Greitas krovinių gabenimas į Angliją su daliniais kroviniais

Žinai, dauguma žmonių galvoja, kad dalinis krovinys į Angliją – tai automatiškai mėnesiai laukimo kažkokiame sandėlyje. Taip galvoja tie, kurie niekada nenaudojosi normalia grupe. Realybė kita. Aš jau dvylika metų vežioju daiktus tarp Lietuvos ir UK, ir galiu pasakyt – jei teisingai supranti, kaip veikia dalinių krovinių pervežimai, tavo sofa gali būti Londone greičiau, nei spėsi ten nuskristi lėktuvu. Bet čia begalė niuansų. Ir ne visi jie gražūs. Tai ką, pabandysiu paaiškinti, kaip viskas vyksta iš tikrųjų, be saldainiukų.

Pradžia – kaip čia vyksta?

Kas iš viso yra dalinis krovinys į Angliją?

Tai kai tavo daiktai neužima pilno furgono. Fūra važiuoja į Londoną, Birmingemą ar kur ten toliau, ir surenka keleto klientų siuntas. Tu užimi du kubus, Petras – tris, o likusiai vietai – dar kažkas. Visi dalinasi erdve ir kainą. Greitas krovinių gabenimas į Angliją su daliniais kroviniais veikia būtent taip – nemoki už tuščias vietas. Logika paprasta, tik reikia suprasti, kad tavo siunta lauks, kol surinks pakankamai krovinių. Kartais laukia dieną, kartais tris.

Ar mano daiktai važiuos tiesiai, ar bus perkeliami?

Dažniausiai perkeliami. Vienas furgonas surenka po Lietuvą, tada veža į didelį terminalą prie Kauno. Ten perkeliami į didesnę mašiną, kuri brauna per Lenkiją, Vokietiją, Prancūziją, Kanalą. Kartais dar Anglijos paskirstymo taške perkeliami į mažesnį autobusiuką. Aš asmeniškai mėgstu mažiau perkrovimų, nes kiekvienas papildomas kraustymas – rizika. Bet greitas gabenimas į Jungtinę Karalystę su daliniais kroviniais terminalų neapjinsi. Svarbiausia – kad perkeliant nesumestų tavo spintos. Būna ir taip, sakau kaip yra.

Kaip atskirti normalią įmonę nuo sukčių?

Čia bėda. Rinkoje pilna žmonių, kurie turi tik telefoną ir pažįstamą vairuotoją. Paima tavo daiktus, o paskui dingsta savaitėms. Normali įmonė turi terminalą, sąskaitas-faktūras, draudimą ir atsako į skambutį net tada, kai turi tavo pinigus. Aš esu matęs atvejį, kai klientas susirado vežėją per skelbimą – kaina 120 eurų už kubą, juokinga, sutiko. Daiktai sustojo kažkur prie Varšuvos dviem savaitėms, nes tas „vežėjas“ nebesumokėjo kurui. Galiausiai skambino man, iškart pasakiau – tokiomis kainomis į Londoną nevažiuoja niekas, jei ne pavieniai aferistai.

Greitis – kiek tai realiai trunka?

Kiek dienų trunka kelyje iš Lietuvos į Angliją?

Iš terminalo išvykus – maždaug trys–keturios dienos. Ne savaitės. Fūra per Varšuvą, Vokietiją, Prancūziją, Kalė, ir esi Londone. Bet čia be laukimo sandėliuose. Realiai, nuo daiktų paėmimo iki pristatymo Londone dažnai praeina 5–8 darbo dienos. Į Bristolių, Liverpulį – dar diena kitą pridėk. Kartais vairuotojas užstringa Doverio uoste dėl audros, tada viskas pasislenka. Tai nėra taip greita, kaip skrydis lėktuvu, bet pigiau kartais kelis kartus. Jei skubi – rinkis orą, o ne kelią.

Ar galiu tikėtis pristatymo į Londoną per 3–4 dienas?

Gali tikėtis, bet nestatyk ant to gyvenimo. Buvo toks atvejis – paskambino moteris iš Kauno, sakė, kad jai reikia rytoj. Aš atsakiau – galiu paimti rytoj, bet Londone bus ne anksčiau kaip po keturių dienų. Ji apsiverkė, nes kitas „specialistas“ pažadėjo per dvi dienas už 80 eurų. Na, žinai, tie pažadai... Greitas krovinių gabenimas į Angliją su daliniais kroviniais gali būti greitas, bet ne stebuklingas. Jei kas žada per dvi dienas už grašius – klausk, ant kokių sparnų jie ten skris.

Kodėl vieni daliniai kroviniai važiuoja greičiau, kiti lėčiau?

Viskas koordinacijos reikalas. Jei tu paduodi daiktus antradienį ir tą pačią dieną renkamas pilnas furgonas – pergalei. Jei padavei ketvirtadienį vakarą, o savaitgalį niekas neprisideda – lauki. Dar būna muitinės. Nuo Brexit viskas pasikeitė – anksčiau vieną kartą pamojo pro langą, dabar kai kurie kroviniai tikrinami kruopščiai. Aš nesu muitininkas, bet girdėjau, kad maistas ir elektros prietaisai stringa dažniau. Tavo laiminga diena, jei papuoli pro saulę, kaip mes sakom.

Ar savaitgaliai skaičiuojasi į grafiką?

Ne, vairuotojai irgi turi miegoti. Terminalai dažnai nedirba šeštadieniais, sekmadieniais fūros stovi poilsio aikštelėse. Tai jei skaičiuoji dienas – skaičiuok darbo. Kartais klientas paskambina sekmadienį ir piktinasi, kodėl krovinys nepristatytas. Aš bandau paaiškinti – nuo penktadienio vakaro iki pirmadienio ryto nėra judėjimo. Tokia logistikos taisyklė. Anglijoje vairuotojai laikosi grafiko griežčiau nei pas mus, taip kad neplanuok pristatymo savaitgaliais, nebent mokai gerokai daugiau.

Ką reiškia „express pervežimai“ su daliniais kroviniais?

Dažniausiai – marketingą. Express reiškia, kad tavo daiktus paims pirmutinius ir pristatys pirmutinius, bet jei fūra vistiek važiuoja pilna, greitis nepasikeis. Yra skirtumas, kai furgonas važiuoja tik dėl tavęs, bet tada jau nebe dalinis krovinys, o pilnas. Vieną kartą turėjau klientą, kuris sumokėjo trisdešimt procentų priemoką už express, o jo daiktai važiavo tuo pačiu reisu kaip visi kiti. Paprasčiausiai atsidūrė fūros priekyje. Greičiau nepristatėme. Tai žiūrėkite, ką perkate.

Kainos ir kas slepiasi po jomis

Kiek maždaug kainuoja kubas daiktų į Londoną daliniame krovinyje?

Šiuo metu rinka svyruoja nuo 130 iki 200 eurų už kubinį metrą, priklausomai nuo sezono. Prieš Kalėdas viskas šokteli. Žiemą, sausį–vasarį – galima rasti ir pigiau. Aišku, jei turi tik pusę kubo, imk minimumą – dažnai 100–120 eurų. Vienintelis dalykas – nepiktnaudžiauk tūriu. Būna, klientai sukaupia daiktus taip, kad du kubai tampa trimis. Tada vežėjas fiksuoja papildomą apmokestinimą. Geriau iš karto pasakyk – turiu šaldytuvą, tris dėžes ir sofą – jie apskaičiuos tiksliau nei tu pats su rulete.

Ar dalinis krovinys visada pigesnis už pilną furgoną?

Teoriškai taip. Praktiškai – jei turi septynis kubus ir daugiau, jau gali lyginti su pilno krovinio kaina. Pilnas furgonas iš Lietuvos į Angliją kainuoja tarp 1200 ir 1800 eurų. Padalini iš 15 kubų – gaunasi panašiai. Čia kaip su taksi – vienam važiuoti pigiau autobusu, bet jei jūsų šeši, taksi apsimoka labiau. Aš dažnai klausiu kliento – o kiek tų kubų? Nes kartais jie sako dalinis krovinys, o ten išeina visas gyvenimas. Tada reikia dviejų furgonų. Skaičiuok protingai.

Kodėl vieni prašo 150, kiti 400 eurų už tą patį?

Nes tai nėra tas pats. 150 eurų dažnai reiškia be draudimo, be pakrovimo, pristatymą tik į Londono ribas, ir mažą įmonę, neturinčią rezervo gedimui. 400 eurų gali reikšti durų-durų paslaugą, draudimą, pakavimą, ir jei kas nutiks – su kuo kalbėtis. Aš kartais ir pats sakau – jei biudžetas kiauras, rask pigiausią, bet būk pasiruošęs, kad gali tekti pats varyti daiktus į sandėlį. Jei nori ramybės – mokėk vidutinę rinkos kainą. Pigūs daiktai neegzistuoja... na, beveik neegzistuoja.

Ar yra paslėptų mokesčių, apie kuriuos niekas nekalba?

Būna. Ypač jei vežėjas nedirba pagal CMR konvenciją aiškiai. Kartais prisiduria mokestis už ekspediciją sandėlyje, arba Londono centre congestion charge ir vairuotojo nakvynė, jei negalėjo pristatyti laiku. Pamenu, vienas klientas stebėjosi, kodėl mokėjo 50 eurų papildomai. Pasirodo, jo pristatymas įvyko sekmadienį, o tai buvo ne darbo laikas. Skaityk sutartį. Ten turėtų būti parašyta, kas įeina. Jei nėra – klausk. Kartais sako – nežinojau, kad mokėsiu už liftą. Nu, liftas Londone – prabanga.

Ar verta drausti daiktus, jei važiuoja su daliniu kroviniu?

Verta, jei turi ko vertingo. Basic draudimas būna įskaičiuotas – dažniausiai tūkstantis eurų vienam kubui. Bet jei veži pianiną ar tapybą, papildomas draudimas pasiteisina. Aš pats esu linkęs būti atsargus. Buvo toks atvejis – vežėme stiklinę vitriną. Nepadengėm papildomai, nes klientas sake – „nah, nieko nenutiks“. Nenuko... arba nenutiko? Iš tikrųjų nenutiko. Tą kartą pasisekė. Kitą kartą nebuvo taip. Geriau permokėti trisdešimt eurų negu verkti paskui. Stiklas ir keramika dažnai apskritai nepatenka į standartinį draudimą, būtinai pasitikrink.

Kai stringa – blogi scenarijai

Ar galima taip nutikti, kad dalinis krovinys Anglijoje tiesiog dings?

Galima, jei pasirinkai neegzistuojančią firmą. Realiai – ne, jei dirbi su legalia kompanija. Turi CMR važtaraštį, turi išrašą, firmos kodą. Jei dingo viskas – skubi į policiją. Aš per dvylika metų turėjau gal du kartus, kai dalis krovinio buvo pavogta. Vieną kartą išmestas pakelėje, antrą – paimta elektronika. Būna, negaliu sakyti, kad ne. Tuo labiau kad Anglijoje furgonų vagysčių statistika nemaloni. Bet normalus vežėjas vengia tokių rizikų, saugo mašinas. Sakau, kaip yra – jei taupai ant saugumo, taupai ant galvos skausmo.

Kaip elgtis, jei vežėjas nepasirodo sutartu laiku?

Skambinti. Ne rašyti žinutę – skambinti. Kartais vairuotojas pamiršo, kartais palei Kauną sulūžo sankaba, kartais jie tiesiog persigalvojo, nes gavo geresnį pasiūlymą – taip, būna ir tokių. Jei turi raštišką sutartį ir avansą sumokėjęs – turi svertą. Jei ne – gali tik siųsti piktas žinutes. Aš patariu visada imti patvirtinimą raštu, net jei draugas draugui. Buvęs atvejis: pažadėjo paimti penktadienį. Penktadienį – tyla. Paskambinau – o pasirodo, vairuotojas „susirgo“. Kitas vairuotojas buvo pirmadienį. Klientas prarado savaitgalio planus. Nežinau, ar tikrai sirgo.

Ar buvote turėjęs atvejų, kai daliniai kroviniai vėluoja savaitėmis?

Taip. Ne dažnai, bet taip. Kartais terminalas užsikemša prieš šventes, kartais fūra genda kelyje, ir kol atsiunčia kitą, praeina laikas. Buvo ir liūdnas atvejis – krovinys atvyko į Angliją, bet dėl dokumentų klaidos negalėjo praeiti muitinės. Savaitė ten pragulėjo. Klientas manęs klausė – ar tu nežinojai? Nu, aš nežinojau, nes jis pats deklaravo daiktus kaip „namų apyvokos reikmenys“, o ten buvo daugiau nei trys dviračiai ir lauko baldai. Muitininkams įtarimas kilo. Čia ne vežėjo kaltė, bet klientas kenčia. Vėlgi – sąžiningumas sutaupo nervų.

Ką daryti, jei mano daiktai atvažiavo sulaužyti?

Fiksuok iškart. Nuotraukos, aktas, nieko perdaug nekraustyk iš vietos. Jei pasirašei CMR be priekaištų – bus sunku. Aš visada sakau: pažiūrėk į turtą, kol vairuotojas dar stovi. Jei ką pamatėi – rašyk pastabą. Vieną kartą vežėme sofą, atvyko su įbrėžimu. Klientas paskambino po dviejų dienų – aš jau nieko negaliu padaryti. Atsakomybė ribota. Ai, ir dar vienas dalykas – jei supakavai pats blogai, o daiktai atvažiavo sulaužyti, vežėjas atsako tik už tai, kad neprarado krovinio, o ne už kvailą pakavimą. Pagalvok, ar verta mokėti už profesionalų pakavimą.

Praktiniai patarimai prieš pakavimą

Ar man pačiam reikia pakuoti daiktus, ar tai įeina į paslaugą?

Gali pats, bet turi žinoti, ką darai. Kartono dėžės – taip, burbulinę plėvelę – taip. Bet jei veži stiklą ar veidrodį – geriau palik tiems, kas tai daro kasdien. Aš mačiau, kaip žmonės suvynioja televizorių į antklodę ir stebisi, kodėl ekranas neveikia. Plasma. Atsiprašau, LCD. Nebeturim plazmų. Anyway, jei vežėjas siūlo pakavimą – imk. Tai kainuoja, bet sumažins galvos skausmą. Ypač jei daiktai eina į sandėlį su dar dešimtimis kitų. Ten nebabydo niekas, kaip savo.

Ar leidžiama vežti maistą, alkoholį su daliniu kroviniu į UK?

Alkoholio – minimaliai, deklaruot, bet muitininkai gali kibti. Maisto produktai po Brexito tapo galvos skausmu. Visko uždrausta tiek daug, kad aš pats... na, drąsiai sakau – geriau ne. Bent jau ne mėsos gaminių, pieno, kiaušinių. Kartą klientė bandė vežti dešrų, sūrių – visa tai buvo konfiskuota Doverio muitinėje. Ji pyko ant mūsų, bet mes ją įspėjome. Ne, mes ją įspėjome? (Tiek metų prabėgo, kad jau nebepamenu, bet turėjome.) Faktas – Anglija dabar griežta. Jei abejoji – palik. Ne to verta.

Kokią informaciją privalau nurodyti, kad krovinys neužstrigtų muitinėje?

Tikslų turinį. Ne „asmeniniai daiktai“ – tai pernelyg abstraktu. Išvardink: skalbimo mašina, 4 kėdės, rūbai 3 dėžėse. Vertę nurodyk realią, ne šimtą eurų visam butui, nes muitininkai irgi supranta kainas. Dar reikia EORI numerį – wait, jei siuntimas privatus, jo gali ir nereikėti, bet jei komercinis – privaloma. Aš, žinai, čia jau ne visada pats sukuosiuosi tuos muitinės mazgus, po Brexito tiek visko keičiasi, kad kartais pats klausiu kolegų Londone. Svarbu – sąžiningumas. Jei slepi, kad tai pardavimui – baudos didelės. Geriau permokėk muitą dabar.

Ar galiu siųsti automobilio dalis su buitine technika vienoje siuntoje?

Gali, bet tai skirtingos kategorijos. Auto dalys gali būti purvinos, tepaluotos – jei tepalas laipa ant sofos, viskas baigta. Geriau atskirai. Be to, auto dalis kartais reikia specialaus leidimo ar dokumentų, jei naudotos. Neseniai vežėme variklį – atskirai, sandariame konteineryje, nes kvapas ir galimas likutinis skystis. Jei turi padangų komplektą ir skalbimo mašiną – aš sakau, tą komplektą plėvelėm apvyniok kaip reikiant. Nors fūroje temperatūra nekyla iki pavojingos, bet vaizdas nekoks, kai tavo Bosch skalbyklė kvepia padanga. Nepatogu.

Koks maksimalus svoris, kurį galiu įdėti į dalinį krovinį be papildomų leidimų?

Dažniausiai riba iki 1500 kg vienai siuntai. Jei daugiau – reikia tartis. Fūros maksimalus svoris ribotas, ir vežėjas turi balansuoti visų klientų krovinius. Aš turėjau vieną situaciją – klientas nežinojo, kad granito stalviršiai sveria 400 kg. Manė, kad du kubai, tai nieko. O štai ir ne. Krovinys buvo perkeltas į kitą reisą, nes viršijo planuotą. Deja, taip jau būna. Svėrė? Ne, jo paties nepasvėrė, aš irgi (gal turėjau paklausti, bet patikėjau, kad „du kubai drabužių“). Mano klaida. Kitą kartą klausiu visada du kartus.

Smulkmenos, kurios svarbios

Ar galiu gauti tikslų GPS sekimo numerį kaip pas DHL?

Ne tiksliai. Kai kurios firmos duoda fūros koordinates, bet dažniausiai gauni telefono numerį vairuotojui ir maždaug savaitės grafiką. Tai nėra Amazon Prime, kur matai kiekvieną posūkį. Aš asmeniškai nenoriu žinoti, kiek kartų vairuotojas sustojo kavos – man svarbu, kad pristatytų laiku. Bet jei tas nerimas kankina – rinkis brangesnę įmonę su sekimo sistema. Mes informuojam kelis kartus: išvyko, kirto sieną, rytoj pristatymas. Bet realaus GPS – tik pilnų krovinių klientams, jei speciai prašo. Nesakau, kad negalima, tiesiog standartas kitoks.

Kas jei reikia pristatymo į antrą aukštą Londone be lifto?

Tu arba vairuotojas. Standartinė paslauga – „durų-durų“ reiškia prie durų apačioje. Liftas – privilegija. Jei jo nėra, vairuotojas gali atsisakyti nešti aukštyn, ypač jei svoris didelis. Mes kartais padedame, bet už papildomą mokestį arba jei matome, kad žmogus vienas nepasikas. Anglijoje daugiabučiai siauri, laiptai vingiuoti. Buvo juokingas atvejis – nešėme sofą į trečią aukštą Noting Hil, ir ji įsikirto tarp sienų. Praradom valandą. Paskui dar reikėjo mokėti parkavimą. Londonas... ten viskas kitaip. Žmonės ten gyvena kitaip. Bet klientas buvo laimingas, kad išvis ištraukėm.

Koks skirtumas tarp dalinio krovinio ir LCL jūriniu konteineriu?

LCL – jūra, lėta, pigu, daiktai keliauja kelias savaites. Dalinis krovinys keliais – greičiau, brangiau. Jei tau neskubu ir turi daug ko – pusė konteinerio iš Klaipėdos į Londoną... tik ką aš čia šneku, Londone jūros uosto nėra. Į Felixstowe tada dar fūra. Jau susipainiojau. (Palauk, konteineriai iš Klaipėdos į Felixstowe jūra, o paskui vistiek fūra per UK. Bet tai trunka 3-4 savaites). Tai va, skirtumas laike. Jei nori greitai – rinkis kelią. Jei turi laiko ir dvigubai mažesnį biudžetą – jūra. Nors daliniams kroviniams į Angliją kelias populiaresnis. Aš pats dažniau organizuoju kelius, nes žmonės skuba.

Greitas krovinių gabenimas į Angliją su daliniais kroviniais – tai realus dalykas, jei žinai, ko ieškoti. Nėra vieno universalaus atsakymo visiems, nes kiekviena siunta turi savo svorį, savo datą ir savo šeimininko nervus. Bet jei rinkiesi ne pagal kainoraščio grašį, o pagal įmonės aiškumą ir patirtį – dažniausiai viskas baigiasi gerai. Svarbiausia – nepulk į pažadus, kurių niekas negali įvykdyti, ir visada klausk, kas įeina į kainą. Jei po viso šito vis dar turi klausimų – rask žmogų, kuris važinėja šituo maršrutu kas savaitę, ir tiesiog paklausk jo tiesiai. Kaip aš dabar tau ir atsakiau.