Garantuotas reguliarus pristatymas į Angliją be vėlavimų – ar tai realybė?

24 metai vežioju krovinius. 24. Iš pradžių pats vairuodavau mikriuką, paskui – vilkiką, dabar sėdžiu biure, bet vis tiek žinau kiekvieną posūkį tarp Calais ir Doverio. Žmonės klausia ir per 2005-uosius, ir dabar: ar tikrai galima gauti garantuotas reguliarias paslaugas į Angliją be vėlavimų? Atsakymas toks – jei viskas sužinoma iš anksto ir nekinta – taip. Bet gyvenimas kartais įmeta kasinėlį. Šitame tekste kalbame be filtrų – kaip yra iš tikrųjų, kai reikia perkraustyti daiktus į Londoną, Birmingemą ar mažą kaimą netoli Liverpoolio.

Apie tuos terminus – ką jie reiškia realiai

Ar tikrai galima garantuoti, kad krovinys bus Anglijoje tiksliai tą dieną, kurią sakote?

Garantija... sunkus žodis. Mes rašome datą sutartyje, bet žodis "garantuotai" kvepia oro uosto taksi. Realiai – jei krovininis automobilis išvažiuoja antradienį ryte iš Vilniaus, ketvirtadienį jau būname netoli Londono. Bet jei Doverio uoste rikiuojasi keturi šimtai vilkikų – nieko nepadarysi. Aš sakau klientams: planuokite ketvirtadienį, bet širdyje turi ir penktadienį. Sunkvežimis nėra lėktuvas. Net lėktuvai vėluoja. Tie, kurie žada šimtą procentų, dažnai dar nebuvo žiemą per Prancūziją.

Kiek dienų dažniausiai važiuoja sunkvežimis iš Lietuvos iki Londono?

Paprastai – dvi su pusė. Ne trys, ne penkios. Iš Vilniaus arba Kauno per dieną pasiekiame Vokietiją, tada Beniliuksą ir kanalą. Keltas Doverio link – dar pusdienis. Kartais vairuotojai stoja aikštelėse – tachografas leidžia tik tiek. Sakau kolegoms: važiuojate į Londoną, o ne į Mėnulį. Tačiau skaičiuoti reikia ne tik kelio kilometrus, bet ir muitines. Po Brexit viskas truputį ilgiau. Taigi jei kas žada per mažai – meluoja, o jei per daug – irgi ne visai tiesa. Aš noriu, kad būtų aišku.

Ką reiškia „reguliarios kelionės“ – kas savaitę ar kas du mėnesius?

Oho, kiekvienas supranta savaip. Vienam „reguliariai“ – kas antrą trečiadienį, kitam – dukart per metus. Mes turime standartinį maršrutą: kas trečiadienį ir šeštadienį sunkvežimiai išvažiuoja tiesiai į Londoną, Birmingemą, kartais Liecesterį. Jei klientas klausia apie perkraustymą, pirmiausia klausiu: kada reikia? Reguliarumas nėra dviratis – ne visada tolygiai sukiasi. Vasarą važiuojame dažniau, sausį – rečiau. Todėl frazė „reguliarios kelionės“ reikalauja patikslinimo. Kitaip kalbame skirtingomis kalbomis, nors galvojame apie tą patį.

Ar jūs sutartyje nurodote baudą, jei vėluojate?

Nurodome, bet retai kas pastebi. Būna delspinigių – maždaug 0,05 % už dieną. Jei patys vėluojame – mokam. Kartą vėlave į Bristolį, nes Berlyne sulaužėme puspriekabės durų uždarą mechanizmą. Klientas pyko, mes sumokėjome. Aišku, jei vėluoja dėl jūsų netinkamo adreso – tada jau nebe mūsų bėda. Sutartys reikalingos, bet sąžiningumas ginčų metu sveria daugiau. Aš stengiuosi nenusisukti, net kai skauda. Po dvidešimt keturių metų žinau, kad vienas sąžiningas žodis vertesnis nei dešimt gražių sąlygų.

Kodėl vieni vežėjai sako 3 dienas, o kiti 7 į tą patį Londoną?

Kaip su kebabais – vieni vilioja greičiu, kiti nenori išsišokti. Tris dienas įmanoma tik su dviem vairuotojais ir žaliu koridoriumi muitinėje. Penkios – tiksliau. O septynios? Tai jau fermentas. Kartais firma neturi faktinio reiso ir laukia, kol sukonsoliduos. Jie sako „garantuotas reguliarus pristatymas“, o patys dar nežino, ar mašina bus pilna. Klauskite, ar tai tiesioginis reisas be persikrovimo. Jei ne – prisidės dvi dienos. Ar tai blogai? Ne, bet reikia žinoti iš anksto ir nesitikėti stebuklo.

Kainos, popieriai ir kiti nemalonūs dalykai

Kiek kainuoja toks pristatymas, jei noriu viso to be staigmenų?

Priklauso nuo kubų ir sofos dydžio. Dalinis krovinys į Angliją – nuo devyniasdešimt iki šimto keturiasdešimt eurų už kubinį metrą. Pilnas vilkikas – nuo dviejų tūkstančių. Jei reikia nešti į septintą aukštą be lifto – bus antkainis. Stengiuosi pasakyti viską: pakrovimas, kuras, muitinės formalumai, Londono LEZ. Kartais pamirštu paminėti draudimą, paskui tenka pataisyti atskirai. Atleiskit – žmogiška. Svarbu, kad kaina nebūtų kaip saldainis – blizganti iš toli, o paskui kirmėlė viduje.

Kas būna, jei sunkvežimis stringa pasienyje – jūsų kaltė ar mano?

Mūsų. Bent jau logistikos prasme. Jei eilė, blogas oras ar staiga nauja direktyva – tai mūsų galvos skausmas. Bet jei padavėte neteisingą EORI numerį arba prekių aprašymą „dėžės su daiktais“? Tada net nežinau, kaip greitai tai išsispręs. Buvo atvejis: klientas siuntė asmens dokumentus, o parašė „komercinės prekės“. Muitinė atidarė. Vėlavimas – trys dienos. Tai galima vadinti „garantuotas pristatymas“ tik su didelėmis kabutėmis. Tikrinkite savo popierius, o mes – savo žibintus.

Ar po Brexit viskas pasikeitė dėl tų pačių garantijų?

Pasikeitė. Anksčiau varydavome pro kanalą ir, jei dokumentai tvarkingi, net nesusistodavome. Dabar reikia eksporto bei importo deklaracijų, kartais sanitarinių patikrų. Tai nepavertė vėlavimų kasdienybe, bet pridėjo valandų. O kartais ir visą parą. Jei vežėjas sako, kad niekas nepasikeitė – jis arba veža paštu, arba gyvena 2015-aisiais. Realiai dabar reikia geresnio pasirengimo. Tačiau jei popieriai švarūs – krovinys juda toliau. Tik nebelaukite stebuklo pasienyje, nes muitininkai dabar atidesni.

Koks popierius svarbiausias važiuojant į Angliją šiuo metu?

EORI numeris – jūsų ir mūsų. Be jo niekas nejuda. Tada – packing list, CMR, ir jei vertinga – sąskaita. Kartais klientas klausia: „o mano asmens tapatybės kortės neužteks?“ Neužteks. Nebe Šengenas. Turiu pasakyt – kai kurie žmonės vis dar mano, kad į Londoną važiuojame kaip į Kauną. Nėra. Tai trečioji šalis. Dėl to dokumentai turi būti tvarkingi, kitaip jūsų daiktai atšals Doverio sandėlyje ilgiau nei reikia. Ir tai kainuos papildomą mokestį.

Ar reikia drausti krovinį atskirai, ar tai jūsų rūpestis?

Teoriškai – mūsų CMR draudimas dengia maždaug 8 eurus už kilogramą. Praktiškai, jei vežate pianiną už aštuoniolika tūkstančių, to nepakaks. Tada reikia papildomo „visų rizikų“ draudimo. Dažnai sakau klientams: CMR – tai saugos diržas, ne stebuklas. Realiai labiau geriau apdrausti brangius daiktus. Man teko matyti, kaip neapdraustas antikvarinis stalas atvažiavo... nebe stalas, o dėlionė. Draudimo sutartis nuobodi, bet gali sutaupyti nervų. Verčiau sumokėkite trisdešimt eurų daugiau, nei verkitės paskui.

Ką daryti, jei daiktai atvažiuoja laiku, bet sugadinti?

Fiksuojate iš karto. Kol vairuotojas dar nepajudėjo. Telefonas, foto, CMR su pastaba. Jei pasirašėte be priekaištų – paskui nebeįrodysite, kad įbrėžimas atsirado mūsų kelyje. Žinau, tai nemalonu – stovėti kieme kaip inspektoriui. Bet taip yra teisingiausia. Mes darome kiek galime tvirtesnes pakuotes, bet pakuotė nėra šarvas. Buvo atvejis, kai stiklinis stalas atlaikė kelią, bet neatlaikė to, kad klientas pats uždėjo sunkią dėžę viršuje. Tada mes ne kalti, bet visiems nesmagu. Fiksuokite viską.

Kai nutinka taip, kaip nenori

Ar teko matyti, kad krovinys vėluoja dėl pačių klientų klaidų?

O taip. Dešimtis kartų. Sako: „užsikrausiu pats, žinau ką darau.“ Atvažiuojame, neturi pakavimo, nėra ratukų. Krauname tris valandas – vėluojame į uostą. Arba adresas: „Manchesteris, netoli upės.“ Kokia gatvė? Pašto kodas? Anglijoje be pašto kodo – kaip be rankų. Kartą važinėjome ratu aplink Birmingemą tris valandas, nes klientas aiškino: „ten, kur tas didelis Tesco.“ Tokie dalykai išmuša iš vėžių ir tada kalti liekame mes, nors realiai... na, ką čia bepridursi. Sutarkime smulkmenas iš anksto.

Koks būna blogiausias scenarijus kelyje į Angliją?

Man asmeniškai blogiausia – sniegas Ostendėje, kai Lietuvoje sausa. Stojame, tachografas leidžia tik valandas, keliai uždaryti. Tada „garantuotas reguliarus pristatymas be vėlavimų“ virsta labiau „stengsimės, kaip galim“. Blogiausias matytas atvejis – gaisras kolegos puspriekabėje. Kroviniu, aišku, pasibaigė. Mes turime planą B: jei nepavyksta – skambiname, nerašome laiškų. Siūlome nuolaidą arba pagalbą. Jei įmonė tyli tris dienas – tai loterija, ne logistika. Rimtas vežėjas privalo turėti atsarginį variantą, o ne tik gražų pažadą.

Ar galima sekti mašiną realiu laiku, ar tai pasaka?

Galima. Bet realiai mes siunčiame GPS nuorodą arba skambiname vairuotojui. Nepatogu, bet taip yra. Daugelis mašinų turi sekimo įrangą, bet Anglijos kaimuose signalas prastas kaip mano pažintys su sportu. Jei kas nors jums sako, kad matysite mašiną kaip Uberį kas sekundę – labai abejoju. Yra didelių kompanijų su superinėmis programomis, bet vidutinis perkraustytojas skambins ir pasakys: „Esu netoli MK žiedo, už pusvalandžio prie durų.“ Komunikacija svarbiau nei pikseliai žemėlapyje.

Kodėl kai kurios logistikos įmonės tiesiog nebeatrašinėja po sutarties pasirašymo?

O čia bus nepatogu. Nes jos – nesąžiningos. Yra tokių, kurios paima avansą ir tada dingsta į niekur. Arba paskiria krovinį šeštadienį, o paskui pareiškia, kad „mašina sugedo“. Žmogau, kiek kartų gali sugesti viena mašina? Neribotai, jei meluoji. Mačiau, kai klientas sumokėjo aštuonis šimtus eurų, firma pakeitė pavadinimą, o direktorius atidarė naują UAB. Jei kaina per maža, o pažadai per gražūs – bėkite. Rimtas vežėjas atsako į telefoną ir sekmadienį vakare, jei reikia. Nes supranta – daiktai žmogui svarbūs.

Vežėte baldus – ar tikrai tilpo vienu reisu?

Tilpo ir ne kartą. Būna, klientas sako: „mano dviejų kambarių butas.“ Atvažiuoji, o ten keturių kambarių butas su dvigule lova ir dar mamos spinta. Tada mums galas. Tenka siųsti antrą mašiną – dalinis krovinys virsta pilnu. Paprastai siūlau apžiūrą arba vaizdo skambutį. Nuo 2020-ųjų daugelis emigruoja su stiklinėmis vitrinomis. (čia pataisymas – vežame, ne vežėte, aš čia klientui rašiau kaip paprastas žmogus). Anglija laukia, bet mašinos ribotos. Jei metaite daiktus be sąrašo – gaunasi maišalynė. Padėsiu suskaičiuoti, bet jūs turite žinoti, ką turite.

Jei aš gyvenu kaime Anglijoje, ar irgi be vėlavimų pristatysite?

Pristatysime, bet... didelis bet. Jei jūsų kaimas yra Kornvalyje, už bekelės, kur 18 metrų vilkikas netelpa – atleiskite. Tada darom perkrovimą į mažesnį automobilį – transitą (ne BMW, o Ford Transit, pardon, seno vežėjo bandymas juokauti). Tas papildomas perkrovimas ima pusdienį, o kartais visą dieną. Jei ruošiatės į Škotijos aukštumas arba Kornvalį – praneškite iš anksto. Anglijos kaimai gražūs, bet keliai siauri kaip mano kantrybė po dvidešimt keturių metų šitame darbe. Rimti vežėjai klausia apie privažiavimą. Tie, kurie nepaklausia, tiesiog meta krovinį artimiausiame miestelyje.

Ar galima užsakyti tik dalį mašinos – kaip tai veikia?

Žinoma. Tai dalinis krovinys arba LTL. Užimate tiek vietos, kiek jūsų daiktai – du kubai, mokate už du. Kitą vietą užpildo kažkoks studentas arba virtuvės baldai iš kito kurjerio. Problemėlė tik ta, kad tvarkaraštis ne visada tobulas. Jei jūsų daiktai paskutiniai įkraunami, gali tekti palaukti dieną. Arba atvirkščiai – pirmieji iškraunami. Stengiamės planuoti maršrutus sinchroniškai, bet žmogiškasis faktorius ir buhalterija kartais pakiša koją. Taip jau yra. Bet jei reikia skubiai – geriau užsakyti pilną mašiną. Brangiau, bet ramiau.

Kiek kartų per mėnesį važiuojate į Bristolį?

Tiesiogiai – maždaug du tris kartus. Bet turime partnerių sandėlį Londone, iš ten išsiuntimai į Bristolį, Cardiffą, net Belfastą vyksta lokaliai. Taigi jei reikia perkraustymo paslaugų į Bristolį, ne visada vežame tiesiai iš Lietuvos. Kartais pigiau ir greičiau atvežti iki Londono, o tada perduoti vietiniam furgonui. Ar tai geras būdas? Dažniausiai taip. Bet jei krovinys labai asmeniškas – pavyzdžiui, senelio fotografijos – aš vežu pats iki durų. Nenoriu, kad svetimas krapšytųsi po jūsų albumais. Tai mano keista asmeninė taisyklė.

Ką reiškia „door to door“ – ar tikrai iki buto durų?

Taip, bet su išlyga. Durų iki durų reiškia, kad nepaliekame daiktų gatvėje. Bet jei jūsų butas be lifto penktuose aukštuose, tai „iki durų“ gali reikšti „iki namo laiptinės“. Būna, kad klientai pyksta: „o kodėl neįnešėte?“ O mes sakome: sutartyje parašyta – pristatymas, ne perkėlimas ant peties. Nors asmeniškai, jei matau senyra močiutę arba vieną mamą su vaiku – padedu. Ne dėl pinigų, o dėl to, kad taip reikia. Bet verslo prasme nešimas laiptais yra papildoma paslauga. Ji kainuoja, nes vairuotojas – ne krovinių liftas.

Ar po Naujųjų metų kainos kyla ir ar tada vėluoja dažniau?

Sausis logistikoje – keistas mėnuo. Vieni grįžta, kiti išeina, vairuotojų trūksta, orai prasti. Kainos gali pakilti dešimt penkiolika procentų dėl paklausos šuolio. O vėlavimai? Nebūtinai dažnesni, bet rizikingesni. Žmonės skuba, pavargę, ir tada pamato, kurie vežėjai turi sistemos rimtį, o kurie tik sėkmės bučinį. Aš nemėgstu sausio, jei atvirai. Skambina: „o mes norime į Angliją iki sausio dešimtos.“ Gerai, stengsimės. Bet Kartais (aš čia netaisyklingai parašiau, bet palieku – rašau kaip gyvas) sėkmė priklauso ne tik nuo mūsų. Keliai slidūs, nervai įtempti.

Kodėl Britanijos muitinė kartais laiko savaitę, o kartais – dvi valandas?

Todėl kad jie gali. Ne dėl mūsų. Jie tikrina kas dešimtąją deklaraciją arba tuos, kurių kodas atrodo įtartinas. Kartais kompiuteris meta raudoną signalą – ir viskas, stovite. Savaitė – retas atvejis, bet buvo. Vežėme elektros prietaisus, o deklaracijoje trūko CE ženklo nuorodos. Muitininkas pasidarė įdomu. Anksčiau tas pats krovinys praleisdavo per pusdienį. Brexit padarė juos atsargesnius. Dabar jie tikrina ne tik prekes, bet ir ar pats dokumentas neatrodo neišspręstas. Mes pildome popierius teisingai, bet jie – kapitonai savo laive.

Ar jūsų vairuotojai žino Angliją, ar važiuoja tik pagal navigaciją?

Dvidešimt metų atgal sakiau, kad navigacija niekuo dara. Dabar – be jos nebeįmanoma. Bet geras vairuotojas žino, kur gatvė siaura, o kur A13 užkimšta. Naujokai važiuoja pagal TomTom ir kartais atsiduria ūkininko kieme. Mūsų vyrai (ir dvi puikios vairuotojos) žino maršrutus į Reading, Slough, netgi į tam tikras gatves. O jei reikia į kaimą – visada skambina ofisui. Aš sakau: jei nepasitinki, išsiųsk žemėlapio nuotrauką. Navigacija duoda koordinates, žmogus – protą. Reikia abiejų. Be abejo.

Jei mano daiktai neatsakingai supakuoti, ar vis tiek imatės pervežimo?

Imamės, bet su sąlyga. Jei dėžė be dugno – ne, nevešime. Jei tiesiog skubiai supakuota – padedame sutvarkyti, bet pasirašome aktą. Ne todėl, kad nenorime, o kad paskui nebūtų: „jūs sulaužėte!“ Mes jų nesulaužėme, jie jau buvo... sudėtingos būklės. (turėjau omeny – duženės, t.y., įskilę ir pavojingai sumestos). Mano patarimas: netaupykite ant lipnios juostos. Geriau du sluoksniai ir daug oro pagalvių. Arba mes galime supakuoti už papildomą mokestį. Rimtai, tai neištuštins jūsų sąskaitos, bet išsaugos porcelianą.

Koks paskutinis kartas, kai jūs pats nudegėte su terminais?

Praėjusią žiemą. Sniegas paralyžiavo Ostendę, o mes buvome pažadėję kauniečiui garantuotą pristatymą į Coventry per dvi dienas. Mašina įstrigo dvidešimt keturias valandas. Klientas turėjo sutartį dėl naujo buto, prarado nakvynę, o aš praradau veidą. Grąžinom dalį pinigų, bet stringantis krovinys – tai ne tik valandos, tai žmogaus gyvenimo planai. Dėl to dabar, kai žiema, sakau atvirai: bus taip, kaip bus, bet dėsime visas jėgas. Nebežaidžiu dievo su žodžiu „garantuotai“. Patirtis išmokė kuklumui.

Ar tai apskritai įmanoma?

Ar tikite tuo, ką sakote „garantuotas“ – nuoširdžiai?

Žiūrint ką turite omeny. Jei „garantuotas“ reiškia, kad pasirašysiu ant krūtinės krauju – ne. Jei tai reiškia, jog padarysiu viską, kas žmogiškai įmanoma, kad krovininis automobilis važiuotų reguliariai ir punktualiai – taip, tuo tikiu. Aš dėl to ir sėdžiu čia dvidešimt ketvirtus metus. Bet jei kas nors jums žada auksą ant sidabro, nesiūlančios jokio plano B – pagalvokite. Aš pats nemėgstu nusivylimo. Todėl verčiau pasakau blogąją naujieną pirmiau. O tada – siunčiu mašiną.

Dvylika ar dvidešimt keturi metai kelyje – skaičius nesvarbus. Svarbu, kad žinau: garantuotas reguliarus pristatymas į Angliją be vėlavimų įmanomas tik tada, kai abu – klientas ir vežėjas – nežaidžia slėpynių. Jei dokumentai tvarkingi, daiktai supakuoti, o adresas teisingas – mes pristatysime. Jei kas nors kils – paskambinsime pirma, nei jums prireiks klausti. Nes taip dirba tie, kurie supranta, kad perkraustymas – tai ne tiesiog dėžės, tai žmonių gyvenimai. Iki kito reiso.