Geriausia kaina krovinių pervežimui į Angliją: apie asmeninius daiktus be iliuzijų

Jau daugiau nei dvidešimt metų vežioju daiktus iš Lietuvos į Angliją ir atgal. Prisiekiu, pirmas klausimas, kurį išgirstu iš beveik kiekvieno kliento, skambinančio dėl asmeninių daiktų pervežimo: „kiek kainuoja?“. Ir aš jų visai nepapeikiu – visi nori geriausios kainos. Bet štai kas per tuos metus įsitikinęs: pigiausias variantas neretai būna pats brangiausias, jei tavo sofa atsiranda kažkur vidury Anglijos magistralės, nes transportas sugedo, o vairuotojas pateikia sąskaitą už remontą. Paprasčiausiai papasakosiu, kaip viskas iš tikrųjų veikia ir kur galima nurėžti nereikalingas išlaidas.

Kainos ir kodėl vienodų nėra

Kiek maždaug kainuoja pervežti standartinę studijos baldų rinkinę į Londoną?

Na, žiūrėk. Jei kalbam apie mažą butą – sofa, lova, spinta, kelios dėžės – tai kainos svyruoja nuo trijų šimtų iki aštuonių šimtų eurų. Arčiau tūkstančio būna, jei reikia kelti daiktus iš ketvirto aukšto be lifto. Atvežimas į centrą – irgi brangiau, nes parkavimas Londone tragedija. Turiu draugų, kurie veža pigiau, bet jie dažniausiai neturi normalaus draudimo. Tai jei suges fūra, tavo daiktai – tarsi oras. Brangesnė įmonė dažnai turi sutartis su vairuotojais ir žino, kur pailsėti, kad baldai nejauktų.

Ar galiu sumokėti mažiau, jei sutinku laukti ilgiau?

Žinoma, tai vadinasi dalinis krovinys. Pakraunam tavo dėžes į fūrą, kurioje dar vietos yra kitiems – dažnai lenkų, latvių daiktai iškeliauja kartu. Palauksi savaitę-dvi, bet sutaupysi trečdalį, kartais pusę kainos. Tikrai verta, jei neskubi. Kartą vežiau vaikinui senelės servizą tokiu būdu – truputį nerimavau, bet viskas atvyko sveika. Tik nepamiršk: jei turi vertingą elektroniką, geriau ne taupyti – daliniame krovinyje daiktai perkeliami. O servizas – vat, burbuliukai padėjo.

Kodėl viena įmonė prašo 400, o kita 900 už tą patį krovinį?

Čia toks dalykas... (atsiprašau, telefonas skamba, nors ir rašau) – todėl kad paslaugos skiriasi. 400 gali būti tik su didele žvaigždute: be pakavimo, be draudimo, be kėlimo. 900 – su viskuo. Mačiau atvejų, kai klientas paėmė pigiausią variantą, o paskui vairuotojas pareikalavo dar šimto grynųjų už kėlimą, nes „mano nugarai reikia“. Rimtai. Skaitosi smulkiau, klausyk, kas įskaičiuota. Ir dar – ar kaina galutinė. Tai labai svarbu.

Kada kaina būna mažiausia – žiemą ar vasarą?

Žiema, absoliučiai. Nuo lapkričio iki kovo visi taip nori, kad vežtume pigiau. Vasara – baisu. Birželis, liepa – visi studentai grįžta, visi emigrantai kraustosi, kainos šokteli net per trisdešimt procentų. Bet žiemą gali būti sunku su laiku, nes rūkas Doverio sąsiauryje kelis kartus stabdo keltus. Kartais ir sniegas Prancūzijoje. Tai sutaupysi, bet gali pavėluoti. Kartais taupančios mamos prašo vežti sausį – ir aš sakau, kad žinoma, tik neskaičiuokit dienų. Atvažiuos, kai atvažiuos. O vasarą planuok iš anksto.

Ar galiu derėtis dėl kainos?

Visko buvo. Šiaip kainos fiksuotos, bet jei turi lankstumo – pvz., gali atvežti daiktus į mūsų sandėlį Vilniuje vietoj to, kad pasiimtume iš Tauragės – sutarsim. Arba jei turi draugą, kuris irgi kažką vežasi tuo pačiu metu į tą patį miestą. Tada galima pakalbėt, gal net kokį penkiasdešimt eurų nukapsi. Bet jei skambini ir tiesiog darai komplimentus – na, malonu, bet nuo kainos nenurėšiu. Tiesioginė nauda man ir tau – štai kas veikia. Aš ne parduotuvė, bet ir ne labdara.

Pakavimas – čia visi klysta

Ar tikrai turiu vynioti kiekvieną puodelį atskirai?

Ne, aš ir pats to nedaryčiau – per daug laiko. Bet padėk į dėžę, suvyniok į popierių bent jau sluoksniais. Aš sakau: tarp puodelių – sluoksnis popieriaus. Jei tai porcelianas iš močiutės – vyniok atskirai. Kartą vežiau vaikinui visą jo taurių kolekciją – jis supakavo į laikraščius. Atvykus į Birmingemą (taip, Birmingemą, ne Birmingamą, nors auginti tas pats) – trylika iš dvidešimt buvo trupiniai. Popierius negerai sugeria smūgius. Geriau putplastis ar antklodės.

Kas atsitiks, jei paliksiu daiktus be pakavimo?

Vairuotojai nėra stebukladariai. Fūra kruta, stabdo, greitėja. Nesupakuota kėdė subraižys tavo stalą, kuris irgi nesupakuotas. Mačiau lovą, kuri atvažiavo su ruda juosta – kažkas paliko varžtų krūvą tiesiai ant čiužinio. Ko tu tikiesi? Jei nėra pakavimo, draudimas gali numoti ranka. Rimtai. Jie turi išlygą: tinkamai supakuotas. Tai jei sutaupysi ant popieriaus, bet prarasi baldus – skaičiuok pats.

Koks patikimiausias būdas supakuoti didelius baldus?

Antklodėmis, pledais, o po to – sandariai lipnia juosta. Aš žinau, kad atrodo primitivu, bet veikia. Ypač kampai – ten didžiausia rizika. Mat pervežimas į Angliją trunka ilgai, ir daiktai slankioja, nors atrodo, kad stovi. Kartą vežėm spintą – pamiršom kampą apsaugoti. Atvežėm tiesiog... su nuosėda. Klientas be žodžių atsisuko. O juk tiesiog reikėjo popieriaus ritinio ir juostos. Kartais pats apima pyktis, kai taip nutinka.

Ar man reikia pirkti dėžes, ar gali maišus?

Maišai – blogiausia. Neadarau taip. Naudok dėžes, dvigubo sluoksnio. Maišai plėšiasi, o juose daiktai slankioja kaip marškoniai skalbimo mašinoj. Per tą patį krovinių pervežimą maišai gali nutrūkti, turinys išbyrėti ir kur tau surinkti po to? Kieto plastiko dėžės – geriausia, jeigu žinai, kad reikės sandėliuoti. Kartonas pigiau. Bet geriau jau kartonas nei maišas. (Aha, aš pats kartais dar sakau „maisiniai“ – ups, ne, „vartiniai maišai“. Ne, ne taip.)

Kaip pažymėti dėžes, kad nieko nepamestų?

Rašyk storu markeriu ant šono – ne ant viršaus, nes dėžės bus viena ant kitos. Numeruok. Aš kiekvienam klientui siūlau: kambario pavadinimas ir trys pagrindiniai daiktai, kad žinotum, kur ieškotis. „Miegamasis – patalynė, knygos, lempa“. Kai atvažiuoji pavargęs į naujus namus Londone, paskutinis dalykas, kurio nori – atidarinėti dvylika dėžių ieškant dantų šepetuko. Arba dokumentų. Šitas dalykas atsiperka šimteriopai. Patikėk, mačiau žmones be ašarų tik todėl, kad dėžės buvo aiškiai pažymėtos.

Dokumentai ir raudonoji juosta

Ar man reikia kažkokių popierių vežant asmeninius daiktus?

Taip, reikia sąrašo. Nebrangiai, bet reikia. Anglijos muitinė (na, dabar jie patys sau per Britaniją, bet... nu, supranti) nori žinoti, kas viduje. Jei daiktai seni, naudoti – paprastai be muito. Bet turi parašyti, kad tai asmeniniai daiktai, turėti pakankamai gyvenimo ten įrodymų. Kartais paprašo nuomos sutarties ar darbo laiško. Aš neoficialiai galiu pasakyti – jei daiktai nauji dėžutėse, bus įdomu. Tai geriau neskubėk pirkti technikos prieš kraustymąsi.

Kiek laiko daiktai gali būti muitinėje?

Paprastai pralekia greitai, jei dokumentai tvarkingi. Bet drįstu pasakyti, kad buvę ir savaitei iki dviejų. Ypač po to, kai viskas pasikeitė dėl... nu, Brexit, aišku. Kartą krovinys strigo dėl banalaus dalyko – klientas pamiršo pasirašyti vieną lapelį. Vieną! Tas popierėlis guli kažkur, o tavo sofa – pasienio sandėlyje. Todėl aš visada kartoju: pasirašyk viską, nufotografuok, pasitikrink elektroniniu paštu. Nes paskui bus faktas.

Ar galiu siųsti maisto produktų?

O čia aš nebežinau šimtu procentų, kad galiu pasakyti... Ką tik pagalvojau, kad kažkas pasikeitė sausio mėnesį. Anksčiau – ne, negalima. Dabar... gal biški kieto sūrio? (Nenoriu meluoti.) Geriau nekrauti. Aš asmeniškai atsisakau vežti maistą – per daug galvos skausmo. Jei randa, gali užlaikyti visą krovinį. O tau reikia to rizikuoti dėl dešimt kilogramų bulvių? Nemanau. Palik mamai, arba išdalink kaimynams. Sutaupysi nervų.

Kokia yra ta muitinė vertė, kurią reikia nurodyti?

Realią naudotų daiktų. Nenoriu čia nieko mokyti apgauti, bet jei tavo sofa pirkta prieš trejus metus už tūkstantį, o dabar verta du šimtus – rašyk du šimtus. Aišku, ne nulį. Nes tada prasidės klausimai. Aš matęs klientą, kuris visą butą įvertino penkiais tūkstančiais. Muitininkai juokėsi – o gal ir ne, bet paėmė tą skaičių. Geriau realiai, su nuotraukų įrodymu. Rimtai, pasidaryk nuotraukas prieš pakuodamas. Pasitarnaus.

Ar galiu įdėti augalų į krovinį?

Ne. Augalai – muitinė katastrofa. Anglijiečiai saugo savo sodininkystę kaip aukso gyslą. Tavo fikusas ar pomidorų daigas gali atnešti kokią ligą, ir tada... baigtas filmas visam kroviniui. Aš draugui į Norwich... ar į Bristolį? (Ne, tikrai į Norwich.) – bandžiau pasakyti, kad geriau atiduoti seseriai. Jis nesupakavo – manė, kad niekas nepastebės. Pastebėjo. Laimei, tik išmetė augalą, o ne baudė. Bet geriau ne.

Kas gali nepasisekti – realybė

Kas bus, jei vairuotojas pavėluos savaitę?

Dešimt kartų pasitaiko. Fūros stringa, gedimai, orai. Ypač žiemą, kaip sakiau. Turi trenkti į galvą, kad tavo daiktai nėra vieninteliai pasaulyje. Jei renkiesi dalinį krovinį – savaitės į šią ar tą pusę – normalu. Bet jei esi paslėpęs terminą, kai išvyksti pats – tai problemos. Aš patariu: nes planuok taip, kad tau daiktai nereikalingi savaitę prieš ir savaitę po numatomos datos. Tada viskas bus gerai, o ir nervai sveikesni.

Ar tikrai mano daiktai bus vieninteliai fūroje?

Jei mokėsi už pilną krovinį – taip. Jei dalinis – ne, ir nesigailėk. Tai norma. Per krovinių pervežimą į Londoną, Birmingemą ar kur ten – efektyviausia sukrauti kartu. Mes atskiria medžiagomis, bet erdvė bendra. Prieš dvidešimt metų taip nebuvo – važiuodavai vienas, tuščias. Dabar degalų kainos, aplinkosaugos reikalavimai... logistiškai beprotybė vežti vieną dėžę atskirai. Tai jei tau tai nepriimtina – mokėk daugiau. Arba tiesiog suprask, kad taip veikia.

O jei mano daiktai apdaužys kažko kito daiktus?

Tada kalti tie, kas blogai supakavo. Rimtai. Mes tikrinam, ar stabiliai pastatyta. Bet jei tavo asmeninių daiktų pervežimo metu dėžė su stiklu krito ant kaimyninio pianino – aiškinkis su draudimu. Mes stengiamės atskirti, bet fūroje viskas juda. Todėl patikimiausias dalykas – tvirtai supakuoti savo. Nes jei tavo nepririšta kėdė nučiuoš per visą saloną – nu, atsiprašau, bet tu pats kaltas. Nors fūros ir susirišamos, bet kelias ilgas.

Ką daryti, jei gavau daiktus sulūžusius?

Fotografuok iškart. Ne rytoj, ne po savaitės – čia pat, prie durų. Tvarkingai supakuotų daiktų pažeidimai – draudimo reikalas. Bet štai tamsioji pusė: kai kurios įmonės pasiūlo tokią kainą todėl, kad neturi normalaus draudimo. Tada jie gražiai atsiprašo, o tu stovi su dviem pusėm stalo. Todėl prieš perkraustymą pasitikrink CMR draudimą. Ir nepasirašyk, kad gavai tvarkingai, jei dar nepatikrinai. Būna spaudžiama greičio dėlei, bet nepasiduok.

Ar pasitaiko, kad daiktai tiesiog dingsta?

Retai, bet pasitaiko. Dažniausiai ne dingsta, o pasikrauna į kitą fūrą dėl klaidos. Praeitais metais nutiko – Vilniuje įkrautas krovinys dėl etikečių sumaišties atsidūrė Dortmunde vietoj Londono. Savaitę klientas nerimavo. Radom. Bet kad taip nutiktų – reikia kombinacijos. Paprastai viskas sekama, bet... žmonės dirba. Žmonės klysta. Tavo daiktai nėra iPhone'as, kurį kas nors nutūks. Tai dėl to ramiau, bet visada turėk sąrašą, nuotraukas.

Kaip neišsirinkti blogos kompanijos

Koks skirtumas tarp brokerio ir vežėjo?

Brokeris ieško tau vietos kažkieno fūroje jis gauna komisinius. Kartais tai gerai, nes turi pasirinkimą. Kartais blogai, nes jis nieko nekontroliuoja. Vežėjas turi savo vairuotoją, savo mašiną. Aš biški abejoju, ar galiu sakyti, kad vieni blogesni už kitus – visko būna. Brokeris gali rast geresnę kainą. Vežėjas gali pasiūlyt stabilumą. Svarbiausia – ar tu žinai, kas bus kontaktinis asmuo, kai kils klausimas. Nes jei brokeris pradingsta – problemos.

Ar galiu pasitikėti įmone, kuri prašo visos sumos iš anksto?

Atsargiai. Dalinis avansas – normalu, dvidešimt-trisdešimt procentų. Visa suma prieš pakrovimą? Šiaip keista. Aš dirbu taip: avansas, likutis prieš pristatymą arba gavus. Yra įmonių, kurios paima viską, o paskui atveža po mėnesio, nes nesusidėliojo logistikos. Arba išvis pameta daiktus. Geriau rinktis tuos, kurie turi realų ofisą, o ne tik gražią svetainę. Turbūt ne taip turėtų būti, bet internete pilna sukčių, atvirai tariant. Ne visų, bet pilna.

Ar svarbu, kad įmonė būtų iš Lietuvos, ar gali užsisakyti iš Anglijos?

Logiška pirma užsirasyti iš Lietuvos, jei daiktai dar ten. Anglijos įmonės veža į Angliją – taip. Bet lietuvių kompanijos dažnai turi daugiau lankstumo dėl kalbos, supratimo, kur tu gyvenai. Be to, lietuviai dažnai veža ir atgal, tai kroviniai pilnesni. Angliškos įmonės kartais brangiau, kartais pigiau, bet aiškinkis per vertėją. Aš asmeniškai renkuosi tą, kas arčiau mano daiktų. Bet žinai, Braitonas ar Klaipėda – daiktams vis tiek, svarbu – kad saugiai atvyktų.

Kaip suprasti, kad kaina per žema ir bus kažkokia apgavystė?

Instinktas. Jei 200 eurų už viso buto krovinių pervežimą į Angliją – tai ne kaina, o kvietimas į nelaimę. Realiai, vien kuras ir keltas kainuoja daugiau nei pusę tos sumos. Tada mąstyk: ką jie dar nuima? Draudimo? Kėlimo? Arba jie apskritai paima pinigus ir neatvažiuoja per tą laiką kai jau reikia. Jei skamba per gerai, kad būtų tiesa – taip ir yra. Patikėk manim, mačiau ašaras dėl tokių sumų.

Ar turėčiau skaityti sutartį visą ar galiu tik pasirašyti ten, kur pažymėta?

Skaityk. Bent pirmus du puslapius ir skyrių apie atsakomybę. Aš žinau, kad nenori, visi nenori. Bet ten parašyta, kiek jie moka, jei praranda sofą. Kartais stebuklingai mažai – kilogramo kaina. Tada tavo kompiuteris vertas trisdešimt eurų pagal sutartį. Supranti? Skaityk. Ir jei kažkas nesuprantama – klausk. Rimtai, klausk iki tol, kol suprasi. Nes pasirašius – visi tik mandagiai numos ranką ir pasakys, kad sąlygos aiškios. Taip jau yra. Tik nepasirašyk vėlų vakaro, kai akys merkiasi.

Ir vėl grįžtu prie pradžios – geriausia kaina krovinių pervežimui į Angliją nėra ta, kuri parašyta didžiausiais raidemis skelbimuke. Tai balansas tarp piniginės, tavo ramybės ir daiktų saugumo. Rinkis protingai, pakuok atsakingai ir netikėk stebuklais. Jei kažkas neaišku – rašyk ar skambink. O jei nuspręsi vežti pats – sveikinu, stiprybės kelionėje. Daiktai juk tik daiktai, bet daiktai turi atvykti sveiki. Sėkmės kraustantis.