Geriausi logistikos sprendimai mikroautobusais į Angliją jums

Jau dvidešimt dveji metai kaip sukuosi tarptautinių perkraustymų reikaluose, ir galiu pasakyti – geriausi logistikos sprendimai mikroautobusais į Angliją jums dažnai būna ne tie, kurie atrodo pigiausi ar blizgiai sureklamuoti. Žinau, kaip atrodo, kai žmogus pirmą kartą kraustosi pas mylimąjį į Londoną, arba kai reikia pervežti mažos įmonės archyvą į Birmingemą. Nėra čia vieno teisingo atsakymo. Yra situacijų. Kartais mikroautobusas – idealus, nes lankstus. Kartais – vienintelė išeitis. O kartais žmonės tiesiog nenori skristi su katėmis lėktuvu. Suprantu.

Pradžiamokslis ir kainos

Kiek maždaug kainuoja pervežimas mikroautobusu iš Lietuvos į Londoną?

Teorija paprasta: kuo daugiau daiktų, didesnis atstumas – tuo brangiau. Maždaug, jei pilnai užkrauni standartinį VW Transporterį iš Vilniaus į Londoną, galima galvoti apie sumą nuo septynių šimtų iki tūkstančio eurų. Šnekam apie pilną perkraustymą, ne tik sėdimą vietą. Mažiau negali būti, jei nori, kad vairuotojas pavalgytų kelyje ir nesivarytų be miego. Buvęs atvejis: klientai rado „fyrą“ už keturis šimtus, o paskui paaiškėjo, kad kuro mokestis „pamirštas“. Neatsitiktinai.

Ar tikrai reikia užsisakyti iš anksto, jei važiuoju tik su dviem lagaminais?

Ne visada, bet jei planuoji rugsėjį, kai studentai laksto kaip skruzdėlės, geriau negalvok, kad vietą rasi per dvi dienas. Vasarą mikroautobusai kimba greitai. Tavo keli lagaminai – niekis, bet jei pilnas, ką darysi? Teko matyti, kurie bando gauti vietą likus pusdieniui. Kartais pasiseka. Dažniau tenka verstis per galvą arba kęsti nepatogų laiką vakare. Užsisakyk bent prieš dvi savaites ramybei.

Kokios būna situacijos, kai žmonės primoka ir nesupranta už ką?

Viena tipiškiausių – paslėpti mokesčiai už antrus aukštus be lifto. Kai kuriose įmonėse taip sutarta. Kita: atsineši penkias dėžes daugiau, o vairuotojas sako – vietos nėra. Prasideda turgus. Kartą klientas Nottingham'e norėjo, kad aš sukraut tris spintas, kurios buvo krepšinio aukščio. Tada supratau, kad sutartis raštu gelbėja nervus. Na, ne gyvybes, bet nervus tikrai. Tokių istorijų per dvidešimt metų – begalė.

Gyvūnai, dviračiai ir kas netelpa į lagaminą

Vežu katę ir dviratį – čia normalu mikroautobuse?

Normalu, tik reikia pasakyti iškart. Katė – narve, neleidžiam lakstyti laisvai, nes vairuotojas gali iš nervų nuvažiuoti į griovį. Dviratis… priklauso nuo dviračio. Sulankstomas – niekis. Kalnų be išardymo – skausmas. Teko kelti į stogo bagažinę, bet lietus, dulkes, vėjas padaro savo. Geriau išardyti ratą, prispausti. Kartą vežėme kalytę ir tris dviračius į Redingą – tilpo, bet vairuotojas po to valė ilgiau. Toks gyvenimas.

Ar mikroautobusas talpina visą buto baldų komplektą?

…ne. Na, nebent studija be spintos ir lovos. Standartinis mikroautobusas – apie keturiolika – septyniolika kubinių metrų. Viena sofa, dvi spintos, stalas, kėdės, dėžės. Lova – jau problematiška. Jei king-size čiužinys, pamiršk, kad sutilps be pjaustymo. Čia jau reikia furgono arba dviejų reisų. Kartais klausia: „o gal jei tvirtai sukrausim?“. Ne, fizikos neatšaukė. Daiktai per kraštus nebetelpa. Užtat mikroautobusas manevringesnis siaurose gatvėse Londone – didelis pliusas.

Kaip supakuoti daiktus, kad kelionėje neliktų šukių?

Apie tai galėčiau šnekėti ilgai. Pirmiausia – tvirtos dėžės, ne nulaužto bananų dėžės iš parduotuvės. Antra – nekišk sunkių daiktų į milžiniškus maišus, jie trūksta dar Kaune. Trečia – ženkliukai „stiklas“ ant indų. Buvęs atvejis: porcelianas rankšluosčiuose po sofa. Logiška. Atvažiavus į Braitoną radom tris lūžusias lėkštes. Nes sofa paslydo. Dabar sakau: jei vertinga – į priekį, ne po svoriu. Lipnia juosta – irgi svarbu.

Kelionės metu ir pasienyje

Kiek trunka kelionė iš Kauno, pvz., į Manchesterį, ir ar greitai gali būti?

Teorinė norma – apie trisdešimt valandų, jei du vairuotojai. Praktiškai? Trisdešimt penkios – keturiasdešimt. Nes reikia pavalgyti ir Prancūzijoje eilės būna. Kartą žiemą – snygis per Lamanšą atidėjo keltą. Klientas skambina kas dvi valandas. Suprantu, bet aš sniego nuvalyti negaliu. Greičiau galima, bet pakyla kaina dėl rotacijos. O vairuotojai po trijų parų be miego atrodo kaip zombiai. Niekam nereikia tokio žmogaus prie vairo.

Ar reikia kažkokių ypatingų popierių kirtus sieną į Angliją?

Brexitas viską šiek tiek… sugadino. Dabar reikia patikrinti, ar asmeniniai daiktai, ne prekės. Jei kraustaisi – deklaracija, sąrašas, vertė. Kartais pareigūnai paklausia, kartais pamoja. Buvę, kai sumaišo verslo siuntą su asmeniniais ir Doverio pasienyje prasideda pauzės. Geriausia – sutartis su pervežėju, kur aiškiai: asmeniniai daiktai, nekomercinis krovinys. Aš duodu popierių, bet ne visi jį randa lagaminuose. Kur deda – nežinau, gal tarp kojinių.

Kas jei pasienio pareigūnai užsimanys viską iškrauti ir patikrinti?

Tai tavo teisė, o ir jų taisyklės. Atsakyk ramiai. Jei viskas deklaruota ir nesi prigrūdęs cigarečių (per dvidešimt metų teko matyti visko), problemų neturėtų būti. Kartais akimis patikrina, kartais liepia atidaryti dėžes. Aš padėsiu, jei reikia. Bet aš gi negaliu žinoti, ką tu prigrūdai į tą dėžę. (Kartais klientai patys pamiršta, kad ten guli senas radijas.) Bendradarbiauk su pareigūnais ir viskas greičiau. Nervų galima sutaupyti.

Ar galima kartu keliauti nėščiai moteriai ar mažiems vaikams?

Gali, bet sąžiningai rekomenduoju pagalvoti. Mikroautobusas – ne limuzinas. Sėdynės patogios, bet ne lovos. Kelionė ilga, vietos pasivaikščioti mažai. Mažiems vaikams reikia dėmesio ir sustojimų kas kelias valandas. Nėščia, ypač paskutiniame trimestre – aš stengiuosi nesutikti. Ne dėl to, kad negalima, bet jei kas atsitiktų kelyje per Prancūziją… Aš nesu medikas. Bet jei jaučiasi gerai ir gydytojas leido – tada važiuojam. Tik įspėk iš anksto.

Verslas, siuntos ir kai ko paprašyk daugiau

Ar galiu siųsti siuntą be keleivio, tiesiog kaip krovinį?

Taip, dalinė siunta. Mikroautobusas pristato į adresą. Tik labai svarbu – turi būti kas priima. Vairuotojas nepaliks prie durų, jei niekas neatidarys. Ir dar: ne visi pervežėjai dirba su siuntomis be keleivių. Kai kurie tik su žmonėmis. Aš vežu abu, bet jei pirmą kartą siunči – pakartoju tris kartus: kas priims, kokiu numeriu, ar bus namie. Buvę, kad palikom pas kaimyną, o kaimyną paskui nepasiekiama savaitę. Nejuokinga.

Ar mikroautobusu galima pervežti verslo dokumentus ar kompiuterinę techniką?

Žinoma, biurai kraustosi, serveriai keliauja. Tik technika jautresnė. Stipriai rekomenduoju originalias dėžes su putplasčiu, ne „suvyniok į antklodę“. Kartą vežėm tris monitorius į Liverpulį, klientas sakė: „jų juk tik trys“. Atvažiavus vienas rodė vaizdą kaip per rūką – vibracija arba spyris kelyje. Nuo to laiko ekranai važiuoja vertikaliai. Ir dėl draudimo – verslo daiktams kartais aukštesnė suma. Nesakau, kad bijau, bet… atsargumas niekada nereikia.

Kaip atskirti normalų pervežėją nuo to, kuris tik apsimeta profesionalu?

Žiūrėk į smulkmenas. Ar duoda sutartį prieš apmokėjimą? Ar turi registruotą veiklą? Ar atsakinėja tiesmukai? Buvę, kad žmogus susirado „firmą“ per portalą, sumokėjo avansą tris šimtus eurų, o po to telefonas išjungtas. Šita sritis pilna visko. Geri vairuotojai kartais gruboki žinutėse, o sukčiai rašo kaip poetai. Aš pats kartais atsakinėju trumpai, nes vairuoju. O tie, kurie visada laisvi ir gražiai rašo – pagalvok, kodėl. Rinkoje yra ir pelkių.

Ar būna, kad mikroautobusas nepasiekia adreso ir reikia persikrauti?

Su mikroautobusu retai, nes įvažiuoja beveik visur. Bet jei glūdus kaimas prie Škotijos sienos, kur kelias prastas… galimi scenarijai. Dažniau nutinka, kad adresas neturi parkingo, arba gatvė siaura. Tada nešam rankomis. Kartą teko tempti dėžes tris šimtus metrų Bristolio senamiestyje, nes ženklai pasikeitę, o navigacija miega. Vairuotojas paskui šaukė ant manęs, kad blogai pažymėjau. O aš blogai pažymėjau, nes… tiesą sakant, klientas dėl kryžkelės pats nebuvo tikras. Aha.

Baudos, draudimai ir blogos naujienos (nes taip būna)

Kas jei mano daiktai sveria daugiau arba netelpa, nei buvo planuota?

Tada deramės. Jei pagal tūrį, dažniausiai gerai, mikroautobusai retai perviršija masę asmeniniais daiktais. Bet jei atsiveži treniruoklę šimto penkiasdešimties kilų – jau kita kalba. Gali tekti palikti arba mokėti papildomai. Kartą klientas „užmiršo“ paminėti priekalę. Teko atjungti priekabą ir vežt tik mikroautobusu. Jis pyko, bet saugumas svarbiau. Beje, Anglijoje už perteklinį svorį baudžia, ir baudos – nejuokingos. Geriau pagalvok prieš nei po to.

Kokia praktiškai atsakomybė, jei pervežėjas sudaužo sofą?

Teoriškai – draudimas turi padengti. Praktiškai – žiūrėk sutartį. Jei vežėjas turi atsakomybės draudimą – normalu. Jei „draugas su draugu“ ir jokio popieriaus – turi pretenziją draugui. Aš fiksuoju viską fotografijomis prieš išvažiuojant. Ir rekomenduoju tai daryti. Nes „o ta įbrėžima jau buvo“ – amžinos pasakos. Buvęs atvejis: pianinas (ach tie pianinai), staigus stabdymas, kampas įsirėmė. Draudimas padengė, bet procesas mėnesį. Nervai. Prašykite įrodymo apie draudimą.

Ar Anglijoje reikia mokėti muitus ar kokius nors įvažiavimo mokesčius už daiktus?

Jei asmeniniai daiktai, ir tu pats kraustaisi – dažniausiai ne. Bet turi būti naudoti, ne nauji su etiketėmis. Jei verslo prekės arba nauja technika pardavimui – jau importas. Ir muitai gali šokdinti. Aš nesu muitinės tarpininkas, tiksliai negaliu pasakyti kiekvienos prekės tarifo. Pasikonsultuok su brokeriu, jei abejoji. Kartais mano, kad dovana tetai nėra prekė. Deja, jei daug ir naujos… gali būti, kad pareigūnai pažiūrės kitaip. Geriau būti atviram nei gudriam pasienyje. Aš visada klausiu iš anksto.

Pačios praktiškiausios smulkmenos

Kur geriau padėti vertingiausius daiktus – gale, priekyje, po sėdynėmis?

Priklauso. Brangūs dokumentai – į priekį, į maišelį prie kojų. Ekranai – vertikaliai, be slėgio, prispausti putomis. Dažnai galvoja, kad „uždarysiu garaže, tai saugu“. Mikroautobuso salonas nėra seifas. Vairuotojas nueina pavalgyti, automobilis stovi. Aš neparanoikas, bet piniginę ir auksą – su savimi. Sofą palik gali, o dokumentus ir kompą? Ne, geriau prie savęs. Kartą vežėme senovinį kilimą, pridengėm… geriau nepasakosiu, bet pamoka buvo: jei jautri širdis dėl daikto – matyk jį savo akimis.

Ar tikrai reikia sutarties raštu, jei ir taip viskas sutarta telefonu?

Ne, jei pats nenori būti apgintas. Reikia. Ir ne tik sutarties – sąskaitos, sąlygų, sąrašo. Telefonu „taip, taip, viskas bus gerai“ – tai ne sandoris. Tai ambiance. Turėjau klientą – šaunus vyras, skambino du kartus, viskas aišku. Atvažiavus norėjo dar ir žmonos mamos baldų iš Klaipėdos. Be rašto – nei prieštarauti negražu, nei sutikti logiška. Dabar siunčiu PDFą kiekvienam. Net jei pykstate, kad daug popierizmo. Apsidraudimas. Ne dėl jūsų, dėl abiejų pusių.

Ar mikroautobusas visada geriau nei didelis krovininis furgonas mano atveju?

Ne visada. Jei trys kambariai ir viską be išimties vežti – per mažas, reikia didesnio. O gal kelių. Bet jei vienam žmogui, studentui, porai, arba kai reikia lankstumo mieste – mikroautobusas patogesnis. Siauros Londono gatvės, mokamos zonos, apsisukimas kieme. Čia jau ne apie kainą, o apie galimybę fiziškai privažiuoti. Sakau: paimk matavimus. Išsimatuok didžiausią daiktą. Paskambinsim, pašnekėsim. Kartais pigiau dviem mažais reisais negu vienu milžinu, kuris užstrigs prie vartų.

Kaip rasti tą patį vairuotoją pakartotiniam reisui, jei patiko paslauga?

Klausk tiesiai. Ne visos įmonės garantuoja tą patį žmogų, jie rotacijoj. Bet jei buvai patenkintas ir nori to vyruko, kuris šnekėjo mažai, bet darė tvarkingai – pasakyk. Aš stengiuosi tenkinti, nes pasitikėjimas – pusė darbo. Blogiausia – naujas žmogus, nauji įpročiai, vėl aiškinėji kur raktai. Buvę: klientė iš Noridžo kas tris mėnesius siunčia siuntas. Žino, kad antradieniais važiuoju aš. Rašo tik tada. Smulkmena, bet gyvenimą daro lengvesnį. Tokie ryšiai reti.

Ką reiškia, kai internete matau skelbimą „perkraustymas į Angliją nuo 300 eurų“?

Reiškia, kad skaičius marketingo triukas. Arba tai sėdimos vietos kaina, ne visas perkraustymas. Arba kaina į vieną pusę be mokesčių. Arba… tiesiog melas. Nemėgstu tos praktikos, bet rinka žiauri. Normalus pilnas perkraustymas mikroautobusu į Angliją negali kainuoti tris šimtus, nebent gyveni pasienyje ir turi vieną kuprinę. Net kuras iki Londono ir atgal brangiau. Žiūrėk, kas įeina: degalai, keltas, nakvynė. Nes jei neįeina – gali nežmoniškai nustebti atsiskaitęs. Arba neatsiskaitęs, kai vairuotojas paprašo primokėti.

Koks yra pats didžiausias nepatogumas, kurį patiri klientas, kurio nelaukiau?

Smulkmenos, kurių neaptariam. Adresas neturi parkingo. Arba laiptinė siaura kaip anga, į kurią net sofa nepralenda. (Atsiprašau, bet kai kurios senamiesčių laiptinės tokios.) Arba reikia nešti į penktą aukštą be lifto, o sutarta tik „iki durų“. Tokios situacijos gerina nervus abiem pusėms. Aš visada klausiu: koks aukštas? Yra liftas? Ar galima sustoti prie laiptinės? Deja ne visi atsimena, kad kieme vyksta remontas. Paskui vairuotojas neranda vietos, skambučiai, pykčiai. Išvengiamas dalykas, jei pasikalbam iš anksto.

Ar sekmadieniais irgi galima kraustytis, ar tai brangiau?

Galima, bet brangiau. Ne dėl religijos, o dėl paprastų dalykų: vairuotojas atima laisvą dieną, keltų kainos keičiasi, ir ne visur Anglijoje galima triukšmingai krautis – kaimynai skambina policijai. Aš pats renkuosi antradienį ar trečiadienį. Bet jei turi būtent sekmadienis – aptarkim. Kaina kita. Na, o jei galvoji apie pirmadienio rytą Londone – nepamiršk, kad išvažiuoti reikia iš vakaro. Čia logistikos dalykas, o ne magija. Viskas turi pradžią ir pabaigą tą pačią savaitę.

Kuo skiriasi tiesioginis pervežimas nuo to, kai mikroautobusas važiuoja per keletą adresų?

Tiesioginis – tu vienintelis klientas tame reise, važiuoji iš namų tiesiai į naują adresą. Kitas variantas – kombinuotas: surenkam siuntas iš skirtingų miestų, vežam kartu, pristatom pagal eilę. Pigiau, bet lėčiau. Gali laukti ilgiau Doverio pusėje. Aš dažnai vežu kombinuotai, nes taip pasidalinam kainą. Bet jei turi gyvūną ar labai skubu – tiesioginis ramiau. Nors… kartais net tiesioginiame reise būna techninė pertrauka pas mano pusbrolį Belgijoje. Trumpa. Ne visiems patinka, bet kelias ilgas.

Ką daryti, jei atsibundu ryte ir suprantu, kad turiu pervežti viską jau poryt?

Skambink iškart ryte. Ne per pietus, kai jau dėlioju kitą maršrutą. Skubūs reisai įmanomi, bet kaina… she jumps. Kartais randu vietą mažame mikroautobuse, kuris baigia reisą ir gali persiorientuoti. Kartais ne. Realiai – kuo skubiau, tuo mažiau pasirinkimo. Gali tekti pats atvaryti daiktus iki Vilniaus ar Kauno, nes vairuotojas nevažiuos į gimtinę už du šimtus kilometrų nuo magistralės. Aš stengiuosi padėti, bet poryt – tai poryt. Labiau mėlynas dūmas nei planavimas.

Išvada

Geriausi logistikos sprendimai mikroautobusais į Angliją jums – tai ne pigiausia kaina Google paieškoje, o žmogus, kuris atsakinėja į žinutes, duoda rašyti įrodymus ir nežada stebuklų per naktį. Aš nemoku visko, bet dvidešimt dvejų metų per akis praleidau pakankamai, kad žinočiau – svarbiausia aiškumas, o ne greitis. Jei ketini kraustytis, susirask pervežėją kaip žmogų, ne kaip robotą. Parašyk, paklausk, palygink. O tada – sėkmės kelyje. Ji kartais ilgas, bet tikrai įveikiamas.