Greitas didelių siuntinių pristatymas į Angliją mikroautobusu – ką verta žinoti prieš renkantis?

Jo, jau kokią 15 metų važinėju pirmyn atgal, dažniausiai į Angliją. Ir kone kiekvieną savaitę kažkas paklausia apie greitą didelių siuntinių pristatymą į Angliją mikroautobusu. Atsakymas – taip, dažnai tai būna net greičiau ir lanksčiau nei siunčiant dideliu furgonu. Bet po Brexit viskas pasikeitė, o Londono gatvės... ne visur praleidžia net vidutinišką mikriuką. Čia ne viskas idealu, kartais nutinka keistenų dalykų. Rašau ne teoriją, o kaip viskas vyksta realybėje, kai vairuotojas jau stovi prie tavo durų ir laukia, o tu dar nežinai, ar daiktas tilps.

Pradžia – kaip tai fiziškai įmanoma?

Ar tikrai didelį siuntinį į Angliją galima gabenti mikroautobusu?

Absoliučiai. Žmonės galvoja, kad reikia kokio Sprinter maksimalaus ilgio, bet bėda ne ilgis, o svoris. Mikroautobusas – ne krovininis auto, tad negali tempti tonos. Bet sofa, dvigulė lova su išardytu rėmu, keturi lagaminai – telpa be streso. Buvęs ir toks atvejis, kai teko vežti šilumokaitį, klientas jį vadino katilu (nors tikrasis katilas – visai kas kita, bet čia nesvarbu). Svarbu – ne daugiau ~300 kg ir ne ilgesnis už tris metrus. Tada viskas ok.

Kuo skiriasi greitas pristatymas mikroautobusu nuo įprastos siuntų tarnybos?

Skirtumas – kaip diena ir naktis. Siuntų tarnybos surenka, veža į hub'ą, perpakuoja per tris sandėlius, pristato kurjeriu. Mikroautobusu daiktas sėda pas mus ir važiuoja tiesiai pas tave. Nėra 5-7 dienų terminale. Greitas pristatymas į Angliją mikroautobusu trunka 2-3 dienas nuo paėmimo. Žinoma, jei klientas pats nepasirodo, terminas ištįsta, bet čia jau kitas reikalas. Tiesiog daug paprastesnis kelias.

Kiek laiko iš tikrųjų trunka kelias iš Lietuvos į Londoną su kroviniu?

Maždaug dvi dienos, jei viskas pagal planą. Išvažiuojam ryte, vakarop jau prie Pasvalio ar Panevėžio, paskui per Doverį. Bet buvo – kažkas užsikimšęs prie Calais, eilė keturias valandas. Planas griūna. Realiai pasienyje gali užtrukti ilgiau nei važiavimas per visą Prancūziją. Beje, jei Londoną užgriūta sniegas, centre stringam kaip visi. Tai jei žadam trečiadienį, dažniausiai taip ir būna, bet garantijų kaip saulei patekti nėra.

Kainos – kodėl ne visada aišku iš karto

Kiek maždaug kainuoja pervežti iš Vilniaus į Birmingemą sofą ir du krėslus?

Būna nuo 350 iki 500 eurų, priklauso nuo to, ar turim tuo metu kitų krovinių. Jei varom pus tuščiu – brangiau, jei sukomplektuojam pilną mašiną – galima pigiau. Buvęs atvejis – vežėm tik sofą, klientas sakė, kad du krėslai, bet paskui paaiškėjo, kad dar ir komoda. Kaina pasikeitė. Nes kas kita sofą išgabenti, o kas kita – pakrauti pusę svetainės. Geriausiai siųsti nuotraukas – tada aš pats pamačius suprantu, ar tilps be galvos skausmų.

Ar kaina priklauso nuo kilogramų, ar nuo vietos, kurią užima daiktas?

Dažniausiai nuo vietos. Kilogramai čia ne taip svarbu, nebūna kad svarstyklėse padedam ir skaičiuojam. Jei daiktas sunkus, bet mažas – problema mažesnė nei didelis, bet lengvas. Nes mašinoje vietos nedaug. Karta vežėm metalinį stovą – gal 80 kg, bet plonas. O karta vežėm du čiužinius – gal 40 kg, bet užėmė pusę bagažinės. Čiužiniai kainavo daugiau, nes nebetilpęs kitas krovinys reiškia praradusį klientą kitame gale. Logiška, bet žmonės kartais pyksta.

Ar mikroautobusu visada pigiau nei dideliu furgonu?

Ne, ne visada. Mikroautobuso kuras mažesnis, bet jei reikia dviejų reisų, nes netilpai, tai jau nebeekonomija. Furgonas – vienas važiavimas, viskas viduje. Besąlygiškai pigiau tik tada, kai krovinys ribinis. Pvz., trys lempos ir nedidelė spinta. Furgonas tokiam per didelis ir brangus, o mikriukas – kaip tik. Bet jei manote, kad mikriukas visada 30% pigiau – nėra taip. Kartais didesnė mašina net efektyviau kainuoja, kai pilna.

Popieriai, muitinė ir Brexitas

Ar po Brexit reikia dabar kažkokių specialių popierių vežant į UK?

Taip, dabar reikia. Anksčiau – atidarytos sienos, nieko nereikėdavo. Dabar – CMR arba bent jau prekių sąrašas lietuvių ir anglų kalbomis. Jei asmeniniai daiktai – reikia nurodyti, kad ne pardavimui. Muitininkai tikrina dažniau. Kartą klientas vežė kompiuterių dalių pilną dėžę – paaiškėjo, kad norėjo parduoti Londone. Muitas buvo kosminis. Tai jei sako „asmeniniai daiktai“, o viduje 20 naujų telefonų – rūpesčiai garantuoti. Sąžiningai deklaruokit.

Kas būna, jei muitininkai nusprendžia atidaryti būtent mano dėžę?

Sustojam, laukiam. Kartais 20 minučių, kartais dvi valandas. Jei popieriai tvarkingi – atidarom kartu, parodom, pasirašom, važiuojam. Blogiausia, kai deklaruota sofa, o viduje – koks nors augalas ar maistas. Tada prasideda. Baudos, pertraukimai, kartais reikia palikti daiktą. Aš stengiuosi, kad muitinė prasisuktų be sustojimų, bet jei jie pasako „šitą mašiną“ – nieko nepadarysi. Jei ištinka – skambu, informuoju klientą, ir sėdim kartu tą laiką.

Ar reikalingas draudimas ir kas nutinka, jei kas nors sudūžta kelyje?

Draudimas būtinas, bet ne visi tai turi. Yra tokių įmonių, kurios važiuoja be nieko, o paskui aiškina, kad tai buvo „transporto rizika“. Nesąmonė. Mes turim CMR draudimą, bet jis nepadengia netinkamo pakavimo. Jūs supakavot stiklą į popierių – mes nežinom. Važiavimas bus saugus, bet kelias turi duobių. Jei vertinamas daiktas – pakuokite kaip žmonės. Draudimas padengia tik mus, jei kalti mes. Jei dėžė supuvusi – niekas nekompensuos.

Pakrovimas, pakuotė ir tie kiemo vartai

Ar pakuoti turiu pats, ar jūs atvažiuojate ir supakuojate vietoje?

Mes galim padėt, bet geriausia – jūsų rankos. Jūs geriausiai žinote, kas viduje. Aš galiu atvaryti su folija ir kartonu, bet tai kainuos papildomai. Dažnai žmonės mano, jog vairuotojas turi stebuklingą dėžę. Ne. Jis turi rankas ir mašiną. Jei norit, kad supakuojame – sakom iš anksto. Nes kai jau stovim prie namo ir aš matau, kad spinta stovi nuoga, o kelias 1800 km... nelabai ką padarysiu. Folija neišgelbės.

Kokia absoliučiai blogiausia pakavimo klaida, kurią teko matyti per tuos 15 metų?

Stiklinis stalas, suvyniotas į du paprastus pledus. Ne į burbulinę plėvelę – į pledus. Supraskite, stalas iš Kauno iki Manchesterio. Atvažiavęs buvo traškesnis nei traškučiai. Klientas dar pyko ant mūsų. Aš dinkstu ar kas? Jūs pats taip padarėte. Tai va – stiklą reikia į tvirto kartono rėmą, kampams – apsauga, išorėje – „Stiklas“ užrašas. Ir niekada nevežkite stiklo bevynioto tik į audinį. Tiesiog ne. Geriau jau be pakavimo, matysim, kad atsargiai.

Ar tinka paprastos kartoninės dėžės, jei viduje – stiklinis staliukas?

Tinka, bet turi būti dvigubos sienelės, o ne iš turginių bananų dėžių. Kartono storis matuojamas sluoksniais. Jei per matomą šviesą – vargu. Be to, tuščias tarpas dėžėje yra blogai. Daiktas turi stovėti stabiliai – pripilkite pūslių plėvelės, rankšluosčių, ko turite. Karta vežėm veidrodį vienam architektui – jis supakavo į tris sluoksnius kartono ir aplink dėjo savo žmonos megztinius. Atkeliavo idealiai. Ne šiaip sau – megztiniai amortizuoja. Žmonės to nepagalvoja.

Kas bus, jei mano siuntinys netelpa į numatytą mikroautobusą?

Tada skambutis problemoms spręsti. Jei yra galimybė – paimam antrą mašiną, bet kaina, aišku, nebe ta pati. Jei ne – daiktas lieka, o mes važiuojam su tuo, kas telpa. Buvo atvejis – klientas sakė, kad „nedidelė spintelė“. Atvažiavus paaiškėjo, kad dvimetrinė bibliotekos spinta. Net nebuvo kaip įkišti pro duris. Teko palikti. Klientas kaltino mus, kad mažas mikriukas. Na, atsiprašau, bet jūs melavote apie išmatavimus. Visada siųskite nuotraukas prieš paskutinę dieną.

Realybė kelyje – kai planai stringa

Ar buvote kada nors užstrigę pasienyje dėl dokumentų neatitikimo?

Taip, ir ne kartą. Ne dėl savo, o dėl kliento. Kartą vežėm daiktus verslininkui – jis deklaravo „naudotos kėdės“. Muitininkai atidarė, o ten – visiškai naujos kėdės su etiketėmis. Jie pagalvojo, kad bando išvengti muito. Stovėjom keturias valandas. Jis brangiai sumokėjo. O mes praleidom kitą keltą. Tai jei sako, kad naudota – ten turi būti naudota. Bent jau nuplėškite etiketes, jei jau taip darot. Rimtai.

Ką daryti, jei išvažiavus vairuotojui aš prisimenu, kad įdėjau ne tą daiktą?

Skambinkite iš karto. Jei vairuotojas dar Lietuvoje ar Lenkijoje – galim sukti atgal. Bet jei jau keltas, velniop, kaina už papildomus kilometrus bus. Ir ne maža. Kartą klientas paskambino, kad komoda viduje ne ta – ten jo žmonos daiktai. Teko stabdyti prie Varšuvos. Užtrukom beveik 5 valandas. Laiko praradimas didžiulis. Tai tikrinkite prieš pakraunant. Aš pats savo namie kartais nežinau, kur krepšys – ką jau kalbėti apie didelius perkraustymus.

Ar visos įmonės, skelbiančios „greitą pristatymą į Angliją“, tikrai gabena patys?

Ne, daugelis – brokeriai. Užsako pas jus, parduoda brangiau kitam. Jie patys nemato daikto, kartais net nežino, kur mašina yra. Buvau matęs, kad toks tarpininkas žadėjo „mikroautobusas rytoj pas jus“, o mes tą savaitę buvom pilni. Jis pardavė paslaugą, kurios neturėjo. Klientas liko ant ledo. Rinkitės taip – jei negali pasakyti vairuotojo vardo ir valstybinio numerio, greičiausiai tai ne jų mašina. Aš asmeniškai nekenčiu tokių žaidimų. Tai ne prekyba, o žmonių gyvenimai.

Ar Londono centre mikroautobusas su dideliu kroviniu gali užvažiuoti į kiemą?

Atsakymas – retai. Ten gatvės siauros, vienos krypties, o jei dar sodas su vartais... Furgonas – nėra šansų. Mikroautobusas – gal ir įvažiuos, bet jei kieme nėra laisvos vietos apsisukti, belieka atbulas eiti. Buvom Noting Hilke – klientas sakė, kad „vartai platūs“. Platūs buvo du metrai. Mes tilpom, bet vos vos. Žinokit, Londone geriau iškrauti prie įvažiavimo. Jei reikia nešt – sakome iš anksto, nes vairuotojas vienas nenusinešia šaldytuvo. Čia faktas.

Mikriukas vs furgonas – ir kiti techniniai niuansai

Koks skirtumas gabenant 300 kg furgonu ir mikroautobusu praktiškai?

Furgonas skirtas svoriui, stabdžiai stipresni, grindys žemesnės. Mikroautobusas – aukštesnis įlipimas, bet lankstesnis mieste. 300 kg furgone – nejaučiam, mikriuke – jaučiam, bet nesudaro problemų. Esmė, kad furgonas kai kuriose vietose negali sustoti. Mikriukas – sutampa. Buvęs atvejis – vežėm 280 kg televizorių studijai. Tilpo, nevarkom, bet teko dėti ant bortų švelniai. Kartais pagalvoju, kad furgonas tam kartui būtų buvęs geriau. Nežinau, kažkaip abejoju.

Kodėl kai kurie vežėjai atsisako vežti daiktus, kurie tikrai tilptų?

Nes bijo. Arba tingi. Kai kurie nenori rizikuoti, kad klientas meluos dėl svorio, o muitinėje iškils bėdų. Arba neturi CMR. Yra tokių, kurie dirba ant lanksto – vakar vakare sugalvojo, rytoj važiuoja, niekuo nedrausti. Tokie atsisako sudėtingų krovinių, nes žino, kad prisivilios bėdų. Teisingi vežėjai patikrina viską prieš kelionę. Jei atsisako – kartais tai ženklas, kad sąžiningesni, nei atrodo. Nors dažnai tiesiog tingi.

Ar mikroautobusas važiuoja keltu ar pro Eurotunelį, ir ar tai svarbu man?

Važiuojame pagal tai, kas pigiau ir greičiau tą savaitę. Keltas – ilgiau, bet gali pailsėti. Tunelis – greičiau, bet brangiau. Jums skirtumo nėra, tik kainoje gali pasimatyti. Būna, kad tunelis užveriamas dėl gedimo – tada keltas vienintelė išeitis. Klientams tai nerūpi, kol neapmokėjote. O kai sužino, kad keltas vėluoja tris valandas – tada rūpi. Aš pats mėgstu tunelį, nes nereikia lipti iš mašinos. Bet man rodos, kad žmonės iš Lietuvos dažnai nori kelto – romantiškiau atrodo.

Ar galima sukomplektuoti kelių žmonių siuntinius į vieną reisą?

Žinoma. Tai netgi efektyviau. Vienam – sofa, kitam – keturios dėžės, trečiam – motociklas beveik. Viskas telpa, visi sumoka mažiau. Tik bėda – jei vienas vėluoja su pakrovimu, vėluoja visi. Buvo toks reisas į Brisolą – vienas klientas nepasirodė dvi valandas. Likę du pyko ant mūsų, nors mes nieko nepadarėm. Tai toks socialinis eksperimentas – ar pasitikite nepažįstamais? Jei taip – puiku. Jei ne – pirkite visą mašiną. Tada ramu, bet brangiau.

Pabaigai – kas tikrai svarbu

Ar pristatote tiesiai į butą Londone, ar paliekate kieme?

Teoriškai – į duris. Praktiškai – priklauso. Jei tai penktas aukštas be lifto – aš vairuotoją siųsiu, bet jis vienas nenusinešia sofos. Nebent samdysite pagalbininką. Mes galim pasiūlyti du vyrukus, bet tai papildomas mokestis. Dažniausiai – iki namo durų arba kiemo vartų. Jūs pasiimate toliau. Londone laikas – pinigas. Jei aš užtruksiu 40 minučių su nešimu – vėluoju pas kitą klientą. Tai būna ir taip, bet planuokite. Būna jautresnių vežėjų, kurie neš iki buto, bet tada jie neturi kitų užsakymų.

Ką reiškia „express pristatymas“, kai kalbama apie didelius siuntinius?

Reiškia, kad nevogsime savaitę važinėdami po Vokietiją su jūsų sofa. Iš karto į tašką A, tada B. Be tarpinių sandėlių. Greitas pristatymas į Angliją mikroautobusu reiškia tiesioginį reisą per 2-3 dienas. Ne per dešimt. Ne per savaitę. Express nereiškia skrydis lėktuvu – per didelis ir per brangus krovinys. Tai tiesiog prioritetinis maršrutas. Bet jei manote, kad rytoj devintą jau pristatysim – čia jau ne express, o stebuklas. Tokių neatliekam. Realistai esam.

Koks pats svarbiausias patarimas žmogui, pirmą kartą siunčiančiam daiktą į UK?

Nepasitikėkite tuo, kuris žada viską, nieko neklausia ir kaina dvigubai mažesnė. Tai arba apgaulė, arba bus paslėptų mokesčių. Siųskite nuotraukas, klauskite apie draudimą, paklauskite vairuotojo vardo. Jei viskas sklandu – pusė darbo padaryta. Ir dar – neužmirškite, kad po Brexit Anglija nebe ES. Popieriai svarbūs. O jei nežinote, ar reikia eksporto deklaracijos – klauskite. Geriau kvailas klausimas dabar nei bauda vėliau. Aš čia jau gal per daug kalbu, bet taip yra.

Greitas didelių siuntinių pristatymas į Angliją mikroautobusu – ne raketų mokslas, bet reikalauja supratimo ir sąžiningumo iš abiejų pusių. 15 metų kelyje išmokau, kad pigiausias pasiūlymas retai būna geriausias, o dokumentai po Brexit yra šventi. Jei rinksitės vežėją, rinkitės tą, kuris nebijo atsakyti į nepatogius klausimus. Mikroautobusas – tai laisvė ir greitis, kai jį valdo žmogus, kuris žino, kad tarp Vilniaus ir Londono yra ne tik kilometrai, bet ir pasitikėjimas.