Gabenimas į Angliją saugiai užtikrintai ir be jokių pažeidimų

Dvidešimt ketveri metai krovinių pervežimo versle – skamba kaip amžinybė, o realybėje prabėgo ne taip jau ir ramiai. Per tą laiką mačiau visko: nuo tobulai supakuotų dėžių, kurios nė nekrustelėjo iš Vilniaus iki Londono, iki tokių istorijų, kai klientas pats nežinojo, ką vežasi. Gabenimas į Angliją šiandien nėra tas pats, kas prieš gerą dešimtmetį, ypač kai viskas pasikeitė po Brexit. Žmonės klausia dalykų, apie kuriuos tu net nepagalvoji, kol nesusiduri pats. Tad štai – atsakymai į tikrus klausimus, iškylančius visiems, kas planuoja persikraustyti ar nusiųsti daiktus į JK saugiai, užtikrintai ir be jokių pažeidimų.

Prieš pasirašant sutartį – kas svarbiausia?

Kiek maždaug kainuoja gabenimas iš Lietuvos į Angliją, tarkime, iš Kauno į Londoną?

Kaina priklauso nuo keleto dalykų, o ne nuo to, kaip gražiai paprašysi. Jei turi dviejų kambarių buto baldus ir važiuoji daliniu kroviniu, gali tikėtis maždaug nuo keturių iki šešių šimtų eurų. Jei visa fūra – žaidžia kitos sumos, kartais ir iki dviejų tūkstančių. Kuras brangsta, o ir keltų kainos šokinėja kaip oras prie jūros. Pernai vienas klientas iš Alytaus stebėjosi, kodėl rugsėjis brangesnis už lapkritį – atsakymas paprastas: visi važiuoja prieš šventes, vietos fūroje deficito metas. Tad sezonas daro savo.

Ar galiu siųsti tik vieną sofą su keliomis dėžėmis, ar privalau užsakyti visą fūrą?

Ne, visos fūros užsakinėti tikrai nereikia – būtų kaip limuzino nuoma apsipirkimui. Mes vadiname tai daliniu kroviniu. Tavo sofa keliauja su kitų žmonių daiktais viename automobilyje. Žinoma, tada ir kaina mažesnė, ir laikas lankstesnis. Kartais reikia palaukti dieną, kol surenkamas visas krovinys. Aš mėgstu pasakyti tiesiai: jei skubu – mikroautobusas tik tau, jei taupom – važiuosi su kaimynų spinta. Abu variantai veikia, tik reikia žinoti, ko nori greičiau – taupyti pinigus ar nervus.

Kaip atskirti normalų pervežėją nuo to, kuris paims užstatą ir pradings?

Čia jau šlapias kelias. Pirmiausia – ar turi sutartį? Jei rašo tik Messengeriu ir siūlo "draugišką kainą", tai raudona vėliava. Antra – ar yra įmonės kodas, draudimas? Pernai ponia Vilniuje sumokėjo du šimtus eurų vaikinui, kurio vardo tikro nežinojo. Telefonas išsijungęs, daiktai liko ant laiptinės. Patikimas gabenimas į Angliją visada palieka popieriaus pėdsaką. Nepirk katės maiše. Ir dar: jei nesi daręs sutarties – nuolaidos nevertos rizikos.

Dokumentai ir muitinė – kodėl dabar viskas sudėtingiau?

Ar dabar gabenant daiktus į Angliją reikia kažkokių ypatingų dokumentų, lyginant su laikais prieš Brexit?

Anksčiau buvo paprasta: mostelei ranką, važiuoji toliau. Dabar reikia sąrašo, kas vežama, kai kuriems daiktams – kilmės įrodymų, o jei prekė nauja – sąskaitų faktūrų. Muitinei rūpi, ar nebandai parduoti to skalbimo miltelių partijos. Geriau parašyk ranka, kas yra kiekvienoje dėžėje, nors ir nuobodu. Aš kartais pamirštu, ką sukroviau į savo garažą, o čia – tarptautiniai vandenys. Tikslus sąrašas sutaupo galvos skausmą Doveryje, ypač kai eilės nusitęsusios. Popieriai turi būti tikrai tvarkingi.

Kas tas EORI kodas ir ar man jo tikrai reikia, jei vežu tik seną sofą?

EORI – prekiautojų registracijos numeris. Fiziniam asmeniui, perkraustančiam asmeninius daiktus, EORio paprastai nereikia. Bet jeigu muitinė nuspręs, kad daiktų per daug ar jie atrodo komerciniai, gali prireikti papildomų paaiškinimų. Tada jau žaidžia brokeriai. Būta atvejo, kai klientas vežė keturis televizorius – muitinė pamanė, kad prekiaujame. Viena sofa į Londoną tikrai be EORI, bet jei tavo namai atrodo kaip turgus – pasiruošk dokumentus. Problema ta, kad muitininkai kartais interpretuoja taisykles laisviau nei tau patiktų.

Ar muitinė Anglijoje tikrina kiekvieną krovinį, ar tik dalį siuntų?

Teoriškai tikrina atrankos būdu. Praktiškai aš mačiau, kaip vieni pravažiuoja lyg vėjas, o kitiems nulupti lipnia juosta visą furą. Mitas, kad pervežėjas turi "pažinčių", – netiesa, muitininkai nepažįsta visų. Klientai klausia, kodėl jų daiktai Doveryje užstrigo parai, o kaimyno – ne. Atsakymas paprastas: atsitiktinumas arba specifika. Nors, jei atvirai, kartais muitinės sprendimai man pačiam atrodo kaip ruletė. Svarbiausia – kad popieriai būtų tvarkingi, nes tada net ir tikrindami paleidžia greičiau.

Ar galiu vežtis džiovintų grybų, kiaušinių ar šieno zuikiui – tokių klausimų gaunu kas savaitę?

Į Angliją su maisto produktais dabar labai sudėtinga. Mėsa, pienas, kiaušiniai – draudžiami be sertifikatų. O štai džiovinti grybai... hmm, čia aš pats nežinau tiksliai, ar galima, ar ne, nes taisyklės ten tokie miglotos. Geriau neštis parduotuvių sąskaitą, jei kils įtarimų. Šienas? Ne, nevežčiau. Buvęs atvejis, kai klientė bandė vežti džiovintų žolelių maišą – muitininkai atidarė, uostė, galiausiai leido, bet valanda ant tilto suėjo. Esmė ta: jei abejoji – neik. Paprasta ir be galvos skausmo.

Daiktai, kuriuos galima vežti, bet reikia pagalvoti

Ar pervežėjai gali kartu pasiimti ir mano katę, ar ji turi keliauti atskirai?

Gyvas augintinis nėra krovinys, nors mes juos mylim. Fūros vairuotojas neturi veterinarinių dokumentų ir sąlygų gyvūnui vežti. Katinas ar šuo keliauja pagal atskirą tvarką: mikroschema, vakcinacijos, veterinarinis pasas. Aš rekomenduoju specializuotas gyvūnų pervežimo įmones, nes mūsų mašinoje gali būti per karšta ar šalta. Buvęs atvejis, kai klientė prašė pasiimti papūgą narvelyje. Atrodo žiauriai, nes narveliai voliojasi, daiktai stumdomi. Augintiniui trauma. Verčiau jau oro uoste išleisk skristi atskirai – bus saugiau visiems.

Ar senos mamos komodos gabenimas į Angliją saugus, ar tikrai neišbyrės stalčiai?

Komodos – tai ne tik medis, tai ir emocijos. Sunku pasakyti, ar saugu, jei tu ten nieko nepridūriai viduje. Stalčiai turi būti išimti arba bent apsaugoti lipnia juosta, o dar geriau – rėmeliu viduje. Seni baldai vėžiojant per Europą gauna įbrėžimų ne dėl nesąžiningų vežėjų, o dėl fizikos. Kratosi, linguoja. Vežėme antikvarinę spintą – viskas gerai, kol kelias Lenkijoje parodė duobių. Laimei, buvome įpakavę, tik gal per mažai – kraštas krustelėjo. Aš dar prisimenu mamos veidą, kai atidarius fūrą pamatė tą briauną. Uždėk daugiau putų.

Ar galima vežtis dviračius ir seną triratį, kuris jau seniai guli garaže?

Dviračiai keliauja be problemų, tik numesti ant sofos negalima. Fūroje reikia kabinti arba tvirtinti, nes pedalai braižo viską. Tas senas triratis gali būti ir rūdijęs. Rekomenduoju prieš gabenimą išrinkti dalimis arba bent apvynioti putų plėvele. Turėjau klientą iš Panevėžio, kuris vežė penkis dviračius: du naujus, o trys – tarsi iš sąvartyno. Tenka pasakyti tiesiai: jei daikto transportavimo kaina didesnė už jo vertę, gal verta palikti triratį. Sunku, bet kartais taip yra. Ne viską reikia gelbėti.

Ar galima gabenti vyno kolekciją, pavyzdžiui, dešimt butelių Kalėdoms?

Anglijoje alkoholis, viršijantis asmeniniam naudojimui skirtas normas, gali būti apmokestintas. Daug kas galvoja: aš juk ne parduotuvė. Bet jei turi daugiau nei kelis butelius, muitinė gali paklausti. Turėjome atvejį – klientas vežė šimtą dvidešimt butelių, aiškino, kad vestuvėms. Muitininkai nusijuokė, nes vestuvės Anglijoje, o pirkimas Prancūzijoje. Teko mokėti akcizą, kuris gerokai viršijo transporto kainą. Keli buteliai – niekas nekreips dėmesio. Visa dėžė – jau rizika. Geriau atsiųsti vyno parduotuvės sąskaitą, jei tokia yra, nors tai ne visada gelbsti.

Ar elektrinių paspirtukų baterijos nėra priskiriamos prie pavojingų krovinių?

Taip, lithium baterijos dažnai klasifikuojamos kaip pavojingos, ypač jei jų daug. Vienas paspirtukas dar priimtinas, jei baterija neišimta arba tinkamai apsaugota. Bet jei važiuoja keturi paspirtukai į Londoną – gali prireikti specialaus ženklinimo ir leidimų. Aš čia tiksliai visų specialiųjų kodų neišvardinsiu, nes jie kiekvieną vasarą pasikeičia. Geriausia prieš vežant pasitarti su vairuotoju arba brokeriu. Prisimenu, kad vieną kartą paspirtukas fūroje sukėlė įtarimų tik todėl, kad baterija buvo šiek tiek ištinusi. Nuotaika Doverio patikroje tikrai nebuvo šventiška. Būk atsargus.

Pakuotė – dažnai pamirštas, bet labai svarbus dalykas

Ar turiu pakuoti pats, ar jūs galite tai padaryti už mane?

Daugelis įmonių siūlo pakavimą, bet kaina auga tada apie dvidešimt–keturiasdešimt procentų, nes rankų darbas pabrangsta. Jei pakuoji pats – tai tavo atsakomybė. Aš visada sakau: supakuok taip, lyg dėžę mestų iš antro aukšto. Realybėje fūroje kartais taip ir atrodo. Kartais klientai prašo "tik apvyniokite sofą", bet pamiršta, kad tarp sofos ir krovinio durų nėra nieko. Aš rekomenduoju – jei yra laiko, pakuok pats, naudok burbulinę plėvelę, kurios kiekis turi būti toks, kad nelaikytum ant delno. Tada ir ramu važiuos.

Kaip supakuoti stiklinę vitriną, kad ji išgyventų iki Manchestero?

Pirmiausia – išimti stiklus, jei įmanoma. Antra – kampai. Kartoniniai kampų apsaugos yra šventas dalykas, bet žmonės taupo dvidešimt centų ir paskui verkia. Supakuok į burbulinę plėvelę, tada į antrą sluoksnį, tada į dėžę su vietos putoms. Sakau „putoms“ (taip, putų plokščių, o ne senų laikraščių, kaip kai kurie dar galvoja – pataisau save). Vežėme gigantišką veidrodį – įpakavome tankiai. Kelyje per Belgiją sutikome duobę, vairuotojas pasakojo, kad braškėjo, bet veidrodis laikėsi. Nes taisyklė paprasta: jei dėžėje juda – blogai. Turi būti kietai kaip akmuo.

Ar tikrai reikia rašyti ant dėžių, kas viduje, ar pervežėjas ir taip žinos?

Vairuotojas nežino, kur tavo miegamasis, o kur virtuvė. Be to, kai fūroje maišosi keturių šeimų daiktai, etiketės padeda nesumaišyti. Nereikia rašyti viso turinio sąrašo, užtenka „Virtuvė – Stiklai – Atsargiai“. O štai vienas jaunuolis iš Klaipėdos ant visų dėžių parašė tik „Dalykai“. Kai atidarėme fūrą Londone, jo draugė žiūrėjo į dešimt vienodų dėžių ir vertė akis – kur daiktai sodui, o kur avalynė. Valanda ieškojo. Etiketės, žmonės. Tai penkiolikos minučių darbas, kuris taupo valandas vėliau. Nepatingėk.

Kas vyksta kelyje – tiesiog realybė

Ar mano daiktai važiuoja tik man vienai, ar kartu su kitų žmonių kroviniais?

Viena fūra iš Lietuvos tik tau kainuotų tūkstančius. Realybė – daliniai kroviniai. Tavo sofa, kaimynės dėžės ir studento lagaminas gali draugiškai susitikti vienoje mašinoje. Tai normalu, saugu ir pigiau. Kartais klientai pyksta: „kodėl mano daiktai su svetimais?“ Atsakau: jei nori vienas turėti fūrą – prašom, bet tada nebebus gabenimas už tris šimtus eurų, bus dvidešimt penki šimtai. Daiktai kraunami atskirai, atskirti diržais ir kartonu, nors, tiesą sakant, retai kada turime NASA lygio pertvarų. Paprastos priemonės gelbsti.

Kaip sužinoti, kur dabar yra mano daiktai, kai jie kažkur tarp Kauno ir Doverio?

Dabar daugelis vairuotojų turi telefonus, bet signalas dingsta, ypač Prancūzijos kaimuose. Mes stengiamės siųsti koordinates. Buvo toks atvejis – vairuotojas, puikus vaikinas, per Sofiją miegodamas kemperyje pamiršo įkrauti telefoną. Klientė iš Liverpoolio tris valandas lakstė iš baimės. Galiausiai paskambino miegančiam, pabudino. Aš tuo metu irgi nežinojau, kur jie. Dabar sakau atvirai: sekimo signalas yra, bet ne visada realaus laiko. Kartais reikia kantrybės. Fūra nepasiklydo, tiesiog ryšys ne visada atnaujinamas kas penkias minutes.

Kas bus, jei fūra užstrigs eilėje prie Eurotunelio arba keltas vėluos dėl audros?

Meteo sąlygos prie Lamanšo – atskira tragedija. Kartais eilės prie tūnelio nusitęsia valandomis, o keltas atšaukimas dėl audros perkelia grafiką. Tavo daiktai sėdi saugiai, jie nepabėgs, bet laikas gali pasislinkti diena-kita. Aš visada įspėju: jeigu turi bute išeiginę dieną, kai privalo būti viskas iškrauta, planuokis para atsargai. Buvo situacija, kai klientas Londone derinosi su agentūra, o fūra strigo Kalais dėl vilkikų streiko. Agentūra grasino baudomis. Mes padarėme ką galėjome, bet juk orui ir streikams neįsakysi. Fizika ir politika. Atsargiai planuok.

Ar daiktai važiuoja per Prancūziją tiesiai, ar dar kažkur užsuka?

Pagrindinis koridorius: Lietuva–Lenkija–Vokietija–Belgija/Prancūzija–Doveris. Dažniausiai tiesiai, bet kartais dėl eismų bandomi maršrutai pro Nyderlandus. Vairuotojai renkasi pagal GPS ir patirtį. Aš pats tiksliai nežinau kiekvieno reiso maršruto, nes jie keičiasi realiu laiku. Kartais pasirenka ilgesnį kelią, jei autobahai sustoję avarijos. Yra niuansas: Anglijoje kairė eismo pusė. Paskutiniai kilometrai visada įdomūs vairuotojams iš Lietuvos. Ir daiktams tenka parodyti ištvermę, kai vairuotojas prisitaiko prie žiedinių sankryžų. Būna įdomu.

Kaina, apmokėjimas ir kaip nepasiklysti tarpininkų džiunglėse

Kodėl vieni siūlo gabenimą į Angliją už tris šimtus eurų, o kiti už aštuonis?

Todėl kad ne visi vežėjai vienodi, o kai kurie – ne vežėjai, o tarpininkai su telefonu. Mažiausia kaina dažnai reiškia: be draudimo, be buhalterijos, be sąžinės. Mačiau vilkikus, pakrautus pažeidžiant visas taisykles, kad tik daugiau sutalpintų. Aštuoni šimtai gali atrodyti brangu, bet ten įskaičiuotas CMR draudimas, mokesčiai, kuras ir vairuotojo viršvalandžiai. Jei kas siūlo perpigiai, paklausk: kur čia yra krašto? Nes dažniausiai jis yra tavo daiktų saugume. Buvęs atvejis: klientas rinko pigiausią variantą į Bristolį, o ten – automobilis "sugedo", daiktai mėnesį gulėjo netoli Varšuvos. Graudu.

Ar prieš išvykimą reikia mokėti užstatą, ir kaip neatsidurti ant sukčių kabliuko?

Normalu palikti dvidešimt–penkiasdešimt procentų užstato, bet tik jei gauni sąskaitą su įmonės rekvizitais. Jei prašo pavedimo į privatų sąskaitą – stabdyk. Buvęs atvejis praėjusią žiemą: ponia iš Šiaulių sumokėjo šimtą eurų „vadybininkui“ į asmeninę sąskaitą. Dingo. Švariai. Aš kartais stebiuosi, kaip žmonės pasitiki nepažįstamaisiais internete. Pinigai turi eiti tik įmonės sąskaiton. Ne draugo, ne žmonos, ne revoluto. Likusius pinigus mokek gavus daiktus arba prieš pristatymą pagal sutartį. Jei nėra sutarties – nėra ir gabenimo. Viskas paprasta.

Ar galima mokėti grynaisiais vairuotojui, ar privalu daryti pavedimą?

Grynieji fūroje – ne pati geriausia idėja, nes vairuotojai neturi kasos aparato. Bet taip, kai kurie klientai taip daro, ypač jei galutinis mokėjimas. Aš mėgstu pavedimą, nes lieka pėdsakas. Jeigu duodi grynuosius – pasiimk pasirašytą dokumentą. Buvo situacija, kai vairuotojas pamiršo, kad gavo tris šimtus eurų grynaisiais, ir savininkas skambinėjo klientui kitą dieną. Chaosas, nervai, o viskas dėl popieriaus trūkumo. Be to, Anglijoje banknotai kitokie, kartais vairuotojai net baudžiami, jei bando parsivežti didesnes sumas be deklaracijos. Taip kad pavedimas – draugas visiems. Paprasčiau.

O jei daiktai pasiekia Londoną subraižyti arba šlapi – ką daryti?

Pirmiausia – fotografuok viską prieš pasirašant priėimo aktą. Jei pasirašei „be pastabų“ ir tik tada atradai bėdą – teisiškai sudėtinga. CMR draudimas dažniausiai padengia žalą, bet ne visą. Buvęs atvejis, kai komoda buvo šlapia nuo to, kad klientas pats supakavo drėgnus batus į tą pačią dėžę – čia ne mūsų kaltė. Bet jei žala nuo transporto – rašyk pretenziją per septynias dienas. Kartais žmonės skambina po mėnesio, o aš turiu pasakyti: atleisk, bet terminas pasibaigęs. Skamba žiauriai, tokia jau taisyklė. Tikrink iškarto, kol vairuotojas dar šalia.

Ar po viso gero reikia duoti arbatpinigių vairuotojui, kuris pristatė daiktus į Angliją?

Ne, arbatpinigiai nėra privalomi, bet jei vairuotojas neša daiktus į trečią aukštą be lifto ir atsargiai padeda, tai gražus gestas. Mes to nereikalaujame, bet pripažįstu, kad karšta arbata ar dešimt svarų sterlingų po ilgos kelionės padeda jaustis žmogumi. Jis matė daugiau kelio nei tu per pastaruosius trejus metus. Kai klientai tai daro – matau, kaip vairuotojai šypsosi. Tai ne paslaugos dalis, o žmogiškumas. Buvo keistas atvejis, kai klientas pasiūlė alaus, bet vairuotojas negalėjo gerti, nes tuoj važiuoja atgal. Stovi, žiūri į tą alų kaip į eliksyrą. Juokinga.

Išvada

Gabenimas į Angliją saugiai užtikrintai ir be jokių pažeidimų yra pasiekiamas tikslas, jei tik ne bandai sutaupyti ten, kur nereikia, ir prieš tai bent truputį pasidomi populieriumi. Mano patarimas toks: rinkis tuos, kurie atsakinėja be gudravimo, kurie duoda sutartį, o ne tik gražias iliustracijas feisbuke. Dvidešimt ketveri metai versle pamokė, kad geriausi klientai – tie, kurie klausia daug ir nerimauja mažiau, nes žino, ko tikėtis. Tad pakuok daiktus tvarkingai, pasiruošk popierius ir keliauk ramia širdimi – tavo turtas atvyks, kur reikia.