač skaudu, kai vežate dovanas – ir jas reikia deklaruoti. Būna, kad vertinama ne jūsų nurodyta suma, o jų vidurkis. Tada pykstate ant mūsų, nors aš tik vežėjas. Na, koordinatorius. Būna nesąžininga.

Ar EORI kodas vis dar reikalingas, ar jau atsisakė to reikalavimo?

Nesu šimtu procentų tikras dėl šių metų paskutinių amendamentų, bet kiek žinau, EORI vis dar reikalingas, jei siunta didesnė nei formalūs du atskiri kartonai. Verslams – šimtu procentų reikia. Fiziniams asmenims būna pilkas plotas. Kartais muitininkai praleidžia be EORI, jei vertė maža ir tai perkraustymas. Bet "maža vertė" – ne jūsų tūkstančių eurų sofa. Tada jau tikrai reikia. Verčiau pasirūpinkite iš anksto, kad mano vairuotojui nereikėtų aiškintis su pareigūnu, kuris prieš pamainą išgėrė per daug kavos ir nusiteikęs kaip tankas. Būna ir taip.

Kas atsakingas jei dokumentai netinkamai užpildyti – aš ar jūs?

Teisiškai – atsakingas už prekių aprašymą ir vertę yra siuntėjas, tai yra jūs. Mes atsakome už tai, kad fiziškai krovinys pasiektų tikslą ir kad dokumentai būtų pateikti. Bet jei parašėte "dovanos" ir įdėjote tris nešiojamus kompiuterius – bėda jūsų. Aš galiu patarti, kaip deklaruoti, bet nepildau jūsų mokesčių. Kartą klientas bandė vežti vaistus – receptinių negalima – ir parašė "maisto papildai". Stojo muitinėje. Penkios valandos paaiškinimų, baudos grėsmė. Aš tik atvežiau, bet pyko ant manęs. Nesąžininga? Gyvenimas. Būna.

Ar galiu siųsti lietuvišką duoną, sūrį ar šaldytą kumpį draugui į Angliją?

Dauguma to nežino, bet gyvūninės kilmės produktai ir švieži pieno gaminiai – tabu. Po Brexit'o Didžioji Britanija dar labiau susisuko taisykles. Jūsų kumpis stringa muitinėje ir bus sunaikintas. Taip, net jei tai mamos kumpis. Maisto papildai ir sausas maistas – paprastai galima, bet originalioje pakuotėje ir su ingredientais. Aš vežiau kartą šaldytuvą su varškės tiek – ne, palaukite, tai buvo visai kita siunta. Atleiskite. Vairuotojas turėjo mesti pieno produktus. Draugui nusipirkite kumpį Londone, o man pasiųskite džiovintų grybų – su jais problemų mažiau. Rimtai.

Kas bus, jei muitininkai atidarys visas dėžes ir niekada jų nepakraus atgal taip pat?

Tai jūsų košmaras, bet realybė. Jei dokumentai kelia įtarimą, arba šuo užuodė, jie atidaro. Ir neprikrauna atgal taip gražiai. Jie nėra jūsų senelis sandėliuke – tikrina, deda šalim, antspauduoja. Tuomet prekės pasiekia Londoną su išnarstytomis dėžėmis, pažymėtomis "Checked by UKBF". Mes bandome pakuoti taip, kad atidarymas būtų lengvas – segtuvai, ne vinys. Bet jei jau atidarė – jūs tvarkotės su turiniu. Galiu padėti sutvarkyti popierius, bet dėžės surinkimas jūsų kieme. Retai, bet pasitaiko. Kartą net katės guolio dėl vilnos kailio privertė atidaryti tris kartonus. Absurdas, bet realybė.

Ką vežame, kaip pakuojame ir kokios taisyklės galioja

Ar galiu sumesti į vieną siuntą dviratį, sofą, šaldytuvą ir keturis kartonus drabužių?

Galite, jei telpa. Mikroautobusas nėra diskriminuojantis. Bet aš patarčiau atskirti elektroniką nuo dviračio grandinės. Kartą vežėme sofą, PlayStation, šaldytuvą. Atvažiavus į Readingą paaiškėjo, kad dviračio pedalas per reisą atsuko kartono kampą ir subraižė monitorių. Vairuotojas to nematė, nes kaip matys gaudydamas vėją autostradoje? Jei maišote kategorijas – praneškite. Naudokite apsaugines plėveles tarp daiktų. Ir niekada neverčkite drabužių ant metalinių kampų. Žinote ką turiu omenyje. Būna tam tikrų principų.

Kokia didžiausia vienos dėžės svoris, kad vairuotojas nenuspyrų?

Nerašytas įstatymas: jei viršija trisdešimt penkis kilogramus, vairuotojas turi teisę subjurbti. O jei penkiasdešimt – gali atsisakyti krauti, nebent turite liftą ar tris alaus neišgėrusius kaimynus. Mikroautobuso liftas laiko iki pusės tonos, bet vairuotojas vienas – tik iki savo stuburo. Aš mačiau, kaip kolega išsitempė nugarą kraunant "tik tris mažas dėžes" – kiekviena po keturiasdešimt kilogramų. Paskui tris savaites gydymas. Tad jei klausiate kaip draugo – ribokite iki dvidešimt penkių kilogramų. Tada ir supakuosite tvirčiau. Kas nežino, tas galvoja, kad vairuotojas yra Hercules. Ne. Jis žmogus.

Ar galiu vežti dažus, nagų lakus, aerozolius ar degius skysčius?

Negalite. ADR taisyklės galioja ir mikroautobusams. Deginiai skysčiai, dažai, aerozoliai – viskas su liepsnos piktograma, privažiuoja tik su specialiais ženklinimais ir sertifikuotu vairuotoju. Aš nesusitvarkau toje pačioje mašinoje su jūsų sofa ir chemija. Ne, nenoriu. Kartą klientas paslėpė dažų buteliukus po drabužiais. Kiti jo drabužiai liko akmens anglies spalvos amžiams. Jis dar norėjo ieškoti teisybės. Ką pasakysi? Skaitykit pakuotes. Jei rašoma "flammable" – palikite namie. Jūsų sienų dažymas gali palaukti. Arba nusipirkite ten vietoj. Paprasčiau.

Kaip pakuoti kompiuterį ar televizorių – ar užtenka suvynioti į antklodę?

Antklodė – tai jau geriau nei nieko, bet tikrai nepakankamai. Mikroautobusas kliba daugiau nei vilkikas. Jaučia kiekvieną duobę ir staigų stabdymą. Jei televizorius suvyniotas tik į antklodę ir pastatytas vertikaliai tarp sunkių dėžių – bausite Dievą. Naudokite originalias dėžes, putplastį, burbulinę plėvelę. Kompiuteriui išimkite vidines dalis arba bent apsaugos plokštę – nors aš čia ne šimtu procentų tikras, ar tai aktualu su SSD, bet anksčiau gelbėdavo. Geriausias patarimas: nevežkite seno CRT televizoriaus. Nebent norite išsimankštinti nešdami. Būna.

Ar jūs galite supakuoti viską už mane, jei aš paskutinę minutę skambinu iš oro uosto?

Aš pats? Ko gero, nebe, nes keliai mano nugarai nebe draugai. Bet mūsų komanda – taip, turime pakavimo paslaugą. Kaina priklauso nuo chaoso lygio. Jei bute primėtyta lyg po vakarėlio – brangiau. Jei sukrauta ir sužymėta – pigiau. Skambinti paskutinę minutę iš oro uosto, kai išskrendate į Oksfordą studijuoti – klasika. Esame įpratę. Bet pakuotės kokybė bus tokia, kokia leidžia laikas. Jeigu turime dvi valandas – puiku. Jeigu dvidešimt minučių – bus "greitai ir reikalingai". Atvešime saugiai, bet estetiškai gali šlubuoti. Negaliu čia žadėti stebuklų.

Apie blogas įmones, sukčius ir kaip neprarasti baldų

Ar galiu pasitikėti facebook'o skelbimais, kur pervežimas į UK kainuoja du kartus pigiau?

Aš nenoriu šmeižti, bet jei tai vienintelis kontaktas – geriau ne. Pigūs skelbimai dažnai reiškia be licencijos, be draudimo, be CMR, su vairuotoju, kuris vakar dar dirbo picerijoje. Jie surenka daiktus ir kartais pagaunami muitinėje. Arba blogiau – jūsų daiktai tampa įkaitais, nes "sutriko finansai". Buvo atvejis su "greituoju transit'u" – agentas ėmė avansus iš dešimties žmonių, prikrovė mašiną ir dingo. Policija rado mašiną, bet ne pusę krovinių. Jei kaina žemiau rinkos tris kartus – tai ne sėkmė, o kam nors problema. Kainą diktuoja rinka. Pigu dažnai reiškia dviguba kaina vėliau. Patikėkite.

Ar tiesa, kad kai kurios mikroautobusų įmonės veža be jokio draudimo kroviniams?

Taip, ir tai ne pokštas. CMR draudimas privalomas, bet kai kurie "verslininkai" važinėja su privačiomis kelionės polisomis, kurios nieko nekompensuoja sudegus baldams. Kartą tikrinau konkurentą – paklausiau, kokį draudimą turi. Jis atsiuntė KASKO nuotrauką. KASKO! Tai mašinos draudimas, ne jūsų sofos. Aš pradėjau juoktis, o paskui nuliūdau, nes žmonės juo naudojasi. Ką darysite patekę į avariją, kai prekės sudužo, o vairuotojas tik kraipo pečius? Teismas? Koks teismas, jei sutarties nėra? Pasirašykite bent popierėlį. Geriau jau tas nei visiškai nieko.

Kodėl kartais verta mokėti brangiau ir palaukti vilkiko, o ne griebtis mikroautobuso?

Čia jums pasakysiu tai, ko nedrįsta kiti. Mikroautobusas puikus, kai skubate, kai mažas krovinys, kai specifinis adresas. Bet jei gabenate viso buto baldus iš Kauno į Newcastle – jums reikia ne mikroautobuso, o vilkiko. Penki mikroautobusai = penki vairuotojai, penkios sąskaitos, penkios patikros. Vienas vilkikas = vienas vairuotojas, viena patikra, mažesnė kaina už kubą. Aš pats dirbu su mikroautobusais, bet jei žmona kraustytųsi – pataisykite, žmona pasiliks, bet jei jau kraustytųsi – aš samdyčiau vilkiką. Ir laukčiau savaitę. Ne todėl, kad blogas mikroautobusas, o todėl, kad protingiau. Verslas. Būna.