Garantuojame saugų gabenimą į Angliją mikroautobusais

Dvidešimt treji metai kelių. Na, gal dvidešimt ketveri – jau nebeskaičiuoju tiksliai, kartais susipainioja. Tie metai, kai mikroautobusais važinėjau tarp Lietuvos ir Anglijos, prigrūda tiek istorijų, kad tilptų ne į vieną knygą. Daug kas pasikeitė: štai eilės prie Folkestone'o dabar kitokios, dokumentai pasidarė rimtesni, bet esmė ta pati. Jei nori, kad tavo daiktai saugiai pasiektų Angliją, reikia ne tik vairuotojo su mikroautobusu. Reikia galvos, rankų ir šiek tiek sėkmės. Šitame tekste bandysiu atsakyti į klausimus, kuriuos man užduoda beveik kiekvienas klientas prieš pirmą tokį reisą. Nes garantuojame saugų gabenimą į Angliją mikroautobusais, bet noriu, kad suprastum, iš ko ta garantija susideda.

Pradžiai – apie daiktus ir vietą mikroautobuse

Kiek kubų telpa į standartinį mikroautobusą važiuojantį į Angliją?

Standartiškai – apie 15–18 kubinių metrų, priklauso nuo modelio. Vieni krovininiai transporteriai turi aukštesnį stogą, kiti – ilgesnę bazę. Aš dažniausiai dirbu su Crafteriais arba Sprinteriais, kurie praktiškai prisipakuoja iki 18 kubų. Bet žinai ką? Niekada nereikia tikėtis, kad tilps šimtas procentų taip, kaip tu įsivaizduoji. Žmonės surenka daiktus, o paskui pamiršta, kad sofka išsiskleidžia, o dėžės nesukraunamos viena ant kitos kaip Tetris. Tai realiai dažnai išeina kokių 14–16 kubų maksimaliai patogiai. Jei turi penkis kubus per daug, geriau užsakyk antrą reisą arba mes galim pasiūlyti didesnį automobilį. Nors didesnis auto – tai jau nebe mikroautobusas, o mažas vilkikas, o į Angliją su juo kiek kitokia filosofija.

Ar galiu vežtis augintinį kartu su baldais į Jungtinę Karalystę?

Techniškai taip, bet aš asmeniškai to nerekomenduoju. Gyvūnai jaudinasi, o salone, kur pilna dėžių, nėra vietos nei maisteliui, nei kvapui normaliai sklisti. Mažyčiai šuniukai dar praslysta vežimėlyje, bet katė? Kata – katastrofa. Pardon. Jos rėkia, šlapinasi, ir tada visi daiktai kvepia kaip katinų kraikas. Geriau augintiniui pirkti atskirą kelionę per pet travel arba nusivesk pats su lėktuvu. O jei be proto reikia, tai sutarkime iš anksto – reikia mikroautobuso dalyje įrengti vietą, o tai kainuoja papildomai. Aš mačiau, kaip žmonės atvažiuoja į Londoną su šunimi ant kelių ir dėže ant kelių, ir visi nelaimingi. Neverta.

Kas bus, jei daiktai važiuojant į Londoną sutraiškys vienas kitą?

Tai fiziškai įvyksta tik tada, kai krovėjas blogai supakuoja. Pakavimas – tai pusė perkraustymo, kartais net septyniasdešimt procentų. Žmonės dažnai mano, kad užteks senų bananų dėžių iš parduotuvės, bet paskui stebisi, kodėl lėkštės tapo galvosūkiais. Aš visada sakau: jei vertini saugų gabenimą į Angliją, investuok į burbulinę plėvelę ir tvirtas dėžes. Mikroautobuse viskas turi būti prispausta iki lubų, nes kelyje pasitaiko staigių posūkių. Kartais net ir gerai užkrauta, bet... (hm, ne, aš neteisingai pasakiau – turiu omeny, kad net gerai užkrovus gali prireikti perpakavimo pasienyje, jei muitinė prašo atidaryti). Bet daiktai vienas kitą traiškys tik jei paliksi tuščias erdves.

Ar tikrai saugu gabenti jautrius daiktus – kompus, tarkim – mikroautobusu, o ne vilkiku?

Čia toks mitas, kad vilkikai geriau. Realybė – saugumas priklauso ne nuo mašinos dydžio, o nuo vairuotojo rankų ir to, kaip įrengtas salonas. Mikroautobusas daug kartų stabilesnis mažesnėse gatvėse, Kaune arba Londone, kur reikia atsukti į kiemelius. Kompiuterius, monitorius, meno kūrinius aš vežu nuolat. Tik reikia ne šiaip dėžės, o dėžės su tinkline plėvele viduje. Kartais žmonės prašo pervežti akvariumą. Akvariumą? Na, šiaip negyvą žuvį, gal, bet vanduo... Aš jau čia nukrypstu. Taigi, jautrūs daiktai – viskas ok, jei guli ant antklodžių ir nebaraškuoja kiekvieną posūkį.

Kiek dažniausiai sveria pilnas krovinys į Birminghamą?

Sunkiai pasakysiu į svorį, nes kiekvienas namas skirtingas. Sofa yra sunki, o drabužiai – labai lengvi, bet užima vietą. Realiai pilnas mikroautobusas gali sverti nuo keturių šimtų iki tūkstančio kilogramų. Patį sunkiausią mano reisą sudarė keturi didžiulės sekcijos, dvidešimt grindų lentų ir metalinis garažo stalas. Tada vos tilpome į leistiną masę. Todėl prieš sverdami mašiną pasienyje, mes skaičiuojame apytiksliai. Jei per Angliją važiuoji perkrautas – baudos, pasieniečių nuotaika subjūra, vėlavimai garantuoti. Štai kodėl svarbu žinoti, ką krauni. O ne tik kiek.

Dokumentai, pasieniai ir kiti galvosūkiai

Ar dabar, po Brexit, reikia kažkokių ypatingų popierių gabenant asmeninius daiktus į UK?

Reikia. Ir čia aš turiu prisipažint – viskas keičiasi taip dažnai, kad kartais pats pagalvoju, ar dar teisingą versiją sakau. Šiuo metu reikia daiktų sąrašo su vertėmis, asmens dokumentų, o jei daiktai nauji – gali prireikti sąskaitų faktūrų. Muitinės tarpininkai dažniausiai viską sutvarko, bet jei važiuoji pats, pasiruošk užtrukti Doverio uoste. Kartais ten tiesiog žiūri į langą ir matai, kaip vilkikai pravažiuoja, o tu stoji, nes forma nepilnai užpildyta. Būna tokiu dalykų, kai žmonės nespėja pateikti deklaracijos. Patarimas: nepirk daiktų savaitę prieš kelionę, jie atrodo kaip prekės, o ne kaip naudoti daiktai.

Ką daryti, jei muitininkai nusprendžia viską iškrauti ir tikrinti?

Sunkiai ką nors padarysi. Jei jie nusprendė – nusprendė. Aš mačiau, kaip Calais arba Doverio muitinėje prašo atidaryti dėžę su puodais. Atidarai, parodai, vėl užkrauni. Tai užtrunka valandą, dvi. Blogiausiu atveju jie nori patikrinti, ar neveži cigarečių paslėpęs tarp pagalvių. Aš niekada to nedariau, klientai irgi neturėtų. Kartais pervežimas į Angliją sutrinka būtent dėl tokių patikrinimų. Vairuotojas vėluoja, nes jo eilė stovėti ant rentgeno. Patarimas: nekrauk nieko įtartino – draudžiamų prekių, mėsos, nepatikrintų prietaisų. Ir nesivelk į pokalbį per daug, atsakyk tiesiai į akis.

Ar galiu vežtis maisto produktų į Angliją savo mikroautobusu?

Negali. Nu, gal truputį – sausainių pakelis kelionei, bet ne šaldytuvo turinys. Jungtinėje Karalystėje po Brexit įsijungė griežtesnė kontrolė nei anksčiau. Kiaušiniai, pienas, mėsa – viskas draudžiama. Aš turėjau situaciją, kai moteris supakavo dvidešimt kilogramų kumpių dovanų sūnui į Bristolį. Teko palikti pasienyje. Verkė, bet taisyklės – taisyklės. Jei veši tradicinius lietuviškus lauktuvius, geriau siųsk paštu arba jau čia, Lietuvoje, padalyk kaimynams. Mikroautobuse ta vieta taip pat kainuoja. Žodžiu, maistas – ne, išskyrus labai asmeninius kiekius, komerciniais tiksliais nepriskirtus.

Ar mano dviratis ant stogo bus saugus važiuojant į Angliją mikroautobusu?

Šiaip galėtų būti, bet aš Diebą duodu, kad nenoriu to matyti. Dviratis ant stogo – vėjas, lietus, riebalai nuo kelio. Ypač krovininis mikroautobusas jau ir taip aukštas; jei dar uždėsi dviratį, pravažiuojamumas po tiltais tampa loterija. Aš važiuoju per Prancūziją, ten vietomis tiltai žemi. Geriau dviratį išrinkti, ratus atsukti, ir sudėti viduje. Jeigu jis brangus, tai tiesiog būtina. Atsimenu, vežiau kartą elektrinį dviratį vertę tris tūkstančius eurų. Stogas? Nė velnio. Viduje, tarp sofkų, apvyniotas vilnoniu pledu. Atvažiavo pas klientą į Redingą be nubrozdinimo. Taip kad nesugalvok to stogo.

Kaina, pinigai ir kodėl visi skirtingai skaičiuoja

Kiek kainuoja saugus gabenimas į Angliją mikroautobusu, tarkime, iš Kauno į Londoną?

Šiai dienai – nuo septynių šimtų iki tūkstančio dviejų šimtų eurų už pilną mikroautobusą. Tai priklauso nuo sezono, savaitės dienos, kuro kainų ir kaip skubiai. Žiemą pigiau, vasarą – brangiau. Be to, savaitgalis kainuoja kitaip nei vidurys. Aš asmeniškai nustatinėju kainą pagal kilometrą, dienos sudėtingumą ir ar reikia man pagalbininko krautis. Jei klientas pats padeda – minus penkiasdešimt eurų, maždaug. Kai kurios įmonės meta fiksuotą kainą, aš labiau lankstus. Svarbu suprasti, kad labai pigus variantas dažnai reiškia arba be draudimo, arba vairuotojas dirba trečią parą be miego. O tai jau nebe saugus gabenimas, o loterija.

Kodėl vienos firmos prašo 800, kitos 1800 eurų už tą patį maršrutą į tą patį Birminghamą?

Nes tai nėra tas pats maršrutas, net jei taškas A ir taškas B sutampa. 800 gali būti žmogus, kuris jau važiuoja tuščias atgal ir paima tave kaip pripildymą. Gali būti tinklas. O 1800 – tai pilnas servisas: pakavimas, draudimas, du vyrukai, kurie nuneša į penktą aukštą, ir garantija, kad jei suges mašina, atsiųs kitą per kelias valandas. Aš neprimygtinai siūlau brangiausią variantą, jei žmogus gali pats pasikrauti. Bet jei gabeni pianiną į Birminghamą – čia nebe mikroautobuso klausimas, o kranas. Šiaip, rinkdamiesi, klauskite ne kainos, o kas įeina. Nes pigiau kartais atsieina brangiau, ypač jei pradingsta daiktai.

Ar privalau mokėti visą sumą iš anksto?

Aš pasiimu avansą – trisdešimt keturiasdešimt procentų – o likutį gavęs krovinį. Tokia standartinė praktika, nors sutinku ir pilnus atsiskaitymus. Grynieji į rankas... na, būna. Yra tokių klientų, kurie sako – pažiūrėk, čia tau vokelis, niekas nesužinos. Aš to nesiūlau oficialiai, suprask, bet realybė yra realybė. Bet jei rašai sąskaitą, tai avansas turi atsispindėti dokumente. Blogiausia, kai žmonės viską sumoka prieš savaitę, o paskui firmos savininkas pradingsta. Tai nutiko pernai su vienu vežėju, kuris rinko krovinius į Birmingemą ir dingo su keturių klientų pinigais. Neduokdie. Todėl aš sakau: pirmas kontaktas, paskui avansas, paskui daiktai, o ne atvirkščiai.

Kiek realiai laiko užtrunka kelionė iš Vilniaus į Mancesterį su pilnu mikroautobusu?

Optimistiškai – tris paras. Realistiškai – keturios. Vairuotojas per dieną nuvažiuoja apie devynis šimtus kilometrų, nes mikroautobusas krautas važiuoja lėčiau nei lengvasis auto. Be to, reikia miegoti. Keltai – čia dar viena kintamoji. Kartais eilėje prie Doverio prasėdi pusdienį. Aš pats renkuosi naktinius keltus, nes dieną – poilsis. Dar priklauso, kur pristatai Mancesteryje – šiaurėje ar pietuose. Jeigu reikia į Oldhamą, užtruks ilgiau nei į centrą. Kartais klientas skambina trečią dieną ir piktinasi, kur jo sofa. Aš tada aiškinu: sofa važiuoja, bet dar neprivažiavom kanalu. Kantrybės – pervežimas į Angliją nėra raketų mokslas, bet ir ne per pusdienį nuskriei kaip lėktuvu.

Kas vyksta kelyje – realybė, ne reklama

Kas jei pervežėjas sugedsta kelyje prie Lilio arba kur nors Belgijoje?

Pirmiausia, nepanikuok. Antra, skambink. Aš turėjau atvejį, kai sugedo vožtuvas ten, kur greitkelis remontuojamas. Teko stovėti šešias valandas. Klientas skambino kas valandą, aš irgi nervinausi. Bet mes turime partnerių tinklą Europoje. Jei suges mano mikroautobusas, kviečiu kolegą artimiausioje vietoje. Smulkūs gedimai sutvarkomi per porą valandų. Rimtesni – pervežiama į kitą mašiną. Tik štai: jei važiavai su pigiausia įmone, kuri neturi partnerių, tada gali tekti laukti dieną kitą. Kartais tie vežėjai apskritai vienišiai vilkikai – ne, vilkikai... (aš vėl į velnius – mikroautobusai) važinėja be jokio backup. Aš turiu. Tai svarbu. Tikrai svarbu.

Ar vairuotojai nakvoja normaliuose viešbučiuose, ar bando miegoti salone šalia mano dėžių?

Salone – nebent katastrofos atveju. Aš pats renkuosi mažus moteliuose Prancūzijoje arba JK pusėje. Taip, kaina įskaičiuota į maršrutą. Bet būna ir tokių "kibirinių" firmų, kur vairuotojas guli ant viršaus dėžių ir taupo kiekvieną centą. Tada kitą dieną jis vairuoja kaip zombis. Aš to nedaryčiau ir nedarysiu – mano daiktai svarbūs, bet mano sveikata irgi. Ir tavo daiktų saugumas priklauso nuo to, ar vairuotojas išsimiegojęs. Kartais nukrypstant – prisimenu, kaip vienam motelyje prie Reimso pavogė batus iš kabinos. Nu, šlepetes. Tai dabar nešu dvi poras batų. Bet miegu tik lovoje, ne ant sofos.

Ką daryti, jei pristatymo dieną paaiškėja, kad aš pats negaliu būti vietoje Anglijoje?

Būna. Darbas, ligos, vaikai. Svarbu, kad būtų žmogus, kuriam tu pasitiki ir kuris gali pasirašyti aktą. Jei nieko neturi – galima daiktus palikti saugomoje patalpoje porai dienų. Bet tai kainuos papildomai. Geriausia susitarti iš anksto. Aš esu lankstus, bet jei aš jau stoviu prie tavo durų Liverpulyje, o tu Kaune – tai problema. Kartais galima atidėti pristatymą, jei maršrutas leidžia. Bet jei aš turiu antrą krovinį užsakytą kitoje vietoje – tada ne, negaliu laukti. Tiesiog reikia tinkamai suplanuoti. Ne visada pavyksta tobula, žinoma, bet stengiamės kaip galėdami.

Ar būna, kad kroviniai pavėluoja savaitę? Ką tada daryti?

Teoriškai gali vėluoti, jei užlieta Grandis arba streikas uoste. Praktiškai aš stengiuosi nevežti tokiu tempu, kad savaitė būtų kritinė. Jei kuri nors įmonė sako, kad garantuoja pristatymą tiksliai dieną be jokių "bet" – meluoja. Arba perka bilietą lėktuvu tavo sofai. Realiai, jei mikroautobusas sugedo ir dalių reikia iš Lietuvos, gali užtrukti. Tada aš pats siūlau nuolaidą, ieškau nuomos. Savaitė – retas atvejis, bet pasitaikė per COVIDą, kai uostai buvo sukaustyti. Dabar jau kitaip. Bet vistiek – nepirk bilietų atidarymui Anglijoje pagal mano atvykimo datą. Visada palik dia rasa ar dvi atsargai.

Kas atsakingas, jei mano senelis televizorius sudužo kelyje per kieno nors kaltę?

Jei tai vairuotojo kaltė – gedimas, avarija – draudimas. Draudimas kamieninis, krovinio, papildomas. Tik štai problema: daugelis naujų firmų, kurios skelbiasi siūlančios saugų gabenimą į Angliją, draudimo neturi arba turi minimalų. Tuomet atlygina iš savo kišenės, jei turi iš ko. Aš pats vežu tik su pilnu draudimu, bet pripažinsiu – buvęs atvejų, kai dėl blogos dėžės televizorius įskilo. Tada aiškėja, kad kaltė abipusė. Klientas blogai supakavo, aš blogai pastebėjau. Tokiais atvejais ieškome kompromiso. Bet jei aš trenkiau į stulpą – čia aš, ir aš mokėsiu. Parašykit aktą iškart, nepriimkit daiktų tylėdami, jei matote įskilimą.

Kaip neišsirinkti melagių ir neprarasti sofos

Kaip atpažinti perkraustymo įmonę, į kurią geriau nepatikėti savo baldo?

Jeigu jie viską žada – ir pervežimas per dvi paras, ir kaina žemiau rinkos perpus, ir be jokio avanso – bėk. Dar jeigu telefoną atsako tik vakarais ir kažkokia apklijuota mašina be užrašų – irgi signalas. Aš pažįstu šitą rinką, yra solidžių žaidėjų, bet yra ir vaiduoklių. Kartais žmogus nusiperka seną Fordą, sukrauna tris krovinius iš skelbimų ir pabėga su pinigais. Reali istorija, ne sena, iš praėjusių metų. Patikima įmonė turi matomą istoriją, sutartis, sąskaitas. Ir jei jie rašo "garantuojame saugų gabenimą į Angliją mikroautobusais", bet neturi net normalaus puslapio – na, tu pats suprask. Patikrink, pažiūrėk atsiliepimus.

Ar normalu, jei vairuotojas prašo visus grynuosius į rankas be jokio rašto?

Ne, nenormalu. Nors, kaip sakiau, būna situacijų... Bet be rašto – rizikinga. Jei nėra sutarties, nėra ir garantijų. Aš spausdinu PDFą, pasirašome. Net jei tai draugas draugo. Pinigai – į sąskaitą arba avansą oficialiai. Grynieji gali būti likutis, bet su aktu. Kai kurie vairuotojai taupo mokesčius, pasiūlo "draugišką kainą" be popieriaus – tada viskas tik ant pasitikėjimo. Aš ne toks. Per dvidešimt metų mačiau, kaip tokie "draugai" kitą dieną nekelia ragelio. Neduokdie, kad taip nutiktų tavo sekcijai. Ypač jei gabeni šeimos archyvą – nuotraukas, dokumentus. Slidus reikalas, ir be rašto tu nieko neįrodysi.

Ką reiškia, kai įmonė sako "garantuojame saugų gabenimą į Angliją mikroautobusais", bet neturi krovinio draudimo?

Reiškia, kad jie garantuoja savo žodį. O žodis, atleiskit, sveria tiek, kiek sveria. Draudimas yra reali finansinė užtvara. Jei jo nėra – ir įvyksta avarija, tavo daiktai tampa oru. Tuomet belieka teismai, bet jei įmonė neturi draudimo, dažniausiai neturi iš ko išieškoti. Aš visada klausiu klientų: ar matei draudimo polisą? Ne? Prašyk. Tai nėra įžeidimas – tai nuorūdų patikrinimas prieš perkant. Mūsų darbe saugumas – ne tušti pažadai, o pasirašyti lapai, kurie yra tavo šarvai. Aš nesididžiuoju čia ir nepasakoju pasakų, tiesiog pasakau kaip yra.

Įdomesni ir praktiškesni klausimai

Ar mikroautobusas tiks, jei mano butas Kaune yra penktame aukšte be lifto?

Tiks transportavimui, bet nešimui – čia jau žmogiškieji resursai. Mikroautobusas nestovi tiesiai prie penkto aukšto lango (na, nebent kranas, bet tada jau ne mikroautobusas). Tai reiškia, kad reikia pagalbininkų. Du vyrukai gali nešti sofą, bet jei tai pianinas – reikalingi keturi. Kartais aš pats padedu, bet mano stuburas jau dvidešimt treji metai nebe pirmos jaunystės, be to, aš dirbu ne krovėju, o vairuotoju. Pas mus yra papildoma paslauga – krovėjai. Jei žinai, kad be lifto – pasakyk iš anksto. Ne paskutinę dieną, kai aš su kroviniu stoviu prie laiptinės ir sužinau, kad teks nešti į viršų dešimt kartų. Tai irgi laiko klausimas, o laikas, kaip žinia, pinigai.

Ką reiškia "dalinis krovinys į Angliją" ir ar tai pigiau?

Dalinių krovinių sistema paprasta: mikroautobusas važiuoja pilnas, bet priklauso ne vienam klientui. Tu turi dalį vietos, sumoki mažiau. Ar pigiau? Taip. Ar visada patogiau? Ne. Nes turi sutapti maršrutai. Jei tavo daiktai važiuoja į Bristolį, o kiti – į Edinburgą, tavo daiktai bus permesti kitoje vietoje, gali laukti dieną. Jei turi rankų darbo komodą, kuri neturi būti stačiai – daliniame krovinyje negaliu garantuoti pozicijos. Kita vertus, jei turi tris kėdes ir dvi dėžes – puikus variantas. Aš dažnai tokius krovinius surenku Vilniuje ir Kaune, tada vežame drauge. Bet jei visa buto įranga – pilnas mikroautobusas yra ramiau. Mažiau galvos skausmo.

Ar tikrai privalau iš anksto siųsti daiktų sąrašą, net jei pervežimas atrodo paprastas?

Taip, ir tai ne biurokratija. Sąrašas reikalingas ne dėl manęs, o dėl tavęs. Kai turi sąrašą, aš galiu įvertinti, ar mikroautobuso pakaks. Ar reikia antklodžių. Ar yra ką nors, kas negali būti kraunama ant kitų daiktų. Be to, jei kas atsitiktų ir reiktų daryti žalos aktą, sąrašas tampa įrodymu. Būna, kad žmonės sako: "nu, ten kažkokios dėžės, viskas". O paskui prisimena, kad vienoje buvo sidabriniai šaukštai. Kur jie? Neįmanoma žinoti be sąrašo. Aš suprantu, skaičiuoti dvidešimt dėžių nuobodu. Bet žinia, jei nori ramybės kelyje į Jungtinę Karalystę, parašyk. Ant popieriaus gabarito ar telefono – nesvarbu, svarbu, kad būtų.

Ar pristatymai vyksta ir savaitgaliais Anglijoje?

Šeštadienį – taip, sekmadienį – retai. Anglijoje kai kurios gyvenamosios zonos turi griežtas tylos taisykles, ypač sekmadieniais. Be to, vairuotojas irgi žmogus – savaitgalį nori pailsėti prieš kitą maršrutą. Aš pats darau pristatymus šeštadieniais, jei klientas prašo, bet kainuoja kiek brangiau. Sekmadienį – tik ekstremaliai. O jei tau reikia į miesto centrą, kur sekmadienį viskas uždaryta ir nėra kur stoti – tada dviguba bėda. Geriausias laikas – antradienis arba trečiadienis, kai eismo nėra, kai muitinės tuštesnės. Pirmadienis Calais uoste baisus, visi grįžta atgal į darbus po savaitgalio, kai kas nespėjo sutvarkyti popierių.

Pabaigai – apie tai, kas svarbiausia

Aš nežinau visko. Per dvidešimt metų vis dar išmokstu, kad kiekvienas reisas į Angliją yra kitoks. Bet viena stovi kaip namas – jei nori, kad daiktai pasiektų JK sausakimšą, sveiką ir be streso, rinkis ne kainą, o žmogų. Saugus gabenimas į Angliją mikroautobusais prasideda ne nuo variklio, o nuo pokalbio. Pasikalbam? Skambink, rašyk. Jei netilpsiu – pasakysiu tiesiai, neversiu į prasto sprendimo. Sėkmės renkantis. Iki.