Greitas krovinių atvežimas mikroautobusu į Angliją: ar tikrai taip paprasta, kaip atrodo?

Per tuos dvidešimt kelerių metų, kiek prisivežiojau į tą Britaniją... mikroautobusas dažnai būna geriausias draugas, kai reikia greito krovinio atvežimo. Ne kaip didžiulis vilkikas, kurį reikia amžiams krauti ir kurio kuras suvalgo pusę biudžeto. Bet čia pilna niuansų, kurių neparašysi gražiojoje pasiūlymo lentelėje. Klientai skambina: „o per kelias dienas galima?“ Tai galima, bet ne visada. Tiesiog papasakosiu, kaip yra iš tikrųjų, kai veži krovinius mikriuku į Londoną, Birmingemą, Mančesterį ar net tą šiaurę. Be jokių žvaigždžių, be akademinių kalbų – kaip pasikalbėtume prie kavos, jei sėstume kartu.

Pradžiai apie vežimą

Kiek laiko iš tikrųjų trunka nugabenti krovinį mikroautobusu iš Lietuvos į Angliją?

Skaičiuok maždaug dvi–tris paras, jei viskas stogas. Ne per pusdienį. Paimsi krovinį, pervarysi pro Lenkiją, Vokietiją, Olandiją, paskui keltą – ten eilės, patikros. Kartais pralekia per porą dienų, kartais užtrunka ilgiau, jei vairuotojas pavargsta ar muitinėje prisisiūlo paaiškinti. Dar orai gali pakišti – audra prie kanalo ir vėluoji. Mano praktika: Londonas per 48 valandas yra realu, o jei kas nors žada per 12 – greičiausiai meluoja arba neturi mašinos.

Ar tikrai egzistuoja tas stebuklingas vienos dienos pristatymas?

Egzistuoja pažaduose, o ne realybėje. Bėk nuo tokių pasiūlymų, net jei kaina draugiška. Aš mačiau, kaip sumoka už „24 valandų pristatymą“, o paskui savaitę laukia. Tikras greitas krovinių atvežimas mikroautobusu į Angliją reikalauja vairuotojo, kuris nemiega, ir mašinos su kuru. O ne gražaus tinklapio. Kai kurie paima pinigus ir bando pirkt paslaugą pigiau kitur. Tuomet dienos virsta savaitėmis. O dar – tos dešimtys kilometrų Londone, kur greitis kaip vėžlio.

Kokių daiktų paprastai nedėti į mikroautobusą, nors labai norisi?

Na, sprogmenų nepatariu. Rimtai, chemikalai, pavojingos dujos – vilkikams su ADR. Bet net buityje: kartą klientas bandė sutalpinti trijų metrų sofą į Ford Transitą. Atsikando apvadai, sofą teko pjauti. Svoris ribotas – iki tonos. Mačiau, kaip vežėjas priėmė krovinį, suprato, kad nepaveš, ir paliko pakelės kavinėje. Jei gabeni maistą, Anglija gana griežta. Ir ne tik gabeno maistą – net augalai turi savo taisykles, bet čia jau kita tema. Paklausk prieš paskui verkti.

Ar po Brexit labai pasikeitė taisyklės, kai veži krovinį į Angliją?

Čia ta vieta, kur aš... tikrai ilgai dirbu, bet po Brexit jie taip sukonstravo, kad pats paklausiu muitininko. Verslo siunta – sąskaita, EORI. Asmeninis krovinys – pakuočių sąrašas. Kartais praleidžia beveik nieko neklausę, o kartais prašo atidaryti kiekvieną dėžę. Buvo atvejis, kai paprašė įrodyti, kad naudoti batai mano, o ne parduodami. (ar tai buvo batai? Gal megztinis). Taisyklės neprognozuojamos. Aš paprastai siūlau pasitarti su muitinės brokeriu, jei siunta vertinga. Geriau turi popieriaus per daug.

Kainos ir realybė

Kiek kainuoja pervežimas į Londoną mikroautobusu realiai, be gėdos?

Sakau kaip draugui: nuo 250 iki 600 eurų. Viena paletė – maždaug trys šimtai. Pilnas mikriukas į Birmingemą – ir 650. Būna pigiau, jei vairuotojas važiuoja atgal tuščias, tada pasiima „atbalinį“ užsakymą. Anglijoje kuras brangesnis, keliai ir keltas mokami. Kai kurie dar prideda mokesčius už tilto kirtimą, apie kuriuos nepasako iš karto. Jeigu sako šimtą – melas ar neišlaidos. Aš skaičiuoju sąžiningai, kad paskui nereiktų rinkti centų.

Kodėl vienas vežėjas prašo 200, o kitas 500 eurų?

Kartasi gauni ožką maiše, o kartasi – gerą avį. Pigus variantas: numes prie sandėlio vartų. Arba neturi draudimo, vairuotojas dirba juodai. Mačiau, kaip už 180 paėmė ir dingo tris savaites. Geras vežėjas skaičiuoja kurą, mokesčius, draudimą, algą. Dar blogiau, kai vairuotojas pavargęs, nes dirba dvigubas pamainas, kad tilptų į kainą. Anglijos kryptimi dyzelis brangus. Jeigu sako 200, o kurui 150 – kas belieka vairuotojui? Ne, jis nevalgys oro. Valgys tavo nervus.

Ar mano daiktai drausti, jei mikroautobusas pakliūna į avariją?

Dauguma mano: „mašina apdrausta, ir krovinys saugus“. Ne, atskira paslauga. Buvo taip: važiavome į Mančesterį, lietus kaip iš kibiro, prasiskverbė pro skylę tentėje. Kelios dėžės su drabužiais – šlapi. Klientas pyko, bet turėjome draudimą – sumokėjo. Be jo, būčiau pats iš kišenės arba klausęs keiksmų. Todėl kiekvienam kartoju: draudimas yra ne rūpestis, o ramybės kaina. Visada klausk, ar įskaičiuota, ir nepatikėk tik žodžiu.

Kas nutinka, kai krovinys pasirodo esąs sunkesnis nei sakėte?

Prasideda teatras. Atvažiuoja vairuotojas, o ten ne 200 kg, o 600. Mašina nepaveš arba kuras šoks. Buvau Kaune – teko dalį palikt gatvėj, nes klientas „pamiršo“ antrą šaldytuvą. Sprendimas: kitas reisas, papildomai mokėk. Be to, permušęs svorį, vairuotojas rizikuoja sveikata, kai kilnojasi tas šaldytuvas be technikos. Versdami tempti per didelį svorį – rizikuojate, kad kelių policija Vokietijoje baudžią. O sustojęs su per sunkiu kroviniu Anglijos kelyje – brangus pokštas.

Ar galiu mokėti tik gavęs daiktus Anglijoje?

Galima sutartis, bet aš elgiuosi atsargiai. Neišmanantysis klientas gauna sąskaitą prieš tai. Būna, kad neatidaro durų Londone ar pradeda derėtis. Yra buvę tokių, kurie iš viso pameta telefono numerį, kai tik gauna avansą. Todėl dalis prieš, dalis atidavus. Tai pasitikėjimo reikalas. Taip dariau penkiolika metų ir neišsižadėsiu. Pervesdamas pinigus nežinomam vežėjui pasitikrink, ar jis egzistuoja, ne tik gražiai kalba.

Kelyje – kas atsitinka

Ar pasienyje su Prancūzija vis dar tikrina kiekvieną dėžę?

Ne kiekvieną, bet tikrinimai tikri. Doveris anksčiau buvo pragaras – stovėjau keturiolika valandų. Dabar eilės mažesnės, bet gali prašyti atidaryti. Kartą vežiau baldus, pasienietis paklausė, ar nėra dešrų. Buvo... porą pakelių. Atėmė, aišku. Kartais muitininkas tiesiog ieško preteksto, nes nuotaika prasta, nors ir neturi teisės barti. Po Brexit jie griežtesni nei anksčiau. Kartais praleidžia laisvai, kartais kratosi kiekvieną kampą. Aš pats stebiuosi, kaip neprognozuojami.

Koks maršrutas geriausias – per Olandiją ar kitaip?

Dažniausia trasa: Lenkija, Vokietija, Olandija, Belgija, Prancūzija, keltas. Mėgstu Olandijos kelius – lygūs, ramūs. Prancūzijoje radarai lyg grybai. Kartais važiuoji kitaip, jei keltas brangesnis. Buvau bandęs maršrutą per Ispaniją... ne, čia ne ten. Anglijos atveju – per šiaurės Prancūziją. Bet kai reikia greičio, renkamės pažįstamus kelius, o ne trumpiausius pagal navigatorių. Greitas pervežimas nereiškia trumpiausio kelio, o patikimiausio.

Ar mašinos dažnai genda kelyje ir kas tada?

Vienas blogiausių scenarijų. Prieš Hanoverį pūtė turbina – sustojom. Techninė pagalba naktį brangi. Teko dalį perkrauti į kolegos mašiną, kuris buvo netoliese. Klientas skambinėjo kas pusvalandį. Žinoma, klientą reikia informuoti, o ne duoti vilčių, kurių negali įvykdyti iki rytojaus. Blogi vežėjai tokiu atveju išjungia telefoną. Mes ne, bet ir ne visagaliai. Gera priežiūra gedimų sumažina, bet iki nulio neatmeta.

Ar vairuotojas gali pakrauti dar kažkieno daiktus šalia manųjų?

Teoriškai ne, jei užsakei pilną mikriuką. Bet yra dalinių krovinių variantas – tavo lovos rėmas šalia kažkokių metalo konstrukcijų? Pasitaiko. Aš stengiuosi to nedaryti be žinios, bet industrijoje daug kam svarbu tik pilna mašina. Aš asmeniškai atsisakau vežti, jei klientas nesutinka, kad šalia bus svetimų daiktų. Pažįstu vairuotoją, kuris šalia baldų vežė higieniškai abejotinus daiktus. Nenorėčiau to savo sofai.

Ar reikia bijoti kamščių prie Doverio?

Doveris – emocija. Prieš šventes ten prikimšta, geriau pasiimk kantrybę ir termosą. Penktadienių vakarų vengiu – brangu ir sausakimša. Kartais eilėje prie keltų prašosi valanda, kartais pusdienis. Arba keltas vėluoja dėl audros – tada jau gamta, ne kelias. Su tuo nieko nepadarysi, tik įtraukti į planus kaip galimą blogybę. Todėl kitą sykį, jei skubate, rinkitės antradienio rytą – tyliausia ir pigiausia.

Ruošiant ir priimant

Kaip supakuoti, kad neišvažiuotų sudaužytų?

Dėžės, daug dėžių. Ne maišai – tvirtas kartonas. Mikriuke daiktai juda, štampuojasi, nes stabdo staigiai, ypač Anglijos miestų gatvėse. Aš sakau: jei sudėjai į plastikinį maišą – jau praradai. Burbulinė plėvelė, kartonas tarp sluoksnių. Kartą vežiau kompiuterį, suvyniotą į storą antklodę. Atvažiavo sulamdytas. Nes antklodė slidi per grindis. Ir nepamiršk pažymėti, kas viršuje – prie rašalo rašikliai, o ne puodeliai. Ruoš pagal taisyklę: supakuok taip, lyg siuntum brangų daiktą piktam priešui.

Kaip žinoti, kad krovinys tikrai išvažiavo, o ne tik pažadėjo?

Šiais laikais prašyk vaizdo įrašo ar nuotraukų su kelio ženklais. Ne visi mikriukai turi GPS. Skambini: „kur esi?“ – sako „netoli Hanoverio“. Būna, kad meluoja, jog jau Londone, o dar kraunasi Kaune. Prašyk įrodymo – mano parkas siunčia be prašymo, nes žmonės jaudinasi. Kai vežiau į Liverpulį, kas kelias valandas atsiunčiau nuotraukas. Daugelis vertina tokį atvirumą, nors aš pavargsiu nuo nuotraukų siuntinėjimo po kelias dienas. Tai paprasta.

Ar galiu reikalauti pristatymo tiksliai šeštadienį 10 val.?

Gali reikalauti saulės vidurnaktį, bet ar gausi – kitas reikalas. Anglijos keliai,ypač M25 aplink Londoną, yra prasti dėl kamščių. Planuoti tikslią valandą – kaip lietų planuoti. Galiu pasakyti „savaitgalio ryte“, bet 10:00? Jei nesustos, nevalgys – gal. Bet jis nusipraus, pavalgys. Kartais prašo tiksliai, o patys neatidaro durų. Sulauki. Jei labai reikia tiksliai – užsakyk kurjerinę tarnybą, kurie keičia vairuotojus kaip kojines. Tikslumas kelyje – labiau kryptis nei tikras laikas.

Ką daryti, jei pristatymo metu negaliu būti vietoje?

Koordinuok iš anksto, nes sandėliai Londone ar Birmingeme brangūs. Jei žinai, kad negalėsi būti – pasakyk prieš. Galima palikti pas kaimyną. Buvo: klientas dingo, kai jau buvome Notingame. Teko dėti į nedidelį garažą tris dienas. Anglijoje nėra nemokamų sąlygų. Dar vienas variantas – atsiųsti įgaliotą asmenį, bet jis turi žinoti, kas pakuotėje viduje. Galiu pristatyti vėliau, bet ne visada už dyka. Čia ne kaimas, kur pakelėj paliksi.

Kodėl kai kurie atsisako nešt daiktus be lifto?

Nes nugaros ne aužinės. Sofa į šeštą aukštą be lifto – operacija keturioms valandoms. Mikriuke paprastai vienas vairuotojas. Jis vairuoja, tvarko muitines, prižiūri krovinį, o dar tempti šešiasdešimties kilogramų spintą? Sakome tiesiai: arba liftas, arba kranas, arba pagalbininkai. Kitaip greitas pervežimas virsta kankinimu. Aš jau nebe tas jaunas, kai galiu tempti bejeigu šaldytuvą į aukštą penkis kartus. Kartais paauglys sūnus nori padėti, bet prispaudžia prie sienos. Atsargiai.

Smulkmenos, kurios svarbios

Ar galima vežti gyvus augalus per sieną?

Augalai... Yra fitosanitariniai reikalavimai. Aš vežiau sykį fikusą – praleido, bet buvau be vazono... arba su? Ne, persodinau į plastiką. Rožės, sodinukai – muitinės pavojus. Gali konfiskuoti. Geriau nesiųst. Nesu šimtu procentų tikras dėl visų rūšių, todėl atkalbinėju. Ne todėl, kad nenoriu – bijau popierių ir muitininko nuotaikų. Žolininkai pyksta, bet aš verčiau būsiu gyvas be problemų muitinėje nei su pažeidimu. Patikrink fitosertifikatą, jei labai reikia.

Ar asmeniniai daiktai gali važiuoti drauge su verslo siunta?

Atsargiai. Jei tai verslo siunta su PVM, o viduje asmeniniai megztiniai – muitininkai gali paklausti. Buvo: klientas primaišė savo daiktų prie baldų. Haninge pagavo – teko mokėti importo mokestį. Nežinau, ar visada baudžia, bet girdėjau nemalonių istorijų. Organizuok atskirai arba pasakyk vežėjui. Verslo etika ir taisyklės yra viena, o rizikuoti dėl kvailo sumaišymo – visai kas kita. Aš nenoriu meluoti muitinei. Mano licencija brangi. Dešimt metų be baudų – noriu taip ir likt.

Kuo skiriasi perkraustymas nuo paprasto pervežimo mikriuku?

Perkraustymas – kai aš supakuoju, išnešu, surenku. Paprastas pervežimas mikriuku – kai jau supakuota ir aš tik vežu. Daugelis mano, kad mikriukas automatiškai reiškia „vairuotojas dar ir perskirstys“. Nebent aiškiai sutarta. Kartais pyksta: „kodėl nepanešėt?“ Susimokėjai už transportą, ne už nešiklius. Juk jei krovinys supakuotas blogai, aš negaliu būti atsakingas už tai, ko nesupakavau. Nors jei matau vienišą moterį su vaiku – padedu. Būna išimčių. Bet oficialiai krovinys turi būti paruoštas prieš man atvažiuojant.

Ar yra blogas metas siųsti krovinį į Angliją?

Taip. Prieš Kalėdas – sausakimša visur. Kovo mėnesį kartais remontuoja kelius... arba vasarą? Ne, Doverio darbai dažniausiai šiltuoju metu. Velykų savaitgaliai irgi problematiški. O penktadienių vakarai prie keltų – pragaras. Žiema, jei sninga šiaurės Prancūzijoje – gali įstrigti. Nėra vieno absoliučiai blogiausio laiko, bet venk švenčių. Tada kaina kitokia, keliai – lėtesni. Nors kai kurie klientai būna priversti dėl darbo datos ir tada paprasčiausiai tenka susimokėti papildomai. Planuok išmintingai.

Kaip atpažinti įmonę, kuri greičiausiai paliks mane bėdoje?

Jei atsakymas į kainos klausimą per saldus – bėk. Jei nėra sąskaitos, draudimo kopijos, tik gražus žodis – neduok daiktų. Dar vienas ženklas: nežino, kas yra EORI arba CMR. Patikimi vežėjai turi savo mašinas, ne tik gražią kalbą. Pažiūrėk, ar turi fizinį adresą. Mačiau, kaip dingo bičiulis su pilnu mikriuku. Nuo to laiko – dokumentai arba nieko. Ir nepasitikėk vien gražia svetaine – daugelis apgaudinėtojų turi puikius tinklapius, bet neturi mašinų. Nepatikimu vežėju nepasitikėsi.

Išvada

Žodžiu, greitas krovinių atvežimas mikroautobusu į Angliją yra realus dalykas. Aš tai darau dešimtmečius ir žinau, kad tai ne magija – čia reikia sąžiningo vežėjo, gero pakavimo ir kantrybės. Ne viskas priklauso nuo gražaus tinklapio. Kartais geriausi vyrai neturi jokio SEO, bet atvežia laiku be melo. Tai tiek. Jei kils klausimų, rašyk, bandysiu atsakyti, jei nebus pirmadienio ryto – tada paprastai vairuoju.