Geriausia kaina mikroautobusų transportui į Angliją dabar pat – ar tikrai žinai, ko ieškai?

Dvidešimt treji metai kelių, krovininių mikroautobusų, pasienių ir klientų, kurie skambina penktadienį vakare su prašymu „rytoj išvažiuokit, nes skrydis antradienį“. Žinau, kaip atrodo tas tikslus puslapis Google paieškoje „geriausia kaina mikroautobusų transportui į Angliją dabar pat“. Visi nori sutaupyti. Aš pats irgi norėčiau mokėti mažiau už degalus. Bet kartais ta „geriausia kaina“ slepia perpildytą mikriuką, be draudimo važiuojantį vairuotoją arba savaitę trunkančias derybas dėl dviejų šimtų eurų, per kurias prarandi nervus. Šiame tekste – ne šūkiai iš reklaminio lankstinuko, o atsakymai, kurie padės nepasiklysti rinkoje, kurioje aš sukuosi jau du dešimtmečius.

Kainos – kai skaičiai ne visą istoriją pasako

Kiek dabar kainuoja mikroautobusas į Londoną?

Na, žiūrėk. Šiai dienai pilnas perkraustymas iš Lietuvos į Londoną maždaug nuo 900 iki 1400 eurų. Jei už Londono – Barkingas, Lutonas – gali brangti šimtu. Į centrą su mūsų mikroautobusu, kurio ilgis apie keturis metrus, kainuos kitaip nei į kokį Essex. Jei tau sako 600 eurų už pilną perkraustymą, tai arba be draudimo, arba mikriukas perkrautas tiek, kad arkų nematysi. Kuro kaina nekrenta, o pasiekus JK dar reikia mokėti už mokamus kelius. (turiu galvoje kelius, ne tiltus, mintys bėga) Realistinė kaina leidžia vairuotojui normaliai pavalgyti pakeliui.

Ar galiu gauti dar pigiau, jei sutinku laukti?

Gali. Tai dalinis krovinys. Susidedi į mikroautobusą su dar vienu klientu. Suma krenta iki 400-600 eurų. Bet lauksi – savaitę, gal dvi. Aš turėjau pernai: ponia iš Panevėžio vežėsi sofą ir dvi dėžes. Sutaupė pusę kainos. Tik sutartis buvo, kad važiuosim, kai pilnas. Prasukus tris savaites ji skambino pikta. Aš jai sakiau – rinkotės dalinį. Ant palubės tų dėžių niekas nepirko. Ji pagaliau suprato. Jeigu tau neskubu – taip, kaina bus mažesnė. Skubantiems – nevariantas.

Kodėl vienoje įmonėje 800, o kitoje 1400 eurų?

Čia tas pats, kaip su BMW – lyg ir mašina, o viduj viskas kitaip. 800 eurų dažnai gauni „vairuotoją su mikriuku ir tegu Dievas padeda“. Draudimo gali nebūti. Krovimo darbai – jei vairuotojui nebus tinginys. 1400 – čia jau gali būti mokesčiai, draudimai, vairuotojai keičiasi kas aštuonias valandas. Aš nesakau, kad pigu blogai. Būna sąžiningų jaunų vaikinukų. Bet 24 metai pamokė: jei kaina žemiau rinkos vidurkio per ketvirtadalį, kažkur kainą nusuko. Klausk, ką gauni už tuos 800.

Ar degalų kaina tikrai taip stipriai keičia kainą?

Nešimtu procentu tikras, ar tai pagrindinis faktorius, bet kai dyzelis pašoko virš pusantro euro, mes branginome 10-15 proc. Dabar kuras kiek atslūgo, bet kainos nekrito taip smarkiai. Nes reikia draudimo, leidimų į Londoną, remonto, padangų. Kartais klientas sako: „Na bet gi dyzelis atpigo!“ O aš galvoju – o algos, o remontas? Taip, kuras svarbu, bet jis ne vienintelė dedamoji. Jeigu vežėjas žemina kainą vien dėl kuro – kažką sumažina kitur. Paprastai tai būna miegas arba draudimas.

Ką reiškia „pilnas krovinys“ ir „dalinis krovinys“?

Pilnas krovinys – mikriukas tavo daiktams. Užsoki datą, jis atvažiuoja, krauna ir važiuoja. Tu šeimininkas. Dalinis – dalijiesi vietą su kažkuo. Renka iš kelių adresų Lietuvoje, iškrauna keliuose Anglijoje. Pigiau? Taip. Bet laikas tavo priešas. Kartais Luko iš Klaipėdos ir Monikos iš Birmingamo daiktai važiuoja kartu. Jie nieko bendro neturi, tik taupo. Aš pats dalinius vežu, kai neturiu pilno. Būna dienų, kai mikriukas beveik tuščias, o būna – atmetu tris klientus. Rinkis pagal tai, kas svarbiau: pinigai ar greitis.

Ar reikia mokėti iš karto visą sumą?

Dažniausiai – avansas prieš išvykstant, likutis pasiekus arba iškrovus. Taip sutarta rinkoje. Yra įmonių, kurioms reikia visko iš karto, ypač jei kaina žemesnė nei įprasta. Aš prašau 30 proc. avanso, kitą dalį – kai matome Temzę. Buvo atvejų, kai žmonės atsisako mokėti pasiekus, kai pamato įbrėžimą ant sofos. Tada nemalonūs pokalbiai ant šaligatvio, kuriuos aš, būdamas per senas, vengiu. Avansas saugo abu. Jei vairuotojas prašo visos sumos prieš pamatydamas daiktus – signalas. Neišduok pinigų aklai.

Mikriukai – kas telpa, kas ne, ir kaip ten gyvena daiktai

Kiek kilogramų telpa į standartinį krovininį mikroautobusą?

Ford Transit arba Mercedes Sprinter pakelia 1200-1500 kg. Bet svarbu ne svoris, o tūris. Kartais penki maišai drabužių – lengva. O kartais šešių metrų sofa, kurią reikia sukti kaip špagatą pro duris. Svoris lieka mažas, o erdvės nėra. Aš skaičiuoju kubiniais metrais. Klientas sako: „Mano daiktai tik trys šimtai kilogramų!“ Gerai, bet jei tai granito plytos – penki kvadratai užimta. Mikroautobusas ne svarstyklės. Jei abejonių – nufotografuok ir atsiųsk. Aš pasakysiu, ar tiks.

Ar galiu vežtis su savimi augintinį keleivinėje vietoje?

Techniškai, jei registruotas keleiviniam – taip. Bet mūsų krovininiai neturi keleivių vietos apart vairuotojo. Gyvūnas keliauja kaip krovinys – narve, saugiai, su vandeniu. Katės klykauja pirmas dvi valandas. Šunys... priklauso. Turėjau labradorą, kuris miegojo kaip karalienė, ir čihuahua, kuris drebėjo kaip klevas. Jei kanarėlė – prašau be garsų. Rimtai. Muitinė gali paklausti veterinarinių dokumentų. BIP puslapis turi kodus, aš ne visus mintinai moku. Geriau perspėk pervežėją iš anksto.

Kas būna, jei daiktų daugiau nei tilpo?

Tiksliau klausti – kas bus, nes taip beveik visada būna. Klientas sako: „Man tik trys dėžės“, o ten trys dėžes, sofa, dviratis, devynių aukštų kaktusas. Jei telpa – kraunam, bet kaina auga. Jei netelpa – ieškome antros mašinos arba atiduodame nereikalingus. Buvo Kaune – paskutinę minutę ištraukė seną šaldytuvą. „Pamiršo“. Mikriukas iki lubų prikrautas. Teko palikti kieme. Fiksuotos kainos – tik jei daiktai sutampa su sutartimi. Kitaip deramės gyvai. Būna. Paklausk savęs: ar pats žinai, ką krauni?

Ar verta dalintis mikroautobusu su kitais klientais?

Pinigine – taip. Psichologiškai – ne visada. Imaginuok: tu vežiesi vaikų žaislus. Kitas klientas veža metalo laužą. Jei tvarkingai supakuota – problemų nėra. Bet jei jo daiktai neturi padėklų ir mikriukas tampa dėžių kalnais ant tavo sofos? Aš stengiuosi atskirti – minkšti prie minkštų. Bet važiuojant į JK kartais mikriuke keturi skirtingi gyvenimai. Kartais baigiasi gerai, kartais vienas išsinervina. Daliniai kroviniai į Angliją – ekonomiškas variantas. Rizikuoji – sutaupai. Aš mėgstu kai visi informuoti, tada mažiau barnių.

Kaip žinoti, kad mano daiktai neturės keliauti per tris šalis?

Klausk maršruto. Jei pervežėjas sako: „Važiuojame per Lenkiją, Vokietiją, Olandiją“ – klausk, kodėl ne tiesiai. Kartais logiška: rinkimas Paryžiuje, nuleidimas Briuselyje. Bet jei tavo daiktai iš Vilniaus važiuoja į Taliną, nes „ten kitas klientas“, o paskui į Varšuvą – tu sumoki laiko ir nugnezdėjimų. Aš važiuoju tiesiai: Lietuva-Polska-Vokietija-Belgija-Channel-Londonas. Tie, kurie suka žiedus po Europą, kad surinktų krovinių – jie ir turi „geriausią kainą dabar pat“. Patikėk, tavo sofai nepatiks Karaliaučius per gruodį.

Popieriai, draudimai ir kas nutinka, kai bėda

Ar CMR reikia, kai vežu asmeninius daiktus į Angliją?

CMR – tarptautinė važtaraštis. Asmeniniai daiktai – pilka zona. Aš vis tiek darau. Nes jei policininkas kelyje klausia „Ką vežate?“ – „Asmeninius daiktus“ be popieriaus skamba neįtikinamai. CMR rašome sąrašą: 15 dėžių, sofa, dviratis. Tai saugo mus abu. JK sienos, nors nebe ES, reikalauja aiškumo. Dokumentas rodo, kad tai perkraustymas, ne prekyba. Ne visi taip dirba. Kai kurie duoda tik ranka rašytą lapelį. Aš tokiems nelinkiu pasienyje. Geriau turėti popierių, nei aiškintis gestais.

Ką daryti, jei JK muitinėje stabdo ir prašo atidaryti visas dėžes?

Po Brexit taip pasitaiko dažniau. Jei veži namų apyvokos daiktus – turėtų būti ramu, jei nesi naujas emigrantas su penkiais kompiuteriais pardavimui. Muitininkai turi nosį. Turėjau klientą: dėžėje „knygos“, o viduje dvidešimt telefonų. Sustojome Doverio. Teko mokėti muitą ir delspinigius. Patarimas: pakuok sąžiningai. Jei nauji daiktai be pakuotės – gali tekti įrodinėti, kad tavo. Mano patirtis: naujas dviratis? Nuimk kainą, apsauk naudoto popieriumi. Rimtai. Mažiau galvos skausmo pakeliui.

Ar privalomas draudimas kroviniui, ar tik bluffas?

Ne bluffas. Bet rinkoje pilna tų, kurie veža be draudimo. Ko tai reiškia? Jeigu mašina degs – gausi atsisveikinimą ir tiek. Mes draudžiame kiekvieną kelionę. Kaina įeina į pasiūlymą. Bet yra vežėjų, kurie sako: „Jūs pats drauskite“ – tai nonsensas. Tu neapdrausi daiktų svetimoje mašinoje. Mačiau, kaip prie Lilio lijo, mikriukas nuslydo, dvi spintos sudužo. Klientas be draudimo būtų verkęs. Taip, draudimas pakėlė kainą keliolika eurų. Bet verčiau tai nei du tūkstančiai nuostolio.

Ar galiu pats pakuoti dėžes, ar privalo pervežėjas?

Gali pats, ir netgi rekomenduočiau, nes tu žinai, kas viduje. Mes galime supakuoti, bet kainuos. Jei pats pakuoji – naudok dvigubo sluoksnio kartoną. Mačiau, kaip batų dėžės ar sulčių kartonai subyra jau pakeliant. Tada kaltas vairuotojas. Pakuok taip, lyg tuo daiktu naudotumeisi metus – vibracija kelyje į Londoną žiauri. Popierius, burbulų plėvelė, tarp indų. Jei tingi – mokėk mums. Bet savo daiktus geriau sutvarkysi nei vaikinas, kuris skuba į kitą objektą Kupiškyje.

Kelias – žemėlapyje jis trumpas, realybėje kitas

Kiek realiai trunka kelias nuo Vilniaus iki Londono mikriuku?

Teoriškai – 24 valandos be sustojimų. Realybė – 32-40 valandų vairavimo. Plus miegas. Vairuotojai privalo ilsėtis kas aštuonias valandas. Aš nebedarau reisų pats, bet mūsų vaikinai važiuoja poromis arba su ilgesnėmis pertraukomis. Kartais pasienyje Lenkijoje – valanda. Kartais keltas vėluoja dėl audros. Kartais M25 aplink Londoną stovi kaip Gedimino prospektas šventadienį. Jeigu žada per 24 valandas pristatyti sofą iš Kauno į Birmingamą – arba turi teleportą, arba meluoja, arba be miego važiuos. Nei vieno nerekomenduočiau.

Ar vairuotojai tikrai gali važiuoti be poilsio?

Negali. Yra tachografai. Aš atvirai: jei pervežėjas sako, kad jo vyrai „kieti ir nemiega“ – pabėk. Tolei. Per 24 metus mačiau du rimtus įvykius dėl miegančio prie vairo. Vienas baigėsi sudaužytu šonu, kitas – tragiškai. Mūsų vairuotojai keičiasi kas aštuonias valandas arba naktį miega. Poilsis kainuoja. Viešbutis Vokietijoje. Jei ieškai geriausios kainos į Angliją ir randi tokią be vairuotojo miego – tavo daiktas vežamas devynmyliais batais. Nežinau, ar to nori.

Kas jei mikroautobusas tiesiog suges viduryje Vokietijos?

Skambinama. Padangą pakeis, o jei variklis – reikia serviso. Geros įmonės turi sutartis visoje Europoje. Blogiausios – skambina klientui: „galit palaukti tris dienas?“. Turėjau atvejį prie Štutgarto – gedo keltuvas. Teko atsivežti vietinį kraną. Klientas to nepajuto, tik vėlavo šešias valandas. Jei pervežėjas turi vieną seną mikriuką ir jokių atsarginių planų – tavo daiktai gali užstrigti Vokietijos kaime neapibrėžtam laikui. Klausk iš anksto: kas bus, jei suges? Jei tyli – atsakymas akivaizdus.

Ar dažnai būna vėlavimų dėl oro ar kelių?

Žiemą taip. Praeitą žiemą Belgijoje snygis padarė kamštį, pavėluvom dvylika valandų. Klientas suprato. Būna keltai neplaukia dėl audros, būna Prancūzijoje fermeriai blokuoja kelius – matėm 2023. Londone slogu lyjant. Jei audra ir keltai stoja – dienos krenta. Planuok atvykimą su dviem dienų atsarga. Jei nuomos sutartis – nesakyk: „būsiu tiksliai šeštadienį 14 val.“ Sakyk „planuojame savaitgalį“. Taip visiems ramiau. Kelias Google žemėlapyje trumpas, gyvenime – kitas reikalas.

Kodėl kai kurie vežėjai vengia nuvažiuoti į centrą?

Londono centras – mokami keliai, LEZ, ULEZ, siauros gatvės. Kai kurie mikriukai netelpa tarp stulpelių. Aš pats nukentėjau Camden Town – įvažiavau į vienpusę, reikėjo atbulai penkis šimtus metrų. Dabar jei adresas viduje, siūlau saugomą aikštelę arba stabtelėti ten, kur galima. Kai kurie vežėjai išleidžia pakraštėlyje ir sako: „toliau pats“. Ne dėl tingėjimo. Dėl baudų. Londone už netinkamą įvažiavimą bauda suvalgo pusę kelionės pelno. Atsargiai su centru. Ypač jei pianinas.

Pigiau ne visada reiškia geriau – apie sukčius ir ne tik

Kaip atpažinti, kad kaina žemiausia tik todėl, kad nepilnai apkrautas mikriukas?

Jei pervežėjas turi mašiną, kuri važiuoja netoli tavo miesto, pigiau pasiūlys, nes papildomas krovinys – papildomas pelnas. Tai backload. Normalu. Bet jei be plano renka daiktus iš penkių miestų, o paskui bando sutalpinti – tavo stiklinis stalas glaudžiasi prie kažkieno žibalo kanistrų. Mačiau tokią „geriausią kainą“. Kainavo pusę normos, bet klientas gavo kėdę su įbrėžimais. Klausk: kodėl taip pigu? Jei atsakymas „tokia akcija“ be logikos – pavojaus varpai. Niekas neveža šventumo iš geros širdies du kartus pigiau.

Ar tikrai egzistuoja „paslėpti mokesčiai“?

Yra tokių įmonių, kurios sako 700, o paskui prideda kuro papildomą mokestį, mokestį už liftą, šeštadienį. Aš nepalaikau. Mano kaina fiksuota. Bet rinkoje yra visko. Kartais prideda „muito formalumus“, nors muito nėra. Kartais – kelių mokestį atskirai, nors jis privalo būti įskaičiuotas. Skaityk sutarties smulkųjį šriftą. Arba klausk žodžiu ir paprašyk patvirtinti el. paštu. Žinau du vaikinus, kurie skelbiasi pigiai, o ant vartų pareikalauja dar trijų šimtų. Ne kiekviena įmonė tokia. Bet jų yra. Budėk.

Ką daryti, jei vairuotojas pareikalauja primokėti prie vartų?

Ne mokėk. Jei nebuvo sutartyje – ne. Girdėjau istorijų, kai vairuotojas pasiekęs galutinį tašką sako: „arba šimtą, arba iškraunu kieme“. Tai šantažas. Rimtų įmonių to nebūna. Jei atsitinka – filmuok, turi sutartį. Aš savo klientams sakau: jei kas keisto kelyje – skambink man asmeniškai, neaiškink su agresyviu vairuotoju. Kartais jie paima užsakymą iš po kitos įmonės ir bando antrą algą pasidaryti. Neprofesionalu. Sutartis aukščiau. Jei kaina pasikeičia be tavęs paklausus – tai gatvės turgus, ne pervežimas į Angliją.

Kodėl kartais geriau mokėti brangiau, nei rinktis „akcija tik šiandien“?

Greitas sprendimas – greitesnis gailėjimasis. Per 24 metus mačiau: akcijų medžiotojai dažnai nepasiteisina. Jei tau sako „vienintelė vieta šią savaitę už 600“ – spaudimas. Nepaklausi apie draudimą, nepasižiūri sutarties. O mašina pasenusi, be žieminių padangų. Brangesnė kaina reiškia planavimą, draudimą, sąžiningą vairuotoją, pagalbą pakeliui. Tai ne permoka. Tai draudimas nuo streso. Labiau pasitikiu klientu, kuris klausia daug, nei tuo, kuris meta pinigus ant stalo. Antras variantas skamba patraukliai, bet naktimis nemiega.

Paskutiniai patarimai prieš paskambinant

Kiek laiko prieš reikia užsakyti transportą į Angliją?

Idealu – dvi savaitės. Realu – savaitė. Būna skubių, kai skambina antradienį: „ketvirtadienį turiu būti Londone“. Kartais surenkam, jei turim tuščią mašiną. Bet kaina tada kyla. Ne todėl, kad noriu apiplėšti – laužau kitus planus. Ruduo, prieššventis – visi veža. Tada net mėnuo prieš kartais maža. Žiemą lengviau. Venk paskutinio penktadienio mėnesio. Tada visi skuba, vairuotojai užimti. Jei tavo data lanksti – pasakyk. Galiu pasiūlyti geresnę kainą antradieniui nei penktadieniui, jei mikriukas jau tuo maršrutu važiuos.

Ką turiu pasakyti telefonu, kad gauti tiksliausią kainą?

Adresas A, adresas B. Ar yra liftas. Kiek dėžių ar baldų. Ar kas sunkaus – seifas, marmuras. Data ir lankstumas. Ar reikia pakavimo. Aš pirmiausia klausiu: iš kur į kur. Tada jau matau maršrutą. Jei sakai „gumulas daiktų“ – nežinau. Gumulas gali būti golfiniukas, gali būti dviejų kambarių butas. Fotografijos padeda. Kuo daugiau info – tuo tikslesnė kaina. Ir nebijok pasakyti biudžeto. Jei turi 800 eurų, pasakyk. Pasakysiu, kas įmanoma, o kas ne. Nemeluosiu. Per dvidešimt ketverius metus išmokau, kad melas grįžta bumerangu. Kartais netgi dvigubu.

Išvada

Tiesą pasakius, geriausia kaina mikroautobusų transportui į Angliją dabar pat – tai ne skaičius ekrane. Tai balansas tarp tavo daiktų saugumo, proto ramybės ir sąžiningo atlygio žmogui, karius tuos daiktus pergabena per pusę žemyno. Eik, klausk, lygink. Bet kai vilios per daug geras pasiūlymas – prisimink: už per mažai padarytas darbas paprastai kainuoja dvigubai pataisyti. Aš dirbu šitoje rinkoje jau beveik ketvirtį amžiaus. Ir vis dar matau, kad sąžiningumas pasiekia Angliją greičiau nei daugelis mikroautobusų.