Greitas gabenimas siuntinių į Angliją su draudimu: ką verta žinoti prieš pirmą siuntinį

Oi, Anglija... ten vis dar siunčiame daugiau negu manai. Net po brexito, net su tom muitų istorijom – žmonės kraustosi, siunčia dovanas, dokumentus. Aš jau dvidešimt ketvirtus metus kai važinėju ir matau, kaip klientai parklumpa ant tos pačios bėdos. Greitas gabenimas siuntinių į Angliją su draudimu skamba kaip automatiškas dalykas, bet tikrai nėra. Kartais vežėjas paleidžia greitai, bet draudimas... ten visos šventės. Šiandien atsakysiu į klausimus, kuriuos man užduoda nuolat – neoficialiai, tiesiog kaip vyrukas, kuris matė, kaip dėžės keliauja ir kaip jos dūžta. Jei rasi bent vieną naudingą dalyką – jau ne veltui rašiau.

Pradžiai – kai pirmą kartą siunti

Kiek realiai kainuoja greitas gabenimas siuntinių į Angliją su draudimu, be jokių paslėptų zenklų?

Sakyčiau, nuo trisdešimties eurų, jei siuntinys nedidelis, iki šimto penkiasdešimties, jei ten baldas ar kažkas stambaus. Draudimas paprastai prikabinamas viršaus – procentas nuo vertės, dažniausiai vienas-du procentai. Bet žinai ką? Vieni vežėjai įtraukia draudimą į bendrą kainą, kiti rašo atskirai. Būna, kad klientas pamato galutinę sumą ir pakraipo galvą, kodėl taip brangu. O ten tiesiog maži šrifto rašteliai, kuriuos reikia skaityti. Aš pats kartais perskaitau du kartus, nes pasikeičia sąlygos (ne, ne pasikeičia taip jau dažnai, bet nutinka).

Ar aš pats galiu supakuoti daiktus į dėžę, ar vežėjas atvažiuos ir ims viską kaip yra?

Žinoma, gali pats. Daugelis taip ir daro. Bet jei siunti ką nors trapią – monitorių, porcelianą – geriau leisti vežėjui įmauti į burbulinę plėvelę ar net medinį rėmą. Aš mačiau situacijų, kai klientas pasakė: "ten viduje saugu", o kai atidarėm – trupiniai. Draudimas tada nekompensuoja, nes pakuotė neatitiko standartų. Tau nereikia būti profesionalu supakuotoju, bet reikia suprasti, kad kartoninė dėžė iš parduotuvės ne visada pakankama. Atkreipk dėmesį į tai.

Ką daryti, jei pats nežinau, kiek verti siunčiami daiktai, o draudimo forma klausia sumos?

Čia dažna bėda su antikvariniais daiktais ar dovanomis. Jei nežinai, rinkis apytikslę rinkos vertę. Neįraudink sentimentinės vertės – draudimas nemoka už prisiminimus (deja). Jei siunti senelio laikrodį, pažiūrėk, už kiek tokie parduodami aukcionuose. Aš kartą klientui patariau taip padaryti, o jis parašė tris kartus didesnę sumą. Kai dėžė dingo, draudimo bendrovė paprašė įrodymų. Jų nebuvo. Nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės, bet čia biurokratija.

Ar man reikia kažkokių specialių popierių, kai siunčiu asmeninius daiktus į Londoną?

Brexit viską supainiojo. Jei siuntinys virtualiai didesnis nei šešiasdešimt eurų (ar jų ekvivalentas svarais), muitai gali kibti. Reikia sąskaitos, prekių aprašymo, kartais naudojimo deklaracijos. Jei siunti drabužius, rašyk "used clothes", ne "textile goods" – smulkmena, bet padeda. Aš nepamenu tikslios deklaracijos formos numerio (gal C88 ar kažkas panašaus, ten tikrink pas muitų brokerį), bet svarbiausia – sąžiningai aprašyti turinį. Meluoti nenaudinga.

Draudimas – kas ten iš tikrųjų apdrausta

Kai siuntinys dings be žinios, kiek laiko turiu palaukti, kad draudimas įsižiotų?

Paprastai vežėjas pirmas ieško savaitę-dvi. Jei neranda, tik tada kreipiamasi į draudikus. Tai nėra taip, kad rytoj pamatai dingimą ir poryt gauni čekį. Procesas trunka nuo kelių savaičių iki mėnesio. Yra nustatytos procedūros, stebuklų čia nebūna. Aš turėjau atvejį, kai klientas skambino kas tris dienas, o draudimas išmokėjo tik po penkiasdešimt dienų. Jam tai buvo amžinybė. Suprantu, bet sistema lėta. Geriau jau žinoti iš anksto, kad nesitikėtum stebuklo.

Ar draudimas dengia ir tai, kas sulūžo viduje, nors dėžė atrodė sveika?

Standartiniai draudimai dažnai meta kiaurai tik išorinius pažeidimus, o apie vidų – nebent atskiros sutartys. Jei siuntinys atrodo sveikas, o viduje trupiniai – problemų gali kilti. Yra išplėstinis draudimas, bet jis brangesnis. Aš asmeniškai rekomenduoju jį tiems, kas siunčia elektroniką. MacBook'as, vaizduoklis – daiktai, kurie jautrūs smūgiams. Kartą vežiau dėžę, kuri atrodė idealiai, o viduje buvo sulūžęs 3D spausdintuvas. Savininkas negavęs išmokos, nes nebuvo to išplėstinio varianto.

Kokia dažniausia klaida, kurią žmonės daro pildydami draudimo popierius?

Jie krauna vertę. Tiksliau, nenurodo realios. Sako: "nuo ko man drausti, juk nieko nenutiks." Ir nurodo pusę vertės, kad sumokėtų mažiau. Kai nutinka bėda – gauna pusę kompensacijos. Logiška, bet žmonės pyksta. Antra klaida – nepamatyti išimčių. Kai kurie draudikai neapima gamtinių reiškinių arba karinių veiksmų. Anglijoje kariniai veiksmai mažai tikėtini, bet audros... Ten pakrantėse pasitaiko. Skaityk tą smulkų šriftą, net jei akys pavargsta.

Ar verta drausti pigų dvidešimties eurų siuntinį, ar čia pinigų švaistymas?

Jei dvidešimt eurų – tai gal ne. Bet jei ten dvidešimt eurų vertės dokumentai, be kurių prarasi šimtus – tada taip. Draudimas nėra tik daiktų vertei. Čia kaip su mašinos kasku. Retas draudžia dviratį, bet retas nedraudžia buto. Svarbu ne kaina, o pasekmės praradimo. Žinoma, jei siunti kojinių rinkinį – nesusidėlios. Bet kai siunti telefono dokumentus, draudimas apsimoka. Klientai dažnai sako: "o gal nereikia?" Aš sakau – tu spręsk, bet žinok riziką.

Ar galiu pasidengti draudimu, jei siuntinį sugadino ne vežėjas, o muitinė atidarę tikrino?

Aaa, čia toks dalykas... muitinės įsikišimas yra valstybinė funkcija, ir jie dažnai neatsako už sugadinimus patikrinimo metu. Standartinis draudimas dažnai turi išimtį būtent dėl muitinės patikrinimų. Yra specialūs muitinės brokeriai, kurie tvarkingiau atidarinėja, bet... va taip nutinka. Aš turėjau klientą, kuriam dėžę su drabužiais pragydė patikrinimui ir ne taip užkliuvo atgal. Drabužiai sušlapo kelyje. Draudimas atsisakė mokėti, nes tai buvo muitinės zona. Taip, užknisantis dalykas.

Ar draudimas apima ir siuntinio vėlavimą, jei man dėl to iškyla nuostoliai?

Beveik niekada. Standartinis krovinių draudimas – tai fizinis praradimas ar sugadinimas. Verslo vėlavimas – kitas draudimas, brangesnis, retesnis. Jei siunti sutartį, kurią reikia pasirašyti iki penktadienio, o ji atvyksta pirmadienį – draudikas tavęs už tai neatlyneš. Kartais verslo klientai to nesupranta. Jie galvoja: "jūs vėlavote, mokėkit." Ne. Šitoje vietoje draudimas inertiškas. Siuntinys gyvas ir sveikas – draudimo istorija baigta, net jei tu praradai pelningą sandorį Londone.

Pakuotė – dažniausia priežastis, kodėl viskas subyra

Kodėl vežėjas atsisako imti mano supakuotą dėžę, nors ji atrodo tvarkinga?

Nes ten naudotas kartonas. Arba per plonas. Arba be vidinės amortizacijos. Aš pats kartą pasiūliau klientui paimti dėžę, o paskui pamačiau – ji iš drabužių parduotuvės likutinės sandėliavimo. Toks kartonas po drėgnumo sulimpa kaip popierius. Vežėjas atsisako, nes jei kelyje subyrės – jis kaltas. Teisiškai vežėjas atsakingas, jei priėmė siuntinį. Todėl jie ir filtruoja. Jei pats nežinai, ar dėžė gera, geriau nusipirk naują – iš dvigubo sluoksnio b bangą ar kaip ten ją vadina.

Ar burbulinė plėvelė iš tiesų apsaugo, ar tai tik placebo efektas?

A, burbulai... Jie padeda, bet nėra stebuklingi. Jei dėžėje daiktas laisvas ir važiuoja tūkstantį kilometrų, burbulai susprogs ir baigsis. Reikia, kad daiktas nejudėtų. Aš mėgstu sakyti: jei pakrauni dėžę ir joje niekas nedarkška – gerai. Jei darkška – blogai. Burbulų reikia daug ir apie daiktą, bet taip pat reikia užpildo – putų, popieriaus. Kartą mačiau, kaip gerai apvilktas stiklas vis tiek išbyrėjo, nes dėžėje buvo tuščias kampas. Smūgis ten ir pataikė.

Ar turiu žymėti "trapu" ant dėžės, ar vežėjai tai mato automatiškai?

Žymėk. Didelės raudonos raidės, tegu matosi iš tolo. Nors... (pasitaisau) nors tikrai padeda, kai vežėjas krauna rankom ar vežimėliu ir gali atidžiau padėti. Bet jei siuntinys patenka į automatizuotą rūšiavimo centrą – ten mašinos nemato tavo lipduko, tik barkodą. Vis tiek žymėk, nes didžioji dalis krovinių dar kraunama žmonių rankomis. Aš mačiau, kaip nepažymėta dėžė su porcelianu atsidūrė po sunkiasvoriu kroviniu paprasčiausiai dėl to, kad niekas nežinojo apie turinį. Žymėjimas neapsaugo šimtu procentų, bet sumažina riziką trigubai.

Ar galiu naudoti seną batų dėžę, jei joje niekas blogo nebuvo?

Gali, bet... rizikinga. Batų dėžės yra lanksčios, jų sienelės plonos. Aš mačiau, kaip tokiose dėžėse siunčiami dokumentai – dar gerai. Bet jei elektronika... ten nelabai gera ideja. Kietesnė dėžė – mažiau defromacijos kelyje. Kartą klientas atnešė penkias tokias dėžes, aš jas priėmiau nes galvojau, viduje bus saugu. Nebuvo. Viena subyrėjo. Po to kai vežėjas pasakė, kad per skylę iškrito laidai, supratau – senos dėžės yra tik senos dėžės.

Ką reiškia, kai vežėjas prašo "uždaryti siuntinį taip, kad matytųsi turinys tik atidarius"?

Čia paprasta. Muitinė turi teisę atidaryti be tavo sutikimo. Jei tu užleisi dėžę su lipnia juosta per visas siūles ir dar užrašysi "do not open" – jie atidarys vis tiek, tik suniokos gražiau. Geriau naudoti spalvotas juostas ar lipdukus, kurias lengva perkirpti, bet kurios akivaizdžiai rodo, ar dėžė buvo atplėšta ne teisėtai. Aš ne taip gerai išmaniu tas antivandalines juostas (tiesą pasakius, mūsų sandėlyje naudojam paprastas, pigias), bet žinau, kad permatomas pakuotes lengviau tikrinti. Mažiau šnipinėjimo peiliukais ir mažiau nuostolių.

Kas nutinka kelyje – blogi scenarijai ir realybė

Ar greitas gabenimas visada iš tiesų trunka tas tris-keturias dienas, ar čia reklaminis triukas?

Tris dienas – tikslas, ne pažadas. Būna dviejų dienų, būna septynių. Viskas priklauso nuo to, ar siuntinys pasiimtas laiku, ar jis pateko į vakarų maršrutą. Kartais vežėjas renka krovinius ir tik tada važiuoja. Jei prisikrauna greitai – vara. Jei ne – lauki. Aš nesakau, kad meluoja, bet... optimizuoja tikrovę. Jei siunti prieš didžiąją savaitgalį ar Kalėdas – terminai ištįsta dvigubai. Reikia realistiškai žiūrėti. Geriau nustebsi, jei greičiau, nei pyksi, jei vėluos.

Kas įvyksta, jei pristatymo dieną Anglijoje niekas neatidaro durų?

Dažniausiai paliekama kaimynui. Ne... tai ne. Skirtingai nei Lietuvoje. Ten paliekamas pranešimas, ir siuntinys grąžinamas į vietinį terminalą arba paliekamas saugioje vietoje, jei taip leista. Problema, kai pirkėjas nežino, kad siuntinys atvyko. Tada pradedami skaičiuoti saugojimo mokesčiai. Aš rekomenduoju visada nurodyti gavėjo telefoną. Daugelis mūsų klientų siunčia artimiesiems ir pamiršta pasakyti šitą smulkmeną. Anglijoje paskambins, bet jei numerio nėra... tada žaidimas baigtas.

Ar buvai situacijų, kai klientas pats prisidirbo, o paskui bandė kaltinti vežėją?

Ooo, jų pilna. Kartą vyrukas supakavo seną paveikslą į pūkuotą vilnonį audeklą. Nu... drėgnumas kelyje, pluoštai sušlapo, paveikslas suiro. Jis piktinosi. Mes atidarėm pakuotę – ten absoliutus absurdas. Draudimas, žinoma, atsisakė mokėti. Bet blogiausia – ne tai. Būna, kad klientai nenurodo teisingo pašto kodo. Londone vienas skaičius – kitas galas. Siuntinys klajoja po visą rajoną. Tada skambina mums: "jūsų vežėjas idiotas." O ten tiesiog blogas pašto indeksas.

Ar vežėjas informuos mane, jei siuntinys bus apgadintas kelyje dar prieš pristatant?

Teoriškai taip, praktiškai – ne visada. Jei apgadinimas nutiko rūšiavimo centre, dažnai randa tik gavėjas. Tada pradedama vidinė procedūra. Mes, kaip tarpininkai, sužinome tik tada, kai vietinis partneris informuoja. Kartais tai trunka dieną, kartais savaitę. Jei siuntinys laiko kritišką – klausk iš karto. Aš pats skambinu vežėjui jau antrą dieną, jei matau, kad siuntinys užstrigęs vienoje vietoje per ilgai. Nes kai būna bėda – sistema neatnaujina automatiškai.

Koks jausmas paimti nuo žmogaus seną lagaminą, kurį jis vadina "gerai supakuotu"?

Aaa, emociškai sunku. Klientas sako: "šiame lagamine mano visi prisiminimai." O viduje – trupinantys kartonai, neįtvirtinti daiktai. Tau paskui ant sąžinės, jei kas. Bet negaliu atsisakyti, jei žmogus pasirašo, kad pakuoja pats. Tada draudimas jo nebe dengia arba dengia minimaliai. Aš visada sakau: "jei tai lagaminas – gerai, bet viduje turi būti fiksuota." Ar jie klauso? Treji ketvirtadaliai nesiklauso. Paskui skambina su ašaromis. Suprantu, juk emocija, bet logika sako – sutvirtink viduje.

Pinigai, muitai ir kiti niekniekiai

Ar po Brexit vis dar reikia galvoti apie muitus, siunčiant į Angliją iš Lietuvos?

Taip. Vis dar. Nors Lietuva ES, o UK nebe. Tai trečioji šalis, tiesiog specialios sutartys sumažina tarifus, bet visiškai nemokamai nebeina. Jei siuntinys viršija dovana leistiną vertę – muitas. Jei komercinė siunta – visada deklaruok. Aš dar dabar kartais pasimetu, kai reikia užpildyti tuos CN22 ar CN23 blankus (ar jie dabar jau kitoniški? Nežinau, tegu muitininkas sako). Importo PVM Anglijoje – dvidešimt procentų dažniausiai. Klientai pyksta: "kodėl turiu dar mokėti?" Nes taip stovi įstatymai. Aš tik vežėjas, ne muitininkas.

Kodėl vieni vežėjai žymiai pigesni už kitus – kur yra gaudykla?

Žinok, ten dažnai nėra gaudyklės, bet yra... prioriteto skirtumas. Pigus vežėjas turi vieną furgoną per savaitę, brangus turi du per dieną. Pigus krauna į bendrą konteinerį, brangus vežia tiesiai. Pigus perdaoda tris kartus, brangus paima ir nuveža. Kai skubi – nepagailėk. Kai nesiski – gali sutaupyti. Bet būna blogų kompanijų, kurios ima pinigus ir dingsta. Anglijos maršrutu to reta, bet pasitaikydavo. Pirk per draugus, ne per Google žemėlapyje atsitiktinai rastą nuorodą.

Ar yra koks nors mokestis, kurį žmonės pamiršta, kai skaičiuoja galutinę kainą?

Saugojimas. Jei siuntinys stringa terminale arba gavėjas laiku nepasiima. Terminalai Anglijoje, ypač Londone, skaičiuoja po svarą už dieną, ir greitai susideda. Taip pat kai kurie užsakinėję "greitą gabenimą" nepamato, kad draudimas kainuoja atskirai, arba fuel surcharge – kuro priemoka. Ji kinta. Aš pats piktinuosi, kai ji nenurodoma iš anksto. Būna, kad galutinė sąskaita didesnė už skaičiuotą dvidešimčia eurų. Klientai galvoja, kad apgavo. O ten tiesiog naftos kaina pasaulyje pašokusi.

Paskutiniai patarimai prieš paspaudžiant "užsakyti"

Koks tavo asmeninis patarimas žmogui, kuris skuba ir bijo kažko praleisti?

Pasidaryk sąrašą. Ne, neskamba žmogiškai, bet padeda. Pirmiausia – pakuotė. Antra – vertės įrodymas (sąskaita, foto prieš pakavimą). Trečia – teisingas adresas su pašto kodu. Ketvirta – draudimo pasirinkimas pagal vertę, ne pagal gailėjimą. Ir dar – nebijok skambinti vežėjui. Jeigu tau atrodo, kad kaina per maža – paklausk, kas įeina. Aš visada mieliau bendrauju su klientu, kuris klausinėja, nei su tuo, kuris tyli, o paskui pyksta. Greitas gabenimas siuntinių į Angliją su draudimu – tai ne raketų mokslas, bet reikia galvos.

Ar yra koks nors dalykas, kurio niekada nesiunčiam į Angliją, nes žinau, kad bus beda?

Gyvūnai. Ai, ir augalai be leidimų. Bet tai aišku. O iš egzotinių – baterijos be atskiro deklaravimo, nes Anglijos oro uostai bei uostai žiūri griežtai. Kartą siuntėme dviračio bateriją, apie kurią nepasakė. Siuntinys dvi savaites taip ir pragulėjo saugojime, kol išsiaiškinom. Draudimas čia nepadėjo, nes tai buvo draudžiamoji prekė. Žodžiu, jei abejoji – klausk. Geriau atviras telefono pokalbis nei slapta viltis, kad praslys. Daugiau tokių nesąmonių nesiunčiu jau seniai.

Greitas gabenimas siuntinių į Angliją su draudimu nėra tobula sistema, bet kai žinai šias smulkmenas – gyvenimas lengvesnis. Pakuotė, reali vertė ir sąžiningumas savo pačio atžvilgiu – štai kas svarbiausia. Nebijok klausti, net jei klausimas skamba kvailai. Geriau paklausti dabar, nei raudoti prie sulūžusios dėžės vėliau. Vežėjai yra žmonės, o ne robotai – ir mes pasitaisome, ir kartais nežinome visko. Svarbiausia – pradėti nuo geros dėžės ir baigti ramia sąžine.