Gabename siuntas į Angliją naujais ir saugiais mikroautobusais – ką verta žinoti prieš pakavojant dėžes?

Dvidešimt treji metai kelyje tarp Lietuvos ir Anglijos. Kartais atrodo, kad tuos greitkelius žinau geriau nei kelią į savo virtuvę. Gabename siuntas į Angliją naujais ir saugiais mikroautobusais jau nuo tų laikų, kai daugelis dar svajojo apie pirmąjį iPhone. Klientai klausia visko – nuo banalybių iki keistenybių. Sutinku, sistema atrodo paini, ypač jei siunti pirmą kartą. Čia nėra universitetinis vadovėlis, tiesiog bandysiu paaiškinti kaip draugas draugui prie alaus, tik be alaus, nes darbo valandos.

Pirmas kartas ir pagrindiniai dalykai

Kiek maždaug užtrunka gabenimas siuntų į Angliją mikroautobusais?

Na, realiai žiūrint, nuo durų iki durų dažniausiai trunka trys–penkios dienos, priklausomai nuo maršruto ir to, kurioje Anglijos dalyje gyveni. Mes važiuojame ne kasdien, renkamės pilnus krovinius, nes tuščiu mikroautobusu važinėti – visiškai beprasmiškas dyzelio deginimas. Kartais nutinka, kad ketvirtadienį išvažiuojame iš Vilniaus, o pirmadienį jau skambiname klientui Londone, kad atidarytų garažą. Būna ir ilgiau – savaite, jei laukiame paskutinės siuntos iš Klaipėdos. Šiaip, jei labai skubi – geriau klausk konkrečios datos, nes "rytoj" ir "greitai" pas mus skirtingos sąvokos, ypač kai reikia surinkti krovinį iš trijų skirtingų miestų.

Ar tikrai verta rinktis mikroautobusą, o ne kažkokį didelį vilkiką?

Klausimas geras. Vilkikai turi savų privalumų – ypač jei veži konteinerį su sofomis iš fabriko. Bet gabenimas siuntų į Angliją mikroautobusais yra tiesiog lankstesnis. Į Londono centre esančią siaurą gatvę su keturiasdešimt keturių tonų fūra neįvažiuosi net teoriškai, o mūsų Citroën Jumper ar Ford Transit praūžia ten kaip dviratis. Be to, nereikia vilkikui atskiro parkingo ir permokėti uosto mokesčių. Mikroautobusai kraunami greičiau, nėra tos biurokratinės grandinės, ir tiesiog... mažiau streso vairuotojui. Nors kainų skirtumas kartais ne toks jau ir didelis, kai viską iki galo susumuoji – belenkokio dydžio krovinys turi savą logiką.

Ką daryti jei niekada nesidai siuntinių ir bijau padaryti ką nors ne taip?

Pirmiausia – kvėpuok. Rimtai. Aš irgi pirmą kartą siuntęs siuntą į užsienį beveik prašoviau adresą – tai buvo... na, neesmė, bet pamoka visam gyvenimui. Svarbiausia turi turėti dėžę, lipduką ir kitą savaitę neplanuotų nervinių atostogų, nes retkarčiais gali tekti pildyti popierius. Mes patys pasakome, kaip pakuoti, ką rašyti ant dėžės, o jei Vilniuje ar Kaune gyveni – kartais galim net pasiimti be pakuotės ir sutvarkyti vietoje. Neatsimenu, ar aš jau pasakiau, bet nereikia jokių magiškų žinių. Užtenka noro, kelių kilogramų daiktų ir penkių minučių pokalbio telefonu, per kurį viską paaiškinam kaip paaugliui, kuris pirmą kartą tvarko pasą.

Ar galiu siųsti asmeninius daiktus, ar tik oficialias siuntas?

Gali viską, kas nėra draudžiama. Dviratį, lagaminą, senelės megztinį – viskas įskaičiuota ir laisvai telpa standartinėse dėžėse. Tik turi suprasti, kad po Brexit siuntoms į Angliją galioja papildomi patikrinimai. Kai kuriems daiktams reikia deklaracijos, o jei siunti keturis skalbimo mašinos agregatus verslui – muitinė gali paklausti, kodėl tai "asmeniniam naudojimui". Būna, klientas sako "dovanos", o viduje – dvidešimt vienodų telefonų. Tada mes, žinoma, kvepia blogai. Sakyk atvirai, kas viduje, ir išvengsi nemalonumų tiek pas mus, tiek prie Lamanšo sąsiaurio. Atvirumas taupo laiką visiems.

Ar reikia kažkaip specialiai pakuoti daiktus, ar užtenka maišo iš maximos?

Maišas iš maximos – blogiausia, ką gali padaryti savo daiktams, nebent veži tik porą batų ir neturi jokio vertinimo vestibiuliui. Kartą vežėm siuntą su bulvių maišu, viduryje kelyje plyšo – nu, tragedija ant ratų, teko dalį surinkti iš griovių pusės. Geriausia – dviguba banguota kartoninė dėžė su burbuline plėvele viduje. Stiklus apvyniok papildomu rankšluosčiu, elektroniką – antistatiniame maišelyje. Jei dėžė viršija trisdešimt kilogramų, geriau padalinti į dvi dalis, nes vairuotojas irgi žmogus, o ne anticiklonas keltuvas. Ai, ir nepamiršk ant dėžės užrašyt adresą – didelėmis raidėmis, nes mažai parašius kaip mano gydytojas recepte, nuneš visai ne ten, kur reikia.

Kainos, svoris ir kas lemia galutinę sumą

Kokia kaina dabar važiuoja gabenimas siuntų iš Lietuvos į Angliją?

Oi, čia tas klausimas... Žiūrėk, jei siunti vieną mažą dėžutę iki penkiolikos kilogramų į Londoną, gali išsisukti ir nuo devyniasdešimt eurų. Standartinė siunta iki trisdešimt kilogramų vidutiniškai kainuoja šimtą keturiasdešimt–du šimtai eurų. Bet jei veši mopedą arba visą kambario baldų komplektą – tada kalbam visai kitą kalbą, kuri reikalauja atskiros matematikos. Kartais klientas pats nepasako, kad reikia liftu kelti į penktą aukštą be lifto, tada prisideda papildomai. Ai, ir kurjerio paslauga Anglijos galą pasiekus irgi gali kainuoti. Geriausia – paskambink, apibūdink krovinį, ir mes pasakysim tiksliau nei orų prognozė internete per žiūronus.

Ar kaina priklauso tik nuo svorio, ar ir nuo... na, nuotaikos?

Ne, nuotaika neturi įtakos, nors pirmadieniais mes irgi niūresni ir gal kavos dar neįsigėrė. Kaina priklauso nuo atstumo Lietuvoje ir Anglijoje, nuo aukštų skaičiaus be lifto, ir nuo daikto keistumo. Buvo toks atvejis – vežėm akvariumą su gyva žuvimi. Teko daugiau planuoti, šildyti, tad kaina šoktelėjo. O jei siunta iš kokio tai Ukmergės kaimo, kur net asfalto nėra, tai irgi bus brangiau. Kainą, žinoma, galit derėtis, mes ne parduotuvė su fiksuotais kainynais, bet jei pasiūlysi keturis eurus už šaldytuvą – tiesiog padėsiu ragelį. Be pykčio, bet ir be kompromiso.

Kodėl vieni sako 150€, kiti 400€ už tą patį?

Todėl kad rinkoje pilna visokių. Yra kontoros, kurios meta kainą kaip į kiaulę – maža, kad prisiviliotų, o po to prikimba mokesčiai, kuro antkainiai, mokėjimas už tai, kad vairuotojas kvėpuoja deguonimi. Kitos yra normalios ir iš karto sako galutinę sumą. Būna, kad kažkas pasiima tavo siuntą į tą pačią mašiną, bet per aukštas grandiklius parduoda tau kaip ekspresą. Aš ne sakau, kad visi sukčiai, ne. Bet pigiausias pasiūlymas dažnai kvepia arba avarine padanga, arba slepiamais mokesčiais. Pasitikrink, ar kaina apima muitinę, keltą, kurjerį Anglijoje. Jei ne – lauk staigmenų kaip vaikas laukia dovanų po egzamino.

Ar galima sumokėti gavus, ar tik iš anksto?

Iš anksto. Taškas. Aišku, jei esi senas klientas, su kuriuo draugaujam penkiolika metų – galim ir pagalvoti. Bet naujam žmogui – ne. Buvo atvejų, kai gavęs siuntą klientas "pamiršta" sumokėti, o po to blokuoja numerį lyg kokios skolos pradės mokėt. Mes irgi turim važiuoti atgal, deginti dyzelį, mokėti vairuotojams algas. Štai kodėl patikimi gabenimas siuntų į Angliją mikroautobusais visada vyksta su išankstiniu arba bent jau avansiniu apmokėjimu. Tai standartas visoje Europoje, ne čia sugalvotas kaip koks mūsų klero gudrybė. Gali sumokėti pavedimu arba kortele – kas patogiau ir saugiau tavo sąskaitai.

Ar taikoma kažkokia nuolaida jei siunčiu kelis kartus per mėnesį?

Tai ko tu klausinėji – jau trečią kartą skambini šį mėnesį, taip? Juokauju. Žinoma, kad taikom. Jei esi pastovus klientas, ypač iš to paties miesto – Londono, Birmingamo, Netlio – mes žinom tavo adresą be žemėlapio ir dažnai paliekam geresnę vietą bagažinėje. Nuolaidos svyruos, negaliu čia sakyti konkrečios sumos nežinodamas apimties, bet kartais numetam dešimt, kartais penkiolika procentų. Būna, kad vietoj pinigų nuolaidos pasiūlom papildomą dėžę nemokamai – priklauso nuo sezono. Kalėdų metu pigiau nepavyks, tada visi skuba kaip voverės į riešutų turgų, ir vietų laisvų nebėra.

Popieriai, muitinė ir kad nekiltų rūpesčių

Ar reikia dokumentų siuntoms į Angliją po Brexit?

Reikia. Deja, tie laikai, kai užteko paso kopijos ir plačios šypsenos, praėjo negrįžtamai. Dabar reikia sąskaitos faktūros arba krovinio manifesto, kur nurodyta siuntos turinys, vertė, svoris ir paskirtis. Jei asmeniniai daiktai – turėk sąrašiuką su apytiksle verte. Nesakau, kad rašyk romaną trisdešimt puslapių, bet "rūbai ir buitis" muitininkams neužtenka. Muitininkai kartais prašo patikslinti, ypač jei mato elektroniką. Būna, klientas deklaruoja "lentynėlė", o viduje – nežemiškos technologijos. Tada kyla įtarimų vilnie vėjas. Geriau perdaug info nei per mažai. O popierius pildyt mes padedam – ne visi gi mokę angliškai formas rašinėt, bet mes juk ne mokykla.

Kas jei muitinėje atidarys mano dėžę?

Atidarys ir vėl uždarys, jei viskas tvarkinga. Mes stengiamės, kad daiktai būtų supakuoti taip, kad pakartotinis užklijavimas nepakenktų. Muitinėje tikrina atsitiktinai arba jei ką nors įtaria. Jei pakuotė tvarkinga, dokumentai aiškūs – dažniausiai praleidžia be jokių priekaištų. O jei jau atidarinėja... na, tada gali tekti palaukti dieną kitą. Kartą vežėm dėžę su knygomis, muitinikas įtarė, kad kompiuteriai. Atidarė, pavartė, nuraudėjo ir paleido be baudos. Mes ten nieko blogo nedaram, tiesiog procedūros tokios. Svarbiausia nepaminti, kad elektronika visada traukia daugiau dėmesio nei megztos kojinės.

Ar draudimas išvis kažką apmoka jei sudaužo?

Apmoka, bet ne visada taip kaip tu tikiesi. Standartinis vežėjo draudimas dažniausiai dengia iki tam tikros sumos kilogramui, o jei tavo dėžėje buvo auksinis laikrodis... atleisk, bet gausi tik kelis šimtukus, nors jis vertas tūkstanmečio pažado. Todėl vertinamieji daiktai turi būti apdrausti papildomai, o mes privalom pranešti draudikui iš anksto. Būna, kad žmonės pildo A4 popieriaus lapą be antraštės ir paskui stebisi, kodėl atlyginimas nedidelis. Draudimas – tai ne stebuklų laukas. Būna atvejų, kai pats klientas blogai supakavo ir, nu, ten mes jau niekuo nepadėsim. Gali parašyt pretenziją, bet jei dėžėje buvo tik vienas sluoksnis kartono – bus labai sunku įrodyt svajones.

Ar galiu siųsti maistą, pavyzdžiui, rūkytą šoninę mamai?

Gali, bet... hmmm... čia toks trinties momentas. Anglijos muitas yra gana griežtas su gyvūninės kilmės produktais. Šviežia mėsa, pienas, kiaušiniai – tikrai ne, čia baudžiamoji zona. Konservuoti agurkėliai ar sausainiai – taip, problemų neturėtų būt. Dėl rūkytos šoninės... na, jei išskirtinai gera ir gerai pašaldyta, mažas kiekis, kartais praleidžia kaip asmeninis bagažas. Bet aš čia jau nežinau šimtu procentų – reikia tikrintis konkrečias taisykles tą savaitę, nes kiekviena mėnesio diena Anglijoje su maistu keičiasi kaip oras. Kartą klientė siuntė šakočius – praleido, bet kitas siuntėjas su varškės sūreliais strigo pasienyje kelioms dienoms. Rizikinga, bet jei mama laukia...

Ar elektroniką reikia kažkaip specialiai deklaruoti?

Taip. Nežinau kodėl, bet žmonės vis dar mano, kad telefonas ir planšetė – tas pats kas kojinės ar puodukas. Pardavimo kvitą arba dovanų deklaraciją turėtum turėti, nes muitinė klausia kilmės ir vertės. Jei naujas iPhone'as be dėžutės, atrodys kaip kontrabanda iš neaiškios vietos. Geriau viską palik originalioje pakuotėje su instrukcijomis – atrodo mažiau įtartinai. Be to, siuntiniams į Londoną ar Birmingamą su elektronika kartais reikia atskiro saugumo patikrinimo. Mes apie tai pranešam iš anksto, kad nebūtų vėlavimų vairuotojui stovint be darbo pasienyje. Nepaslėpk po drabužiais – tai tik provokuoja atidaryt.

Mašinos, saugumas ir kas realiai vyksta kelyje

Ar tikrai naudojate naujus mikroautobusus, ar tai tik gražus šūkis?

Na, nauji nereiškia iš salono, bet mūsų parkas – 2019–2023 metų Ford Transit ir Mercedes Sprinter. Techniniai pasai tvarkingi, padangos žieminės kai reikia, krovininės dalys atskirtos nuo kabinos. Gal nufotografuot ir atsiųst? Sakykim taip – jei mašina primena kibirą ant ratų ir varinėja devynioliktas mašinos metas, tada geriau jau ir nesinaudok tomis paslaugomis. Mūsų mikroautobusai važiuoja kas savaitę, todėl gedimai fiksuojami iš karto. Kolegos juokauja, kad oro pagalvių turi daugiau nei namuose sofų. Nors šiaip kolegos – vairuotojai. (taip, sakiau pilotai, bet čia ne lėktuvai, tiesiog vaikinai su teisėm).

Ką daryti jei mano siunta netilps, nes jūs jau pilnai užsikrovę?

Tada tavo daiktai keliauja kitą savaitę, jei nėra ekstra plano. Būna taip, kad renkam siuntas, o paskutinis klientas atveža šaldytuvą, kurio niekas nepasakė. Bagažinė pilna, grindys pilnos, net ant sėdynių kadetai randasi. Ką padarysi – skambinam, atsiprašom, ir siūlom kitą reisą. Kartais galim pasamdyti antrą mikroautobusą, jei labai skubu, bet tada kaina auga kaip duona su mielėm po stiklu. Realistiškai – geriau rezervuot vietą iš anksto, ypač prieš Kalėdas. Tada visi lekia kaip į karo lentą, ir laisvos vietos baigiasi greičiau nei alus pensininkų sueigose.

Ar vairuotojai patikimi, ar kartais pasiima siuntas ir dingsta?

Žinai, rinkoje yra visokių. Buvo istorijų – ne pas mus, o apskritai Europoj – kai vairuotojas pasiima avansą ir tarsi išgaruoja oru. Aš pats to nesuprantu, kaip galima taip elgtis, bet deja, žmonės yra žmonės su savo problemomis. Todėl renkamės tik tuos, kurie dirba su mumis ne vienerius metus, turi šeimas, registruotas įmones, o ne kompanionus iš kažkur. Mūsų vaikinai pristato daiktus asmeniškai, ima parašą, nufotografuoja pristatymą. Jei jau labai nerimauji – sekimo nuorodą atsiunčiam, mašina su GPS. Nesiimk rizikos su neaiškiais skelbimais internete, kur vienintelis kontaktas – Telegram profilis be nuotraukos ir be pavardės.

Ar mikroautobusuose yra apsauga nuo vagystės?

Yra. Krovininės dalys užrakinamos atskirai, durelės su papildomomis spynomis, ne tik gamyklinėmis. Važiuojant nakčia per Prancūziją ar Belgiją – ten būna pavojingų vietų pasieniuose. Kartą bandė atidaryti Mercedesą kelyje (ne mūsų mašiną, kolegos iš kito kolektyvo), bet nieko neišėjo – net rankenų neįmanoma nuimt be signalizacijos klyksmo. Mes papildomai dar turime vaizdo kamerų sandėlyje ir garaže. Nesiūlau kramsnoti nagų dėl kiekvienos dėžės, bet jei siunta verta kelių tūkstančių – visada galim pasikalbėti apie asmeninį palydą. Brangiau, bet ramiau kaip miegas kūdikio.

Kodėl kartais pristatymas vėluoja net jei ir važiuojate mikroautobusu?

Todėl kad mikroautobusas nėra raketa ir nepraleidžia fizikos dėsnių. Mūšis prie Dunkerque tilto, avarija M20 greitkelyje, arba vairuotojas pavargęs ir privalo miegoti pagal tachografą – viskas stabdo grandinę. Kartais klientas pats vėluoja atiduot siuntą, o mes jo laukiame aštuonias valandas Klaipėdoj. Tada visas grafikas byra kaip kortų namelis. Būna ir banalių dalykų – padanga, gedimas, blogas oras su liūtimis. Žada, kad mikroautobusas greitesnis už fūrą, taip, bet ne dvigubai. Penkios dienos vietoj keturių – dar nėra katastrofa. Kartais net greičiau, jei pasiseka su eilėm uoste.

Realybė: sukčiai, bėdos ir patarimai ilgametiam vežėjui

Kaip atskirti normalius pervežėjus nuo pigių sukčių?

Normalūs atsakinėja į klausimus, net į kvailus. Turi tikrą telefoną, ne tik Messenger žinutes. Sutartį rašo, suteikia sąskaitą. Sukčiai dažniausiai žada auksinius kalnus – "pervešim per naktį, pusvelčiui, o dar ir padainuosim ant pakelės". Pamenu, buvo toks veikėjas Alytuje, siuntė žmonėm kitų įmonių nuotraukas kaip savo. Patikrink Google, paskaityk atsiliepimus, bet ne tik tuos, kur parašyti tobulai – tie dažnai pirkti. Paskambink, paklausyk – ar žmogus kalba konkrečiai, ar tik siūlo "susitikt ir padaryt". Jei jauties kaip turguj prie silkės, bėk neturėdamas sentimentų.

Ar buvote atvejų kai klientai patys apgavo jus?

Buvo. Kartą vežėm "asmeninius drabužius", o viduje – du nauji dviračiai prekybai, niekuo nesiskiriantys nuo parduotuvinių. Muitinėje atsivėrė vaizdas, bauda, vėlavimas dvi savaites. Klientas dar pyko ant mūsų lyg mes kalti. Kitas siuntė "dovanas giminaičiams", o tarp jų – cigarečių blokai, dešimt vienetų. Mes nekraunam tokių daiktų, nes baudos didžiulės ir rizika prarasti licenciją. Klientas pats gerai žinojo, kad taip draudžiama, bet nutylėjo kaip partizanas. Dėl to dabar klausiame griežčiau ir kartais patikrinam. Pasitikėjimas geras, bet patikra – geriau. Ne dėl visų, aišku, tik kai žvilgsnis pasidaro įtartinas.

Ką daryti jei gavau pažeistą siuntą?

Iš karto fiksuok. Nuotraukos, vaizdo įrašas jei atidarinejai prie kurjerio akivaizdoje. Jei jau parsinešei namo ir paskui pamatei – sunkiau įrodyt, kad tai ne tu pats numetei dėžę nuo laiptų naktį. Mes registruojam pretenziją per tris darbo dienas, peržiūrim vaizdo kameras iš mūsų sandėlio. Jei žala dėl mūsų kaltės – atlyginam arba taisom jei įmanoma. Jei dėl blogos pakuotės – tai tada net draudimas gali nepripažinti žalos. Būna ir taip, kad pažeidimas atsirado dar pas siuntėją, prieš mums paimant. Todėl fiksuok nuo pradžių – kuo daugiau nuotraukų, tuo didesnė šansai laimėt disputą. Be foto nebus rimto pokalbio.

Ar verta siųsti vertingus daiktus per mikroautobusą?

Vertybes visada reikia vertinti atskirai kaip atskirus žmones. Jei tai senelio rankraštis arba kompiuteris su darbo failais – galim siųsti, bet pakuotė turi būti šarvuota kaip tankas. Jei deimantų koliere arba penkiolikos tūkstančių eurų antikvarinis veidrodis – tada svarstyk kurjerinį palydą arba specializuotą draudimą. Mes gabename siuntas į Angliją mikroautobusais kasdien, bet pripažįstu – nė vienas transportas nėra šimtu procentų neliečiamas nuo visko. Saugiausia tai, kas gerai supakuota, apdrausta ir pagal taisykles deklaruota. Jei irgi kažkur abejoju – sakyk iš karto, ir mes rasim sprendimą, net jei tai reiškia atsisakyti krovinio dėl tavo pačio ramybės.

Koks paskutinis patarimas prieš siunčiant siuntą į Angliją?

Nešdink iki paskutinės minutės. Rimtai. Žmonės skambina penktadienį vakare, kad reikia iki sekmadienio – nebūna taip, ypač jei reikia surinkti daiktus iš Kėdainių ar Panevėžio. Paskambink bent prieš savaitę, aprašyk ką veši, paklausk jei nesupranti. Ir nepasilik paskutinės dienos popieriams – adresą gali parašyti klaidingai, kai bėgsi kaip pasiutęs. Mes irgi žmonės, norim padėt, bet neįmanūbės lieka neįmanūbėmis. Na, dar vienas dalykas – jei gali, pasveikink vairuotoją. Kelios dešimtys tūkstančių kilometrų vienas – nemaloniausias jausmas pasaulyje, o mandagumas šildo labiau nei autonominis šildymas.

Išvada

Tiek jau tos išminties iš dvidešimt ketverių metų, kuriuos praleidau tarp Lietuvos ir Anglijos. Gabename siuntas į Angliją naujais ir saugiais mikroautobusais ne todėl, kad tai madinga, o todėl, kad taip veikia praktiškiausiai ir arčiausiai žmogaus. Turi dar klausimų? Skambink, rašyk, arba tiesiog užsuk, jei Vilniuje gyveni. Mes ne koks ūbas, iš tikrųjų atsakinėjam į žinutes. Sėkmės pakuojant ir – svarbiausia – nespaudyk tų dėžių taip, kad jos plyštų kelyje. Iki.